Priešmokyklinės grupės ir mokyklos bendradarbiavimas: sėkmingo ugdymo pagrindas

Vaiko kelias į gyvenimą prasideda tėvų namuose. Šeima yra ypatinga socialinė institucija, kurioje pratęsiama gyvybė ir kuri atsako už vaiko auginimą, auklėjimą bei lavinimą, ruošia jį gyvenimui už šeimos ribų. Šeima integruoja visus ugdomuosius poveikius, juos harmonizuoja, sustiprindama ar neutralizuodama jų įtaką. Tačiau šeimoje vaiko padėtis ypatinga: jis bendrauja tik su nedaugeliu žmonių - tėvais, broliais, seserimis, kai kuriais giminaičiais. Bendravimas su suaugusiais dažnai reiškiasi tik pastarųjų globa vaikui. Viskas puiku. Tiek pedagogai, tiek tėvai turi suprasti, kad vaiko savarankiškumas ir, apskritai, vaiko gerovė yra bendras tikslas, kurio pedagogai, tėvai ir vaikai siekia kaip komanda, atsižvelgiant į vaiko gebėjimus. Nei viena pusė neturi turėti nepagrįstų lūkesčių.

Vaikų darželis papildo ugdymą šeimoje: plečia socialinį vaiko patyrimą, sudarydama jam sąlygas realiai gyventi mažoje vaikų bendruomenėje; padeda vaikui (o per jį - šeimai) perimti ar atgaivinti tradicines vietinės bendruomenės vertybes, jas puoselėdamas vaikų darželio kultūriniame gyvenime; padeda vaikui atskleisti save ir savo gebėjimus bei juos ugdyti; teikia kvalifikuotą pedagoginę pagalbą. Svarbiausias vaikų ugdymo darželyje tikslas - bendradarbiaujant su šeima puoselėti visas vaiko galias, lemiančias vaiko asmenybės vystymosi ir jo integracijos į visuomenę sėkmę. Kaip matom, būtent šių dviejų institucijų - šeimos ir darželio - tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba grįstas bendradarbiavimas gali laiduoti vaiko asmenybės formavimosi sėkmę. Bendradarbiavimo taisyklės nustato būtent suaugusieji. Vaikai jas vykdo entuziastingai arba paklusdami per prievartą, t.y. mokydamiesi ir tapatindamiesi su jais.

Priešmokyklinio ugdymo svarba ir tikslai

Priešmokyklinis ugdymas organizuojamas 5-7 m. amžiaus vaikams. Jie ruošiami pagal priešmokyklinio ugdymo programą bei papildomą licėjaus ugdymo sampratą. Priešmokyklinio ugdymo siekiamybė - padėti vaikui įgyti kasdieniniam gyvenimui bei sėkmingam ugdymui mokykloje būtinų kompetencijų. LAIDUOTI VAIKO UGDYMĄ ir jo brendimą mokymuisi pirmoje klasėje priešmokyklinės grupės pedagogui yra nelengvas uždavinys. Pasiruošimas mokyklai vyksta atsižvelgiant į konkretaus vaiko gebėjimus, poreikius bei galimybes. Ypatingas dėmesys skiriamas (paruošiamųjų) skaitymo gebėjimų ugdymui. Programa siekiama atliepti 5-6 metų vaikų interesus, puoselėti jų gerovę ir tenkinti kiekvieno vaiko individualius, savitus poreikius bei galimybes.

Ugdymas bei pagrindiniai užsiėmimai vyksta priešmokyklinėje klasėje, kurioje įrengtos darbo ir poilsio zonos. Klasės aprūpintos kompiuteriais, vaizdo projektoriais, interaktyviais ekranais. Priešmokykliniame ugdyme lanksčiai taikomi įvairūs mokymo metodai, orientuojantys ne tik į konkrečių sričių žinias, bet ir į vaiko pasiekimų bei gebėjimų lavinimą. Priemonės dailės, eksperimentų ir kt. yra naudojamos ugdymo procese. Programoje kompetencijos ugdomos integraliai visose ugdymosi srityse ir visose veiklose, kuriose vaikas dalyvauja, siekiant užtikrinti visų kompetencijų ugdymo pusiausvyrą ir dermę.

Ugdymosi sritys ir ugdomosios kompetencijos

Remiantis kompetencijų raidos aprašu, pateikiamu 1 priede, yra išskirtos pasiekimų sritys. Jos yra sugrupuotos pagal ugdymosi sritis. Pasiekimai aprašomi 3 pasiekimų lygiais: iki pagrindinio, pagrindinis ir virš pagrindinio. Pasiekimų lygiai skirti formuojamajam vertinimui, t. sukurti 5-6 m. Ugdymo(si) sritys aprašomos pagal pasiekimų sritis, pateikiant vaikų pagrindinio lygio pasiekimus. Pasiekimų sritys žymimos raide (pavyzdžiui, A, B), o raide ir skaičiumi (pavyzdžiui, A1, A2) žymimas tos pasiekimų srities pasiekimas. Pasiekimų lygių požymių lentelėse pateikiami trijų lygių pasiekimų aprašai: iki pagrindinio lygio, pagrindinis lygis, virš pagrindinio lygio.

Programoje išskirtos 6 ugdymosi sritys ir 8 kompetencijos, kurios ugdomos įgyvendinant programą:

Ugdymo turinys ir vaikų veikla

Kasdienėse situacijose (grupėje, namie, išvykose ir kt.), naudodami verbalines ir neverbalines komunikavimo priemones (žodžius, garsus, vaizdus, skaitmenines priemones ir kt.), vaikai ugdosi gebėjimus suprasti, surasti, pritaikyti ir perteikti kitiems informaciją. Visose ugdymo srityse vaikai plėtoja savo žodyną; kuria trumpą nuoseklų pasakojimą bei išklauso kitų pasakojimus, skiria realius ir išgalvotus įvykius, analizuoja informacijos tikrumą. Bendraudami, tardamiesi vaikai dalinasi patirtimi, įspūdžiais, įvardija savo mėgstamas veiklas, pratimus, žaidimus, kelia klausimus ir išsako savo pastebėjimus, nuomonę apie lankytus renginius (pvz., koncertus, spektaklius, parodas, pavienius kūrinius), bendraamžių raišką ar kitomis aktualiomis temomis. Stengiasi išlaikyti dėmesį, išklausyti pašnekovą, reaguoja, supranta gaunamus paprastus verbalinius ir neverbalinius pranešimus. Apibūdina savo jausmus ir emocijas, kylančias įvairių veiklų metu.

Per patirtines kultūrines veiklas vaikai išbando kūrėjo, atlikėjo, kultūros stebėtojo ir vartotojo vaidmenis. Žaisdami, tyrinėdami, dalyvaudami kultūriniuose renginiuose, vaikai suvokia etninę kultūrą, perima pagrindinių Lietuvos valstybinių švenčių tradicijas, jas pritaiko ir puoselėja artimoje aplinkoje. Susipažinę su kai kurių Lietuvos kūrėjų bei atlikėjų kūryba, dalijasi savo įspūdžiais apie kūrinių įvairovę. Dalyvaudami generuojant ir įgyvendinant jiems aktualias idėjas, skirtingais būdais išbandydami kūrybinės veiklos priemones vaikai tyrinėja artimosios aplinkos objektus bei reiškinius, sukaupta patirtimi dalinasi su kitais. Kurdami, koreguodami savo sumanymus išbando įvairias dailės priemones, muzikos instrumentus ir kitus garso šaltinius, judesius bei vaidybinius elementus, kurie skatina improvizuoti, akomponuoti ir komponuoti; kelia klausimus, dalinasi savo meniniais sumanymais artimoje aplinkoje, švietimo įstaigoje ir svarsto, kaip įgytą meninę patirtį panaudoti už jos ribų. Vadovaudami žaidimui ar veiklai, siūlo taisyklių pakeitimus.

Natūraliai smalsaudami, dalyvaudami organizuotose veiklose, vaikai tiesiogiai stebi, tyrinėja artimiausią aplinką, kartu su kitais skiria, lygina, grupuoja, analizuoja gamtamokslinio ugdymo, kalbinio ugdymo, matematinio ugdymo, meninio ugdymo, visuomeninio ugdymo, sveikatos ir fizinio ugdymo daiktus ir reiškinius pagal jiems būdingus lengvai pastebimus požymius, mokosi juos apibūdinti. Žaisdami, tyrinėdami sieja kalbos garsus su jų simboliais, atpažįsta daugelį spausdintinių (didžiųjų) raidžių, skaito nesudėtingus pavienius žodžius, trumpus sakinius ir kelių sakinių lengvai suprantamus tekstus. Spausdintinėmis raidėmis užrašo paprastesnius ar dažnai matomus žodžius, savo vardą. Žodžiu kuria trumpus tekstus (sveikinimus, linkėjimus ir pan.), pasakoja ir atpasakoja išgirstus aiškaus, lengvai suprantamo turinio tekstus.

Aptardami gyvenimiškas situacijas, vaikai skiria pilietišką ir nepilietišką, tinkamą ir netinkamą elgesį, aptaria svarbiausius susitarimus, elgesio taisykles ir jų laikosi. Bendradarbiauja su kitais bendrose veiklose, paiso savo ir kitų poreikių, stengiasi gerbti kito nuomonę, ieško visiems tinkamo sprendimo, puoselėja vertybes (pagarbą, draugystę ir pan.). Dalyvaudami generuojant ir įgyvendinant jiems aktualias idėjas, skirtingais būdais išbandydami kūrybinės veiklos priemones vaikai tyrinėja artimosios aplinkos objektus bei reiškinius, sukaupta patirtimi dalinasi su kitais. Vaikai ugdosi kūrybiškumo kompetenciją ir kūrybinį mąstymą. Klausinėdami, dalindamiesi savo sumanymais, žinojimu, talentais įgyvendina idėjas, savaip interpretuoja reiškinius ir įvykius, modeliuoja, fantazuoja, kuria istorijas, siužetus ar pasakojimus. Kartu su kitais ruošiasi ir dalyvauja kūrybiniuose projektuose, koncertuose, Lietuvos valstybinių švenčių renginiuose ir atlieka juose pasirinktą vaidmenį (groja, dainuoja, vaidina, šoka ar pan.). Atpažįsta ir pritaiko pagrindinius kalendorinių švenčių, valstybinių švenčių, įstaigos tradicinių švenčių simbolius (herbą, vėliavą, himną, tautinius rūbus ir pan.), susipažįsta su tautinės kultūros raiškos požymiais, domisi tautosaka, etnokultūros tradicijomis, kalba, tarmėmis, tariasi dėl bendrų sprendimų, siekia savo tautos ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautų sutarimo. Savo žodžiais nusako, ką žino apie savo tautos tradicijas ir kuo jos skiriasi nuo kitų tautų tradicijų, su kuriomis yra susidūrę. Ugdosi pagarbą visų žmonių laisvėms ir teisėms. Dalyvaudami bendruomenėje, ugdosi savo pilietinę atsakomybę, kuria asmeninį santykį su šalies istorijos įvykiais. Pastebi žmonių veiklos poveikį gamtai, jos ištekliams ir ugdosi suvokimą bei nuostatas juos tausoti, imasi iniciatyvos dalyvauti įstaigos bendruomenės veikloje, skirtoje saugoti gamtą ir taupiai vartoti jos išteklius.

Žaisdami, dalyvaudami įvairiose veiklose vaikai mokosi atsakingai, saugiai ir etiškai naudotis įvairiais skaitmeniniais įrenginiais, įrankiais, technologijomis ir bendrauti skaitmeninėje erdvėje. Naudodamiesi prieinamomis skaitmeninėmis technologijomis (planšetiniu kompiuteriu, išmaniuoju telefonu, interaktyviu ekranu, programėlėmis ir pan.), vaikai peržiūri skaitmeninį turinį, ieško informacijos, piešia, kuria, žaidžia ugdomuosius žaidimus, tyrinėja (pvz., žemėlapį, artimosios aplinkos objektus ir reiškinius) arba naudodami įrašymo technologijas pradeda kurti paprasčiausią skaitmeninį turinį (pvz. muziką, vaizdo įrašus), išbando technologijas bendravimui, bendradarbiavimui, dalinasi bendravimo patirtimi. Žaisdami, tyrinėdami aplinką, aptardami įvairias situacijas, vaikai plėtoja savimonės gebėjimus: supranta mimika ir kūno kalba reiškiamas emocijas, į jas reaguoja, apmąsto ir nusako savo jausmus, emocijas. Reflektuoja savo pomėgius, nusakydami, ką daryti patinka, o ko - nepatinka, suvokia savo augimą bei vietą šeimoje, ugdymo įstaigos bendruomenėje, pasaulyje. Dalyvaudami įvairiose veiklose mokosi valdyti savo emocijas, kuria ir palaiko draugiškus santykius su grupės draugais ir ugdytojais bei stengiasi laikytis grupės susitarimų ir taisyklių, plėtoja socialinės atsakomybės įgūdžius. Atpažįsta patyčias ir mokosi tinkamai reaguoti į jas. Supranta saugaus elgesio taisyklių svarbą atitinkamose situacijose, mokosi jų laikytis, rūpinasi sveikata pasitelkę fizinį aktyvumą, supranta sveikos mitybos svarbą sveikatai. Samprotaudami apie atsakingą ir saugų elgesį artimojoje aplinkoje, gamtoje, paaiškina, ko reikia žmogui, kad jis gyventų, gerai jaustųsi, būtų sveikas; mokosi tausoti išteklius, pasitikėti savo pažinimo galiomis; atlieka bendras tyrimų veiklas, dalinasi turima patirtimi. Priešmokyklinis ugdymas. Aplinkos pažinimas per pojūčius Priešmokyklinis ugdymas. Pažįsta aplinką per pojūčius (skonis, kvapas, rega, klausa, lyta) ir atlieka priešmokyklinuko amžių, jo gebėjimus atitinkančius gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, matematikos mokslų ir kūrybiškumo (STEAM - angl.).

Gamtamokslinis ugdymas

Domėdamasis, aiškindamasis, stebėdamas, žaisdamas, visais pojūčiais patirdamas, spontaniškai ir tikslingai tyrinėdamas atpažįsta ir savais žodžiais apibūdina artimiausios aplinkos gamtos objektus, reiškinius, jų įvairovę, požymius, kaitą. Atlieka ir paaiškina paprasčiausią savo sumanytą ir aptartą tyrimą laikydamasis jam suprantamos gyvybės saugojimo etikos. A1. Žaisdamas, spontaniškai ir tikslingai tyrinėdamas atpažįsta ir pavadina kai kuriuos gamtos objektus, reiškinius. Žaisdamas, patirdamas visais pojūčiais, spontaniškai ir tikslingai tyrinėdamas, nukreipiamųjų klausimų padedamas pastebi kai kuriuos gamtos objektų požymius, savybes.

• Augalai: Bendradarbiaudamas, tyrinėdamas, dalyvaudamas bendrose veiklose stebi ir fiksuoja (fotografuodamas ar pažymėdamas skalėje) pasirinktą augalą skirtingais metų laikais. Atpažįsta ir pavadina keletą artimiausioje aplinkoje augančių medžių, krūmų, žolių. Žaisdamas, įgydamas patyrimo susipažįsta su augalo poreikiais (vanduo, šviesa, dirvožemis). Skiria dažniausiai sutinkamas daržoves, vaisius, nusako, kaip juos naudoti maistui. Tyrinėdamas susipažįsta su augalo gyvenimu nuo sėklos iki sėklos.
• Gyvūnai: Žaisdamas, tyrinėdamas paveikslėliuose ir natūroje atpažįsta ir įvardija naminius ir kai kuriuos laukinius gyvūnus. Dalyvaudamas bendrose veiklose, aptarimuose samprotauja apie naminių ir laukinių gyvūnų gyvenimo skirtumus, gyvūnų poreikius. Tyrinėdamas artimą aplinką atranda, kaip žiemoja gyvūnai, aiškinasi, kodėl kai kurie paukščiai migruoja.
• Dangaus kūnai: Žaisdamas, stebėdamas, tyrinėdamas artimą aplinką domisi dangaus kūnais, atpažįsta Žemės planetą, Saulę, Mėnulį, savaip juos apibūdina.
• Gamtos reiškiniai: Tyrinėdamas, stebėdamas, dalyvaudamas bendrose veiklose pastebi ir pavadina savo aplinkoje daugumą gamtos reiškinių (rasa, vaivorykštė, vėjas, šlapdriba, šerkšnas, šalna, atodrėkis, šešėliai, sniegas). Kartu su kitais stebi orus, juos sutartiniais ženklais fiksuoja kalendoriuje. Tyrinėja vėją, jį apibūdina (šaltas, šiltas, stiprus).
• Daiktai ir medžiagos: Žaisdamas, stebėdamas, tyrinėdamas atpažįsta, pavadina artimos aplinkos daiktus, juos apibūdina, palygina, pagal paskirtį naudoja, grupuoja pagal požymius (gyvas, negyvas), tekstūrą, spalvą, formą, dydį, ilgį (ilgas, trumpas), temperatūrą (šiltas, šaltas), svorį (lengvas, sunkus).

Tyrinėjimai ir informacijos valdymas

Su mokytoju, kitais tyrimo dalyviais atlieka tyrimą, aptaria atliekamo tyrimo eigą, rezultatus, įgytą patirtį. Atsakydamas į klausimus išvardija sunkumus ar problemas, su kuriomis susidūrė tyrinėdamas gamtos objektus ar reiškinius, pasakoja, kaip rado sprendimą. Remdamasis savo patirtimi ir vartodamas paprasčiausias gamtamokslines sąvokas aptaria artimiausioje aplinkoje esančius gamtos objektus. Prieinamuose informacijos šaltiniuose, taip pat ir skaitmeniniuose, atradęs iliustruotą informaciją apie gamtos objektus ir reiškinius skirtingais jam žinomais ar pasiūlytais būdais ją perteikia kitiems.

• Informacijos rinkimas: Gamtamokslinę informaciją renka įvairiais jam žinomais ar pasiūlytais būdais (stebi, tyrinėja, skaito, klausinėja) ir priemonėmis (pvz., lupa, termometras, mikroskopas, fotokamera, matavimo prietaisai, matavimo juosta), ją pristato kitiems.
• Informacijos aptarimas ir pateikimas: Stebėdamas, tyrinėdamas, bendradarbiaudamas savaip samprotauja apie pastebėtas ryškiausias aplinkos objektų savybes, požymius, juos palygina. Kalba apie tai, ką darė tyrinėdamas ar veikdamas.
• Informacijos patikimumas: Stebėdamas, tyrinėdamas literatūros šaltinius (taip pat ir skaitmeninius), klausydamasis pasakojimų skiria realius gamtos objektus nuo fantastinių ir nurodo, kas iliustracijoje, pasakojime netikra.
• Informacijos šaltinių įvairovė: Domėdamasis smulkiąja tautosaka (pvz., mina mįsles apie gamtos objektus), negrožinėmis knygomis (pvz., gamtos enciklopedijomis, atlasais), pažįsta gamtą. Dalyvauja skaitomų gamtinių siužetų aptarimuose, pasisako.

Žmogus ir gamta

Bendrose veiklose įgyja supratimą ir savais žodžiais apibūdina save kaip gamtos dalį, žmogaus poreikius ir jo daromą poveikį gamtai. Rodo iniciatyvą saugoti gamtą, atsakingai vartoti gamtos išteklius. Smalsauja, ką tyrinėja gamtos mokslai, ką veikia mokslininkai. Nurodo, kad žmogus yra gyvas organizmas, ir nusako jo poreikius. Žaisdamas, kartu su kitais tyrinėdamas artimiausią aplinką aiškinasi, kas yra gamtos ištekliai.

• Gamtinių išteklių nauda: Žaisdamas, tyrinėdamas artimą aplinką pastebi gamtinių išteklių (Saulė, vėjas, vanduo, dirvožemis), naminių gyvūnų (bitė, avis), augalų (daržovės, vaisiniai augalai, vaistažolės), grybų naudą žmonėms: naudojimas maistui (salotos, sultys) ir gydymui (mėtų, aviečių arbata, medus), drabužiams (vilnonis megztinis, kojinės).
• Atsargumas gamtoje: Dalyvaudamas bendrose veiklose, aptardamas kasdienes situacijas aiškinasi, kur kreiptis pagalbos ištikus nelaimei, susižeidus, pasiklydus miške, įgėlus bitei, kaip elgtis kilus gaisrui.
• Darna su gamta: Žaisdamas, tyrinėdamas aiškinasi, lygina, kuo skiriasi gamtos daiktai nuo žmogaus sukurtų daiktų, iš kokių medžiagų pagaminti buityje naudojami daiktai (pvz., plastiko, metalo, medžio).
• Išradimai keičia aplinką: Žaisdamas, tyrinėdamas išbando gamtininko, mokslininko profesijas, samprotauja, kuo jos ypatingos, skiriasi nuo kitų. Domisi, kaip gamtininkai, mokslininkai dirba, kokiomis priemonėmis, instrumentais naudojasi, kuo reikšmingas jų darbas.

Bendradarbiavimo esmė ir svarba

Ką gi mes vadiname bendradarbiavimu? Bendradarbiavimas - tai darbas kartu siekiant bendro tikslo. Bendradarbiaudami žmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. S. Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir rizikuodamas. Tai nėra toks lengvas klausimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, kadangi šiuo metu egzistuoja pernelyg įvairūs požiūriai ir nuomonės, aiškinant bendradarbiavimo reiškinį.

Bendradarbiaujant svarbu matyti ir jausti kitą, siekti susiklausymo, drauge artėti prie tikslo. Būtina jausti atsakomybę bendram darbui, visą laiką norėti, kad tikslas būtų pasiektas ir jo siekti. Jei darbo pabaigoje kiekvienas su džiaugsmu gali pasakyti: ”Tai mes padarėme”- iš tikrųjų buvo bendradarbiaujama (Butkienė, 1996m). Sėkmingas bendradarbiavimas - toks, kuris visiems jame dalyvaujantiems leidžia kiek įmanoma geriau patenkinti savo poreikius ir pasiekti tikslus. Svarbiausi gero psichologinio bendradarbiavimo požymiai: visi bendraujantieji jaučiasi esą svarbūs, vertinami, palaiko vieni kitus, dalijasi atsakomybe ir kartu sprendžia iškilusias problemas. Kaip teigia psichologai G.Allport ir R.Cattell žmogaus elgesį apskritai lemia asmenybės bruožai: atvirumas, sąžiningumas, emocinis pastovumas ir kiti. Kiti psichologai teigia, kad asmenybės bruožai tėra vienas iš veiksnių, lemiančių elgesį. Todėl galima teigti, kad bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo to, ar žmogus moka bendrauti, o to būtina išmokti, siekiant bendro tikslo - ugdyti ir auklėti vaiką.

Šeimos ir ugdymo įstaigos partnerystė

Priešmokyklinę grupę lanko vaikai iš įvairiausių šeimų. Todėl pedagogui yra svarbu susipažinti su šeimos socialine, kultūrine aplinka, ugdymo tradicijomis, vaiko vystymosi ypatumais. V. Krumas, išanalizavęs daugelio mokslininkų (Coleman, 1966; Plowdent, 1967; Boger 1986) tyrimų rezultatus, padarė išvadą, kad „mokytojai būtinai turi keisti savo nuomonę apie tėvus ir jų auklėjamąjį potencialą, privalo nustoti galvoti, kad tėvai nesuinteresuoti savo vaikų pasiekimais, kad tėvai mokymo ir auklėjimo problemas gali spręsti tik mėgėjišku lygiu.“ L. Stoll ir D. Fink įsitikinę, kad „siekdami remti vaikų mokymąsi ir tobulėjimą, tėvai ir mokytojai turi eiti išvien.“

Darželio ir šeimos bendradarbiavimo svarbą įrodo ir pats ugdymo procesas. Juk šias abi institucijas jungia tas pats ugdomasis objektas - vaikas. Todėl būtinas ir vienodais reikalavimais pagrįstas pedagoginis poveikis, vienoda dorovinė pozicija. Jei tie poveikiai nesutampa, jei vaiką veikia du skirtingų vertybinių orientacijų auklėtojai, sunkėja pedagoginis procesas, t.y. labai sumažėja pedagoginio poveikio efektyvumas. Jeigu šeimoje auklėjimas netinkamas, žymiai lengviau padėti vaikui, kai mokytojai ir tėvai eina viena kryptimi - pasitardami, konsultuodamiesi ir diskutuodami.

Principinės nuostatos ir bendradarbiavimo formos

Kokios yra principinės nuostatos, kuriomis turėtų remtis šeimos ir ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimas? Darželio ir šeimos bendradarbiavimo svarba akcentuojama daugelyje dokumentų. Lietuvos švietimo gairėse (1993m.) rašoma, kad darželio ir šeimos tarpusavio santykių sureguliavimas didele dalimi priklauso ir nuo pedagogo pasirengimo bendrauti su šeima, ir nuo jos bendrojo šeimos išprusimo. Šeimos pedagoginis išprusimas labai svarbi veikla. Ne kiekviena mama, o tuo labiau tėvas savarankiškai studijuoja pedagoginę literatūrą, todėl pedagogai turėtų būti tėvų konsultantai, privalantys juos išmokyti elgesio keitimo būdų, tuomet ir tėvai tai galės pritaikyti, keisdami savo ir vaikų elgesį. Tam ir reikalingas abipusis šeimos ir darželio bendradarbiavimas, kad tėvai ir pedagogai galėtų veikti išvien.

Darželio pedagogų ir šeimos bendradarbiavimas naudingas ir tuo, kad bendra veikla suartina tėvus ir vaikus, kelia tiek tėvų, tiek pedagogų autoritetą. Negalima pasiekti gerų rezultatų atsiskyrus nuo šeimos, nes tėvai atlieka daugelį socialinių vaidmenų. Jie šeimoje įkvepėjai ir drąsintojai, padėjėjai ir palaikytojai, stebėtojai ir vertintojai, planuotojai ir organizatoriai, iniciatoriai ir dalyviai. Įstaigos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė taip pat labai priklauso nuo pedagogo asmenybės, jo pasirengimo ir gebėjimų: mokėjimo suprasti ir atjausti, nedaryti skubotų išvadų, nesikarščiuoti, visus santykius grįsti pasitikėjimu, abipuse pagarba, bendru atsakomybės jausmu, o taip pat ir nuo tėvų noro, atsakingumo už vaiko ateitį, už būsimosios kartos dvasingumą, fizinį ir moralinį tobulumą.

Bendradarbiavimo formos:

• Užrašai, keliaujantys iš darželio į namus ir atgal - kai namiškiams stinga laisvo laiko arba neturi telefono. Tokiems užrašams tinka paprasti sąsiuviniai, kuriuos vaikai papuošia ir atsineša į darželį. Rašoma bent kartą savaitėje apie vaiko sėkmes ir padėties pokyčius. Tinka bendradarbiavimui su tėvais, kuriems nesunku mintis reikšti raštu.
• Informaciniai laiškai - įrašomi renginiai, veiklos temos, kuo gali prisidėti tėvai, kaip tęsti temos plėtotę namuose.
• Šeimos kambarys - jame gali būti įrengta biblioteka, būtų žaislų išdavimas į namus, susirinkimų vieta. Nurodyti laiką, kada kuo galima naudotis.
• Atmemos tėvams - įvairios atmintinės tėvams, pvz. “Atmintinė tėveliams“, “Patarimai tėvams“, “Gyvenimiški patarimai“ ir kt. Šie ir panašūs bukletai skatina tėvus geriau pažinti savo vaikus, susimąstyti apie įvairias problemas, taip pat šios atmintinės padeda tėvams geriau suvokti atsakomybę už vaikų auklėjimą ir ugdymą, juos skaitydami tėvai įžvelgtų savo klaidas auklėjime.
• Tėvų susirinkimai - viena iš šeimos ir ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimo formų. Labai svarbu, kad susirinkime dalyvautų kuo daugiau tėvų. Tėvus labiau sudomina, pavyzdžiui, pačių vaikų paruošti kvietimai. Puikus būdas kuo daugiau sukviesti tėvelių į susirinkimą - tai vaikų dalyvavimas: pvz.: įvairūs vaikų koncertėliai, spektakliukai, išmoktų eilėraščių deklamavimas ir t.t. Į tokį susirinkimą paprastai susirenka beveik visi tėvai, netgi ateina seneliai ir močiutės. Susirinkimo sėkmė priklauso ir nuo vietos (patalpos) paruošimo. Grupėje surengta vaikų piešinių, darbelių paroda. Taip pat susirinkimo sėkmė priklauso ir nuo pasirinktos susirinkimo temos aktualumo.
• Praktiniai užsiėmimai ir seminarai - skirti padėti mažyliams augti emociškai ir fiziškai.

Siekiant sustiprinti bendradarbiavimo ir partnerystės svarbą ugdymo procese, socialinį dialogą, atsakomybę bei partnerystę, ieškome naujų bendravimo būdų, bendradarbiavimo partnerių. Vienas iš tokių partnerystės pavyzdžių - bendravimas su Vilkaviškio lopšeliu-darželiu „Eglutė“. 2017 m. spalio 7 d. Vilkaviškio lopšelio-darželio „Eglutė“ pedagogų kolektyvas lankėsi darželyje. Po malonaus pašnekesio prie arbatos puodelio, viešnios apžiūrėjo mūsų darželio erdves ir pakvietė apsilankyti savo įstaigoje. Pasinaudojome kvietimu ir nuvykome į lopšelio-darželio „Eglutė“ sporto šventę. Vilkaviškio lopšelyje-darželyje „Eglutė“ 2018 m. balandžio 10 d.

Iššūkiai ir trūkumai bendradarbiaujant

Šiandien susidariusi tokia atmosfera, kai abi pusės (tėvai ir mokytojai), atrodo, nelabai nori suprasti, koks iš tikro turi būti mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas, kas, kiek ir kam turi padėti. Atlikto tyrimo rezultatai atskleidžia, kad svarbiausios kliūtys sėkmingam tėvų ir pedagogų bendravimui ir bendradarbiavimui yra tėvų užimtumas ir nenoras dalyvauti ugdymo veikloje. Tėvai dėl užimtumo ir laiko trūkumo neįtraukiami į bendradarbiavimo veiklą. Pedagogai nenoriai bendrauja telefonu ir internetu, teisindamiesi, kad yra užimti darbine veikla. Tuo tarpu tėvams tai priimtinesnė ir patogesnė bendravimo forma. Tiek pedagogai, tiek tėvai stengiasi bendrauti ir bendradarbiauti taupydami savo laiką, todėl bendravimas ir bendradarbiavimas yra problemiškas, ne visada nuoširdus. Tarp pedagogų ir tėvų nepastebėta glaudaus ryšio, kuris galėtų būti užmegztas bendrų veiklų metu.

Dažniausiai pasitaikantys trūkumai:

• Reti ir netikslingi tėvų ir auklėtojų susitikimai: Dažniausiai aptariami mokymosi ir drausmės klausimai, piniginiai dalykai ir pan., o pedagoginiam švietimui bendra tėvų auditorija retai panaudojama.
• Prastas tėvų požiūris į mokyklą/darželį ir mokytojus/auklėtojus: Tėvai į auklėtojus žiūri vaiko akimis.
• Tėvų nenoras ar nesugebėjimas auklėti savo vaikų: Dažnai tėvų auklėjimas apsiriboja vaiko sveikatos ir mitybos klausimais. Kur kas mažiau rūpinamasi psichiniu bei dvasiniu vaiko vystymusi.
• Nekankama tėvų pedagoginė kultūra: Neturėdami pedagoginės patirties, reikiamų žinių, tėvai kartais nesugeba efektyviai perteikti tuos puikius charakterio, pasaulėžiūros bruožus, kurie jiems, kaip asmenybėms būdingi.
• Nesuderinti reikalavimai, kuriuos mokytojai ir tėvai kelia vieni kitiems: Yra mokytojų/auklėtojų, manančių, kad tėvai siunčia į mokyklą netikusius vaikus. Yra tėvų, kuriuos dažnai baugina mokykla ar darželis, ypač tuos, kuriuos mokytojai ar auklėtojai gąsdino, barė, kaltino. Be to, kiekvienos šeimos tikslai ir vertybės skiriasi.
• Psichologinės priežastys: Mokytojai/auklėtojai neįvertina tėvų pagalbos tiek mokymo tiek auklėjimo srityje. Neįvairios auklėtojo ir šeimos bendradarbiavimo, pedagoginio tėvų švietimo formos. Tėvai nėra tikri darželio ar mokyklos šeimininkai, auklėtojų pagalbininkai.

Apibendrinus išvardintus trūkumus, norisi prisiminti A. Faber ir E. Mazli.sh žodžius: „It tėvų ir mokytojų pastangos bus veltui, jei jie nesujungs savo jėgų ir kartu nesinaudos tais metodais, kurie padėtų įgyvendinti jų geranoriškus siekius“. Taigi viena aišku, kad, siekdami remti vaikų mokymąsi ir tobulėjimą, tėvai ir mokytojai turi veikti išvien, negalima pasiekti gerų rezultatų atsiskyrus nuo šeimos, ypač tokiu metu, kai socialinėje aplinkoje ryškus laisvės ir atsakomybės nesupratimas arba neteisingas interpretavimas. Visiems turi būti žinoma tiesa, kad yra sunkiausia perauklėti. Viena svarbiausių ugdytojų užduočių - bendrauti su šeima. Visos šeimos rūpinasi vaikais ir nori, kad jiems gerai sektųsi. Reikia laiko, kad atsirastų atviras, abipusiu pasitikėjimu paremtas bendravimas. Neformaliai ar formaliai bendraujant su šeimomis pedagogas privalo išsaugoti konfidencialumą.

Bendradarbiavimas auginant specialiųjų poreikių vaikus

Bendradarbiavimas su tėvais, auginančiais specialiųjų poreikių vaikus, yra itin svarbus procesas, siekiant užtikrinti vaiko gerovę ir ugdymą. Šis bendradarbiavimas apima įvairius metodus ir strategijas, kurios padeda sukurti stiprų ryšį tarp šeimos ir specialistų.

Bendravimo svarba ir metodai

Efektyvus bendravimas yra vienas iš pagrindinių sėkmingo bendradarbiavimo elementų. Tėvai turi jaustis išklausyti ir suprasti, o specialistai turi aiškiai ir suprantamai pateikti informaciją apie vaiko būklę, ugdymą ir galimybes.

Bendravimo metodai:

• Reguliarūs susitikimai: Aptarti vaiko pažangą, sunkumus ir tolimesnius veiksmus.
• Rašytinė komunikacija: Naudoti dienoraščius, laiškus ar elektroninius laiškus, kad pasidalinti informacija.
• Telefoniniai pokalbiai: Operatyviai aptarti svarbius klausimus.

Šeimos įtraukimas į ugdymo procesą

Įtraukti tėvus į ugdymo procesą yra labai svarbu, nes jie geriausiai pažįsta savo vaiką. Tėvai gali aktyviai dalyvauti planuojant ugdymo programas, teikiant grįžtamąjį ryšį ir prisidedant prie vaiko mokymosi namuose.

Kaip įtraukti šeimą:

• Dalyvavimas pamokose ar užsiėmimuose: Leisti tėvams stebėti vaiko veiklą ugdymo įstaigoje.
• Pagalba namų darbuose: Teikti aiškias instrukcijas ir patarimus, kaip tėvai gali padėti vaikui atlikti užduotis.
• Dalyvavimas sprendimų priėmime: Įtraukti tėvus į diskusijas apie vaiko ugdymo planus ir tikslus.

Paramos teikimas šeimai

Auginant specialiųjų poreikių vaiką, šeima susiduria su įvairiais iššūkiais, todėl svarbu teikti jiems visokeriopę paramą. Tai gali būti emocinė parama, praktinė pagalba ar finansinė parama.

Paramos formos:

• Konsultacijos su specialistais: Teikti psichologinę pagalbą ir patarimus, kaip susidoroti su sunkumais.
• Tėvų savitarpio paramos grupės: Suteikti galimybę pasidalinti patirtimi ir gauti palaikymą iš kitų tėvų.
• Informacijos teikimas: Suteikti informaciją apie prieinamas paslaugas, išmokas ir kitą pagalbą.

Individualizuotas požiūris

Kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl svarbu taikyti individualizuotą požiūrį į jo ugdymą ir priežiūrą. Tai reiškia, kad reikia atsižvelgti į vaiko individualius poreikius, stipriąsias puses ir sunkumus.

Individualizavimo principai:

• Ugdymo plano pritaikymas: Modifikuoti ugdymo programą, kad ji atitiktų vaiko mokymosi stilių ir galimybes.
• Pagalbos priemonių naudojimas: Naudoti specialias priemones ir technologijas, kurios padeda vaikui mokytis ir dalyvauti veikloje.
• Pozityvus pastiprinimas: Skatinti vaiko pastangas ir pasiekimus, kad jis jaustųsi motyvuotas ir pasitikintis savimi.

Konfidencialumas ir pagarba

Bendradarbiaujant su tėvais, svarbu užtikrinti konfidencialumą ir pagarbą jų privatumui. Informacija apie vaiką ir šeimą turi būti naudojama tik ugdymo tikslais ir saugoma nuo pašalinių asmenų.

Konfidencialumo užtikrinimas:

• Informacijos apsauga: Saugoti vaiko asmens duomenis ir medicininę informaciją.
• Atsakingas dalijimasis informacija: Dalintis informacija su kitais specialistais tik gavus tėvų sutikimą.

Įtraukusis ugdymas ir specialistų vaidmuo

Nuo 2024 metų rugsėjo 1 dienos įsigaliojus Švietimo įstatymo straipsnių pakeitimams ir papildymams, kiekviena ikimokyklinio ugdymo įstaiga turi sudaryti sąlygas vaikams, su specialiaisiais ugdymosi poreikiais ugdytis artimiausioje ugdymo įstaigoje kartu su bendraamžiais. Svarbiausias įtraukiojo ugdymo tikslas - kokybiškas ugdymas kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo skirtybių. To siekiama vaikui ir jo šeimai suteikiant specialistų pagalbą. Darželyje dirba specialusis pedagogas, logopedas, socialinis pedagogas, psichologas. Specialistai ir pedagogai nuolat bendradarbiauja.

tags: #priesmokyklines #grupes #ir #mokyklos #bendradarbiavimas

• Pirmieji gydytojo vizitai nėštumo metu
• VšĮ Senjorų socialinės globos namai
• kaip sudaryti veiklos programą vadovui
• Vandens ir trąšų svarba augalo apvaisinimui
• Miego laikas kūdikiui