Dailės Terapija ir ADHD: Integruoti Metodai Dirbant su Hiperaktyviais Vaikais
Tik suaugę suvokiame, kaip mums sekėsi vaikystėje. Tai, kas nutinka mums būnant vaikais, turi įtakos - padeda ar kliudo - visą gyvenimą.
Daugelis mokslininkų mano, kad hiperaktyvumą reikėtų aiškinti kaip centrinės nervų sistemos ligą. Tai gali atsirasti gimdymo traumų metu bei dėl patirtos ankstyvoje vaikystėje galvos traumos. Šiandien mokyklose vis daugiau hiperaktyvių vaikų. Baigiasi antras mokslo metų mėnuo ir daugumoje klasių mokytojams tenka susidurti su panašiomis problemomis: vaikai, dažniausiai berniukai, vis sunkiau klauso pamokose, daro tai, kas šauna į galvą, jiems nesiseka susikaupti.
Apskritai dėmesingumas ir aktyvumas - tai temperamento bruožai, ir šia prasme visus žmones galima skirstyti į tuos, kurie gali išbūti ilgai susikaupę, atlikti kruopštų darbą, ir tuos, kurie tokio darbo pakęsti (ir pakelti) negali. Diagnozė DTH reiškia, kad šie temperamento bruožai yra „užaštrėję“ iki kraštutinumo. Šiandien neretai bet kurį impulsyvų, judrų mažylį nesusimąsčius skubama pavadinti hiperaktyviu, tačiau DTH sindromą nustatyti gali tik gydytojas. Ir iš akies to nuspręsti neįmanoma. Tėvams svarbiausia žinoti, kad DTH - ne psichinė liga, o raidos sutrikimas. Tiesiog iš prigimties sutrikusi vaiko savikontrolės funkcija, nes dažniausiai vaikai ne tiesiog suserga tuo, o jau gimsta tokie. Ir tėvai čia nekalti.
Dėmesio Sutrikimo ir Hiperaktyvumo Sindromas (ADHD): Samprata ir Bruožai
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (toliau - ADS) terminas, Lietuvoje vartojamas nuo 1997 m. Anksčiau šis sutrikimas buvo vadinamas hiperkineziniu sutrikimu, minimalia smegenų disfunkcija, patologiniu charakterio formavimusi (E. Škuvienė, 2008).
Sutrikimo simptomai vaikų elgesyje tiriami jau nuo 1900 m., kuomet sutrikimas buvo traktuojamas kaip nedėmesingumas, impulsyvumas ir hiperaktyvumas tikint, kad jį sukelia prastas ugdymas šeimoje. Pirmasis šį sutrikimą 1845 m. aprašė dr. H. Hoffman. 1902 m. G. Still savo paskaitų cikle paprieštaravo sutrikimo kildinimui iš prastos auklybos šeimoje pabrėždamas genetinę šio sutrikimo kilmę.
Plačiajai visuomenei ADS apibūdinimas yra daugiau ar mažiau toks: tai raidos ir elgesio sutrikimas ar chroniška neurologinė būsena, paprastai pasitaikanti tarp vaikų (dažniausiai berniukų), kartais ir suaugusiųjų tarpe. Būdingiausi šio sutrikimo bruožai - negebėjimas sukoncentruoti ir palaikyti aktyvų dėmesį, nedėmesingumas, išsiblaškymas, hiperaktyvumas ir impulsyvumas. Ryškiausi aktyvumo ir dėmesio sutrikimo bruožai - ypatingas nedėmesingumas, impulsyvumas ir hiperaktyvumas.
Diskusijos dėl šio sutrikimo realaus egzistavimo baigtos 2003 m. Pasaulinei psichikos sveikatos federacijai pareiškus, jog, nors ir pripažįstamas diagnozės subjektyvumas bei nenuoseklumas, „tarptautinėje mokslo visuomenėje vieningai sutariama, jog tai [ADS] yra tikras neurobiologinis sutrikimas, dėl kurio egzistavimo nederėtų daugiau diskutuoti“ (Mayers, 2008). Teigiama, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra visuotinai pripažįstamas kaip realiai egzistuojantis neurobiologinis sutrikimas, kuris turi būti diagnozuojamas ir gydomas įvairiomis atitinkamomis priemonėmis - medikamentais ar psichologiniais metodais.
Medicininiu požiūriu psichikos sutrikimas yra laikomas psichikos liga (psichopatologija), kuri turi būti diagnozuojama remiantis simptomais bei (iš)gydoma taikant terapiją, jei reikia - psichiatrijos ligoninėse (Mayers, 2008, p. 786, 795).
ADHD paplitimas ir diagnostika
Hiperaktyvių vaikų yra 3-5 proc., ir šis sutrikimas dažnesnis berniukams nei mergaitėms (santykis atitinkamai 4:1). Berniukams šis sindromas diagnozuojamas 4-9 kartus dažniau nei mergaitėms. Šis sutrikimas diagnozuojamas maždaug 4 proc. vaikų (D.G. Mayers, 2008, p. 787). Taip pat nurodoma, kad DTH pasireiškia iki 5-15 proc. 4-17 m. amžiaus vaikams bei jaunuoliams. Vidutiniškai pasaulyje 3 proc. vaikų turi DTH. Įprastai DTH sindromas pasireiškia iki 7 metų amžiaus, nors gali pasireikšti ir 10-11 vaiko gyvenimo metais.
Pagal įvairius Lietuvos Respublikos vyriausybės teisinius aktus ADS turintys vaikai priskiriami 2, 3 arba 9 įvairių sutrikimų grupei bei 1-3 spec. ugdymosi poreikių grupei.
L. Rupšienės atlikti tyrimai rodo, kad tokie vaikai labai impulsyvūs, itin aktyvūs ir judrūs, jie negali ilgai išlaikyti dėmesio, kontroliuoti savo fizinio judrumo ir susikaupę sėdėti mokyklos suole kelias pamokas. Hiperaktyvūs vaikai pradėję veiklą greitai susidomi kuo nors kitu, išsiblaško, yra nekantrūs. Jiems sunku dirbti be suaugusiojo paraginimo, patarimo, įvertinimo. Šie vaikai labai jautrūs, greičiau pažeidžiami, mažiau pasitikintys, nedrąsūs. Taigi, paprastai jie jaučia, jei kas nors juos atstumia.
Dailės Terapija: Pagalbos Metodas Hiperaktyviems Vaikams
Dailės terapija - tai kvalifikuoto dailės terapeuto vykdoma sveikatinimo veikla, skirta paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti, naudojant dailę, kūrybos procesą ir psichoterapinius santykius. Programa veikia nuo 2009 m.
Gruodžio 10 d. vyko seminaras apie dailės terapijos metodų taikymo galimybes darbe su hiperaktyviais, bendravimo, elgesio ir mokymosi problemų turinčiais vaikais. Dalyvaudama šioje programoje, suvokiau kokią stiprią galingą jėgą turi dailės terapija.
Programos „Dailės terapijos metodų taikymo galimybės“ nauda specialistams
Programa nesuteikia dailės terapeuto kvalifikacijos, bet išplečia specialisto profesines kompetencijas. Man programa turėjo reikšmės dviem aspektais - kaip dailės terapijos metodus taikančiai darbe specialistei bei asmeninis patyrimas. Jūsų sukurta programa „Dailės terapijos metodų taikymo galimybės“ visiškai atitiko mano lūkesčius ir dar šiek tiek pranoko.
Pirmiausia šią programą siūlyčiau rinktis dėl savęs, savęs pažinimo ir asmeninio tobulėjimo. Tai yra labai stipri priemonė, kuri padeda pirmiausia pačiam sau susivokti, kokie asmeniniai giluminiai motyvai skatina elgtis vienaip, ar kitaip, ko norime, kas svarbu mums patiems. Norint taikyti meno terapijos technikas darbe su žmonėmis, pirmiausia šios programos pagalba, praeini tarsi parengiamąjį etapą, kuris padeda tvirtai atsistoti ant kojų, pamatyti kryptį ir veikti. Neveltui yra sakoma: jeigu nori padėti kitam, pirmiausia išmok padėti sau. Pradėk nuo savęs.
“Dailės terapijos metodų taikymo galimybės” programos pažinimas suteikė galimybę giliau pažvelgti į save. Kartais su didele nuostaba ir išgąsčiu pažinti savo emocijas ir jausmus. Grupės narių ir dėstytojų dėmesingumas padėjo įžvelgti ir suprasti dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavau, nesureikšmindavau. Visų metų patirtis pakeitė mane ir suteikė galimybę susikoncentruoti į save.
Temų derinys sudaro dailės terapijos pagrindų kursą: istorija, teorinis pagrindimas, proceso ypatumai, etika, skirtingų klientų grupių vizualinės raiškos ypatumai. Programos išskirtinumas - dailės terapijos mokymasis asmeninio patyrimo būdu, sudaromos sąlygos asmeniškai patirti dailės terapijos poveikį uždaroje grupėje ir individualioje dailės terapijoje.
Kursą sudaro daugiau nei 20 praktinių užsiėmimų, kurių metu skatinamos ne tik asmeninės įžvalgos, bet ir siekiama suprasti konkrečios užduoties poveikį klientui. Labai patiko praktinės užduotys ir po jų vykusios refleksijos. Paskaitos irgi įdomios ir informatyvios. Patiko, kad programos temų dėstymas vyko kartą į mėnesį, nebuvo skubotumo, turėjau pakankamai laiko tai išbandyti praktiškai savo darbe su vaikais. Gerai, kad daug praktikos ir ji nuolat papildoma teorinėmis žiniomis. Labai gerai, kad yra individualūs susitikimai ir supervizijos - labai svarbu.
Aš pati, eidama per visą programą patyriau aibę suvokimų apie save ir esamą gyvenimo etapą. Į dailės terapiją patekau pirmą kartą. Darbas grupėje ir individualiai suteikia daug grįžtamojo ryšio. Dailės terapija - labai geras būdas geriau pažinti ir suprasti save, net save iš naujo atrasti. Vienas iš būdų gydyti sielą, psichiką, kūną, ne tik atsipalaiduoti, bet ir suvokti naujus, kitus orientyrus.
Programa dosni priemonėmis, metodais ir patirtimi. Negalvojau, kad dailės terapija toks stiprus įrankis. Šią Jūsų programą drąsiai siūlysiu žmonėms, kas planuotų šiuos metodus panaudoti savo darbe su žmonėmis. Šią programą tikrai rekomenduočiau žmonėms, kurie dirba su neįgaliaisiais, vaikais, priklausomybėmis ir kt.
Kaip meno terapija padeda vaikams išreikšti emocijas 🎨 | Kūrybinis gydymas vaikams
Pagalbos ir Ugdymo Strategijos
Teigiama, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimas turi būti diagnozuojamas ir gydomas įvairiomis atitinkamomis priemonėmis - medikamentais ar psichologiniais metodais.
Medikamentinis gydymas
ADS gydymui skirtas vaistas metilfenidatas (methylphenidate) stimuliuoja nervų sistemą: jis skatina dėmesio koncentraciją, padeda pagerinti socialinius ryšius, padidina akademinį produktyvumą (bet nebūtinai pasiekimus) bei mažina dirglų ir impulsyvų elgesį (plg. Goldstein, 1998, p. 445). Rinkoje jis atsirado jau 1954 m. ritalino pavadinimu kaip lengvas psichostimuliatorius suaugusiems, turėjęs suteikti žvalumo ir mažinti apetitą. Tačiau gan greit paaiškėjo, kad labai judriems vaikams šis medikamentas daro priešingą poveikį - ramina ir padeda susikaupti (S. Harald, 2005, p. 74-75).
Lietuvoje jau yra registruoti du vaistai hiperaktyvumo sutrikimui gydyti - Concreta ir Strattera (Ramanauskienė, 2008, p. 21). Tačiau mokslininkai vis dar tiria ilgalaikį šių stimuliuojančiųjų vaistų vartojimo poveikį, mat apytiksliai 80 proc. vaikų, gydytų minėtais preparatais, turi tęsti šį gydymą ir sulaukę paauglystės, o 50 ar daugiau proc. vaistų reikia ir suaugus (Mayers, 2008, p. 787).
Natūraliuosius gydymo metodus propaguojantys medikai siekia ieškoti sutrikimo sukėlėjo ir jį pašalinti, pvz. jei pastebima, kad aktyvumas padidėja dėl didelio gliukozės kiekio kraujyje, problemos sprendimas būtų vartojamų maistinių medžiagų atranka bei dozavimo kontrolė. Ar vartoti medikamentus? Šį klausimą tėvai privalo spręsti su specialistais. Žinoma, vaistų vartojimas turi savų pliusų, savų minusų, bet daugumoje atvejų būtų naudinga bent pabandyti tokį gydymą, nes efektas gali būti itin stiprus.
Psichologiniai ir elgesio metodai
Gydymo psichologinėmis priemonėmis pavyzdžiu Lietuvoje galima laikyti logopedės - spec. Škuvienės veiklą. Pedagogė hiperaktyvumą traktuoja kaip emocijų ir elgesio sutrikimus bei labai judrų, impulsyvų elgesį ir teigia, kad šį sutrikimą dažniausiai reikia gydyti ne medikamentais, bet taikant psichosocialinio gydymo modelį, o klinikinį įvertinimą siekia tik tuo atveju, kai vaikas visose situacijose ir visą laiką yra labai judrus, chaotiškas, išsiblaškęs (2008).
E. Škuvienė praktikoje nesudėtingesniais atvejais rekomenduoja konsultacijas vaiko tėvams, o sudėtingesniais atvejais - elgesio terapiją bei psichoterapeuto taikomą šeimos psichoterapiją, kuria siekiama keisti vaiko elgesį ir šeimos bendravimo stilių. Elgesio keitimo strategijos gali būti šios: teigiamo paskatinimo bei humoro, asmeniškas, o ne viešas su vaiku susijusios jo specifinio elgesio, kuris pedagogams kelia nerimą, bei drausminimo problemos sprendimas ir pan. Šia svarbus vaidmuo tenka pedagogui: neabejojant, kad vaikas turi minėtuosius sutrikimus, pedagogai privalo vadovautis specialiomis jo mokymo bei elgesio strategijomis.
Sukurtas hiperaktyvių ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo modelis skirtas siekti valios pastangomis įveikti negalią ir ugdyti(s) bendruosius gebėjimus. Pagrindiniai darbo principai yra specialios mokymo bei elgesio strategijos, nuoseklumas, apibrėžtos elgesio taisyklės bei komandinis darbas. Pabrėžiama, kad hiperaktyvaus vaiko ugdyme gyvybiškai svarbus savikontrolės, saviinstrukcijos ir savireguliacijos gebėjimų ugdymas ir problemos sprendimo būdų perteikimas.
Praktiniai Patarimai Dirbant su Hiperaktyviais Vaikais
Dažnai nepastebima, kad šie vaikai turi ir teigiamų savybių, kurių kiti vaikai tiek daug neturi. Tariamame blogyje visada reikėtų įžvelgti ir gera. Neįprasto elgesio vaikų, kuriems priklauso ir hiperaktyvūs vaikai, stipriąsias puses atrasti daug sunkiau, negu silpnąsias. Tikslinga jų ieškoti, ugdyti gerąsias savybes, sukurti daugiau sėkmės išgyvenimų ir taip stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi.
Galbūt teisingas sprendimas su vaikais, kurie atrodo kitaip nei kiti, elgtis kitaip. Užuot neįprastą elgesį vertinę negatyviai ir draudę, reiktų pamėginti jame įžvelgti ką nors ypatingo. Tuomet seksis lengviau bendrauti su „sunkiu“ vaiku.
Geriausia, ką galima padaryti, kad palengvėtų DTH vaiko gyvenimas - sudaryti jam išorinės kontrolės sistemą.
- Užduočių skaidymas. Hiperaktyviems vaikams sudėtinga atmintyje išlaikyti didelį kiekį informacijos. Vadinasi, užduotys jiems turi būti pateikiamos dalimis.
- Laiko pojūčio ugdymas. Tokie vaikai turi daug problemų dėl laiko pojūčio, jiems geriausiai suprantamas tik laikas „dabar“. Mes galime planuoti savo veiklą ir apytiksliai įsivaizduoti, kur ta veikla pakryps, o hiperaktyviems vaikams langas į laiką - daugiausia dešimt minučių. Šie vaikai gyvena išimtinai šiuo momentu, jie neįsivaizduoja pasekmių. Todėl, jei dėl jų veiksmų kažkas nutinka „ne taip“, tai ne jų pasirinkimas, jie šių pasekmių nenorėjo. Šalia viso to tokiam vaikui reikalingas neatidėliotinas atgalinis ryšys iš tėvų. Ir šiuo atveju pasekmės jam reikalingos čia ir dabar. Su jais nesuveiks taisyklė: „Jei mėnesį tvarkysiesi savo kambarį, gausi tą ar tą“ arba „Jei dabar pat nesėsi prie pamokų, vakare grįžęs tėtis tave nubaus“. Vakaras - tai kažkokia miglota ateitis. Paprastai hiperaktyvūs vaikai turi problemų mokykloje. Jie privalo išsėdėti 40 minučių susikoncentravę ir atlikti klasės darbus, o įvertinimą gaus tik po dienos ar dviejų, kai mokytojas patikrins sąsiuvinius.
- Taškų arba žetonų sistema. Su šiais vaikais gerai suveikia taškų arba žetonų sistema. Atlikdamas kasdienes užduotis, vaikas gauna įvertinimus taškų ar žetonų pavidalu, kuriuos vėliau galima į kažką iškeisti.
- Laiko prietaisų panaudojimas. Įvairūs laiką skaičiuojantys aparatai gali padėti hiperaktyviam vaikui geriau suvokti laiką, jį sekti. Galima panaudoti įprastą smėlio laikrodį. Be to, dar esama labai įdomaus dalyko - tai laikrodis, kurio ciferblate yra spalvotas ratas, kuris, einant minutėms, išnyksta.
- Veiklų planavimas. Lankantis visuomeninėse vietose, tarkim, poliklinikoje, reikia iš anksto apgalvoti, ką valandą ar dvi vaikas veiks, ypač, jei mama bus užsiėmusi. Iš anksto pasirūpinkite popieriumi, piešimo priemonėmis, žaisliukais. Nepakenktų ir kažką pasikviesti į pagalbą.
Aiškios taisyklės ir palaikymas
Hiperaktyviems vaikams labiau nei kitiems reikia nustatyti tvirtas leistino elgesio ribas. Reikia teisingai suprasti: leistino elgesio ribos neturi būti griežtos ir nekintamos, jos turi atitikti vis besikeičiančias realias sąlygas. Leistino elgesio ribos nėra pastovios. Ypač vaikams, turintiems dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą, yra svarbu gyventi pagal tvirtas taisykles, jei dienotvarkė aiški, sumažėja vaikų dirglumas ir susierzinimas. Kartu taisyklės suteikia ir saugumo. Žinoma, retsykiais galima padaryti išimtį - galų gale ne visos dienos vienodos.
Paradoksas tas, kad hiperaktyvus vaikas atrodo visiškai įprastai. Štai jis prašo atleidimo ir pasiryžta taisytis, bet kas kartą savo pažadus sulaužo - ir tada jį pradeda laikyti negeru. Hiperaktyvūs vaikai užmiršta taisykles ir elgiasi vedami impulsų. Kartą vieno berniuko, turinčio šį sindromą, paklausiau: „Kodėl tu vis plepi per pamokas?“ Jis man atsakė: „Aš užmirštu, kad negalima.“
Priimkite savo vaiką tokį, koks jis yra. Įteikite savo vaikui džiaugsmo dovaną. Pasakykite, kad jis mylimas už tai, koks yra, bet ne už tai, ką jis daro ar net už tai, kaip jis sugeba pamaloninti jus. Įteikite pasitikėjimo savimi dovaną. O jeigu atsitiktų taip, kad jis suabejotų savo jėgomis, neleiskite jausti įtampos ir būti nuliūdusiu. Skatinkite pasitikėjimą savimi. Įteikite galimybių dovaną. Įteikite savo vaikui laisvės dovaną, kuri neribotų ir neapibrėžtų jo vaidmens gyvenime. Įteikite gyvenimo dovaną, gyvenimo be nereikalingų baimių ar nepasitikėjimo savimi. Parodykite, jog jūs ne tik būsite šalia, bet padėsite išspręsti jo problemas. Įteikite vaikui dovaną - norą būti žmogumi, kuris vertina gyvenimą.
Ilgalaikė Perspektyva ir Visuomenės Informuotumas
Deja, bet nėra būdų išgydyti DTH kartą ir visiems laikams. Tačiau nuo tėvų elgesio labai daug priklauso vaiko raida. Suprasdami problemos esmę, jie sugeba stipriai palengvinti vaiko gyvenimą.
Augant gebėjimas kontroliuoti save ir savo elgesį tampa vis labiau įmanomas. Blaškymasis, judrumas, tauškėjimas sumažėja dažniausiai net baigiant pradinę mokyklą. Kiek lėčiau silpnėja impulsyvumas. Žinoma, žmonės išmoksta susilaikyti, bet jie ir toliau lieka ūmūs ir veržlūs. Problemos, susijusios su dėmesio stoka ir negebėjimu susikaupti, paprastai išlieka ir lydi šiuos žmones net ir suaugus. Bet tada bent jau galima pasirinkti, kuo užsiimti.
Viena iš problemų, su kuria susiduria hiperaktyvius vaikus auginantys tėvai, - tai nepakankamas visuomenės, mokytojų, specialistų informavimas. Tiesiog pasakyti mokytojui „mano vaikas hiperaktyvus, turi DTH sindromą“ - iš esmės tai nepasakyti nieko. Svarbu konkrečiai apibūdinti vaiko elgesį. Tarkim: „Mano sūnui ypač sunku nusėdėti vienoje vietoje, susikaupti, tai jam būdinga jau seniai, mes daug ką išbandėme, dabar lankomės pas gydytoją, rūpinamės šia problema, bet jaudinuosi, kad jis pamokose blaškysis, gal net kalbės ir pertraukinės mokytoją… Norėčiau, kad mokykloje jis elgtųsi gerai.“
DTH sindromas - sudėtingas atvejis. Nereikėtų pulti kaltinti tėvų, nes to juk niekam nelinkime. Tai didžiulis darbas - auklėti hiperaktyvius vaikus. Geriausia būtų nepamiršti: sudėtingas elgesys - tikrai ne laisvas vaiko pasirinkimas.
tags: #dailes #panaudojimas #darbui #su #hiperaktyviais #vaikas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
