Prieraišumas: motinos ir vaiko ryšio svarba ir jo tipai

Kodėl vienų žmonių santykiai pasižymi darna ir atvirumu, o kitų vyrauja emocinis šaltis ar nestabilumas? Psichologė G. Gutauskienė primena, kad yra išskiriami keturi pagrindiniai prieraišumo tipai: saugaus prieraišumo, vengiamo prieraišumo, ambivalentiško (populiarioje kultūroje dar vadinamo nerimastingu) prieraišumo bei dezorganizuoto prieraišumo. Ankstyvosios mūsų patirtys lemia nervų sistemos veiklą, taigi atsižvelgiant į tai, kaip su mumis buvo elgiamasi, formuojasi mūsų gebėjimas reguliuoti emocijas, aiškina G. Gutauskienė.

Prieraišumas - tai instinktyvus žmogaus poreikis būti artimame, saugiame santykyje. Pirminis prieraišumas užsimezga tarp kūdikio ir jo pagrindinio globėjo (dažniausiai - mamos), dar prieš gimimo momentą ir formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šie pirmieji santykiai yra visų tolimesnių santykių pagrindas. Vėliau, net ir suaugę, esame linkę atkartoti tas pačias ryšio mezgimo ir palaikymo tendencijas, kurios buvo būdingos mūsų santykiams su mama (tėčiu) ankstyvoje vaikystėje. Nuo šių santykių priklauso, ar gyvenimo eigoje mes gebėsime pamilti, užmegzti draugystes, pasitikėti, rūpintis kitais žmonėmis, mylėti gyvenimą ir save, o gal nuolat pyksime, pavyduliausime, baiminsimės ar apskritai vengsime bet kokių santykių.

Prieraišumo teorijos pagrindai

Prieraišumo teorijos pradininkas - britų vaikų psichiatras ir psichoanalitikas Johnas Bowlby (1907-1990). Jis teigė, kad kūdikio ir vaiko psichikos sveikatai ypač svarbūs yra šilti, intymūs ir ilgalaikiai santykiai su mama. Šių santykių netekimas ar sudėtingumas nulemia tolesnę vaiko raidą: kaip vaikas, o vėliau suaugęs žmogus, išgyvena, interpretuoja kitų žmonių elgesį ir motyvus, kaip kuria tarpasmeninius santykius. Žmogus gimsta labai silpnas, tik su įgimtais refleksais, kurių pakanka tik tam, kad priimtų motinos globą. Kitos žmogiškos savybės išugdomos tik ilgalaikio ir nuoseklaus suaugusiojo bei vaiko bendravimo dėka.

J. Bowlby idėjas patikrino ir jo teoriją išplėtojo kanadiečių ir amerikiečių tyrėja, psichologė Mary Salter Ainsworth (1913-1999). Ji sukūrė metodiką prieraišumo įvertinimui, pavadintą „Nepažįstama aplinka“. Tyrimo metu stebimas vaiko elgesys su mama, nepažįstamuoju ir mamos išėjimą bei grįžimą į patalpą, siekiant įvertinti jo prieraišumo tipą.

Prieraišumo tipai

Psichologė G. Gutauskienė išskiria keturis pagrindinius prieraišumo tipus:

• Saugus prieraišumas: Idealiu atveju, kai vaikystėje tėvai ar globėjai sukuria tokią dermę, kad visi šeimos nariai rūpinasi vieni kitais, o vaiko poreikiai, atsižvelgiant į jo raidos amžių, nuosekliai atliepiami, formuojasi saugaus prieraišumo tipas. Saugius prieraišius žmones kuria sveikus bei abipusiai vertingus ryšius, gerai jaučiasi bendradarbiaudami su kitais bei būdami vieni. Konfliktų metu jie reaguoja ramiau, siekia konflikto sprendimo, geba išsakyti savo jausmus bei išklausyti kitą, ieškoti būdų, kaip tą santykį atkurti ar pataisyti.
• Vengiamas prieraišumas: Šio tipo žmonėms būdinga vengti artumo bei menkinti santykių svarbą. Jų tėvai, specialistės nuomone, dažnai būna emociškai „nepasiekiami“, vaikams augant tokioje aplinkoje nuolat trūksta šilumos, palaikymo. Kylantys konfliktai dažnai „sprendžiami“ vengimu bei problemų ignoravimu.
• Ambivalentiškas (nerimastingas) prieraišumas: Tokie žmonės dažnai mano, kad nėra verti meilės, todėl jiems gali būti sunku pasitikėti arba, priešingai, atsiranda polinkis per daug prisirišti. Jaučiamas nuolatinis nerimas, kad tuoj atsitiks kas nors negero, kad partneris paliks ar įskaudins, todėl dažnai kyla prieštaringi jausmai tarp noro būti santykyje bei noro atsitraukti, užsisklęsti. Psichologė pastebi, kad ambivalentiško prieraišumo tipas gali lemti tai, kad šeimoje vyrauja daug neapibrėžtumo, gali kilti konfliktų dėl dėmesio, pavydo, siekio jaustis pripažintam ir įvertintam, sunku suprasti bei saugiai reikšti savo emocijas.
• Dezorganizuotas prieraišumas: Šis tipas siejasi su prieštaringomis emocijomis, nestabilumu bei netikrumu. Tėvai, kuriems būdingas šis prieraišumo tipas, dažnai būna emociškai išsiderinę, jiems būdinga nuolat gyventi „reagavimo į pavojų“ būsenoje, jie gali staigiai susijaudinti, atsiriboti ar visiškai užsisklęsti. Jei tėvai gyvena su neišspręstomis traumomis, gali sąmoningai arba nesąmoningai skatinti savo vaikus imtis už juos atsakomybės.

Prieraišumo svarba motinos ir vaiko santykiuose

Glaudus ir šiltas ryšys su tėvais suteikia vaikui galimybę augti saugiai. Tėvai pirmieji reaguoja į vaiką, o vaikas, remdamasis šia informacija, kuria savęs vaizdą. Prieraišumo stilius susiformuoja per pirmus gyvenimo metus ir, jei sąlygos nesikeičia, išlieka toks pat. Prisirišimas prie mamos vysto poreikių patenkinimą. Mama glostydama, sūpuodama, migdydama, maitindama kuria santykius su mažyliu. Santykyje su mama formuojasi savivertė: Ar aš vertas to gėrio ar ne? Ar turiu save saugoti ar ne? Meilūs žodžiai, gestai, prisilietimai, sūpavimai, nesvarbu, ar vaikas žaidžia, ar jam reikia pakeisti sauskelnes, nuo pirmų dienų leidžia pajusti, kad jis yra laukiamas ir be jokių sąlygų priimamas toks, koks yra.

Būtent tokia patirtis leidžia vaikui, o vėliau ir jaunuoliui, laikyti save geru vaiku ir tikėti, kad ir kiti jį priims kaip gerą vaiką. Tėvai augančiam vaikui padeda išlaikyti pozityvų savęs vertinimo jausmą susiduriant su kasdieniais iššūkiais. Jie suteikia galimybę pajusti, kad, nepaisant nesėkmių, yra sritis, kurioje vaiko ir jaunuolio pasiekimai yra labai svarbūs ir vertinami. Būtent tai leidžia vaikui susitaikyti su savimi - tiek su savo stiprybėmis, tiek silpnybėmis. Toks realistinis vaiko savigarbos jausmas itin svarbus tampa paauglystėje, kai kuriant tapatumą pradedam sau kelti klausimus: kas aš esu, koks aš esu.

Saugus prieraišumas nereiškia, kad vaikai turi gauti viską, ko užsigeidžia, kad nepatiria nusivylimo. Tėvai neturi būti tobuli. Svarbu pozityvi aplinka, kurioje gimsta pasitikėjimas - jaučiama priežiūra ir globa iš tėvų, kai jie rūpinasi vaiku, žino, ką jis veikia per dieną, su kuo leidžia laiką, bei priklausomai nuo vaiko amžiaus užtikrina saugią aplinką ir suaugusiojo priežiūrą, jei patys negali būti kartu.

Ryšio su kūdikiu formavimasis

Ryšio su kūdikiu formavimasis yra abipusis ir nuolat besikeičiantis. Ir jūs, ir jūsų kūdikis jau pirmosiomis gyvenimo dienomis keičiatės neverbaliniais ir verbaliniais signalais: kūdikis „gaudo„ jūsų balso toną, gestus ir emocijas, ir siunčia jums signalus savo verksmu, gugavimu, veido išraiškomis, kiek paūgėjęs - šypsena ir juoku. Savo ruožtu jūs stebite savo vaikelį ir bandote nuspėti jo verksmo bei skleidžiamų garsų prasmę, atliepiate jo poreikius pavalgyti, prisiglausti bei gauti meilės. Iš šio bendravimo susikuria saugus ryšys.

Saugus ryšys moko kūdikį, kaip jumis pasitikėti, kaip parodyti savo jausmus, galiausiai - kaip pasitikėti aplinkiniais. Susiformuoja sveikas kūdikio požiūris į save, jis išmoksta, kaip palaikyti mylintį, empatišką ryšį. Saugus ryšys skatina kūdikio smegenų dalių, atsakingų už bendravimą ir tarpusavio santykius, augimą bei raidą. Ryšys tampa vaiko gebėjimo sveikai bendrauti su aplinkiniais pagrindu.

Mama, pastebėdama vaiko emocijas ir jas vaikui atskleisdama, parodo, kad jis turi teisę būti nuliūdęs ir net piktas. Tačiau kartais atsitinka, kad supykę ar pavargę tėvai tiesiog nutildo vaiką: „Kiek gali zirsti? Nutilk. Juk matai, kad aš nieko negaliu pakeisti…“ Taip nutildytas vaikas priverčiamas pajusti, kad jis neturi teisės pykti ir toks nepriimtinas, ir tada jis gali dar labiau pradėti verkti ar net imti laužyti daiktus. Vaikai nebesitiki, kad mama jį supras ir priims. Tokiems vaikams tiek savas, tiek kitų vidinis pasaulis tampa bauginantis ir nesuprantamas.

Saugus prieraišumas suaugus

Kūdikystėje sukūrus saugų ryšį, vėliau žmogus geriau gali:

• Užmegzti artimus santykius
• Palaikyti emocinę pusiausvyrą
• Jausti pasitikėjimą savimi
• Jausti, kad yra geras
• Mėgautis buvimu su kitais
• Atsigauti po nusivylimo ir netekties
• Pasidalinti savo jausmais ir ieškoti pagalbos
• Įveikti stresus
• Būti kūrybiškas

Jeigu sukuriamas nesaugus ryšys, žmogui gali būti sunkiau įveikti stresus, užmegzti ryšius, gali pasireikšti polinkis į agresyvesnį elgesį konfliktų metu, mažesnis lankstumas mąstant ir veikiant, neįsitraukimas į socialines veiklas.

Saugus ryšys - tai žmogaus esminio pasitikėjimo savimi ir kitais pagrindas. Jeigu kūdikiui verkiant mama prieina ir jį nuramina, jis žino, kad yra mylimas, reiškia - ir vertingas, brangus savo mamai, žino, kad prireikus gali prisišaukti pagalbos. Toks žmogus nebijo užmegzti ryšių su žmonėmis, nes apie kitą žmogų galvoja ir jaučia, kad šis nori su juo bendrauti ir neatstums. Pasitikėdamas aplinkiniais jis gali lengviau išgyventi krizes ir stresines situacijas, nes tiki, kad viskas išsispręs gerai.

Psichologė pabrėžia, jog svarbu suprasti, kad prieraišumo tipai nėra nekintantys, be to, žmogui gali būti būdingas ne vienas prieraišumo tipas. Svarbu ugdyti sąmoningumą, gebėjimą kurti saugius santykius su kitais bei atsparumą. „Svarbu suprasti, kad visi poreikiai nebus visada atliepti ir nebus idealių tėvų, tokie ir patys nebūsime, - sako G. Gutauskienė. - Tačiau gera žinia ir yra ta, kad to ir nereikia. Pasak specialistės, reikia mokytis tapti saugiau bendraujančia, atsparesne asmenybe, dirbti su nuolat kylančiais jausmais.

tags: #prieraisumas #motina #kudikis

• Kaip vyksta vaikų registracija į darželius?
• Kaip nuginčyti tėvystę
• Kaip naudoti vonelės gultuką kūdikiui nuo pirmųjų dienų?
• Kaip kūdikio padėtis gimdoje veikia gimdymą
• Skausmingos mėnesinės: ką daryti?