Pozityvus vaiko drausminimas: kaip ugdyti atsakomybę ir savarankiškumą
Vaikų auklėjimas - tai nuolatinis iššūkis, reikalaujantis kantrybės, supratimo ir nuoseklumo. Tėvai dažnai susiduria su situacijomis, kai vaikai neklauso, o tai gali sukelti stresą ir neviltį. Tačiau fizinės bausmės ir žodinis smurtas nėra tinkami sprendimai. Pozityvus auklėjimas - tai požiūris į vaikų auklėjimą kaip į mokymą bei elgesio gairių nustatymą, gerbiant vaiko teises į sveiką vystymąsi, apsaugą nuo smurto ir dalyvavimą sprendžiant su juo susijusius klausimus. Pozityvus auklėjimas nėra nuolaidžiavimas, bet taip pat nėra ir baudimas. Tai dabarties sprendimai, nukreipti į ilgalaikę perspektyvą, lavinantys vaiko saviugdos gebėjimus bei įgūdžius, reikalingus per visą gyvenimą.
Pozityvus auklėjimas skatina vaikus mokytis iš savo klaidų, suvokti atsakomybę ir ugdyti savikontrolę be baimės ar prievartos. Tai pagrįsta pagarba, kantrybe ir supratingumu, kurie padeda vaikui formuoti sveikus elgesio modelius.
Kodėl svarbu vengti fizinių bausmių ir žodinio smurto?
Fizinės bausmės (kurios, deja, tačiau mūsų laikais dar pakankamai dažnai taikomos) - ne tik nepadeda auklėti vaiko, bet ir pažadina agresyvumą, pyktį, sukelia daug nuoskaudų ir norą atkeršyti. Taip pat netoleruotini yra ir žodinis vaiko žeminimas, rėkimas, pravardžiavimas (arba kitaip - emocinis smurtas). Visa tai suveikia laikinai ir tik todėl, kad mažas vaikas išsigąsta. Bet vaikas dažnai net nesupranta, ką blogai padarė ir kokio elgesio tėvai iš jo tikisi.
Kai norėdami sudrausminti vaiką tėvai šaukia ar taiko bausmes, ypač fizines, vaikas, mėgdžiodamas tokį tėvų elgesį, ir pats išmoksta elgtis agresyviai. Taip užsisuka tarsi užburtas ratas: tėvai nustato ribas vaikams šaukdami arba piktai reikalaudami, vaikas pradeda prieštarauti ir nepaklusti, pamatę tokį vaiko elgesį, tėvai dar stipriau baudžia.
Mokslas teigia, kad instinktai yra įgimti. Įrodymų apie prigimtinį motinystės instinktą nėra. Jei toks egzistuotų, visos pasaulio mamos būtų panašios savo elgesiu viena į kitą, o ir tėčiai negalėtų išeiti vaiko auginimo atostogų, nes jie yra... ne mamos. Labai norime gebėjimą pamatyti ir suprasti vaiko poreikius pavadinti instinktu, nes sakydami kitaip, t.y. Pirmaisiais gyvenimo metais vystosi vaiko įgūdžiai, kurie jam padeda bendrauti su kitu žmogumi. Tėvų gebėjimas pamatyti ir suprasti vaiko poreikius, t.y. Jautrumo vaiko poreikiams mama, tėtis mokosi ir gali išmokti tapę tėvais.
Keletas mokslinių tyrimų nustatė, kad tėvų piktas ir nekantrus reagavimas į vaiko klaidas, nusižengimus jo ankstyvame amžiuje didina vaiko agresyvumą, t.y. kai tėvai nepalaiko, nenuramina vaiko, jis gali jaustis atstumtas ir tai išreikšti rėkimu, daiktų mėtymu, stumdymusi.
Gaudamas nejautrų, piktą mamos atsaką, vaikas neturi pakankamai galimybių mokytis valdyti savo emocijas, jis mažiau laikosi tėvų nustatytų reikalavimų, daugiau prieštarauja tėvų nubrėžiamoms elgesio riboms.
Suaugę žino, jog kiekvienas poelgis turi savo pasekmes, vaikai dar turi to išmokti. Bausmė - gali būti greitas, bet skausmingas ir ilgalaikėje perspektyvoje neefektyvus problemos sprendimas. Baudžiant vaikas paprastai išmoksta bijoti ir be grasinimų ar kontrolės tampa sunku sulaukti tinkamo elgesio.
Jei vaikai bijo savo tėvų, tampa mažiau savimi pasitikinčiais, mažiau sąžiningais, kai kurie būna pagiežingi ir agresyvūs, kiti - nerimastingi ir prislėgti. Emociškai šiltoje atmosferoje vaikai jaučiasi saugūs, net jei padaro klaidų. Jie noriai imasi spręsti problemą, pasitiki savimi bei tėvais. Šie vaikai išmoksta empatijos svarbos bei pagarbos kitų jausmams.
Pagrindiniai pozityvaus auklėjimo principai
Vaikų drausminimas, kuris yra neatsiejama auklėjimo dalis, tai ilgas, sudėtingas ir daug kantrybės reikalaujantis procesas. Ir deja, nėra vieno stebuklingo recepto, pagal kurį turėtume drausminti vaiką. Visi vaikai yra individualūs, todėl turime atrasti tuos auklėjimo metodus, kurie labiausiai tinka būtent mūsų vaikui.
Nustatykite aiškias ir suprantamas taisykles
Vaikai turi žinoti, ko iš jų tikimasi. Taisyklės turi būti aiškios, suprantamos ir nuosekliai taikomos. Svarbu, kad taisyklės galiotų visiems šeimos nariams. Jeigu mokome vaikus, kad valgome tik prie stalo ir valgio metu nesinaudojame išmaniaisiais telefonais ar kitais prietaisais - tas pats turi galioti ir tėvams, ir svečiams.
Svarbiausi aspektai: Pirmasis pozityvaus auklėjimo principas - aiškios ir nuoseklios ribos. Vaikui būtina žinoti, kokio elgesio iš jo tikimasi ir kodėl. Kai taisyklės yra suprantamos, vaikai jaučiasi saugiau ir lengviau jų laikosi. Svarbu, kad jos būtų taikomos nuosekliai - jei vieną dieną kažką leidžiate, o kitą dieną už tą patį elgesį baudžiate, vaikui gali kilti sumaištis ir frustracija.
G. Gutauskienė pabrėžia ryšio su vaiku ir nuoseklumo svarbą. Vaikas turi žinoti, ko galima tikėtis vienoje ar kitoje situacijoje. Ji pabrėžia, kad ribos turi būti nuoseklios. Labai svarbu empatiškai atjausti, tačiau išlaikyti jausmus („matau, kad pyksti, tačiau šiuo metu negali to daryti“).
Ribos suteikia vaikui saugumo jausmą, nes vienas esminių principų yra tas, kad vaikas jaučiasi mylimas ne tada, kai jam viskas leidžiama, o kai tėvai moko suprasti pasekmes, kas yra priimtina, o kas ne. Ribos, brėžiamos švelniai, su meile ir šiluma, vaikui padeda suprasti, kad jis yra mylimas net tada, kai klysta“, - sako G.
Paskatinkite tinkamą elgesį
Pastebėkime ir pagirkime vaiką, kai jis laikosi taisyklių, yra mandagus, paklusnus ir t.t. Kad vaikai žinotų, kaip tinkamai reikėtų elgtis - pastebėkime vaikus ir pagirkime, kai jie elgiasi taip, kaip norėtume: “Džiaugiuosi, kad prieš imdamas saldainį atsiklausei leidimo”, “Šaunuolė, kad pati pasiprašei ant puoduko”, “Ačiū, kad nusinešei savo lėkštę į plautuvę”.
Pagyrimai ir tinkamas pavizdys: Kitas būdas skatinti tinkamą elgesį - pagyrimai ir paskatinimai. Jei vaikas elgiasi tinkamai, svarbu tai pastebėti ir įvertinti, kad jis suprastų, jog geras elgesys yra vertingas. Vietoj bendrų frazių, tokių kaip „Tu buvai geras vaikas“, geriau sakyti konkretų dalyką: „Man labai patiko, kaip tu pasidalinai savo žaislais su sese. Tai buvo labai gražu.“
Neakcentuokite mums nepatinkančio (bet ne pavojingo) vaikų elgesio
Nesuteikime vaikams dėmesio, kai jie padaro kažką ne visai taip, kaip mes norėtume. Jeigu akcentuosime tai, kas mums nepatinka, vaikai siekdami mūsų dėmesio tokį elgesį gali nesąmoningai pradėti kartoti. Todėl kartais tiesiog „nepastebėjime“, kad vaikas perbėgo per balą su basutėmis, nuskynė ir išmetė gėlytę iš vazono, netyčia suplėšė naujas kelnes. Pastabos padėties jau nebepakeis, tik susigadinsime sau ir vaikams nuotaikas.
Supraskime ir pašalinkime netinkamo elgesio priežastis
Netinkamu elgesiu vaikai tikrai nesiekia išvesti tėvų iš kantrybės (ar iš proto). Netgi tuo atveju, kai mums tenka kelis kartus kartoti, jog jie nustotų bėgioti ar užsidėtų kepurę. Vaiko netinkamas elgesys visada turi priežastį ir mes, suaugę, turime ją suprasti ir pagal galimybę - pašalinti ar bent jau padaryti taip, kad panaši situacija nesikartotų ateityje. Kitaip sakant, mes turime patenkinti vaiko poreikį. Jeigu vaikui karšta - nurengti, jeigu nori valgyti - pamaitinti, jeigu vaikas pavargęs - leisti pailsėti. Jeigu vaikas daug bėgioja ir neklauso, galbūt prieš tai jis per daug laiko sėdėjo ramiai ir yra nepatenkinęs savo aktyvumo poreikio.
Paklauskite savęs: „Ko vaikui reikia, kad suprastų situaciją ir ją išspręstų?“ Apsvarstykite, kaip vaikas mąsto ir kaip jaučiasi šiame amžiaus tarpsnyje. Pasistenkite pamatyti situaciją vaiko akimis.
Nurodymus formuluokime aiškiai, vaikams suprantama kalba, teigiamai (vengiant dalelytės “ne”)
Pvz. Nurodymus sakykime ramiai, bet tvirtai. Mokydami vaiką tinkamo elgesio, aiškindami vaikui taisykles turime patys išlikti ramūs, bet tvirti. Jeigu mes rėkdami vaikui aiškinsime netinkamo elgesio padarinius, jis nesupras mūsų žodžių ir iš viso pokalbio prisimins tik tėvų balso toną, jausmą, kad tėvai jo nemyli ir išmoks, kad problemas spręsti reikia rėkiant. Taip neturėtų būti. Bet taip pat neturėtų būti tokios situacijos, kad kai vaikas paprieštarauja, tėvai jam atsako “na ir daryk ką nori”.
Aiškus prašymų išsakymas, pagyrimas, fizinis nukreipimas į saugias veiklas yra pozityvaus drausminimo pavyzdžiai. Pavyzdžiui, savo dvejų metų vaikui mama, norėdama, kad jis padėtų jos dėžutę, sako: „padėk šią dėžutę”, „kaip šaunu, kad padėjai”, „eime pamėtyti kamuolį”.
Būkite nuoseklūs
Jeigu jau kažko neleidžiame - nenusileidžiame vaikui ir nekeičiame savo nuomonės priklausomai nuo savo nuotaikos ar užimtumo. Jeigu neleidžiame vaikui žiūrėti televizoriaus daugiau nei pusvalandį - tas pats turi galioti ir tuo atveju, kai pas mamą atėjo draugė išgerti arbatos, taip pat ir tada, kai tėtis yra pavargęs ir norėtų ramiai pabūti namuose. Įsivaizduokime, kad Jūs neleidžiate vaikui valgyti daugiau vieno saldumyno per dieną, bet jam pradėjus verkti - vis tiek duodate jų dar ir dar (dėl “šventos ramybės”). Ką išmoksta vaikas?
Kad pasirinkti būdai būtų veiksmingi ir kad būtų galima tikėtis rezultatų tos pačios taisyklės turi galioti visiems šeimos nariams.
Atrinkime tik būtinas taisykles
Kartais atsitinka taip, jog sukuriame labai daug svarbių taisyklių, tačiau beveik nei vienos nepavyksta nei tėvams, nei vaikams laikytis. Tokiu atveju pagalvokime ar visos jos tikrai reikalingos.
Pats laikykimės taisyklių
Tėvai turi rodyti vaikams pavyzdį, tai yra efektyviausias mokymo būdas. Nes jeigu tėvai aiškins, kad einame tik degant žaliam šviesoforo signalui, o patys, “kai niekas nemato”, bėga degant raudonam - tai vaikai lengviau įsimins tai, ką mato, o ne tai, ką girdi. Taigi būkime kantrūs, pozityvūs, nuoseklūs, supratingi ir svarbiausia - mylintys Tėvai.
Svarbu parodyti pavyzdį. Vaikai mokosi stebėdami suaugruosius, todėl jei norite, kad jie gerbtų kitus, bendrautų mandagiai ir mokėtų spręsti konfliktus be pykčio, patys turėtumėte tai demonstruoti. Jei vaikas elgiasi netinkamai, svarbu išlikti ramiam ir parodyti jam, kaip galima išspręsti situaciją be emocijų protrūkių.
Svarbus pozityvaus auklėjimo aspektas - natūralios pasekmės
Užuot baudus vaiką, reikėtų leisti jam pajusti savo veiksmų pasekmes. Pavyzdžiui, jei vaikas nesusitvarkė savo žaislų, galite pasakyti: „Kai susitvarkysi kambarį, galėsi žaisti su savo mėgstamu žaislu.“ Tai leidžia vaikui suprasti priežasties ir pasekmės ryšį, skatina atsakomybę ir savarankiškumą.
Dėmesys ir laikas kartu
Galiausiai, svarbu skirti vaikui pakankamai dėmesio ir laiko. Dažnai netinkamas elgesys kyla iš dėmesio trūkumo, todėl laikas, praleistas kartu su vaiku, stiprina ryšį ir mažina nepageidaujamą elgesį. Kai vaikas jaučiasi mylimas, suprastas ir išklausytas, jis natūraliai labiau linkęs bendradarbiauti ir laikytis taisyklių.
Tėvai siekia kurti ir išlaikyti stiprius ryšius su savo vaikais. Jie tikisi, kad vaikai užaugs pasitikinčiais, maloniais, atsakingais, empatiškais, motyvuotais, nenaudojančiais smurto žmonėmis. Suvokus, kokiais žmonėmis norima matyti savo užaugusius vaikus, įsisąmoninami ilgalaikius auklėjimo tikslus.
Vaikai neužaugina be meilės, šilumos ir saugumo, meilė padeda sukaupti išminčiai reikalingą patirtį, bet šito nepakanka auklėjant vaikus. Auklėjimas yra mokymas, o tėvai yra pirmieji vaiko mokytojai. Augindami vaikus ir susidurdami su kasdienybės iššūkiais tėvai irgi daug ko išmoksta. Suaugusieji geriausiai mokosi iš savo klaidų, turėdami aplinkinių žmonių palaikymą.
Kaip spręsti konfliktines situacijas?
Konfliktinės situacijos yra neišvengiamos, tačiau svarbu išmokti jas spręsti konstruktyviai.
Išklausykite vaiką
Pirmiausia, išklausykite, ką vaikas nori pasakyti. Leiskite jam išreikšti savo jausmus ir nuomonę.
Būkite empatiški
Stenkitės suprasti vaiko perspektyvą.
Ieškokite kompromiso
Bandykite rasti sprendimą, kuris tenkintų abi puses.
Mokykite vaiką spręsti problemas
Padėkite vaikui išmokti spręsti problemas savarankiškai. Skatinkite jį ieškoti alternatyvių sprendimų.
Vaiko raidos etapai ir drausminimo ypatumai
Trumpas atsakymas į šį klausimą yra taip, kūdikius reikėtų drausminti ir mokyti, visų pirma, saugaus, o taip pat ir gražaus elgesio taisyklių. Pavyzdžiui, 3-4 mėnesių kūdikiai ima itin aktyviai viską kišti į burnytę, tačiau tokio amžiaus kūdikiui tikrai nepavyks išaiškinti, kodėl galima čiaumoti kramtuką, tačiau sagų į burną geriau nesikišti. Vyresni kūdikiai jau ima vis labiau reaguoti į tėvų sakomus žodžius, pradeda suvokti jų prasmę, atskiria įvairias suaugusiųjų emocijas, susipažįsta su priežasties ir pasekmės sąvoka. Kiekvienas kūdikis ir jo raida yra unikali, tačiau specialistų teigimu, maždaug 8-9 mėnesių kūdikiai jau gali suprasti žodžio „ne“ reikšmę, t.y. Drausminant kūdikį ir jau paaugusį vaiką svarbu, kad jis būtų pajėgus suvokti draudimo prasmę.
Vienas iš būdų išvengti bereikalingų draudimų - pasistengti, kad mažyliui būtų kuo mažiau galimybių pakliūti į bėdą. Pasirūpinkite, kad namuose jam būtų saugu ir tau nereikėtų kiekviename žingsnyje sakyti „ne!“, sukurkite tokią aplinką, kurioje jis galėtų ramiai žaisti. Kai norite įspėti jį ko nors nedaryti, kalbėkite paprastai ir tiksliai nusakykite draudimo ar įspėjimo esmę: „Karšta!“, „Pavojinga!“, „Bus popa“. Būkite pasiruošę tam, kad mažylis anaiptol ne iš karto paklausys kokio nors draudimo (ir tai gali varyti iš proto).
Iki 3-4 mėn.
Mažylių iki maždaug 3-4 mėn. nereikėtų drausminti ar auklėti, nes tokio amžiaus kūdikis dar nėra pajėgus to suprasti ir koreguoti savo elgesio. Dažniausiai tokio amžiaus kūdikiai patiria traumas nukritę. Pavyzdžiui, kuomet, atrodytų, dar vartytis nemokantis kūdikis ima ir apsiverčia bei nusiridena nuo lovos krašto ar vystymo stalo.
4-9 mėn.
Kūdikiui augant ir sugebant vis geriau koordinuoti rankų judesius, padidėja užspringimo ir apsinuodijimo tikimybė, nes mažylis ima viską kištis į burną. Tėvams taip pat labai svarbu ne tiesiog drausti kūdikiui susipažinti su pasauliu, o nukreipti tyrinėjimą saugia linkme ir pasiūlyti tinkamas alternatyvas. Pavyzdžiui, jei virtuvinės spintelės kūdikį domina labiau nei jo žaisliukai, „atiduokite“ jam bent vieną spintelę ar stalčių.
Nuo 10 mėn.
10 mėn. ir vyresnis kūdikis ima vis labiau reaguoti į drausminimą. Pradedant taikyti taisykles labai svarbus yra nuoseklumas, t.y. kūdikis turi suprasti, kad taisyklės niekuomet nesikeičia ir jų laužymas visada reiškia tas pačias pasekmes. Kalbantis su kūdikiu svarbu, kad jis jus tikrai išgirtų ir suprastų, tad atitraukite jį nuo veiklos, pasilenkite prie jo ir kalbėkite labai paprastais žodžiais: „Ne, negalima“, „Karšta!“, „Pavojinga!“, „Bus popa“. Tuo pačiu itin naudinga iškart pasiūlyti alternatyvų, saugų elgesį: „Ne, negalima pešti katei kailio, reikia glostyti“, „Karšta, pavojinga!“
Drausminant vaiką ir patiems svarbu išlaikyti drausmę, t.y. Kaip pozityvus drausminimas susijęs su vaiko agresyviu elgesiu?
Iki trejų metų amžiaus yra normalu, kad vaikas pasielgia agresyviai, kai susiduria su apribojimais. Pavyzdžiui, pusantrų metų vaikas nori užlipti ant spintelės, o mama, matydama, kad tai nesaugu, jį atitraukia. Vaikas pyksta ir stumia mamą. Patirdamas jautrų tėvų rūpestį jo poreikiais bei pozityvią discipliną, vaikas augdamas savo agresyvumą mokosi suvaldyti ir įvairias emocijas išreikšti visuomenėje priimtinu būdu, pasakydamas, kad pyksta, tvirtai gindamas savo poziciją arba atsitraukdamas.
Pavyzdžiui, prekybos centro stovėjimo aikštelėje mama keturmetei dukrai sako: „Nebėk, o eik šalia, nes gali važiuoti mašina”, dukra jos nepaklauso ir pabėgėja į priekį, pasirodęs automobilis išgąsdina mamą ir ši, prišokusi prie dukters, ją aprėkia ir negražiai pavadina.
Vaiko drausminimas yra kitas svarbus faktorius, lemiantis tinkamų vaiko bendravimo įgūdžių formavimąsi.
Auklėjimo stiliai ir jų įtaka vaikų asmenybei
Psichologai jau seniai domisi, kokią įtaką vaiko vystymuisi turi tėvų auklėjimas. Kartais išgirstame klausimą „Kaip gali būti, kad tų pačių tėvų, rodos vienodai auklėti, o tokie skirtingi?“. Arba atvirkščiai - augę visiškai skirtingose aplinkose vaikai išauga stebėtinai panašiomis asmenybėmis? Taigi tiesioginiai tėvų elgsenos ir vaikų asmenybės ryšiai lieka iki galo nenustatyti. Nepaisant to tam tikros sąsajos vis dėl to stebimos.
Valdingi (autoritariški) tėvai
Šio auklėjimo stiliaus vaikai turi laikytis griežtų taisyklių, o nesugebėjimas jų laikytis sukelia bausmes. Reikalaujama visiško paklusimo, o paklausus paaiškinimo, įprastas atsakymas - „Nes aš taip sakau“. Autoritariniai tėvai kelia aukštus reikalavimus, tačiau iš tiesų jiems labiau rūpi jų pačių idėjos ir lūkesčiai nei vaikų poreikiai ir interesai. Tėvai atrodo nutolę nuo savo vaikų, griežti, bijo parodyti vaikams švelnumą, geri vaiko poelgiai vertinami kaip savaime suprantami.
Atlaidūs (viską leidžiantys) tėvai
Iš principo tarpusavio bendravimas labiau primena draugų nei tėvų - vaikų santykį. Tėvai atlaidūs, retai drausmina savo vaikus, daug nereikalauja ir neskatina atsakyti už savo elgesį. Vaikai neišmoksta elgtis savarankiškai, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Nesitiki brandžių vaiko poelgių, tėvai neįprastai švelnūs, vengiantys konfliktų. Šeima, kurioje nėra aiškių taisyklių atrodo nedisciplinuota, chaotiška. Tokių tėvų vaikai pasižymi prastesniais socialiniais įgūdžiais, nėra orientuoti ką nors pasiekti, dažnai turi problemų mokykloje.
Neįsitraukę tėvai
Šiam auklėjimo stiliui, panašiai kaip ir atlaidžiam, būdinga mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Nors šie tėvai tarsi patenkina pagrindinius vaiko poreikius, tačiau tuo jų dalyvavimas vaiko gyvenime ir apsiriboja. Ypatingais atvejais šie tėvai gali net atsisakyti užtikrinti arba apskritai pamiršti apie vaikų poreikius.
Autoritetingi tėvai
Kaip ir autoritariški tėvai nustato aiškias taisykles, kurių reikia laikytis, kontroliuoja, kaip jų laikomasi, tačiau yra kur kas demokratiškesni. Skirtingai nuo autoritarinių tėvų, jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus bei klausimus. Drausminimo metodai labiau palaikantys ir skatinantys pasitaisyti, o ne nubausti. Tėvai yra užsispyrę, tačiau linkę į kompromisus. Tėvų ir vaikų bendravimas nėra ribojantis ir liepiantis paklusti, o kviečiantis bendradarbiauti.
Paskaičius apie auklėjimo stilių poveikį vaikų asmenybei, veikiausiai gali kilti klausimas, kodėl gi visi tėvai nepasirenka auklėti autoritetingai? Vis dėlto priežastys gali būti labai įvairios. Dažnai mūsų auklėjimo pobūdis būna sąlygotas asmeninės patirties, socialinės - ekonominės padėties, išsilavinimo, šeimos dydžio, kitų aplinkybių.
Galbūt todėl mūsų vaikai kartais gali pasijusti kaip kareiviai per pratybas: „Susirink žaislus“, „Saugok drabužius“, „Užsidėk kepurę“, „Žiūrėk, kur bėgi“, „Būk mandagus“, „Valgyk pietus“ ir t.t. Vis dėlto kartais atrodo, jog kuo daugiau įsakinėjame, t.y. būname autoritariški, tuo labiau jie priešinasi.
Kaip paskatinti vaiką keisti elgesį?
- Pasakykite, kas negerai.
- Suteikite informaciją.
- Leiskite pasirinkti.
- Nuomonę išreikškite žodžiu ar gestu.
- Pasakykite, ką jaučiate.
- Nurodymus užrašykite.
- Būkite žaismingi (pakeiskite balsą arba akcentą).
Paauglystė: kaip elgtis, kai vaikas atsiskiria nuo tėvų?
Vaikai ruošiasi šiam amžiaus tarpsniui visą savo gyvenimą: vaikystės patirtis leidžia jiems įgyti įgūdžių, savarankiškumo, pasitikėjimo ir savigarbos, kurių prireiks sėkmingam paauglystės laikotarpio perėjimui ir įžengimui į jaunystę. Šiame etape vaikai vis labiau atsiskiria nuo tėvų, vis dažniau ima naudotis įgytais įgūdžiais. Dabar jis yra beveik suaugęs, gali bendrauti su Jumis beveik apie viską. Šio amžiaus vaikai gali svarstyti naujas idėjas, kurti savo vertybes ir pasirinkti gyvenimo kryptį. Pagrindinė vaiko užduotis šiame amžiaus tarpsnyje - atrasti unikalų identitetą. Šiame amžiaus tarpsnyje jaunuoliai jaučia stiprų poreikį išreikšti save: tai, kas jie yra, o ne tai, kuo jų tėvai nori, kad jie būtų. Svarbu suprasti, kad viskas, kas vyksta šiame etape, yra tas pats, kas vyksta ir kūdikystėje - vaikas eksperimentuoja. Kūdikiai eksperimentuoja su skoniais ir lytėjimu, o paaugliai eksperimentuoja su savo identitetu. Kartais paaugliai gali imti eksperimentuoti su žalingais dalykais, pavyzdžiui, alkoholiu ir kitomis narkotinėmis medžiagomis arba seksu ir santykiais. Paauglių smegenų vystymasis dar tebevyksta. Šiuo laikotarpiu didelę reikšmę įgyja pasitikėjimas, kurį turi iki to laiko būti sukūrę tėvai. Vaikai nenori būti kontroliuojami, tačiau jiems svarbu žinoti, kad Jūs palaikote juos, kad suteiksite jiems aiškią ir nuoširdžia informaciją bei saugią aplinką. Tačiau atsiminkite, kad šie įgūdžiai dar nėra visiškai išsivystę. Jie vystytis ir tobulės dar daugelį metų. Todėl paauglystės metais jaunuoliai vis dar darys nemažai klaidų, susižeis, bus įskaudinti - lygiai taip pat, kaip ir tada, kai jie buvo maži vaikai. Vaikams labiau sekasi sėkmingai pereiti paauglystės laikotarpį, jeigu jų ryšis su tėvais yra šiltas, malonus ir pagrįstas meile, taip pat stabilus, pastovus ir nuspėjamas. Kai jaunuoliai mėgaujasi laiku, leidžiamu kartu su tėvais, jie yra labiau atsipalaidavę kalbėdami su jais, labiau linkę išklausyti tėvų patarimus, išlaikyti pozityvius santykius su jais, suvokia savo tėvus kaip rūpestingus. Jaunuoliai, kurie suvokia savo tėvus kaip kontroliuojančius ar besikišančius į visus jų reikalus, yra linkę vengti savo tėvų, taip pat yra labiau linkę į depresiją ir nerimą. Šis laikotarpis - tai paskutinis etapas, suteikiantis tėvams galimybę padėti vaikams išbandyti savo sprendimų priėmimo įgūdžius saugioje ir palaikančioje aplinkoje.
Kaip atsižvelgti į vaiko individualumą?
Visi vaikai yra skirtingi, todėl svarbu atsižvelgti į vaiko individualumą auklėjant.
Vaikų tipai pagal charakterį
Svarbu atsižvelgti į vaiko charakterį auklėjant:
- Jautrusis. Jautrų vaiką reikia suprasti ir išklausyti. Tada jie būna kurį laiką linksmesni ir džiugesni.
- Aktyvusis. Aktyviems vaikams labai reikalinga veiklos struktūra. Tai stiprios valios, mėgstantys rizikuoti ir norintys būti dėmesio centre vaikai. Jiems labai reikalinga priežiūra, taisyklės, vadovai ir veiksmai.
- Reaktyvusis. Tokiems vaikams reikia veiklos įvairovės.
- Imlusis. Imliems vaikams reikia kasdienybės pastovumo, kad jaustųsi saugūs, galintys rizikuoti imdamiesi naujovių. Tai gero elgesio ir paslaugūs vaikai.
Taip pat labai svarbu išmokti reikšti meilę vaikams pagal lytį. Pavyzdžiui, mergaitėmis dažniausiai reikia labiau rūpintis, stengtis jas suprasti ir gerbti, nes tik tuomet jos mokės pasitikėti. Tuo tarpu berniukams reikia rodyti daugiau pasitikėjimo, pripažinimo ir įvertinimo.
Vaikų mokymosi stiliai
Vaikai mokosi nevienodai. Svarbu tai suprasti ir nelyginti vaikus vieną su kitu. Galima išskirti tris vaikų mokymąsi rūšis:
- Bėgikai išmoksta labai greitai.
- Ėjikai mokosi ramiai, galima aiškiai matyti jų daroma pažangą.
- Šokliai yra lyg vėlai pražystantys augalai.
Klaidų svarba auklėjime
Visi vaikai klysta. Klysti natūralu, normalu ir tikėtina. Į šį pasaulį vaikai ateina mokėdami mylėti savo tėvus, bet savęs mylėti ir sau atleisti jie nesugeba. Mylėti save jie išmoksta matydami, kaip su jais elgiasi ir kaip į jų klaidas reaguoja tėvai. Už klaidas negėdijami ir nebaudžiami vaikai išsiugdo svarbiausius dalykus - gebėjimą mylėti save ir susitaikyti su savo trūkumais.
Emocijų valdymas
Neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, baimė, gailestis, susierzinimas, nusivylimas, nerimas, varžymasis, nuoskauda, nesaugumas, gėda - yra ne tik natūralus ir normalus dalykas, bet ir svarbi asmenybės augimo dalis. Svarbu išmokyti, kada, kur ir kokiu būdu išreikšti emocijas. Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas. Nesumenkinti jų netekties jausmą. Rūpestingai ir supratingai parodyti vaikams, jog atjaučiate. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Padarykite penkių sekundžių pauzę ir paprasčiausiai pajuskite tai, ką, jūsų manymu, jaučia vaikas. (pvz., vietoj patarimo „Nesijaudink“ palaukę penkias sekundes pasakykite: „Tau sudėtinga.Nemanipuliuokite savo jausmais (pvz., „nelipk į medį, nes man baisu”). Jūsų vaiko norai, nors jie jums ir nėra priimtini, ugdo sugeb...
Vaikų atsakomybės mokymas – pozityvi tėvystė
Pozityvus auklėjimas nėra lepinimas ar leidimas vaikui daryti viską, ko jis nori. Tai būdas mokyti vaikus suprasti ribas, ugdyti atsakomybę ir spręsti problemas taikiai. Kaip auklėti vaiką be bausmių, bet išlaikyti aiškias ribas? Kaip reaguoti į stiprias emocijas, kai patys jaučiamės pavargę? Daugelis tėvų ieško būdų, kaip kurti ryšį su vaikais, išlaikyti drausmę ir kartu auginti savarankišką, pasitikintį savimi žmogų. Tačiau kasdienybėje tai ne visada paprasta.
Ji akcentuoja, kad pozityviai tėvystei labai svarbūs principai yra aiški struktūra, ribos, nuspėjama rutina ir loginės pasekmės. „Vietoje bausmių pozityvioji disciplina skatina vaiko savarankiškumą, kuris ugdo pasitikėjimą savimi ir didina atsparumą. Svarbiausias tikslas - auginti žmogų be kontrolės, bausmių ar žeminančių priemonių“, - pabrėžia G. G. Gutauskienė pabrėžia, kaip svarbu priimti visas vaiko emocijas: „Kai priimamos visos jaučiamos emocijos, mokomasi atpažinti kylančius jausmus, tampa lengviau tvarkytis su įtampa. Psichologės teigimu, natūralu, kad tiek vaikai, tiek tėvai gali jausti įvairias, netgi intensyvias ir sunkias emocijas. Labai svarbu stebėti save, atpažinti savo jausmus ir mintis. Kita vertus, dažnai būna taip, kad kai vaiko elgesys netinkamas, sunku išlikti ramiems dėl jaučiamo nuovargio. Todėl itin svarbu pasirūpinti savimi. Pozityvi tėvystė, psichologės nuomone, ne taisyklių rinkinys, o gyvenimo filosofija, kuri visų pirma remiasi savistaba. „Tai ne pasiektas tobulumas, tai procesas. Visi vaikai elgiasi netinkamai, visi tėvai daro klaidų, tad tobulėjame stengdamiesi.
Kartais manoma, kad pozityviai auklėtas vaikas bus neatsparus gyvenimo sunkumams. Tačiau G. Gutauskienė atkreipia dėmesį į tai, kad jei pozityvi tėvystė yra tinkamai suprantama - vaikas auga savimi pasitikintis bei gebantis konstruktyviai spręsti kylančius iššūkius. Tačiau jei pozityvumu klaidingai laikoma, jog vaikas niekada negali patirti sunkių jausmų, nepatogumo ar frustracijos, tada taip, nes vaikui, susidūrus su sunkumais, bus sunku emociškai su tuo tvarkytis.
Psichologė pastebi, kad kartais tenka išgirsti, jog pozityvi tėvystė tai tarsi spaudimas būti tobulam. „Nei jūs, nei jūsų vaikas neturite būti tobuli. Jei kyla nerimas, nepasitikėjimas savimi, asmeninėmis patirtimis galima pasidalinti tėvų savitarpio pagalbos grupėse. Pasak psichologės, tai saugi erdvė, kurioje gali pasijausti išklausytas ir išklausyti kitus. „Grupėse sudaroma galimybė pasidalinti patirtimis bei išklausyti kitus, tai padeda pasijausti ramiau bei rasti naujų principų tėvystėje, taip pat labiau pažinti tam tikrus vaiko raidos etapams būdingus sunkumus.
tags: #pozityvus #kudikio #drausminimas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
