Popiežiaus Grigaliaus XIII kalendoriaus reforma: Išsami apžvalga

Popiežius Grigalius XIII (lot. Gregorius XIII, it. Gregorio XIII), gimęs kaip Ugo Boncompagni, buvo XVI a. Katalikų Bažnyčios vadovas, labiausiai žinomas dėl Grigaliaus kalendoriaus reformos, kuri iki šiol naudojama visame pasaulyje. Jo pontifikatas (1572-1585) vyko sudėtingu Tridento susirinkimo reformų ir kontrreformacijos laikotarpiu, kai Bažnyčia siekė atsinaujinti ir atsakyti į protestantizmo iššūkius. Grigalius XIII buvo ne tik kalendoriaus reformos iniciatorius, bet ir švietimo, misijų bei Bažnyčios administracijos stiprintojas.

Popiežiaus Grigaliaus XIII asmenybė ir pontifikatas

Grigalius XIII, gyvenęs 1502-1585 m., yra žinomas įvairiais vardais, priklausomai nuo kalbos ir konteksto. Originalo kalba (lotynų): Gregorius XIII, kaip popiežius, pasirinkęs vardą „Gregorius“ pagal Šventąjį Grigalių Didįjį. Gimtasis vardas: Ugo Boncompagni (it. Ugo Buoncompagni), vardas, kuriuo jis buvo žinomas iki išrinkimo popiežiumi. Kiti vardai: Lietuvių kalboje - Grigalius XIII. Anglų - Gregory XIII, prancūzų - Grégoire XIII, ispanų - Gregorio XIII, italų - Gregorio XIII. Pravardės: „Kalendoriaus popiežius“ dėl Grigaliaus kalendoriaus reformos; kartais vadinamas „Tridento reformų tęsėju“ dėl jo indėlio į kontrreformaciją. Vardas „Gregorius“ kilęs iš lotynų „gregorius“, reiškiančio „budrus“ ar „sargybinis“, o „Ugo“ (Hugo) - iš germanų šaknų, reiškiančių „protas“ ar „širdis“. Grigaliaus XIII pasirinktas popiežiškas vardas atspindi pagarbą Šventajam Grigaliui Didžiajam, tačiau jis nėra su juo tiesiogiai susijęs.

Ankstyvasis gyvenimas ir karjera

Grigalius XIII gimė 1502 m. sausio 7 d. Bolonijoje, Italijoje, turtingoje pirklių šeimoje. Jo tėvas Cristoforo Boncompagni buvo sėkmingas verslininkas, o motina Angela Marescalchi užtikrino sūnui gerą išsilavinimą. Ugo studijavo teisę Bolonijos universitete, viename prestižiškiausių to meto akademinių centrų, ir tapo teisės daktaru. Jis dėstė teisę, o vėliau dirbo Bažnyčios administracijoje, tapdamas popiežiaus Julijaus III patarėju.

1565 m. Ugo buvo paskirtas kardinolu, o 1572 m. gegužės 13 d., po popiežiaus Pijaus V mirties, buvo išrinktas popiežiumi, pasirinkdamas vardą Grigalius XIII. Jo pontifikatas vyko sudėtingu laikotarpiu: Katalikų Bažnyčia įgyvendino Tridento susirinkimo (1545-1563) reformas, atsakinėjo į protestantizmo plėtrą ir sprendė politinius konfliktus Europoje. Grigalius XIII pasižymėjo kaip energingas reformatorius, švietimo rėmėjas ir diplomatas, siekęs stiprinti Bažnyčios įtaką.

Kalendoriaus istorija iki Grigaliaus XIII reformos

Dažnai gyvenime atsitinka, kad nežinai net paprasčiausių, kasdien vartojamų dalykų kilmės. Kai kuriems laiko perijodams skaičiuoti pradžią davė pačios gamtos reiškiniai. Mėnesiui - mėnulio keitimasis nuo jauno iki delčios, metams - gamtos keitimasis nuo pavasario iki žiemos. Diena yra įvairiai skaičiuojama. Žydai dieną skaičiuoja nuo saulės nusileidimo iki kito nusileidimo. Kai kur buvo skaičiuojama nuo saulės užtekėjimo. Mes dabar dieną skaičiuojame nuo vieno iki kito vidunakčio. Šį laiko perijodą vadiname ir para. Tik savaitė nėra gamtos reiškiniais pagrįsta. Kai kurie mano, kad ji atsirado Mozės laikais, kuris liepė žydams švęsti kas septintą dieną. Kiti sako, kad savaitė yra įvesta, kiekvienai dienai paskiriant vieną iš septynių planetų.

Senovės kalendoriai ir Julijaus reforma

Tikslus metų ilgis yra 365 dienos, 48 minutės ir 46 sekundės. Pirmiau žmonės to tiksliai nežinojo, bet ir tada, kai sužinojo, nebuvo lengva sugalvoti sistemą, kuri be pakeitimų tiktų visiems laikams. Egiptiečių metai turėjo 365 dienas. Jie buvo skirstomi į 12 mėnesių, kurių kiekvienas turėjo 30 dienų. Gale metų dar pridėdavo 5 dienas. Žydų metai buvo padalinti taip pat į 12 mėnesių, bet suderinti su mėnuliu. Kad neatsiliktų nuo mėnulio, įsprausdavo dienas mėnesio viduryje, dažniausiai 13-tą dieną. Taigi, vieni jų mėnesiai turėjo 29 dienas, kiti - 30. Ir graikų metai dalinosi į 12 mėnesių, turinčių kartais 29, kartais 30 dienų.

Senovės Romoje, kai dar rašytų kalendorių nebuvo, Vyriausias Kunigas kiekvieno mėnesio pradžioje paskelbdavo, kada bus nonae ir idus bei mėnesio šventės. Tarp gruodžio ir kovo įsprausdavo sausį (Januarius) su 31 diena ir vasarį (Februarius) su įvairaus skaičiaus dienomis. Tas skelbimas lotyniškai buvo vadinamas calare - skelbti, šaukti. Nuo to kilo žodis calendae, t. y. pirmoji mėnesio diena. Iš šito žodžio yra kilęs ir žodis kalendorius. Jau sakėme, kad calendae yra pirmoji mėnesio diena. Idus (vidurys) reiškia 15 arba kitų mėnesių 13 diena. Devintoji diena prieš idus vadinama nonae.

Julius Cezaris, pasikvietęs graikų mokslininkus, nutarė pravesti kalendoriaus reformą (46 m. prieš Kristų). Buvo taip sutvarkytas kalendorius, kad susilyginimas dienos su naktimi būtų visados tą pačią mėnesio dieną. Tai pataisai įvykdyti reikėjo prie tų metų pridėti du mėnesiu, todėl 46 m. prieš Kr. turi 14 mėnesių. Metai turėjo turėti 365 dienas ir dar ketvirtadalį dienos. Iš tų ketvirtadalių per ketverius metus susidarydavo viena diena, kuri būdavo pridėta tarp vasario 23 ir 24 dienos. Vis dėlto ir čia dar nebuvo tikslumo, nes ir taip sutvarkyti metai dar buvo 11 minučių ir 14 sekundžių per ilgi. Iš tų minučių ir sekundžių per 400 metų susidaro trys pilnos paros. Tokiu būdu XVI amžiuje buvo susidarę apie 10 dienų skirtumas.

Grigaliaus kalendoriaus reforma: Priežastys ir įgyvendinimas

Nors Julijaus kalendorius puikiai veikė, tačiau kilo problema nustatant Velykų datą, kuri, kaip nusprendė 325 m. Nikėjos I susirinkimas, turėjo būti pirmąjį sekmadienį po pirmosios Mėnulio pilnaties po pavasario lygiadienio. Po kelių šimtmečių buvo pastebėta, kad Nikėjos I susirinkimo nustatyta pavasario lygiadienio data - kovo 21 d. - nutolo nuo tikrojo pavasario lygiadienio. Julijaus kalendoriuje metai buvo ilgesni nei tropiniai metai, dėl ko pavasario lygiadienis kasmet vis labiau tolino nuo astronominio tikslumo.

XVI a. pagal Julijaus kalendorių susidarė apie 10 parų skirtumas. Popiežius, Bažnyčios susirinkimų prašomas, pravedė kalendoriaus reformą, pirmiausia išmesdamas iki to laiko priaugusių 10 dienų. Pagrindinis Grigaliaus kalendoriaus tikslas buvo išspręsti šventojo Velykų šventimo laikotarpio neatitikimą, kuris rėmėsi pavasario lygiadieniu. Pirmasis žingsnis į šią reformą buvo atliktas per Tridento susirinkimą, kuris pavedė mokslininkams ir dvasininkams ieškoti sprendimo.

Reformos principai ir naujos taisyklės

Popiežiaus Grigaliaus pavedimu reforma buvo įgyvendinta siekiant sureguliuoti atsilikimą tarp skaičiuojamojo ir astronominio laiko. Astronomas Liudvikas Lilio atliko pagrindinius skaičiavimus ir sudarė pataisytą sistemą. Popiežiui kalendorių pasiūlė vokiečių astronomas Kristupas Klavijus. Ši sistema buvo patvirtinta popiežiaus Grigaliaus XIII bule „Inter gravissimas“.

Grigaliaus kalendoriaus reforma buvo reikšminga tuo, kad ji išlaikė 365 dienų metų struktūrą, tačiau pridėjo naują taisyklę dėl keliamųjų metų. Pagal šį metodą, metai, kurie dalinasi iš 100, bet nesidalina iš 400, nėra keliamieji. Šis nedidelis pokytis sumažino kalendoriaus klaidą iki vienos dienos per 3300 metų. Reformos metu buvo pašalintos 10 dienų iš kalendoriaus, kad pavasario lygiadienis būtų atkurtas į kovo 21 dieną, kaip buvo Nicejos susirinkimo metu. Siekiant atsižvelgti į lygiadienio ir saulėgrįžos poslinkį, įvedus Grigaliaus kalendorių, buvo nuspręsta, kad pasaulis turėtų tiesiog praleisti kelias dienas. Bažnyčia pasirinko spalio mėnesį, kad būtų išvengta krikščioniškojo kalendoriaus įvykių - ir po spalio 4 d., kai buvo švenčiama šventojo Pranciškaus Asyžiečio šventė, buvo pereita prie Grigaliaus kalendoriaus: visi iš karto „persikėlė“ į spalio 15 d.

Popiežius Grigalius turėjo perkelti datą 13 dienų, kad kompensuotų poslinkį, tačiau po matematikų ir mokslininkų skaičiavimų jis ją perkėlė tik 10 dienų. Juliaus keliamieji metai buvo palikti, bet kad kas keturi šimtai metų neprisidėtų trys naujos dienos, buvo nutarta, kad ateityje tie šimtiniai metai, kurių pirmieji skaičiai dalinasi iš keturių (1600, 2000, 2400 ir t. t.), pasiliks ir toliau keliamieji, o tie, kurių pirmieji skaičiai nesidalina iš keturių (1700, 1800, 1900, 2100), bus paprastieji metai. Tokiu būdu kas 400 metų trys paros esti išmetamos. Vis dėlto ir šitie grigališki metai yra 26 sekundėm per ilgi. Dėl to, skaičiuojant laiką pagal šį kalendorių, vienos paros skirtumas susidarys tik po 3280 metų.

Grigaliaus kalendoriaus priėmimas Europoje ir Lietuvoje

Grigaliaus kalendoriaus įvedimas buvo pasitiktas įvairiomis reakcijomis. Naujas Grigaliaus kalendorius buvo tuoj katalikiškų kraštų priimtas. Protestantai dar delsė. Tokios katalikiškos valstybės kaip Ispanija ar Portugalija bemat priėmė naują sistemą, tuo tarpu didžioji dalis protestantiškų bei Rytų ortodoksų šalių traktavo Grigaliaus kalendorių kaip bandymą jiems primesti popiežiaus įtaką.

Priėmimo chronologija skirtingose šalyse

Štai Grigaliaus kalendoriaus priėmimo chronologija įvairiose šalyse:

Vokietija bei Anglija priešinosi daugelį metų, tačiau galų gale įsivedė šią sistemą dėl patogumo tarptautinėje prekyboje. Prie datų būdavo pridedamos raidės O. S. (Old Style). Pravoslavai ir Unitai dar ir šiandien Velykas švenčia pagal Juliaus kalendorių, kuris dabar skiriasi nuo Grigaliaus kalendoriaus 13 dienų.

„Senam žmogui labai malonu, užmigus rugsėjo antrą dieną, neatsikelti iki keturioliktos“, - rašė Benjaminas Franklinas 1725 metais, kai Anglija ėmė naudoti 170 metų anksčiau įvestą popiežiaus Grigaliaus XIII kalendorių. Kone dvi savaitės pradingo, šaliai pakeitus Julijaus kalendorių, dėl kurio nuo kitų Europos valstybių ji buvo atsilikusi vienuolika dienų.

Grigaliaus kalendorius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

LDK istorijoje būta visokių karų, kovota net dėl to, kaip reikėtų skaičiuoti laiką. Nors kartu su Lenkija ji priklausė katalikiškiems kraštams, kurie pirmieji priėmė sprendimą dėl naujojo kalendoriaus priėmimo terminų (tam pritarė tuomet posėdžiavęs seimas Varšuvoje, atitinkamus ediktus išleido valdovas Steponas Batoras), kokie ir buvo nurodyti popiežiaus bulėje, tačiau paaiškėjo, kad paskubėta.

1582 metų vasario 24 d. popiežiaus Grigaliaus XIII (1572-1585) bule „Inter gravissimas“ paskelbtas naujasis kalendorius iš pradžių LDK sukėlė nemažai problemų, net kovas dėl kalendoriaus, būta ir žmonių aukų. Praktinis naujojo kalendoriaus įgyvendinimas dėl stačiatikių ir protestantų bažnyčių, jų tikinčiųjų pasipriešinimo užtruko kelerius metus, vyko atkaklūs konfliktai, prasidėjo aštri katalikų, stačiatikių, o po 1596 m. Bresto unijos - ir unitų literatūrinė polemika, kuri tęsėsi XVII a.

Tikybos atžvilgiu mišriuose miestuose priklausomai nuo to, kas dominavo jų valdžioje, buvo priimami skirtingi sprendimai: valdžioje buvę katalikai draudė dirbti katalikiškų švenčių dienomis, o stačiatikiai - stačiatikių švenčių dienomis. Bene didžiausi neramumai dėl naujojo kalendoriaus 1584-1589 m. vyko liuteroniškoje Rygoje (tuomet priklausė ATR), kurioje įvyko savotiška kalendorinė revoliucija. Protestuodami prieš Grigaliaus kalendoriaus įvedimą, rygiečiai nuniokojo Stepono Batoro įsakymu miesto valdžios katalikams perduotas dvi bažnyčias. Opozicijos priešakyje stojo magistratui nepriklausiusios pirklijos atstovai, kurie net kurį laiką užėmė valdžią mieste. Daugelis miestiečių buvo įkalinti ar nubausti didelėmis piniginėmis baudomis.

Tačiau LDK konfliktai plieskėsi tarp stačiatikių ir katalikų, pvz., 1583-1586 m. Polocke ar 1584-1586 m. Vilniuje, kur buvo stiprios stačiatikių bendruomenės. LDK stačiatikiai, remdamiesi 1583 m. soboro Konstantinopolyje nutarimais, kuriuose buvo pažymėta, jog ir naujajame kalendoriuje yra klaidų, todėl teisingiau yra laikytis kanonus atitinkančio senojo, kovojo už teisę laikytis būtent senojo kalendoriaus. Steponas Batoras iš krikščioniškų konfesijų griežtai reikalavo laikytis naujojo kalendoriaus. Pvz., 1586 metų gruodžio 29 d. sprendžiant bylą tarp Vilniaus miestiečių stačiatikių ir miesto vaito, valdovas uždraudė atidaryti dirbtuves ir parduotuves naujojo kalendoriaus švenčių dienomis. Galiausiai bent stačiatikiams valdžia buvo priversta padaryti nuolaidų. Steponas Batoras kitais raštais leido stačiatikiams laikytis senojo kalendoriaus.

Skirtingos religinių švenčių datos, pvz., Šv. Kalėdų šventės gruodžio 25 (pagal naująjį) ir sausio 7 (pagal senąjį) neprisidėjo prie religinio ir kt. gyvenimo darnos. Vieniems jos buvo darbo, o kitiems - šventinės dienos. Stačiatikių šventės ir dabar datuojamos pagal senąjį Julijaus kalendorių. Dalinis Grigaliaus kalendoriaus įgyvendinimas dar kartą patvirtino Abiejų Tautų Respublikos konfesinę tautinę specifiką, sukėlė nemažai gyvenimiškų nepatogumų - katalikai neretai skųsdavosi, kad dirbama per katalikiškas šventes. Jis vis tik patvirtino principinę valstybės integraciją į vakarietišką civilizaciją. Lietuvoje Grigaliaus kalendorius įsigaliojo 1584 m. sausio 21 d., bet 1800 m. sausio 1 d. grįžta prie Julijaus kalendoriaus (išskyrus Užnemunę). Grigaliaus kalendorius vėl įvestas visoje Lietuvoje 1915 m.

Grigaliaus XIII kitos reformos ir palikimas

Grigalius XIII paliko gilų pėdsaką Bažnyčios ir pasaulio istorijoje per savo reformas, švietimo iniciatyvas ir misijų skatinimą. Jo pontifikatas laikomas vienu sėkmingiausių XVI a., stiprinusiu Katalikų Bažnyčią kontrreformacijos metu.

Švietimo ir misijų skatinimas

Grigalius XIII rėmė Tridento susirinkimo reformas, ypač kunigų rengimą. Jis įsteigė ir finansavo kelias seminarijas, įskaitant Romos kolegiją (dabar Grigaliaus universitetas), kuri rengė kunigus ir misionierius. Jo pastangos sustiprino Bažnyčios švietimo sistemą ir padėjo kontrreformacijai. Laikomas Romos kolegijos (vėliau - Grigaliaus universitetas) ir jėzuitų filosofijos, teologijos ir teisės mokyklos vienu steigėjų. 1570 m. įkūrė kolegiją Vilniuje, 1577 m. Romoje graikų, 1579 m. anglų ir 1584 m. maronitų kolegijas; 1580 m. sujungė vengrų ir germanų kolegijas. 1579 m. spalio 30 d. bule (saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve) patvirtino Vilniaus universiteto įkūrimą.

Grigalius XIII siuntė jėzuitų misionierius į tolimas šalis, tokias kaip Japonija, Kinija ir Indija, siekdamas plėsti krikščionybę. Jo parama jėzuitams, ypač šventajam Pranciškui Ksaverui pasekėjams, sustiprino Bažnyčios pasaulinę įtaką. Pritarė misionieriškai veiklai Ispanijos ir Portugalijos kolonijose, rėmė jėzuitų misijas Indijoje, Japonijoje, Etiopijoje.

Bažnyčios administracija ir diplomatija

Grigalius XIII reformavo Bažnyčios finansus, kovojo su korupcija ir stiprino popiežiaus autoritetą. Jis taip pat rėmė meną ir architektūrą, finansuodamas Šventojo Petro bazilikos statybą ir kitus projektus Romoje. Įsteigė nuolatines nunciatūras. Rūpinosi Vatikano diplomatiniais ryšiais, savo legatą šiaurės šalims A. Posseviną 1577 m. pasiuntė į Švediją ir 1579 m. į Rusiją prikalbinti Švedijos karalių Joną III ir Rusijos carą Ivaną IV Rūstųjį atsiversti į katalikybę. 1581 m. tarpininkavo tarp caro Ivano IV ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro dėl taikos ir koalicijos prieš Osmanų imperiją sudarymo. Popiežiaus valstybėje rūpinosi žemės ūkiu ir manufaktūromis. Stengėsi atgauti Bažnyčios prarastus miestus. Patvirtino Corpus Iuris Canonici.

Ilgalaikis poveikis

• Grigaliaus kalendorius: Jo įvestas kalendorius tapo pasauliniu standartu, naudojamu iki šiol. Nors protestantų šalys iš pradžių priešinosi reformai, iki XVIII a. dauguma jų priėmė Grigaliaus kalendorių, pripažindamos jo tikslumą.
• Kontrreformacijos stiprinimas: Grigaliaus švietimo reformos ir misijų skatinimas sustiprino Katalikų Bažnyčios atsaką į protestantizmą, padėdamos atgauti įtaką Europoje.
• Švietimo palikimas: Grigaliaus universitetas Romoje tapo vienu svarbiausių Bažnyčios mokymo centrų, rengiančiu kunigus ir teologus iki šių dienų.
• Kultūrinė įtaka: Jo parama menui ir architektūrai praturtino Romos kultūrinį paveldą, o misijų veikla prisidėjo prie krikščionybės plėtros Azijoje ir kitur.

Grigalius XIII mirė 1585 m. balandžio 10 d. Romoje, sulaukęs 83 metų, po 13 metų pontifikato. Jo sveikata paskutiniais metais silpnėjo, tačiau jis iki galo aktyviai vadovavo Bažnyčiai. Grigalius buvo palaidotas Šventojo Petro bazilikoje, o jo kapas tapo pagarbumo vieta. Nors jis nėra oficialiai kanonizuotas, daugelyje šaltinių vadinamas šventuoju dėl savo indėlio į Bažnyčią.

Istorijos ir citatos, atskleidžiančios Grigaliaus XIII asmenybę

Grigalius XIII buvo popiežius, kurio reformos peržengė Bažnyčios ribas ir paveikė visą pasaulį. Grigaliaus kalendorius tapo žmonijos laiko skaičiavimo pagrindu, o jo švietimo ir misijų iniciatyvos sustiprino Katalikų Bažnyčią kontrreformacijos metu.

• Kalendoriaus reformos iššūkis: Kai Grigalius XIII paskelbė kalendoriaus reformą, jis susidūrė su pasipriešinimu net tarp katalikų. Pasakojama, kad vienas Romos vyskupas skundėsi: „Kaip galime prarasti dešimt dienų? Tai chaosas!“ Grigalius ramiai atsakė: „Dievas valdo laiką, o mes tik taisome žmogaus klaidas.“ Jo ryžtas ir mokslinis požiūris užtikrino reformos sėkmę.
• Susitikimas su jėzuitais: 1583 m. Grigalius priėmė jėzuitų misionierius, grįžusius iš Japonijos. Jis asmeniškai klausinėjo apie jų darbus ir, sužavėtas jų drąsa, padovanojo jiems aukso kryžių, sakydamas: „Jūsų darbas yra Kristaus šviesa tolimose žemėse.“ Ši istorija pabrėžia jo paramą misijoms.
• Rūpestis vargšais: Romoje siautėjant badui, Grigalius XIII organizavo maisto dalijimą vargšams ir asmeniškai lankė ligonius. Vieną kartą, matydamas alkaną vaiką, jis liepė savo tarnams atiduoti visą dienos maistą, sakydamas: „Popiežiaus stalas nėra svarbesnis už vargšo skrandį.“ Šis epizodas atskleidžia jo gailestingumą.

Grigaliaus XIII išlikę laiškai ir bulės atspindi jo reformatorišką dvasią ir tikėjimą:

• Apie kalendoriaus reformą: „Mes taisome laiką, kad jis atitiktų Dievo kūrinijos tvarką.“ (Iš bulės „Inter gravissimas“) Ši citata pabrėžia jo tikslą suderinti Bažnyčios šventes su gamtos ciklais.
• Apie švietimą: „Kunigas be žinių yra kaip lempa be aliejaus - jis negali šviesti.“ (Iš laiško Romos kolegijos įsteigėjams) Ši mintis atspindi jo rūpestį kunigų rengimu.
• Apie misijas: „Kristaus Evangelija turi pasiekti kiekvieną žemės kampelį, nes Dievo meilė neturi ribų.“ (Iš laiško jėzuitams) Ši citata pabrėžia jo pasaulinę viziją.

Grigaliaus kalendoriaus trūkumai ir alternatyvos

Grigaliaus kalendorius daugelyje Europos šalių naudojamas jau 432 metus, tačiau reformų šalininkai nesiliauja teigę, jog šio kalendoriaus keistenybės bei netikslumai kiekvienais metais sukelia nemaža nuostolių. Jų manymu, dabartinė sistema be reikalo apsunkina verslą begale finansinių komplikacijų ir painiavos. Grigaliaus kalendoriaus trūkumai kenkia verslui dėl papildomų darbuotojų atostogų dienų, skirtingos trukmės veiklos ketvirčių, netobulų fiskalinių metų palyginimų, sunkumo kompanijoms užsiimti finansinėmis prognozėmis. Pavyzdžiui, metais, kai šv. Kalėdos bei Naujieji metai išpuola darbo dienomis, ekonominis produktyvumas paralyžiuojamas kone dvi savaites. Pagal vienos britų atliktos studijos rezultatus, perkėlus valstybines šventes į savaitgalius, Didžiosios Britanijos bendrasis vidaus produktas per metus padidėtų maždaug vienu procentu.

Istoriniai bandymai keisti kalendorių

Tokios kalendorinės akrobatikos - ne naujiena pasaulio istorijoje. Pavyzdžiui, prieš Romos imperatoriui Gajui Julijui Cezariui 46 m. pr. Kr. įvedant jo garbei pavadintą kalendorių, metai turėjo 445 dienas. Pasirinkimai dėl sistemų laikui sekti, organizuoti bei valdyti dažnai būdavo arbitrarūs, nepastovūs, trikdantys, ypač jei jie įbrukti visuomenėms per prievartą. Kalendorinių reformų istoriją formavo imperatorių užgaidos, nesutarimai tarp bažnyčių, astronomų bei matematikų įžvalgos, geopolitinė situacija.

1793 metais, po Prancūzijos revoliucijos, naujoji valdžia pakeitė Grigaliaus kalendorių nauju, įprastai vadinamu Prancūzų revoliuciniu kalendoriumi. Tai buvo bandymas išvalyti šalį nuo Ancien Régime palikimo, taip pat ir katalikybės įtakų. Dėl nenuoseklios kiekvienų metų pirmos dienos, dešimties dienų darbo savaitės bei nesuderinamumo su prekybos įvykiais, naujoji sistema laikėsi tik apie dvylika metų, kol buvo sugrįžta prie Grigaliaus.

1976 metais Irano šachas bandė įgyvendinti panašų eksperimentą, varžydamasis su šalies religiniais lyderiais dėl įtakos. Vienas iš būdų atimti valdžią iš dvasininkų tapo islamiško šalies kalendoriaus pakeitimas į sekuliarų. Daugelis tai vertino kaip priešišką islamui veiksmą, kilo didžiulis nepasitenkinimas šacho įgyvendinamais pakeitimais.

Siūlomos alternatyvos ir jų įgyvendinimo sunkumai

Būta daugybės bandymų ištaisyti popiežiaus Grigaliaus kalendoriaus ydas. Pavyzdžiui, Pax kalendorius, 1930 metais sukurtas Jameso A. Colligano, dalina metus į trylika mėnesių po 28 dienas, o Symmetry454 kalendorius, kur kiekviena mėnesio diena prasideda pirmadienį, pašalina galimybę tryliktai dienai išpulti penktadienį. 1928 metais Kodak įkūrėjas George’as Eastmanas įvedė verslui patogesnį kalendorių savo kompanijoje. Jis buvo toks pat kiekvienais metais, o mėnesio dienos išpuldavo visada tomis pačiomis savaitės dienomis. Pavyzdžiui, kiekvieno mėnesio penkiolikta diena - sekmadienis.

Reformų siūlė ne tik verslininkai ar mokslininkai. 1954 metais Indijos prašymu Jungtinės Tautos svarstė kalendoriaus reformų klausimą. Indija iškėlė mintį, jog Grigaliaus sistema sukuria neadekvačią aplinką verslui plėtoti. Naujausias pasiūlymas keisti Grigaliaus kalendorių 2012 metais pateiktas buvusio Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) astrofiziko Richardo Conno Henry’io, kuris drauge su kolega ekonomistu Steve’u H. Hanke’u pristatė veiksmingiausią kalendorinę reformą. Hanke-Henry kalendorius - pastovus 364 dienų kalendorius su vienodos trukmės ketvirčiais, išsprendžiantis ne vieną Grigaliaus sistemos sukeliamą problemą verslui.

Dauguma pasiūlytų reformų žlugo ne dėl to, jog nesugebėjo pateikti geresnių alternatyvų status quo, o todėl, kad neišsaugodavo Šabo, suardydami septynių dienų savaitę, arba nutoldavo nuo metų laikų ciklo. Kita vertus, kalendorinių reformų įvedimas sukeltų chaotišką pereinamąjį laikotarpį, kol visos šalys įdiegtų naują sistemą. Tautinių valstybių pasaulyje, kur reformų neįgyvendins plačias teritorijas valdantys imperatoriai ar popiežius, kas ryžtųsi to imtis? Finansiniai rodikliai ar abstraktus pasaulinis efektyvumas nevienija ir neįkvepia taip kaip religiniai įsakai, moralinis pasipiktinimas ar bendros grėsmės.

Keletas šalių - tarp jų ir Afganistanas, Saudo Arabija, Iranas - vis dar nėra oficialiai įsivedę Grigaliaus kalendoriaus. Indija, Bangladešas, Izraelis, Mianmaras kartu su grigališkuoju naudoja ir kitus kalendorius, o Šri Lanka, Kambodža, Tailandas, Japonija, Šiaurės Korėja, Kinija - Grigaliaus kalendorių su tam tikrais pakeitimais.

Grigaliaus kalendoriaus reikšmė

Grigaliaus kalendoriaus reikšmė neapsiriboja vien astronominiu tikslumu. Jis tapo pasaulinės civilizacijos laiko standartizavimo pagrindu. Taip yra ne tik dėl jo praktinio patogumo, bet ir dėl istorinių procesų, kuriuos lėmė Vakarų Europos įtaka pasaulyje. Nors kai kurios kultūros ir religijos turi savus kalendorius, Grigaliaus kalendorius yra naudojamas kaip tarptautinis standartas daugelyje sričių, įskaitant prekybą, mokslą ir švietimą.

Reformos pagrindą sudarė ir krikščioniškasis suvokimas apie laiką. Grigaliaus kalendoriaus atsiradimas rodo bažnyčios siekį suderinti tikėjimą su mokslo pasiekimais. Šiuo požiūriu jis tampa dvasiniu simboliu.

Nuo pat pradžių Grigaliaus kalendorius susidūrė su pasipriešinimu, jo įvedimas buvo lėtas ir netolygus. Ediktas, kuriuo popiežius nustatė šią sistemą, neturėjo teisinio įpareigojimo už Popiežiaus valstybės sienų, taigi įgyvendinimas priklausė nuo atskirų šalių valdžių. Tačiau tarptautinei prekybai ir bendradarbiavimui plečiantis, Grigaliaus kalendoriaus privalumai tapo akivaizdūs, ir jis palaipsniui įsitvirtino kaip universalus laiko skaičiavimo standartas.

tags: #popiezius #patobulines #cezario #kalendoriu

• Ryšys su kūdikiu dar įsčiose
• Sveikos gyvensenos ugdymas darželyje
• kaip skaičiuojamas nėštumas IVF
• patarimai renkantis vaikišką spintą su dėžėmis
• Visapusiškas rinkinys naujagimiui: „Philips Avent Natural Response“