Susilaukus pirmagimio nemažai tėvų sunerimsta ir sutrinka pastebėję, kad mažylio kūnas apaugęs plaukais neįprastose vietose, įskaitant ir ausis. Nors plaukuotumas kūdikiams dažnai kelia klausimų, svarbu suprasti, kad tai yra normalus reiškinys ir daugeliu atveju laikinas. Be plaukuotumo, tėvams taip pat kyla rūpesčių dėl atlėpusių ausų ar infekcijų, tokių kaip plaukiko ausis. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindines kūdikių ausų plaukuotumo priežastis ir kitas dažnai pasitaikančias ausų problemas.
Daugelis tėvų pastebi, kad jų naujagimiai turi plaukelių ne tik ant galvos, bet ir ant kitų kūno dalių, įskaitant rankas, kojas, pečius, nugarą, kaktą ir ausis. Kartais šie plaukeliai būna šviesūs ir permatomi, o kartais - tamsesni ir ryškesni. Kai kurios mamos pasakoja, kad jų kūdikiai gimė "kaip beždžioniukai", visa plaukuoti, su tamsiais plaukeliais, kurie apaugė ir kaktą, ir pečius, ir net užpakalį, ir ausis. Šis reiškinys, nors ir neįprastas tėvams, yra natūralus ir vadinamas lanugo.

Lanugo - tai minkšti, ilgi bei įprastai šviesūs pirmieji kūno plaukeliai, augantys iš vaisiaus plaukų folikulų jam dar vystantis gimdoje. Terminas lanugo kilęs iš lotyniško žodžio lana (liet. vilna). Plaukelių gali būti bet kurioje kūno vietoje, išskyrus dalis, kuriose nėra plaukų folikulų. Lanugo atspalviui įtakos turi genetika: nuo to priklauso, ar plaukeliai bus tamsesni, ar šviesesni.
Dažniausia plaukai nuslenka dar prieš gimimą, bet kartais naujagimiai gimsta tebeturėdami šiuos plaukelius ir jie gali išlikti dar kelias savaites. Jei naujagimis gimė turėdamas lanugo, jie savaime nuslinks per savaitę ar dvi. Nuslinkus lanugo plaukeliams, ataugs kito tipo - vellus - plaukai. Šie plaukeliai - kur kas plonesni ir ne taip aiškiai pastebimi. Pastarieji ant vaiko kūnelio išliks visą vaikystės laikotarpį.
Lanugo yra svarbūs vaisiui vystantis gimdoje ir atlieka kelias esmines funkcijas:

Nors lanugo yra universalus reiškinys, pastebimas pas visus vaisius, individualus kūdikio plaukuotumas po gimimo gali būti susijęs ir su genetika. Jei abu tėvai yra „labai plaukuoti“, tikėtina, kad ir jų atžalos pasižymės didesniu plaukuotumu. Tai gali pasireikšti ne tik ant galvos, bet ir ant viso kūno, įskaitant ausis, rankas ir kojas, net ir vienerių metukų amžiaus berniukui. Taip pat pastebėta, kad kai kurių etninės kilmės, pavyzdžiui, azijiečių, vaikai gimsta plaukuotesni, kas gali lemti ir išlikusius lanugo plaukelius.
Atlėpusios ausys yra viena iš dažniausių įgimtų galvos bei kaklo deformacijų. Maždaug 5 proc. žmonių ausys būna atlėpusios. Tai, kad ausys atlėpusios, pastebima dar kūdikystėje, o ilgainiui ji tampa vis labiau matoma. Ši problema dažniausiai pasireiškia ausims pernelyg nutolus nuo galvos arba dėl jų dydžio, kuris nėra proporcingas galvai.

Daktaras Darius Radzevičius, plastikos chirurgas, įvardija dvi pagrindines priežastis, dėl kurių susiformuoja atlėpusios ausys. Pirmoji - ausies kriauklėje per daug kremzlės. Kadangi per daug, savaime suprantama, jos nesumažės dėl to, kad uždėsime kūdikiui kepurę ar priklijuosime ausytes pleistru. Antroji priežastis - tiesi ausies kriauklė. Paprastai ji lenkta, o kai kurių vaikų - tiesi. Ausies kriauklė kieta ir negalime mechaniškai padaryti, kad būtų lenkta. Priešvijoklis susiformuoja netaisyklingai ir visa ausis atrodo atsikišusi.
Atlėpusios ausys gali kelti estetinių ir psichologinių nepatogumų tiek vaikams, tiek suaugusiems. Vaikystėje ir paauglystėje atlėpausiai dažnai pasmerkti kęsti patyčias, ne vienam jų tai suformuoja stiprų nepilnavertiškumo kompleksą. Pavyzdžiui, vienas berniukas, kuriam atlėpusios ausys kasdien kėlė nepatogumą, kurį paslėpti stengėsi kaip įmanydamas, paprašė tėvų dovanoti operaciją tryliktojo gimtadienio proga. Jis neprisipažindavo, kad ilgi plaukai skirti trūkumui slėpti, sakė, kad jam patinka toks stilius, tačiau "apie ausis galvodavo kiekvieną dieną". Nors problema estetinė ir neturi įtakos klausai, intelektui ar kitoms charakterio savybėms, mažumos netolerancija gali paskatinti psichologines bėdas, vaikas gali pradėti vengti bendrauti su bendraamžiais, užsisklęsti savyje.
Naujagimiams, kurių ausys yra ryškiai atsikišusios, galima taikyti alternatyvų gydymą - specialių įtvarų naudojimą (splintavimą). Ši technika yra veiksminga tik pirmosiomis gyvenimo savaitėmis, kai ausų kremzlės dar yra minkštos ir lengvai formuojamos. Tačiau tokių atvejų, kad ausytės savaime susitvarkytų, yra mažai.
Tėvams, kurie kreipiasi dėl atlėpusių kūdikio ausyčių, gydytojai dažnai pataria nedaryti nieko: nedėti kepurėlės nakčiai, nerišti skarelės, neklijuoti pleistriukais, nes tai negali mechaniškai padaryti, kad ausies kriauklė būtų lenkta. Kepurytė gali tik paslėpti atlėpusias ausis, bet jų nepataisys.
Atlėpusių ausų korekcija gali būti atliekama maždaug nuo 4 metų, nes tuomet ausies dydis dažniausiai nebesikeičia. Tinkamiausias metas operuoti ausis - nuo šešerių metų amžiaus, dar prieš pradedant lankyti mokyklą, siekiant apsaugoti vaiką nuo patyčių. Anksčiau operuoti nerekomenduojama, nes auga ausis, vystosi jos kremzlė, tad chirurginis įsikišimas gali trukdyti augti ausies kaušeliui.
Plastinė ausų korekcijos operacija nėra sunki. Dažniausiai iki 9-10 m. amžiaus vaikams taikoma bendroji nejautra, tad jie miega. Vyresniems vaikams dažniausiai taikoma vietinė nejautra, kai vaikas išlieka sąmoningas, o ausis nuskausminama panašiai kaip odontologų kabinete. Operuojama apie 30-45 min. Per operaciją atidalinama ausies kremzlė nuo ją dengiančios odos, suformuojamas anatomiškai taisyklingas ausies kontūras. Jis pritvirtinamas keliais siūliukais, žaizda užsiuvama.
Siekiant užtikrinti simetriją ir natūralią išvaizdą, paprastai operuojamos abi ausys, net jei viena atrodo atlėpusi labiau. Pjūviai daromi už ausų arba jų vidinėse raukšlėse, kad randai būtų kuo mažiau pastebimi. Po operacijos ausys uždengiamos tvarsčiu, su juo vaikas turi būti savaitę. Tada dar maždaug pusantro mėnesio reikia pasaugoti ausis: vengti „kontaktinio“ sporto ir nakčiai užsidėti prigludusią kepurę ar užsirišti skarelę, kad netyčia neatlėptų. Ausų formą palaiko siūlės, kurios visiškai sugyja maždaug per pusantro-du mėnesius.
Komplikacijos be galo retos. Viena komplikacijų gali būti vėl atlėpusios ausys, jei nepaisoma pooperacinio režimo arba plyšta siūlas. Tokiu atveju operaciją gali tekti kartoti. Po operacijos vaikas namo išleidžiamas tą pačią dieną (jei taikyta vietinė nejautra) arba po kelių valandų (po bendrosios nejautros). Skausmas dažniausiai jaučiamas pirmą parą po operacijos, jam mažinti duodami vaistai. Metų laikas operacijai įtakos neturi, tačiau tėvai dažniausiai renkasi vaiko atostogas. Plastinę ausų operaciją dalinai kompensuoja ligonių kasos.
Apibendrinant ausų korekcijos operacijos ypatumus:
Labai svarbu, kad tėvai neprievartautų vaiko operacijai. Jei vaikas nejaučia jokio diskomforto dėl atlėpusių ausyčių, o jo aplinka - draugiška ir supratinga, plastinės operacijos nepatars daryti nė vienas plastikos chirurgas. Svarbiausia - kaip jaučiasi vaikas. Ši korekcija atliekama estetiniu pagrindu. Tėvai turėtų atvirai kalbėtis su vaiku apie operacijos eigą ir galimus pokyčius.
Išorinės klausomosios landos audinių uždegimas, mediciniškai vadinamas išoriniu otitu arba „plaukiko ausimi“, yra dar viena dažna ausų problema, ypač aktuali tiems, kurie dažnai plaukioja ar užsiima su vandeniu susijusia veikla. Tai yra išorinio ausies kanalo infekcija, galinti sukelti diskomfortą ir skausmą. Ši būklė pažeidžia išorinę ausį ir besitęsia nuo ausies kanalo iki ausies būgnelio.
Plaukiko ausis yra bakterinė infekcija, kurią sukelia vandens likučiai ausyje. Ši drėgna aplinka tampa palanki bakterijų, sukeliančių infekcijas ausies viduje, augimui. Plaukiko ausį daugiausia sukelia bakterijos, dažniausiai Pseudomonas aeruginosa ir Staphylococcus aureus. Grybelinės infekcijos, dažnai sukeliamos Aspergillus rūšys, taip pat gali pasireikšti, ypač drėgnoje aplinkoje.
Kai vanduo, nesvarbu kur maudantis, patenka į išorinę klausomąją angą ir ten kurį laiką užsilieka, aplinkiniai audiniai paburksta, pasidaro neatsparūs aplinkos veiksnių poveikiui. Bakterijos, buvusios ant sausos odos ar vandenyje, prasiskverbia į odą - prasideda uždegimas.
Be drėgnos aplinkos ausies viduje, dažnas medvilninių tamponų naudojimas, pirštų stumdymas į ausį ir kiti objektai taip pat gali sukelti plaukiko ausį. Tai gali pažeisti ploną ausies kanalo gleivinę. Į ausį įdėjus daiktus, pvz., medvilninius tamponus, ausų smeigtukus, rašiklio dangtelius, pirštus, galima pažeisti ausies kanalą.
Simptomai, būdingi plaukiko ausiai, yra staigi pradžia, ausies skausmas (nuo nedidelio iki labai stipraus), niežėjimas, perštėjimas. Skausmas atsiranda ir sustiprėja liečiant ausies kaušelį, kramslį (kremzlės išaugą išorinės ausies priekinėje dalyje). Ligai progresuojant, niežėjimas ir skausmas stiprėja, gali atsirasti daugiau išskyrų (jos gali būti pūlingos, gelsvos ar žalsvos spalvos), varginti „pilnumo“, „užgulimo“ jausmas ir ūžesys ausyje. Ausis parausta, patinsta (kartais patinsta net visa tos ausies veido pusė), gali atsirasti niežtinčios, pleiskanojančios, paraudusios odos plotelių. Gali pakilti temperatūra, padidėti kaklo limfmazgiai, skausmas gali plisti iš ausies į veidą, kaklą ar vieną galvos pusę. Jei negydoma, plaukiko ausis gali pablogėti ir išplisti giliau ausies viduje, paveikdama klausą. Nors išorinės ausies uždegimas sukelia nemalonius pojūčius, bet jis neturi įtakos vaiko klausai ateityje.

Pagrindinis gydymo tikslas - pašalinti infekciją. Jei kenčiate nuo plaukiko ausies, kreipkitės į gydytoją ir gaukite gydymą, kuris padės sumažinti skausmą ir dirginimą. Gydytojas, įvertinęs individualią ausies kanalo būklę, skiria atitinkamų lašų, kuriuos būtina lašinti tik taip ir tokia tvarka, kaip patarė gydytojas. Pirmiausia gydytojas gali valyti ausį vandenilio peroksidu. Plyšus ausies būgneliui, reikia kreiptis į ENT specialistą. Dauguma „Swimmer's Ear“ atvejų gerai reaguoja į gydymą, simptomai išnyksta per savaitę. Ankstyva diagnozė ir gydymo laikymasis padės išvengti komplikacijų.
Prevencinės priemonės yra itin svarbios:

Nors tema apie plaukuotas ausis ir atlėpusias ausis yra susijusi su vizualine ir estetine dalimi, ausų sveikata apima ir klausą. Visuotinė naujagimių klausos patikra - tai visų naujagimių klausos patikrinimas dar gimdymo namuose, siekiant kuo anksčiau surasti naujagimius su įgimtu klausos sutrikimu ir jiems padėti. Nors dauguma naujagimių turi normalią klausą, 1-3 vaikai iš tūkstančio gimsta turėdami didesnį ar mažesnį klausos sutrikimą.
Neatlikus naujagimių klausos patikros, kitais būdais neįmanoma nustatyti jūsų vaiko klausos sutrikimų pirmaisiais mėnesiais. Naujagimių klausos patikra leidžia įtarti įgimtą klausos sutrikimą jau pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais. Jei atlikus patikrą yra įtariamas klausos sutrikimas, atliekami kiti, sudėtingesni klausos tyrimai. Vaikai mokosi kalbos nuo pat gimimo, ir tam būtina gera klausa. Jei vaikas turi klausos sutrikimą ir laiku negauna tinkamos pagalbos, jis turės sunkumų formuojantis jo kalbos ir bendravimo įgūdžiams.
Naujagimių klausos patikrai yra taikomas otoakustinės emisijos tyrimas. Jis išmatuoja atsakus į pateiktą garsą, kurie susiformuoja vidinėje ausyje. Nedidelis daviklis, įdėtas į ausies landą, pateikia garsinius spragtukus, o paskui išmatuoja vidinės ausies skleidžiamą aidą, kuris kyla joje, išgirdus garsą. Šis tyrimas yra greitas, visiškai neskausmingas, bet jam reikia visiškos tylos. Dėl šios priežasties rekomenduojama atlikti kūdikiui miegant.

Jei vaiko otoakustinės emisijos tyrimo rezultatai yra neigiami, tai dar nereiškia, jog vaiko klausa yra sutrikusi. Neigiamą atsakymą gali lemti ir klausos sutrikimas, ir tam tikros tyrimo sąlygos, pavyzdžiui, aplinkos triukšmas, maža ausies landa ar sekretas ausies landoje. Todėl tam, kad įsitikintume, ar kūdikio klausa yra gera, kartais tenka klausos patikros tyrimą pakartoti. Jei klausos sutrikimas vis dėlto įtariamas, atliekami išsamesni klausos tyrimai tokiose įstaigose kaip Vaikų ligoninė, Všį VULSK filiale, Vaikų klausos tyrimų poskyryje Vilniuje, ar LSMUL Kauno klinikų Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos ambulatoriniame skyriuje.
tags: #plaukuotos #kudikio #ausys