Piktas ir agresyvus vaikas: priežastys, sprendimai ir pagalba

Prasidėjus naujiems mokslo metams, tėvai susiduria su įvairiais iššūkiais, susijusiais su vaikų adaptacija darželyje. Viena iš aktualiausių problemų, reikalaujančių dėmesio ir supratimo, yra agresyvus elgesys ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Šiame straipsnyje aptarsime agresijos priežastis, galimus sprendimo būdus ir prevencines priemones, kurios padės vaikams išmokti valdyti savo emocijas ir konstruktyviai bendrauti su kitais.

Agresyvus elgesys kelia susirūpinimą tėvams, globėjams ir ugdytojams. Iš vienos pusės, agresyvumas reiškiamas labai akivaizdžiai, sukelia daug nepatogumų, prikausto aplinkinių dėmesį, tad atrodo, kad agresyvų elgesį paprasta pastebėti ir reguliuoti. Iš kitos pusės - tai kaukė, už kurios slypi daug įvairių priežasčių: sunkus temperamentas, nepatenkinti poreikiai, liūdesys, nesėkmės ir kt.

Kas yra agresija ir kodėl ji pasireiškia?

Agresija - tai instinktyvi elgesio forma, būdinga kiekvienam žmogui, kurios esminis tikslas - savisauga. Svarbu suprasti, kad agresija savaime nėra blogis, tačiau netinkamai išreikšta ji gali sukelti problemų. Tėvai turėtų atsiminti, kad nereikia versti vaiko užgniaužti agresiją, nes tai gali virsti autoagresija ir pasireikšti savęs mušimu, skriaudimu, susirgimu kokia nors liga, kuri dažnai yra psichologinės kilmės, ir pan. Norėdami rasti sprendimą, turime žinoti agresijos priežastis.

Agresija - tai priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus atžvilgiu. Tai gali būti atsakomasis elgesys, susidūrus su kliūtimis, fiziniais ar žodiniais kitų žmonių veiksmais, jaučiant nepasitenkinimą savimi.

Agresijos rūšys:

• Gynybinė agresija: skirta apsiginti nuo išorinio pasaulio, kuris vaikui atrodo pavojingas.
• Griaunamoji (destrukcinė) agresija: atsiranda dėl savarankiškumo stokos, kai vaikas negali pats spręsti, vertinti ar rinktis.
• Demonstracinė agresija: skirta atkreipti dėmesį į save, o ne gintis ar daryti žalą.
• Atsakomoji agresija: pasireiškia kaip reakcija, iškilus pavojui.
• Piktybiška agresija: pasižymi destrukcija, žiaurumu, grubumu, šiurkštumu ir pasitenkinimo jausmu.

Lietuvių psichologas V. Černius savo knygoje „Mokytojo pagalbininkas” pabrėžia agresijos smurtinį, kerštingumo aspektą, atkreipia dėmesį į siekį valdyti pasaulį. Jis pateikia konkrečią agresyvaus vaiko charakteristiką: nesutinka su kitų patarimais; priekabus, peštukas, greitai supyksta; pagiežingas, nepaklusnus, paniuręs, erzina kitus; aplinkiniai jo vengia; dažnai meluoja, vagia; kartais naikina aplinkui esančius daiktus.

Agresijos priežastys darželyje

Vaiko agresyvumas niekada neatsiranda be priežasties. Tai - emocinė reakcija į aplinkos veiksnius arba vidinį diskomfortą, kurio vaikas dar nesugeba išreikšti žodžiais. Kiekvienas atvejis unikalus, tačiau psichologai išskiria kelias pagrindines priežastis, kurios dažniausiai lemia agresyvų elgesį:

• Šeimos aplinka: Jei namuose dažnai kyla konfliktai, riksmai ar smurtas, vaikas šį elgesį suvokia kaip normalų bendravimo būdą. Emocinis šaltumas ar tėvų nuolatinis nepasitenkinimas taip pat gali sukelti pyktį bei nesaugumo jausmą, kuris virsta agresija.
• Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka: Vaikui nauja aplinka gali atrodyti grėsminga, todėl jis jaučiasi nesaugus. Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą. Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau - pulti pirmam.
• Draudimai ir ribojimai: Draudimai ir visi kiti nurodymai, kurie tuo metu kertasi su vaiko norais ir interesais. Tėvai negali leisti vaikui visko, ko jis panorės, ir turėtų būti tam tikros ribos. Tačiau gerai, jei vaikui būtų paaiškinama, kodėl negalima, o apie bausmes būtų perspėjama prieš atsirandant neigiamam elgesiui, t.y. kad vaikas mokytųsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
• Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę: Vaikas gimsta visiškai priklausomu nuo tėvų ir laikui bėgant stengiasi tapti savarankišku ir nepriklausomu. Dažnai šis procesas yra gana skausmingas abiems pusėms, ypač psichologiškai jautriaisiais periodais: kai vaikui sueina 3 metukai, pirmaisiais pradinės mokyklos lankymo metais ir paauglystės metu. Vaikai tampa piktesniais, agresyvesniais, nenori klausyti ir atsikalbinėja.
• Emocijų reguliavimo sunkumai: Ypač jaunesni vaikai dar nesugeba tinkamai valdyti pykčio ar nusivylimo, todėl reaguoja impulsyviai: šaukia, trenkia, verkia. Tai signalas, kad vaikas dar tik mokosi susidoroti su jausmais.
• Stresas ar pokyčiai: Tėvų skyrybos, nauja mokykla ar brolio/sesers gimimas vaikui gali atrodyti grėsminga, todėl jis bando atgauti kontrolės jausmą per agresyvų elgesį.
• Fiziologinės ir neurologinės priežastys: Dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD), sensoriniai jautrumai ar net miego trūkumas gali lemti, kad vaiko smegenys dirba „per greitai“, todėl emocijos išsilieja staigiai ir stipriai.
• Ribų bandymas: 1-2 metų vaikas, bandydamas ribas „galima/negalima“, gali panaudoti fizinę jėgą.
• Išmoktas elgesys: Vaikas gali matyti agresyvų elgesį šeimoje, televizijoje ar kitur ir manyti, kad toks elgesys duoda rezultatą.
• Fizinis skausmas: Gali būti, kad vaikui kažką fiziškai skauda, todėl jis tampa agresyvus.
• Dominavimas: Vaikas gali būti linkęs dominuoti, būti lyderiu, tačiau nemoka to pasiekti adekvačiais būdais, todėl naudoja agresiją ir smurtą.
• Dėmesio siekimas: Jei vaikas nesulaukia pakankamai dėmesio, jis gali elgtis netinkamai, kad jį gautų. Agresyvus elgesys pritraukia dėmesį.
• Imitacija: Vaikai dažnai mokosi stebėdami suaugusiuosius ar kitus vaikus.
• Poreikis apsiginti: Jei vaikas jaučiasi nesaugus, jis gali naudoti agresiją kaip būdą apsisaugoti.
• Smurtinio elgesio stebėjimas: Smurtinio elgesio stebėjimas, pavyzdžiui, ekranuose, taip pat skatina agresyvų vaikų elgesį. Per anksti vaikų pamatyti intensyvūs veiksmo filmai apie superherojus, fantastines būtybes gali sukelti nerimastingas būsenas. Nerimas yra būsena, po kuria slepiasi neišreikšti jausmai, baimė, kuri yra neįvardinta.
• Paslapčių buvimas: Klaidingai tėvai mano, kad vaikas neturi turėti jokių paslapčių nuo jų. Negalima raustis vaiko daiktuose, skaityti jo laiškus ar dienoraštį, klausyti telefoninių pokalbių ar kaip nors kitaip pernelyg „smalsauti“.

Dažniausios tėvų klaidos, kurios sustiprina agresyvų elgesį

Tėvai dažnai reaguoja į vaiko agresiją instinktyviai - pykdami, moralizuodami ar bausdami. Deja, tokios reakcijos ne tik nepadeda, bet ir dar labiau sustiprina problemą, nes vaikas mokosi elgesio iš suaugusiųjų.

• Bausmės vietoj supratimo: Kai vaikas rėkia ar mušasi, dažnai tėvai skuba jį nubausti - uždraudžia žaisti, atima mėgstamus daiktus ar tiesiog aprėkia. Tačiau vaikas tokiu momentu ne supranta, o jaučiasi dar labiau nesaugus. Jis negauna galimybės suprasti savo emocijų, todėl išmoksta tik bijoti bausmės.
• Nenuoseklumas: Kai tėvai vieną dieną leidžia elgesį, o kitą už jį bara, vaikas nebesupranta ribų. Tokia sumaištis skatina nepaklusnumą, priešiškumą ir emocinį chaosą.
• Agresijos ignoravimas: Kai tėvai apsimeta, kad nieko nevyksta, tikėdamiesi, jog vaikas „išaugs“, jie praleidžia momentą, kai galima padėti. Neišspręstos emocinės problemos vaikystėje dažnai išsivysto į paauglystės elgesio sutrikimus ar savivertės problemas.
• Savo pavyzdžio nepaisymas: Vaikai greitai pastebi, jei tėvai patys reaguoja pykčiu, kelia balsą ar kaltina kitus. Jie perima šį modelį, nes smegenys, ypač mažų vaikų, mokosi per imitaciją.
• Fizinės bausmės: Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas. Taigi, visų pirma, namuose turi būti taisyklė „nesuduoti kitam“ ir jos turėtų laikytis visi šeimos nariai visais atejais be išimties.
• Kaltės jausmas: Dėl patiriamos kaltės tėvai kartais mėgina ignoruoti, slėpti problemą, o tai yra blogiausia, ką galima padaryti šioje situacijoje.

Kaip elgtis tėvams, kai vaikas agresyvus? Kaip padėti vaikui?

Tad kaip elgtis tėvams, kai jie mato ar tiesiogiai patiria vaiko agresiją? Ką daryti, jei vaikas skriaudžia kitą? Kaip užbėgti už akių agresyvaus elgesio atsiradimui?

Vaiko pyktis nėra priešas - tai emocinis signalas, kad jam sunku, skauda ar jis jaučiasi nesuprastas. Tėvų užduotis - ne užgniaužti šią emociją, o padėti vaikui ją atpažinti, įvardyti ir išmokti su ja susidoroti.

Veiksmingi būdai padėti vaikui:

• Išlikite ramūs ir nuoseklūs: Kai vaikas elgiasi agresyviai, svarbu nešaukti ir nebausti jo griežtai. Geriau paaiškinti, kodėl toks elgesys netinkamas ir parodyti, kaip jis galėtų išreikšti savo jausmus kitaip. Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę!
• Mokykite emocijų valdymo: Padėkite vaikui suprasti ir įvardyti savo emocijas. Pavyzdžiui, galite sakyti: „Atrodo, kad esi piktas. Gal norėtum pasakyti, kas tave supykdė?” Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti.
• Suteikite saugią erdvę emocijoms išreikšti: Kai vaikas pyksta, nereikia jo iš karto drausminti ar moralizuoti. Vietoj to galima pasakyti: „Matau, kad tu labai supykai. Papasakok, kas įvyko.“ Tokia reakcija parodo, kad tėvai priima vaiko jausmus, bet kartu riboja netinkamą elgesį - leidžia pykti, bet ne skaudinti kitų.
• Mokykite emocijų atpažinimo ir žodinio išreiškimo: Tam padeda paprasti klausimai: „Kaip tu jautiesi?“, „Kur kūne jauti pyktį?“, „Ką galėtume padaryti, kad pasidarytų lengviau?“. Tokiu būdu vaikas pradeda suprasti savo emocijų priežastis ir mokosi jas kontroliuoti.
• Skatinkite pozityvų elgesį: Pastebėkite ir pagirkite vaiką už gerą elgesį. Tai gali padėti jam suprasti, kad jis gali gauti dėmesį ne tik elgdamasis agresyviai. Nesakykite „gera mergaitė“ ar „šaunuolis“. Vaikai dažnai nekreipia į tai dėmesio.
• Nustatykite aiškias ribas: Vaikui reikia aiškiai suprasti, kas yra priimtina, o kas ne. Pavyzdžiui: „Negalima mušti kitų vaikų. Jei esi piktas, gali pasakyti žodžiais.“ Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo. Tokiu būdu Jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš Jūsų dėmesio negaus. Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį.
• Ieškokite agresijos priežasčių: Jei vaikas dažnai elgiasi agresyviai, bandykite suprasti, kas jį sukelia. Ar jis jaučiasi pavargęs? Ar turi problemų bendraudamas su kitais vaikais? Venkite tų situacijų, kurios didina agresiją. Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų. Kalbinti miegoti reikia dar iki tol, kol vaikas pervargs.
• Padidinkite vaiko savarankiškumą: Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą. Galbūt nebereikia tikrinti vaiko kuprinės, kad įsitikinti, ar viską susidėjo? Galbūt jau vaikas pats gali spręsti, kokį megztinį vilktis į mokyklą? Arba nuspręsti, kaip norėtų praleisti laisvą laiką? Būna, kad tėvai duoda vaikui dienpinigių, kad mokykloje jis nusipirktų ko nors užkąsti, o po to bara, kai šis prisipažįsta nusipirkęs čipsų… Jei tėvai patiki vaikui pinigus, vadinasi, turi pasitikėti ir vaiko sprendimu, kaip juos išleisti. Draudimai ir barimai retai kada padeda, tačiau geranoriški pokalbiai ir patarimai būna vertingi. Dar prastesnes pasekmes turi situacijos, kai vaikas nuoširdžiai prisipažįsta ir už tai tėvų būna nubaustas: išbartas ar pan. Ateityje jis šios „klaidos“ nekartoja ir pasistengia tėvams pasakyti tai, ką jie nori išgirsti, tačiau nebūtinai tai būna tiesa. O tada tėvai stebisi, kodėl jų vaikas meluoja. Reikia prisiminti, kad meluojama tam, kuriam negalima pasakyti tiesos…
• Sukurkite saugią aplinką: Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save.
• Būkite pozityvūs: Stenkitės ir patys būti pozityvesniais. Nepykite ant kitų žmonių, jei jie elgiasi ne taip, kaip Jums norėtųsi, bet stenkitės suprasti jų tokio elgesio priežastis. Analizuokite tokias situacijas garsiai. Pavyzdžiui: „Šiandien kolega mane darbe apšaukė. Buvo nemalonu klausytis. Iš pradžių supykau. Po to pagalvojau, kažin kodėl jis taip elgėsi? Gal namuose susipyko su žmona? Gal jam šiaip kas nepasisekė?
• Skirkite dėmesio: Negalima vaiko įžeidinėti ir kitaip menkinti jo nuomonę. Jeigu vaikas prašo dėmesio, o jūs tuo metu esate užsiėmę, nereikia ant jo dėl to pykti. Tuo labiau, kad iš tiesų juk pykstate ant savęs, jog esate apsikrovę darbais, o ne ant vaiko, kad jis nori jūsų meilės… Būtina jam paaiškinti, kodėl dabar negalite skirti laiko ir pasakyti, kada atsilaisvinsite.
• Būkite pavyzdžiu: Kritiškai pažvelkite į save ir kitus šeimos narius - ar visi kontroliuoja savo agresiją? Juk vaikai gerai moka kopijuoti mūsų pačių elgesį. Jeigu supykęs vaikas nori pabūti vienas, nesibraukite į jo kambarį, palaukite, kol jis nusiramins ir pats norės kalbėtis.
• Reaguokite tinkamai į pyktį: Jeigu vaikas pyksta, šaukia ar net Jums suduoda - jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu, nes parodysite, kad elgiatės lygiai taip pat kaip jis! Verčiau ramiai išklausykite, apkabinkite ar priglauskite ir išreikškite supratimą dėl jo jausmų tokioje situacijoje. Vaikas pamažu nusiramins ir tada bus tinkamas laikas pasikalbėti apie tai, kaip kitaip jis galėjo „paprašyti šokolado“, „susitarti dėl ėjimo į lauką ar žaidimo kompiuteriu. Toks tėvų elgesys parodys vaikui, kad jo agresija neišveda tėvų iš kantrybės, kad tokiu būdu jis nesukelia tėvams stiprių neigiamų emocijų (ką vaikai dažnai laiko meilės požymiu, todėl ir provokuoja tėvus, kurių dėmesio jiems trūksta).
• Aptarkite neigiamas situacijas: Neigiamas situacijas aptarinėkite be „liudininkų“ (kitų vaikų, mokytojų, giminaičių ir pan.). Dažnai manoma, kad viešas gėdinimas duos teigiamą rezultatą.
• Užtikrinkite užimtumą: Pagvokite apie užimtumą - galbūt reikėtų leisti vaiką į būrelį, kur jis galėtų „išsikrauti“. Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės. Yra buvęs atvejis, kai mažasis „agresorius“, nuvestas į karate užsiėmimą, pirmiausiai puolė prie salėje esančios bokso „kriaušės“ ir tiek „dirbo“, kad vakare nebuvo jokių minčių apie peštynes su broliu.
• Išklausykite vaiko nuomonę: Jeigu paskambino auklėtoja ir pasiskundė Jūsų vaiko elgesiu ar atėjo kiemo vaikai pasakyti, ką negero padarė Jūsų vaikas, padėkokite už informaciją ir pasakykite, kad su juo pasikalbėsite apie tai. Jokiu būdu iškart neužsipulkite vaiko, nepadarykite jo „kaltu“, prieš tai neišgirdę jo nuomonės. Būkite teisingi ir išklausykite abi puses.
• Pasitelkite terapiją: Tinkamu sprendimu taip pat gali būti pasakų ar žaidimų terapija. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją.
• Spręskite santykių problemas: Svarbu ir geri tarpusavio santykiai su sutuoktiniu, nes į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija. Jei tėvai diena iš dienos pešasi tarpusavyje, vaikas ima baimintis būti namuose ir nerimauja dėl tokių barnių pasekmių. Taip pat nereikėtų manyti, kad slepiami barniai vaikams yra „nematomi“. Jei yra įtampa tėvų santykiuose, vaikai tai jaučia. Prisiminkite, kad „šaltasis karas“ visvien yra karas. Todėl pasistenkite su partneriu ieškoti būdų tapti artimesniais ir draugiškesniais.
• Nekaltinkite vieni kitų: Dažnai tenka girdėti tėvus nuogąstaujant, jog vaiką sugadino darželis, mokykla, blogas draugas. Taip tėveliai bando apsiginti nuo kaltinimų, esą jie nemokėjo tinkamai auklėti vaiko. Iš tiesų agresyvus elgesys daugeliu atvejų yra išmoktas reagavimo į stresą būdas, tačiau tokio elgesio „mokytojų“ taip pat, kaip ir priežasčių, yra ne vienas.

Ką daryti, jei vaikas tampa agresyvus darželyje?

Bendradarbiaukite su darželio personalu - jie gali padėti stebėti situaciją ir pasiūlyti sprendimus. Kalbėkitės apie tai, kaip elgtis, jei vaikas agresyviai reaguoja į tam tikras situacijas.

Ką daryti, jei agresyvus elgesys nesikeičia?

Kada reikalinga specialisto pagalba?

Kartais susiduriame su itin agresyviu vaikų elgesiu, kurio tėvams nepavyksta sustabdyti jokiomis pedagoginėmis priemonėmis - vaikas nereaguoja nei į bausmes, nei į pagalbą, nei į aiškinimus. Toks vaiko agresyvumas gali rodyti rimtus psichikos ar pažintinės raidos sutrikimus, pavyzdžiui, hiperaktyvumo sindromą, autizmą, šizofreniją. Taip pat tai gali būti vaiko reakcija į patirtą stiprią traumą - fizinį ar seksualinį smurtą, staigų išgąstį. Tokiais atvejais reikalinga psichiatro konsultacija, psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Specialistas padeda nustatyti sutrikimą, pritaikyti medikamentinį, pedagoginį bei terapinį gydymą. Psichologai vaikus moko pažinti savo pyktį, su jais aptaria pyktį sukeliančias situacijas, kūno pojūčius, per kuriuos jis pasireiškia, moko tinkamai išreikšti savo pyktį, nusiraminti.

Ar vaiko agresyvumas reiškia, kad jis turi psichologinių problemų? Ne visada. Dažniausiai agresyvumas - tai emocijų pertekliaus arba nesaugumo išraiška. Tai signalas, kad vaikui reikia pagalbos išmokti atpažinti ir valdyti savo jausmus, o ne ženklas, jog jis turi sutrikimą.

Ką daryti, kai vaikas muša ar rėkia ant tėvų? Svarbiausia - išlikti ramiems. Neatsakyti tuo pačiu pykčiu, o parodyti ribas ir empatiją: „Aš matau, kad tu pyksti, bet mušti negalima. Galime pasikalbėti, kai nusiraminsi.“ Tokia reakcija moko vaiką, kad pyktis priimtinas, bet smurtas - ne.

Ar fizinės bausmės padeda vaikui tapti ramesniam? Ne. Fizinės bausmės sukelia baimę, pažeminimą ir didina agresiją. Vaikai, patiriantys smurtą, mokosi, kad jėga - tai būdas išspręsti problemas. Tai gali suformuoti ilgalaikius emocinius ir elgesio sunkumus.

Kada būtina kreiptis į vaikų psichologą? Kai agresija pasireiškia kasdien, trunka ilgiau nei kelias savaites arba vaikas tampa pavojingas sau ar kitiems. Taip pat, jei agresiją lydi kiti simptomai - miego sutrikimai, izoliacija, nerimas ar staigūs nuotaikos pokyčiai.

Ar įmanoma, kad agresyvumas išnyks savaime? Kartais, kai priežastis laikina (pvz., stresas ar pokyčiai), agresyvumas sumažėja savaime.

Kaip darželis turėtų reaguoti į agresyvų vaiko elgesį?

Idealiu atveju, pastebėjus netinkamą elgesį, privaloma reaguoti kuo greičiau, pirmiausia padedant vaikui pažinti savo emocijas, jas įvardinti ir pasirinkti tinkamą emocijų išreiškimo būdą. Vėliau tokiems vaikams reikėtų suteikti galimybę būti draugiškoje, saugioje ir palaikančioje aplinkoje. Ne mažiau svarbu dirbti ir su kitais klasės vaikais bei darželio ar mokyklos bendruomene: klasėje turėtų būti įvestos aiškios elgesio taisyklės, mokoma suprasti agresyvių vaikų elgesį, įvardijami tinkami reagavimo būdai. Galiausiai, bendrų susirinkimų metu derėtų inicijuoti pokalbius ne apie tai, kaip pašalinti tokius vaikus iš ugdymo įstaigos, o apie tai, kaip jiems/jų šeimoms būtų galima padėti.

tags: #piktas #agresyvus #vaikas

• Kaip Sutikti Gimtadienį
• darbo pasiūlymai auklėms Lazdynuose
• Paprastas ir skanus patiekalas
• Kur kreiptis dėl vaikų chirurgijos Santarose
• Kaip spręsti vaiko nenorą eiti į darželį