Petro Stausko šimtmečiui: akvarelių parodos ir gyvenimo tarnyba menui bei Tėvynei

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaune) rugsėjo 13 d., penktadienį, 16 val. vyks parodos „Tarp tapybos ir tarnybos“, skirtos Petro Stausko 100-osioms gimimo metinėms ir specialiai šiai progai sukurto dokumentinio filmo pristatymas.

Kviečiame visuomenę susipažinti su vieno įsimintiniausių XX a. antros pusės Kauno meno pasaulio atstovų, tapytojo, akvarelininko, muziejininko Petro Stausko kūryba ir unikalia asmenybe.

Petro Stausko šimtmečio jubiliejui paminėti skirti du vienas kitą papildantys epizodai: specialiai šiai progai sukurtas dokumentinis filmas ir paroda.

Zarasų krašto muziejuje spalio mėn. 2 d. atidaryta Petro Stausko akvarelinės ir aliejinės tapybos paroda. Ją pristatė Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas. Po to įvyko filmo ,,Tarp tapybos ir tarnybos“ peržiūra. Filmą apie P. Stauską sukūrė M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kūrybinė grupė: Linas Citvaras, Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė, Kristina Civinskienė.

Dokumentikoje meno mylėtojas išvys kadrus iš asmeninių Stasio Dargio, Malvydo Sakalausko, o taip pat Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus, Lietuvos literatūros ir meno archyvų, bei išgirs gerai pažinojusių dailininką pašnekovų mintis. Artimieji ir muziejaus bendradarbiai, menininkai ir menotyrininkai dalysis prisiminimais apie maestro.

Petras Stauskas: gyvenimo kelias ir istorijos lūžiai

Petras Stauskas (1919-2003) - direktorius, dailininkas, žmogus, kurio biografija atspindi dramatiškus Lietuvos istorijos įvykius.

Jis gimė 1919 m. birželio 20 d. Tolovkos kaime, Samaros gubernijoje, Rusijoje, tremtinių valstiečių Antano ir Kotrynos Stauskų iš Lietuvos šeimoje. Jo proseneliai, padėję 1863 m. sukilimo dalyviams, buvo ištremti į Rusijos gilumą. Ten atsidūrė daug lietuvių. 1922 m. Stauskų šeima sugrįžo į Lietuvą, į tėvų žemę Jaskoniškėse, už Dusetų.

Dusetose P. Stauskas lankė pradžios mokyklą, Antalieptėje - progimnaziją, o 1939 m. baigė Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnaziją. Vėliau Kauno karo mokykloje mokėsi paskutinėje aspirantų laidoje. 1940 m. išlaikė egzaminus į Kauno dailės institutą Ąžuolų kalne. Karo mokyklai išsikėlus į Vilnių, perėjo mokytis į Dailės akademiją, kur buvo iš karto priimtas į antrą kursą.

Pradėtus dailės mokslus 1941 m. birželio 14 d. rytą nutraukė areštas ir tremtis. Petras, supainiotas su kitu Stausku (Povilu Petru), iš Vilniaus dailės akademijos buvo išvežtas iš pradžių į Starobilską, o karui prasidėjus - už Uralo, į Gari rajono lagerius, Sverdlovsko srityje, kur žuvo daugybė Lietuvos inteligentų. Ten buvo daugybė Lietuvos inteligentų. Tame pačiame lageryje kalėjo ir keli lietuvių dailininkai: Vytautas Bičiūnas, Petras Krivickas ir Adomas Smetona.

„Petrą išvežė vietoj jo bendrapavardžio giminaičio - architekto Vlado Stausko ir dailininkės Jūratės Stauskaitės tėvo. Nors neatitiko nei vardas, nei amžius, niekam tai nerūpėjo“, - prisimena vyro pasakojimus Aldona Stauskienė.

1943 m. kovo 11 d. P. Stauskas buvo paleistas, kadangi pasirodė, jog išvežtas per klaidą, tačiau vietoj kelionės namo jis Balachnoje buvo įtrauktas į 16-ąją lietuviškąją diviziją. Kariavo fronte prie Šiaulių, vėliau prie Tilžės, buvo kontūzytas. 1945 m. P. Stauskas atsidūrė Mandžiūrijoje, kur TSRS rengėsi karui su Japonija. 1946 m. kaip antrojo kurso studentas demobilizuotas ir tęsė dailės studijas Vilniuje. Jam dėstė J. Vienožinskis, P. Aleksandravičius, A. Gudaitis, V. Drėma ir kt. 1950 m. baigė dailės studijas Vilniaus dailės institute.

„Pas Petrą Stauską net Stalino laikais rasdavo darbą tremtyje pabuvoję menininkai, nes jis ir pats patyrė šitą dalią. Tarybiniais laikais buvo viešinama tik dalis Petro biografijos - kad buvo 16-osios lietuviškos divizijos karys, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare“, - primena jo žmona Aldona Stauskienė. Tokia P. Stausko biografija nežadėjo laimingos ateities sovietinės santvarkos laikais.

Petro Stausko gyvenimo ir karjeros chronologija

M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius: nonkonformizmo užuovėja

1951 m. kovo mėnesį Petras Stauskas buvo paskirtas Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriumi. Muziejui jis vadovavo 1951-1988 m. - per visą sovietinio režimo epochą.

P. Stauskui, savaip suvokusiam istorijos vyksmo esmę, patyrusiam ir 1941-jų tremtį, ir priverstinį dalyvavimą II Pasauliniame kare, vienu reikšmingiausių darbų tapo muziejaus kaip nonkonformizmo užuovėjos kūrimas. Tuo pačiu metu čia vykdavo oficioziniai renginiai ir dirbo ar slėpdavosi buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, lietuvių kultūrai nusipelnę Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė, Adelbertas Nedzelskis, Povilas Karazija, Pranciškus Porutis, Bronius Petrauskas, prof. Tadas Petkevičius, iš direktoriaus pareigų atleistas P. Galaunė ir daugybė kitų sovietams nepatogių asmenų.

M. K. Čiurlionio dailės muziejaus sėkmingą išlikimą lėmė sumanus ir patriotiškas vadovas. Petras Stauskas išsaugojo ir papildė muziejaus kolekcijas vertingu Lietuvos dailės istorijos palikimu, praplėtė muziejų ir subūrė itin draugišką patriotiškai nusiteikusių inteligentų kolektyvą. Vienas ryškiausių P. Stausko vadovavimo ypatumų - bendraminčių intelektualių patriotų kolektyvo subūrimas. Didelę to kolektyvo dalį sudarė buvę tremtiniai, negalėję gauti darbo mokslinėse įstaigose. Muziejuje dirbo meno istorikė, muziejininkė Kazimiera Galaunienė, pedagogas, numizmatas, bibliofilas Povilas Karazija, skulptorius Bronius Petrauskas, menotyrininkas, dailininkas, pedagogas Adelbertas Nedzelskis, istorikė, pedagogė Ieva Aleksienė, dailininkas Pranas Porutis, profesorius Tadas Petkevičius. P. Stausko muziejuje saugiai jautėsi ir kitų specialybių žmonės - Kazimieras Dausa, Jadvyga Naikauskaitė, Liuda Velaniškienė, Birutė Valiušytė, Julija Radzevičiūtė. Tai tik dalis tų, kurie saugumui buvo labai nepageidautini.

Muziejuje buvo išsiugdyta sistema, kaip saugotis nuo į įstaigą atėjusių tikrinti KGB agentų. Pasirodžius saugumiečiams, P. Stauskas, eidamas tualeto link, duodavo ženklą slėptis sovietiniam režimui netinkamą biografiją turintiems asmenims. Pats bendraudamas su saugumo agentais sugebėdavo nukreipti kalbą kita linkme ir informacijos nepateikdavo. Įsijausdavo į savo kaip dailininko vaidmenį ir imdavo pasakoti apie pro langą matomą nuostabų peizažą. Mokėjimas laviruoti sudėtingoje politinėje sistemoje buvo labai svarbi P. Stausko kaip direktoriaus savybė.

„Mūsų muziejaus laimė, kad P. Stauskas dirbo direktoriumi 38 metus, ir visus tuos metus, nepaisydamas saugumiečių sekimo ir spaudimo, globojo mūsų intelektualus - grįžusius iš tremties įdarbindavo muziejuje, dažnai net nelegaliai. Jo dėka išsaugoti lietuviški pinigai, apdovanojimai, vėliavos. Pamenu, kaip vėliavos vasaros dienomis nuošalioje vietoje būdavo išskleidžiamos, išvėdinamos, paskui vėl užpilamos naftalinu ir saugiai paslepiamos stalčiuose dvigubais dugnais. Tokiu būdu išsaugota virš 500 vėliavų. Jų paroda Kaune, surengta prasidėjus Atgimimui, sutraukė tūkstančius žmonių iš visos Lietuvos. Taip pat sėkmingai išsaugoti lietuviški mediniai kryžiai - jie tuometinio Istorijos muziejaus direktoriaus J. Apuoko - Maksimavičiaus įsakymu buvo vandališkai užkasti, o M.K. Čiurlionio muziejaus darbuotojai, su P. Stausko leidimu, juos iškasdavo ir saugodavo muziejuje“, - pasakojo Osvaldas Daugelis.

Priklausomybės laikotarpiu muziejus, kaip ir kitos kultūrinės įstaigos, buvo ideologijos skleidimo vieta, turėjusi šlovinti socializmą ir slopinti tautinę bei religinę žmonių sąmonę. Ne viena įstaiga pasekė socializmo statymo keliu ir naikino tautinės tapatybės ženklus. Vis dėlto jo sukauptų nepriklausomos Lietuvos ženklus liudijančių rinkinių galėjo ir neišlikti, jei pokario, sovietinės santvarkos metais prie muziejaus vairo būtų stojęs lojalus režimui direktorius. P. Stausko vadovaujamame muziejuje nepriklausomos Lietuvos vėliavos buvo saugomos stalčiuose su dvigubais dugnais. Kartu buvo slepiamos ir inventorinės knygos. P. Stauskas jas laikė kaip nepriklausomybės ženklą, sakydamas ,,o gal dar prireiks”.

Stausko apdairaus ir toliaregiško mąstymo dėka Čiurlionio muziejus tapo savita galimybių sistema, padėjusia ne tik išsaugoti vertingas kolekcijas, jas gausinti, bet ir atrasti naujas eksponavimo erdves. Valdžios primestą bažnyčių naikinimo planą panaudojo kultūros vertybėms išsaugoti. Jam vadovaujant pastatytos dvi naujos galerijos, atidaryti filialai Kaune (Pažaislio architektūrinis ansamblis, Vitražo ir skulptūros galerija Sobore, Keramikos muziejus Kauno rotušės rūsiuose). 1967 m. muziejui buvo priskirtas Pažaislio vienuolyno ansamblis. Ansamblį perdavus muziejui, šis buvo išsaugotas nuo tolesnio suniokojimo. 1962 m. uždaryta ir nusiaubta Įgulos bažnyčia taip pat perduota muziejui. 1965 m. joje įkurta vitražo ir skulptūrų galerija. P. Stausko direktoriavimo metu buvo atidarytas memorialinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Druskininkuose (1963 m.), Vinco Grybo muziejus Jurbarke (1960 m.). Kaune atidaryti padaliniai - A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus (1966 m.), Keramikos muziejus (1978 m.), Kauno paveikslų galerija (1978 m.). Sovietmečiu į Kauną plūdo turistai iš visos Sovietų Sąjungos, o Kaunas buvo vadinamas muziejų miestu.

Direktoriaus eros pabaiga ir palikimas

Vis dėlto tokia muziejaus plėtra ir naujų kolekcijų priėmimas tapo P. Stausko eros pabaiga. Neapsaugojo jo nei karo didvyrio, nei partiniai ordinai. Mykolui Žilinskui nusprendus savo daugiau kaip 1 500 kūrinių kolekciją padovanoti gimtajam miestui Kaunui, P. Stauskas nuo jos perdavimo buvo nušalintas. Kolekcijai atvežti vadovavo Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, o P. Stausku valdžia nepasitikėjo. Jam buvo palikta rūpintis galerijos kolekcijai statymu. Pirmoji - Kauno paveikslų galerija K. Donelaičio gatvėje buvo atidaryta 1978 m., tačiau pamačius, kad visa M. Žilinsko kolekcija joje netilps, buvo nuspręsta statyti kitą Nepriklausomybės aikštėje.

Iškilus grėsmei prarasti pastatą, dailininkė, muziejininkė, M. K. Čiurlionio skyriaus vadovė M. Kulikauskienė su bendramintėmis įkūrė M. K. Čiurlionio draugiją. O ši pasirūpino, kad muziejus gautų istorinio ir architektūrinio paveldo statusą. Tik P. Stausko kaip muziejaus direktoriaus tai neišgelbėjo. Jis 1988 m. kovo 15 d. tuometinio kultūros ministro Jono Bielinio buvo atleistas. Be didelių ditirambų apie nuveiktus darbus, tačiau padovanojus didelę vazą. Kiek ironiška ir netikėta situacija. Kaip ir paties P. Stausko gyvenimas. Direktoriumi jis būti neplanavo, tačiau juo tapęs padarė daugiau nei buvo įmanoma. O iš tiesų širdyje jis visada liko dailininkas.

1991 m. muziejui švenčiant 70-metį, P. Stauskas, jau nebebūdamas direktoriumi, sakė: „Šiandien, kai vyksta vertybių perkainojimas, iš tikrųjų reikia dirbti taip, kad mūsų Lietuvėlės menas ir kultūra būtų parodytas”. Šie žodžiai aktualūs ir šiandien.

Dailininko kūryba: akvarelės ir portretai

Nuo 1952 m. P. Stauskas aktyviai dalyvavo parodose. Kūryboje labiausiai P. Stauskas vertinamas kaip portretų ir akvarelės meistras. Jo akvarelių šviesumas ir meistriškai įvaldyta įnoringa technika užtikrina jam vietą tarp geriausių Lietuvos akvarelės puoselėtojų. P. Stausko akvarelės tapybiškesnės ir laisvesnės už jo pirmtakų, jose mažiau dėmesio piešiniui, daugiau pagarbos teptuko ženklams, laisvam paliejimui. Liejamos ant šlapio popieriaus akvarelės ir dabar atrodo kaip ką tik sukurtos.

Dailininkas fiksuodavo emociją ir bendrą charakterį. Pagaudavo jį spalvinis akcentas. P. Stauskas naudojo apibendrinimus, o tai tuo metu buvo laikoma naujove. Nukrypimas nuo realistinio link abstrahuoto vaizdo tapo P. Stausko kūrybos išskirtinumo ženklu. Parodoje karaliauja du žanrai: portretas ir peizažas. Pristatomi chrestomatiniai Lazdynų Pelėdos (1957), Rūtos Staliliūnaitės (1972), Pauliaus Galaunės (1973) ir kitų žinomų asmenų portretai.

Petras Stauskas 1963-1977 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. Kaune buvo surengęs individualias parodas 1964, 1969, 1979, 1985 ir 1999 m. Darbai eksponuoti Rusijoje, Vengrijoje, Latvijoje ir kt. Kūrinių yra Lietuvos dailės ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuose.

Labai daug akvarelių P. Stauskas nuliejo atostogų metu savo tėviškėje, Jaskoniškėse. Ten buvo jo atgaiva po sunkių administracinių darbų, ten jis jautė sąlytį su gamta. P. Stauskas buvo gamtos dainius, o glaudus ryšys su tėvų žeme, tradicija padėjo jam ne tik kaip dailininkui, bet ir kaip žmogui. Zarasuose gyvenantis P. Stausko brolis, buvęs Zarasų rajono vyr. agronomas Antanas Stauskas savo nuoširdžiais ir jautriais prisiminimais prisiminė visą brolio vingiuotą gyvenimo kelią: „Petras nuo pat mažens labai mėgo meną. Dailininko talentas jį išgelbėjo tremtyje - jam teko piešti plakatus, viršininkų portretus. Brolis nepaprastai mylėjo savo kraštą, kai tik galėdavo, atvažiuodavo į gimtinę. Taip pat lankydavosi Sartų žirgų lenktynėse, kuriose nepaisydamas šalčio tapydavo skriejančius ežero ledu žirgus.“

Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas, kurio gyvenimui ir kūrybai giminaitis P. Stauskas padarė didžiulę įtaką, prisiminė: „Man neišdildomą įspūdį darė tai, kaip jis meistriškai, vienu įkvėpimu nuliedavo akvarelę gamtoje anksti ryte arba vėlai vakare. Tai būdavo lyg koks stebuklas, tikra magija! P. Stausko akvarelės gaivios lyg mūsų krašto ežerai, kurie buvo pagrindinis jo čia sukurtų darbų motyvas. Mano vaikystės laikais visko trūkdavo, tad P. Stauskas atveždavo dažų, popieriaus, įvairių priemonių ir taip skatino tapyti.“

Amžininkų prisiminimai apie iškilią asmenybę

Daugelis vakaro dalyvių akcentavo P. Stausko unikalią savybę, išsaugotą sunkiais tremties, karo, pokario metais - niekada neprarasti gyvenimo džiaugsmo, optimizmo, savo gera nuotaika dalintis su kitais, padėti jiems. Kauno paveikslų galerijos rinkinių saugotoja Gražina Eidžiūnaitė, kuri 12 metų dirbo vadovaujama P. Stausko, liudijo, kad jis buvo nepaprastai geraširdis žmogus.

Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, akvarelininkas Eugenijus Nalevaika teigė: „Mes, akvarelininkų sąjungos nariai, labai laukdavom ateinančio į susirinkimus P. Stausko. Žinojom - jei jis bus, formalūs susitikimai bus linksmi, šmaikštūs, išsiskirstysim iš jų su gera nuotaika. Noriu padėkoti jam už metus, atiduotus dailininkų sąjungos Kauno skyriui, o jo artimiesiems, bičiuliams už dailininko kūrybinio palikimo saugojimą.“

Vilniaus dailės akademijos, Kauno fakulteto Vizualaus Meno katedros profesorius, tapytojas, P. Stausko žentas Pranas Griušis prisiminė: „P. Stauskas tos visos velniavos, tų blogybių karo ir pokario metais tiek buvo patyręs, kad mums visiems su kaupu užtektų, tačiau bendraujant su juo, gyvenant šalia niekada negirdėjau, kad P. Stauskas apie savo vargus, sunkią gyvenimišką patirtį kažkaip neigiamai atsilieptų, kaip apie ašarų pakalnę.“

Menotyrininkė, ruošiamos monografijos apie P. Stauską sudarytoja Rūta Marija Purvinaitė prisiminė P. Stauską kaip žmogų, kuris išaugino muziejų, įkūrė aštuonis jo filialus, tėviškai globojo savo suburtą gausų kolektyvą, plėtė ir kėlė kultūros lygį Lietuvoje. Kalbėdama R. M. Purvinaitė pabrėžė: „Tas projektas - leidinys, filmas, paroda - turėtų tapti visos Lietuvos kultūros neatsiejama dalimi. Prisiminkime ir didžiuokimės šia asmenybe, ypač jo kraštiečiai, palaikykime idėją įamžinti P. Stauską Dusetų krašte - įkurti muziejų, įrengti skulptūrą.“

tags: #petro #stausko #akvareles #paroda #100 #dailininko

• sužinokite daugiau apie Didžiasalio vaikų globos ir socialinės paramos šeimai centrą
• Sėkmingas startas mokykloje
• Neigiamas nėštumo testas
• skaudžios nelaimės Austrijos kalnuose
• Intymumas nėštumoje ir po gimdymo