Petras Tarasenka: Lietuvos Archeologijos Mokslo Pradininkas ir Populiarintojas
Petras Tarasenka (1892 m. gruodžio 19 d. Karališkiuose, dab. Anykščių raj. - 1962 m. gegužės 17 d. Kaune) buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas, archeologas ir rašytojas. Nors šaltiniuose Petro Tarasenkos gimimo data varijuoja nuo gruodžio 7 iki 20 d., pats Tarasenka savo gimtadienį švęsdavo gruodžio 19 d. Gimimo data pagal naująjį kalendorių - 1892 m. gruodžio 20 d., o pagal Karališkių cerkvės krikšto metrikų knygą - 1893 m. Jis gimė mažažemio valstiečio Feodulo Tarasovo ir Natalijos Zubrickajos, kilusių iš sentikių, šeimoje. Pagal išlikusius įrašus Karališkių cerkvės knygoje, Petras įgijo Tarasovų pavardę, kuri vėliau virto į Tarasenkos. Jo tėvai buvo Teodoras Tarasovas - valstietis žemdirbys, tarnautojas, ir Natalija Zubrickaja-Tarasova (1874-?). Šeima, kurioje Petras buvo vyriausias, augino keturis vaikus - Petrą, seseris Kateriną ir Valentiną Tarasovas bei brolį Anatolijų Tarasovą. Tarasenkos tėvas užsiėmė verslu Alantos degtinės monopolių srityje, kas leido šeimai užtikrinti vaikų išsilavinimą.
Ankstyvieji Metai ir Išsilavinimas
Nuo 1902 m., tėvams persikėlus, Petras augo Alantoje (Molėtų r.) ir 1903-1905 m. lankė pradinę mokyklą. 1905 m. jis trumpai dirbo raštininko pagalbininku, bet buvo išmestas iš darbo už palankumą lietuvių kalbai. 1906-1908 m. baigė valdinę pradžios mokyklą Anykščiuose. 1908-1912 m. studijavo ir baigė Panevėžio mokytojų seminariją, įgydamas pradinės mokyklos mokytojo išsilavinimą.
Baigęs mokslus, 1912-1914 m. P. Tarasenka dirbo mokytoju Alantos pradinėje mokykloje, o 1914 m. rudenį porą mėnesių - Tirmūnų (Utenos r.) pradinėje mokykloje.
Tarnybos Metai Rusijos Imperijos ir Lietuvos Kariuomenėse
1914 m. P. Tarasenka buvo mobilizuotas į kariuomenę. 1914-1917 m. jis tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje, kovojo Pirmojo pasaulinio karo frontuose. Buvo 30-ojo Šaulių Sibiro pulko eilinis. 1916 m. baigė praporščikų mokyklą Sakartvele (Dušetų), tapdamas jaunesniuoju puskarininkiu 731-ajame Komarovo pėstininkų pulke. Demobilizuotas 1917 m.
1918-1919 m. gyveno ir mokytojavo Pskove, kartu studijavo istoriją Pskovo pedagoginiame institute, klausė žymaus rusų archeologo A. istorijos paskaitų. 1917 m. gegužės 7 d. vedė Mariją Jaropolskają-Tarasenkienę (1888-1971) iš Maskvos, kuri taip pat buvo mokytoja.
Grįžęs į Lietuvą, P. Tarasenka 1919-1932 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tarnybą pradėjo kaip Kauno bataliono jaunesnysis karininkas Ukmergėje, paskui tęsė 7-ajame Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pėstininkų pulke, buvo Kauno bataliono 3-osios kuopos vadas. Jis dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose su bermontininkais (1919 m.), su Sovietų Rusijos kariniais daliniais (1919-1920 m.) ir su Lenkijos kariniais daliniais (1920 m.). 1920 m. spalio 16 d. jis pasižymėjo kovose prieš lenkus ir buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (1920 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.).
1921 m. balandį - 1922 m. vasarį baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, gavo labai gerą įvertinimą ir kapitono laipsnį. 1926 m. paskirtas Karo mokslo valdybos mokymo dalies vedėju. 1929 m. perkeltas į Karo mokyklą etatiniu lektoriumi, dėstė karo pedagogiką. 1932 m. paleistas į atsargą, turėdamas pulkininko laipsnį. Išėjęs į atsargą toliau domėjosi Lietuvos piliakalniais.
Klaipėdos Kraštas ir Muziejaus Įkūrimas
1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, 7-asis pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkas, kuriame tarnavo P. Tarasenka, buvo dislokuotas Klaipėdoje. 1923-1926 m. ten gyveno ir Tarasenkos šeima, Klaipėdoje gimė dvi jo dukros.
Tarnybos metu jis itin aktyviai domėjosi kraštotyra ir archeologija. Turėdamas laisvo laiko, vykdavo pasižvalgyti po apylinkes, ieškodamas pamario archeologinių paminklų, apie juos skelbė spaudoje. Daug jo straipsnių 1924-1925 m. publikavo „Klaipėdos žinios“. Straipsniuose „Klaipėdai reikalingas istorijos - archeologijos muziejus“, „Klaipėdos muziejaus draugija“, „Koks turi būti Klaipėdos miesto muziejus“ rašė apie būtinybę įkurti Klaipėdos muziejų. 1924 m. kartu su kitais jis įkūrė Klaipėdos kraštotyros muziejų, kuris dabar žinomas kaip Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Pirmąja P. Tarasenkos publikacija laikomas 1921 m. straipsnis.
Archeologiniai Tyrimai ir Veikla
Dar vaikystėje, sužavėtas žmonių pasakojimų ir padavimų, Petras Tarasenka susidomėjo senove ir jos paminklais. Manoma, kad jaunystėje jį labai sužavėjo Lietuvos archeologinių paminklų enciklopedija, kurią jis galėjo beveik visą pacituoti. Nuo 1927 m. P. Tarasenka ėmėsi archeologo darbo, o visiškai jam atsidėjo nuo 1932 m., kai pasitraukė į atsargą ir galėjo pragyventi iš kariškio pensijos.
1926-1934 m. P. Tarasenka buvo Valstybės archeologijos komisijos narys. 1925-1936 m. kasinėjo įvairius archeologinius paminklus, darė piliakalnių topografinius planus. Tarp jo tyrinėtų vietovių buvo Papilių kapinynas (1925 m.), Bartkūnų piliakalnis, Berzgainių piliakalnis, Kulionių piliakalnis, Maniuliškių piliakalnis, Mielėnų piliakalnis, Pakačinių piliakalnis, Velikuškių piliakalniai, Paželvių piliakalnis, Vosgėlių piliakalnis ir Pašušvio kapinynas.
Darbas Okupacijos Metais ir Pokario Laikotarpiu
Tarybinė ir nacių okupacijos privertė P. Tarasenką ieškoti darbo valstybinėse įstaigose, nes jis neteko kariškio pensijos ir pragyvenimo šaltinio. 1940-1941 m. P. Tarasenka dirbo Kauno Karo muziejaus ekskursijų vadovu. 1941-1944 m. buvo Kultūros paminklų apsaugos Archeologijos skyriaus vedėjas. Nuo 1944 m. gruodžio iki 1945 m. birželio jis laikinai ėjo Kariškai istorinio (buvusio Vytauto Didžiojo karo) muziejaus Kaune direktoriaus pareigas, o 1944-1946 m. buvo Kauno valstybinio muziejaus direktorius. Nuo 1947 iki 1958 m., iki pat pensijos, P. Tarasenka dirbo Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje moksliniu bendradarbiu.
Mokslinė ir Literatūrinė Kūryba
Petras Tarasenka siekė, kad kuo daugiau žmonių pažintų Lietuvos praeities paminklus. Paakintas vaikų rašytojo Prano Mašioto (1863-1940) pavyzdžio, apie 1924 m. jis ėmėsi rašyti istorijos mokslo populiarinimo knygeles apie Lietuvos - „piliakalnių krašto” - senovės paminklus.
Pirmasis P. Tarasenkos darbas šioje srityje buvo referatyvinės informacijos mokomasis leidinys „Gimtoji senovė“ (1925, 1926 m.). Vėliau sekė „Priešistorinė Lietuva: vadovas krašto praeities tyrimo darbams“ (1927 m.). Jis taip pat sudarė archeologinių paminklų registrą „Lietuvos archeologijos medžiaga“ (1928 m.), kuriai kaip priedą parengė pirmąjį visos Lietuvos archeologinių paminklų žemėlapį.
Piliakalnių Tyrinėjimai ir Leidiniai
Jam kilo mintis paruošti kelias knygas apie visus Lietuvos piliakalnius. Pavyzdžiu tokiam leidiniui pasirinko latvių archeologo Ernesto Brastinio (1892-1942 m.) „Latvijos piliakalniai“, kurie išėjo 1923-1930 m. P. Tarasenka kaupė duomenis apie aukštaičių, žemaičių ir Užnemunės piliakalnius. 1953-1955 m. jis dalyvavo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto žvalgomojoje ekspedicijoje, kuri rinko duomenis apie Užnemunės ir Pietų Lietuvos archeologijos paminklus.
Tuo metu jis parašė platesnę apybraižą „Lietuvos piliakalniai“ (1956 m.) ir „Pėdos akmenyje“ (1958 m.) apie Lietuvos laukuose esančius įvairius akmenis su ženklais. P. Tarasenka paruošė tik vieną iš numatytų knygų - „Užnemunės piliakalniai“, kurią apie 1960 m. spėjo įteikti leidyklai. Knyga buvo sudaryta iš trumpo įvado, kuriame P. Tarasenka išdėstė savo pažiūras į šiuos paminklus, ir išsamių duomenų apie kiekvieną tuo metu buvusį žinomą Užnemunės piliakalnį - jo adresą, žemėlapio ištrauką-situaciją, paties paminklo topografinį planą ir aprašymą.
Tačiau leidykla buvo bejėgė išleisti tokį leidinį, nes tuo metu spausdinti smulkaus žemėlapio ištraukas ir piliakalnių topografinius planus kaip valstybinę paslaptį draudė „geonadzoras“. Leidykla rankraštį autoriui grąžino, „siūlė jį papildyti“ ir keisti iliustracijas. Tačiau be topografinių planų leidinys būtų netekęs didelės dalies vertės. Pašlijusi autoriaus sveikata ir nelaukta mirtis nutraukė šį darbą. Ši knyga išėjo tik 2001 m.
Vis dėlto, jam parašius šią knygą ir įteikus leidyklai, prasidėjo intensyvūs iki tol Lietuvoje „nežinotų“ Užnemunės piliakalnių tyrinėjimai. Mokslų akademijos Istorijos institutas, Vilniaus universiteto Archeologijos katedra ir Mokslinė metodinė kultūros paminklų taryba vien 1961-1971 m. kasinėjo net 14 Užnemunės piliakalnių. Tyrimų duomenis atspindi Prano Kulikausko monografija, kuri tarsi pratęsė P. Tarasenkos darbą. Piliakalnių tyrinėjimai parodė šių paminklų įvairovę, paaiškėjo, kad dalies jų praeitis siekia net žalvario amžiaus pradžią. Kilo minčių, kad kai kurie piliakalniai gali būti susiję su senuoju tikėjimu.
Lietuva susiduria su margu praeitimi | Dėmesys Europai
Kitos Publikacijos ir Literatūra Vaikams
Be mokslinių darbų ir populiarinimo leidinių, P. Tarasenka taip pat parašė istorinių apysakų vaikams ir jaunimui. Nuo referatyvinės informacijos mokomajame leidinyje „Gimtoji senovė“ jis perėjo į beletrizuotą pasakojimą apysakose „Praeities vartai“ (1935 m.) ir „Perkūno šventykloje“ (1939 m.), kuri vėliau turėjo kelis leidimus. Archeologinių iškasenų duomenis P. Tarasenka meniškiausiai ir liaudies pasakų koloritu, paties autoriaus vaikystės atsiminimais bei senovės pažinimo troškuliu sulydė geriausiu jo kūriniu laikomoje apysakoje „Užburti lobiai“ (1956 m.), kuri taip pat susilaukė pakartotinių leidimų. Jis taip pat parašė karybos knygelių, tokių kaip „Lietuvių kovos dėl nepriklausomybės“ (1925), „Kariškoji psichologija“ (1929), „Kovotojo mokymas“ (1929), „Kareivio elementorius“ (1930). Paskelbė apie 100 straipsnių apie Lietuvos piliakalnius, šventvietes ir karybą.
Pripažinimas ir Palikimas
Petras Tarasenka buvo apdovanotas Nepriklausomoje Lietuvoje, o 1958 m. jam suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.
P. Tarasenkos didžiausias nuopelnas - archeologijos mokslo išpopuliarinimas. Šioje srityje jis iki šiol tebėra nepralenktas. 2024 metais gruodžio 16 d. Karališkių kaime, P. Tarasenkos gimtinėje, atidengtas memorialinis paminklas. Klaipėdos universiteto miestelyje, ant Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto pastato, taip pat įrengta P. Tarasenkos atminimo lenta.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
