Motinystės veidai: nuo idealizavimo iki realybės iššūkių ir palaikymo
Kurį laiką skaitydama anglakalbius mamų blogus buvau įtikėjusi, kad aštraus humoro ir sveiko proto mišinys greičiausiai būdingas tik svetur, kad mes Lietuvoje paprastam požiūriui į gyvenimą su vaikais, ko gero, dar nesame pribrendę. Tačiau tada aptikau šį tą panašaus ir pas mus. Už „MamaLogo“ fasado stovi Neringa Kudarauskienė, IT verslininkė, trijų vaikų mama. Neringa pasakoja, kad tai inspiravo jos aplinkoje vyraujantis radikaliai dvilypis požiūris į vaikų auginimą: arba vien tik rožinis pozityvas, arba tamsiausių spalvų negatyvas. Aš nusprendžiau, kad reikia pasidalinti tuo, ką vaikų auginimas reiškia „iš tikrųjų“, kad tai nėra nei tobulybė, nei tragedija, o kažkas per vidurį.
Idealizuotos motinystės iliuzijos ir tikrovės iššūkiai
„Be saldiklių“ požiūris į motinystę
Neringos manymu, „be saldiklių“ nėra požiūris tik į vaikų auginimą - tai greičiau apskritai gyvenimo būdas. Kai nesistengi prieš kitus atrodyti geresnė, gražesnė negu esi, nenori kitų pernelyg užkrauti nei savo bėdomis, nei džiaugsmais - kaip kasdieniam gyvenime, taip ir motinystėje, galioja tie patys principai. „Man norėjosi parodyti, kad vaikų auginimas nėra nei tobulybė, nei tragedija, o kažkas… per vidurį”. Ji teigia, kad tinklaraščio „su charakteriu” idėjai paskatino aplinkoje vyraujantis radikaliai dvilypis požiūris į vaikų auginimą: arba vien tik rožinis pozityvas, arba tamsiausių spalvų negatyvas. O Neringai norėjosi transliuoti, jos manymu, ir vaikams, ir tėvams sveikiausią trečią alternatyvą, paprastesnį požiūrį, kurio esmė - kalbėti apie vaikų auginimą atvirai, be pagražinimų, bet ir be didžiulės įtampos, ašarų, kurios ateina neišsipildžius rožiniams lūkesčiams.
„Neslėpsiu, - sako „MamaLogo” autorė. - Mane išties erzino draugių ir pažįstamų demonstruojama išorinė tobulybė, neperstojamas aplinkinių bombardavimas informacija apie savo vaikus ir noras juos lavinti iki begalybės. Antra vertus, yra ir kita medalio pusė - krūva tos pačios aplinkos žmonių, susidūrę su vaikų auginimu ir neišsipildžiusiomis savo vizijomis, puola į depresiją. Aš nusprendžiau, kad reikia pasidalyti tuo, ką vaikų auginimas reiškia „iš tikrųjų”, kad tai nėra nei tobulybė, nei tragedija, o kažkas… per vidurį.”
Kas slepiasi už motinystės „saldiklių“?
Viena iš problemų - perdėtas fokusavimasis į vaiką, net iki savęs praradimo. Pamirštama, kad šeimoje yra ir daugiau narių nei vaikai (pavyzdžiui, vyras). Pamirštama, kad net jei augini vaikus, turi ne tik norų, bet ir atsakomybių (pavyzdžiui, atsakomybę už materialinį šeimos gyvenimą). Kartais tai reiškiasi ir tokiu dalyku kaip empatijos, ryšio su pasauliu praradimas.
Kitas aspektas - perdėtas, net iki beprasmybės rūpinimasis vaiku, tarkim, visų žaisliukų dezinfekavimas kiekvieną vakarą. Arba kūdikio, kurio nervų sistemai reikia ramybės, tampymas po įvairiausias lavinimo mokyklėles. Savaime tai, žinoma, nėra blogai, bet turėtų būti ribojama pagal vaiko, o ne mamos poreikius. Tokios mamos viską daro kaip ir tinkamai, tik smarkiai persistengia.
Taip pat stebimas noras kuo labiau demonstruoti „idealią“ motinystės pusę internete. Blogiausia, kad tai iškreipia kitų mamų lūkesčius arba jas žeidžia ir užgauna, tos visos tobulos nuotraukos, kuriose vaikai ramiai varto knygutes, tėvai šypsosi žiūrėdami į vienas kitą, o namuose ideali tvarka. Bet juk akivaizdu, kad už kadro realybė iš tiesų visai kitokia. Auginant vaikus būna daug sunkių ir skaudžių momentų, apie kuriuos niekas kažkodėl nekalba, o tu, matydama tik tas idealias socialinių tinklų šeimas, gali tiesiog palūžti. Jei taip nutinka, mamos gėdijasi prašyti paramos, nes jaučiasi nevykėlės, neatitinkančios neva egzistuojančio standarto, kuriame visas gyvenimas atrodo kaip festivalis. Bet juk iš tiesų taip nėra!
Motinystės kritika ir „netobulų“ mamų patirtys
Mamiško smerkimo kultūra ir viešumas
Nešabloninės mamos, pasirinkusios atvirai kalbėti apie paradinės motinystės pusės užkulisius, kaip ir tinklaraštininkė Katie, sulaukia nemažai neigiamų reakcijų ir netgi pasmerkimo. „O taip! Aš auginu tris berniukus ir būna taip, kad jie visi vienu metu susimuša. Ir, būna, aš pakeliu balso toną. Arba girdint vaikams susikeikiu, nes aš irgi pervargstu ir manau, kad vaikai turi suprasti, kaip aš jaučiuosi iš tikrųjų. Ir jie, beje, jau žino ir jaučia, kad jei aš susikeikiu, tai rodo, kad „mama yra pikta ir pavargusi.” Taip, tai irgi tikrovės dalis. Nemanau, kad visada turiu atrodyti wow.”
„Žinoma, kad už tai sulaukiu kritikos, - atvirai sako Neringa. - Taip pat už tai, kad auginant tris berniukus namuose sunku nuolat palaikyti idealią tvarką. Sulaukiu pasibaisėjimo, kad palieku mažąjį vaiką auklei ir einu dirbti. Bet aš negaliu sau leisti sėdėti namie, nors galbūt ir labai to norėčiau. Sulaukiu ir akivaizdžios draugių ir pažįstamų, ir, žinoma, „MamaLogo” skaitytojų kritikos. Bet aš savo gyvenimo būdo ir filosofijos niekam neprimetu, tik pasidaliju mintimis ir dalykais, kuriuos aš darau pati, bet tikrai nemanau, kad jie turėtų būti visuotinai privalomi.”
Neringa pasakoja dažnai sulaukianti kaltinimų „gąsdinimu”, neva jos patirčių ir patarimų prisiskaičiusios moterys gali išsigąsti ir, pavyzdžiui, nuspręsti atidėti motinystę. „Bet visada geriau žinoti tiesą net jei ji ir nėra tokia, kokios labai norėtum”, - įsitikinusi pašnekovė. „Kai tikiesi, kad bus sunku, būna daug lengviau nei tada, kai tikiesi kažko ypatingo, o realybė pasirodo daug sudėtingesnė“ - dalinasi Neringa. Tikrovės su jos pliusais ir minusais atskleidimas sukuria realistiškus lūkesčius ir išvaduoja nuo skaudaus fantazijų dužimo - tokia yra viena iš „realistinę tėvystę” propaguojančių mamų užduočių. Kita jų misija - mokytis apie lengvas ir sunkias vaikų auginimo patirtis kalbėti su šypsena. „Kaip ir sakiau, kartais mano vaikai susimuša.”
Socialinių tinklų vaidmuo ir realistiška motinystės retorika
Visgi per pastaruosius keletą metų viešojoje erdvėje galima rasti vis daugiau kalbėjimo apie motinystę, tėvystę, vaikų auginimo patirtis įvairovės. Motinystę, apie kurią rašome bloguose ir socialiniuose tinkluose, vadiname „realiąja“ arba „realistine“. Šiai kalbėjimo tradicijai būdinga tai, kad motinos (taip pat ir tėvai) atvirai analizuoja visuomenės lūkesčius jų atžvilgiu, neišvengiamą įtampą, negalint šių lūkesčių atitikti, kūno ir psichologinius iššūkius. Tačiau kartu su socialine medija, kaip ir #metoo judėjimo atveju, kai kas pasikeičia: moterys gali jungtis į didesnius junginius ir turėdamos daugiau viešumo su didesne galia iškelti struktūrines problemas.
Kalbant apie realiosios motinystės retoriką, už infantilios, pop-fun formos dažnai slypi tikrasis reiškinio turinys. Čia gausu sarkazmo, ironijos, paradoksalaus humoro, gyvos, necenzūrinės kalbos. Vizualinėje raiškoje vyrauja „brutalumo estetika“, vaizdai nepagražinti, juose daug buities ir „neretušuoto“ kūno.
Katie, tinklaraščio „Hurrah for Gin” autorė, tapo populiari ne tik dėl savo nepaprasto šmaikštumo. Esant visuotinio žinojimo, kaip auginti vaikus, ir teisuoliškumo fonui ji tapo garsi dėl to, kad viena pirmųjų garsiai ir aiškiai pasakė, jog ne visi esame sukurti tobulai tėvystei, ne visi daug valandų galime sėdėti ant kilimo su vaiku ir klijuoti akytes zoologijos sodo gyvūnų aplikacijoms. Katie tinklaraštis yra su neakivaizdinio „realistinės tėvystės” judėjimo vėliava, ant kurios parašyta: „Tai neprivaloma!” Neprivalome būti tobuli tėvai!
Motinystės izoliacija ir pagalbos paieškos
Vienatvės jausmas ir „kaimo“ trūkumas
Kai bandome konceptualizuoti motinystę, pirmoji į galvą ateinantis mintis būna apie tai, kad jos patirtis yra labai izoliuota. „Vienatvės jausmo“ tema dažnai kartojasi motinystės tinklaraščiuose. Izoliacija nutinka dėl pakitusios visuomenės struktūros, tai yra, dėl perėjimo į siauras branduolines šeimas, kuriose nebelieka žmonių, galinčių perimti kūdikį ir perduoti patirtinį žinojimą. Buitis taip pat dažniausiai krenta ant likusios namuose motinos (arba tėvo) pečių. Tai sunki ne tik fizinė, bet ir emocinė patirtis.
Rašytojas I. Meras viename savo romanų klausia: „Ant ko laikosi pasaulis? - ir čia pat atsako. Visuomenė nenori girdėti apie motinystę, motinos dažnai jaučiasi kaltos, kad gimdo, augina vaikus ir retkarčias išdrįsta paprašyti pagalbos. Prie jau aptartų motinystės izoliacinių mechanizmų, tokių kaip branduolinės šeimos iššūkiai, kalbėjimo tradicijos nebuvimas, atsiranda dar vienas: motinystės romantizavimas. Sunkiau rasti vietą darželyje. Darbo valandos ten niekada nėra pakankamai lanksčios. Ypač stinga paslaugų, atliepiančių įvairius vaiko poreikius. Patarlė sako: vaikui užauginti reikia viso kaimo. Bet kaimo mes nebeturime. Dažnai trūksta ir padėti pasiruošusių artimųjų. Daugybė moterų lieka vienos su žvėrišku fizinio ir emocinio darbo krūviu.
Psichologinė pagalba ir emocijų įsisąmoninimas
Motinos sako, kad dalinasi motinystės patirtimis, „kad neišprotėčiau“, „kad išneščiau sveiką kailį“, „dėl egoistinių tikslų“, „dėl savęs“. Vidinių ir išorinių lūkesčių neatitikimas su tikrove toks didelis, kad sprogdina žmogų iš vidaus. Doc. daktaras Dainius Puras taikliai pastebi: „Šiandien, ištroškę sprendimų, kaip išbristi iš visuomenę apėmusios krizės, norime, kad šie sprendimai būtų aiškūs ir paprasti, tad imame ieškoti aiškių ir paprastų krizės priežasčių, bet taip atsiranda pavojus slysti paviršiumi - suversti kaltę blogai valdžiai ar prastai ekonomikai.“ O tai reiškia - atsipalaiduoti. Nes tavo motiniška atsakomybė vis dėlto yra ribota, nes ne viską įmanoma sukontroliuoti, o gal ne viską ir reikia. Psichologė Ieva Žvinienė patvirtina tai ir statistiškai.
Psichologo konsultacijų metu, būsimosios mamos gali išreikšti emocijas, išsakyti baimes saugioje, palaikančioje aplinkoje. Naudinga aptarti praeities patirtis, įsisąmoninant, kurios jų sietinos su ankstesniais santykiais, nebeperkeliant į būsimą santykį su vaikeliu. Nereikėtų baimintis, jog nėštumo laikotarpiu teks analizuoti pačias nemaloniausias Jums temas. Psichologas gerbs Jūsų būseną, jautrumą.
Projektas "Būti mama" gimė po žinios apie 2022m. rudenį įvykusią tragišką motinos savižudybę Kaune. Šis skaudus įvykis be galo sukrėtė. Po žinios apie šią nelaimę pajuto, jog ir jos pačios viduje kažkas pasikeitė. Psichologinė pagalba šiuo moters gyvenimo laikotarpiu yra nepaprastai svarbi. MAMA, TU NESI VIENIŠA. Mums rūpi, kaip tu jautiesi, ką mastai bemiegėmis tamsiomis naktimis ilgas valandas supdama bei ramindama kūdikį. Mes pačios esame mamos ir todėl galime suprasti tave ir tavo jausmus bei vidines būsenas.
Nėštumas, gimdymas ir kūno pokyčiai
Moters kūnas ir akušerinis smurtas
Nėštumas ir gimdymas yra reikšminga motinystės dalis, motina tampama ne tik gimdant. Nėštumas ir gimdymas gali atnešti unikalią dvasinę patirtį. Tačiau ją visuomet lydi didžiuliu tempu besikeičiantis fizinis kūnas. Per devynis mėnesius gali priaugti iki trečdalio prieš nėštumą buvusio svorio, keičiasi kūno dalių proporcijos, oda, net pėdos dydis. Visa tai jauti viduje, taip pat ir vaisiaus judesius.
Tuo laikotarpiu moterys gali pajusti savo kūną kaip daug labiau matomą, taip pat nekontroliuojamą, svetimą. Rūpestis ir švelnumas gali kaitaliotis su priešiškumu viduje augančiai gyvybei. Lygiai taip pat ir gimdymas gali būti pilnas euforijos ir siaubo, jėgos ir bejėgystės.
Svarbu paminėti, kad daugybė moterų nėštumo metu patiria rimtų sveikatos sutrikdymų - nuo nuolatinio pykinimo iki inkstų uždegimo ar diabeto. Be to, dalis pažeidimų neatsistato. Gana įprasta, kad gimdymo metu yra kerpama arba plyšta tarpvietė. Kitoms gimdymo metu tenka išgirsti žeminančių medicinos personalo replikų, patyčių, taigi patirti akušerinį smurtą. Juo laikomas ir procedūrų atlikimas be gimdyvės sutikimo ar informacijos nesuteikimas. Nežmogiškas elgesys gimdymo metu gali psichologiškai traumuoti. Taip pat prisidėti prie to, kad kas dešimta moteris patiria pogimdyminę depresiją.
Adaptacija po gimdymo ir motinystės melancholija
Naujagimio tėvai susiduria su tam tikrais iššūkiais - reikia įprasti prie naujojo šeimos nario, kinta dienotvarkė, atsiranda naujų pareigų, padaugėja sumaišties. Motinystės melancholija („baby blues“) - iki 80% mamų pirmąją savaitę po gimdymo patiria šią būseną. Tikėtinas padidintas jautrumas, verksmingumas, nuotaikos fono svyravimai, irzlumas. Ši savijauta dalinai sąlygojama hormoninių pokyčių.
Dauguma būsimųjų mamų viliasi, jog vos tik gimus vaikeliui, iškart pajus jam prieraišumą, tačiau kai kuriems jų prireikia dienų ar net savaičių. Tai gali sąlygoti kaltės jausmo išgyvenimą, nusivylimą. Nereikėtų baimintis, jog nėštumo laikotarpiu teks analizuoti pačias nemaloniausias Jums temas. Psichologas gerbs Jūsų būseną, jautrumą. Nemėginkite būti „supermama“. Neatsisakykite pagalbos. Išnaudokite galimybes pailsėti, pamiegoti. Leiskite sau šiek tiek sulėtinti tempą, atlikdama užduotis - natūralu jaustis pavargusiai, gimus vaikeliui.
Svarbu kalbėti. Su vyru/draugu, artimaisiais, draugais, psichikos sveikatos specialistu. Raskite laiko džiaugsmą teikiančiai veiklai, kartu su mylimais žmonėmis. Nesijauskite kalta, nekaltinkite partnerio ar artimųjų. Suteikite emocinę paramą. Natūralu, jog jaunajai mamai gali prireikti išklausančio žmogaus, Jūsų patikinimo, jog visi sunkumai įveikiami. Pripažinkite jos juntamą nuovargį. Pasiteiraukite, kuo galite būti naudingi. Neretai jauniesiems tėvams gali ir praktinės pagalbos - namų ruošoje, gaminant valgyti ir pan.
Motinystė ir socialiniai vaidmenys bei lūkesčiai
Moters vaidmenys visuomenėje ir motinystės nuvertinimas
Biologiškai sąlygotas moters vaidmuo - gebėjimas būti motina, išnešioti ir pagimdyti pasauliui naują būtybę, naują žmogų. Būti motina biologine prasme nėra sudėtinga, tačiau būti motina - ugdytoja ir auklėtoja sudėtingas uždavinys, reikalaujantis asmenybės brandos ir pasiruošimo. Tai sunki ne tik fizinė, bet ir emocinė patirtis.
„Super“ moteris - tai moteris, kuri kantriai ir herojiškai laiko ne tik tradicinius moters socialinio vaidmens kampus, bet džiaugsmingai ir didžiuodamasi užsideda ir vyrui priklausančią naštą. Visiems aišku, kad tai nėra įvykdomas uždavinys, kad per daug sunki našta silpniems moters pečiams, bet dauguma moterų vis dėlto griebiasi šio vaidmens.
Vaikų auginimas - tai ne vien besimezgantis ryšys. Tai ir didžiulis darbas, oficialiai vadinamas vaiko priežiūros „atostogomis“. Kapitalistinėje visuomenėje globos ir rūpesčio darbas - ne tik rūpinimasis vaikais, bet ir senyvais ar ligotais artimaisiais - yra nematomas ir nevertinamas. Ne veltui taip atkakliai siekiama įtikinti moteris, kad rūpestingumas - svarbiausias ir prigimtinis jų bruožas. Kaip kitaip jos tiek daug pakeltų dviem savo rankom?
Įdomu tai, kad jau tarpukariu Lietuvos moterys apie tai kalbėjo. Motinos dienos šventimo tradiciją jos inicijavo būtent vaikų priežiūros darbo vertei atskleisti. Spaudoje anų laikų lietuvės rašė, kad šis darbas turėtų būti apmokamas, kaip ir kiti. Deja, tokioje kultūroje rūpinimasis savimi laikomas blogos motinystės ženklu. Mamomis tapusias moteris įsuka patarimų, kaip teisingai prižiūrėti vaikus, cunamis. Jausmas, kad nepakankamai laiko skiri vaiko ugdymui, rodai per mažai šilumos, neapsaugai nuo nesėkmių, ima tiesiog raižyti moterį. Vadinamoji motiniška kaltė tampa vienu labiausiai slegiančių, sunkiai išvengiamų jausmų.
Įdomus faktas: šiuolaikinės dirbančios moterys JAV praleidžia daugiau laiko su savo vaikais nei jų mamos prieš pusę amžiaus būdamos „namų šeimininkėmis“.
Moters vaidmenys ir motinystė
Šiame kontekste svarbu apžvelgti įvairius moters vaidmenis visuomenėje ir jų sąsajas su motinyste. Štai keletas pavyzdžių:
- Moteris-meilužė, lėlytė: Būk seksuali, graži, rūpinkis savo figūra, kad sužavėtum kitos lyties partnerį, žinok sekso paslaptis. Šis vaidmuo atspindi vadinamąjį playboy ir muilo operų mentalitetą. Fizinis patrauklumas ir seksas - svarbiausias dalykas, kurio reikia siekti.
- Moteris-meilužė, aktyvi ir protinga verslininkė: Atrodo, kad šio įvaizdžio formavimui daug pastangų deda žurnalas „Cosmopolitan“. Keistai skamba derinys - nepriklausoma verslininkė ir meilužė.
- „Super“ moteris: Tai moteris, kuri kantriai ir herojiškai laiko ne tik tradicinius moters socialinio vaidmens kampus, bet džiaugsmingai ir didžiuodamasi užsideda ir vyrui priklausančią naštą.
- Moteris-tarnaitė, pelenė: Tai užguita moteris, namuose atliekanti neapmokamos ir niekinamos tarnaitės vaidmenį, jos niekas negerbia, bet visi naudojasi jos darbo vaisiais. Ją galima apkaltinti visomis nesėkmėmis ir nelaimėmis.
- Moteris-prekė: Jos kūnas be jokių skrupulų perkamas ir parduodamas, naudojamas reklamuojant kvepalus, kailinius, klijus ir bet ką. Preke tampa ir biologinė motinystė - pasaulyje egzistuoja „surogatinės“ motinos.
E. Fromas sakė, kad mes gyvename stabmeldystės laikais. Stabai, kuriuos garbiname, yra pinigai, malonumas, jėga. Šiais stabmeldystės laikais požiūris į motiną tiesiogiai siejasi su požiūriu į žmogų. Mes negerbiame motinos, vadinasi, negerbiame ir žmogaus, kurį ji nešioja. Mes vertiname žmogų pagal naudos ir vertingumo kriterijus. Dažnai ir kūdikis laukiamas ne dėl jo paties, o dėl naudos ar tėvų kažkokių lūkesčių.
Tėvystės vaidmens kaita
Vyrai nėra iš prigimties mažiau rūpestingi ir tėvystė jiems nėra mažiau svarbi. Bet aplinka iš jų tikisi kitų dalykų. Tėvystė nėra laikoma svarbiausia vyro tapatybe. Menkiausias vyro prisidėjimas prie vaiko auginimo, pavyzdžiui, apsilankymas kartu kine ar tėvų susirinkime, sulaukia didžiausių liaupsių už „pagalbą mamai“. Labai lėtai, bet vis dėlto vyrų įsitraukimas į vaiko priežiūrą didėja. Tai suteikia naudos ir jiems patiems. Rūpestingas tėtis užmezga turtingą santykį su vaiku, išeidamas tėvystės „atostogų“ ir leisdamas laiką su vaiku dviese geriau jį / ją supranta, lengviau tvarkosi įvairiose situacijose.
Ką jau kalbėti apie naudą vaikui, kuris gali prisirišti prie dviejų artimų žmonių. Ypač kai tėvai sukuria išties lygiavertę partnerystę - dalinasi ir buities darbais, ir visa ko planavimu, ir emociniu krūviu. Tai stiprina poros santykius - juk išvengta tiek kartėlio ir nuoskaudų!
Karjeros iššūkiai mamoms
Bet abu partneriai negali imti vaiko priežiūros „atostogų“. Dažniausiai „atostogauja“ mama, tapdama labiausiai atsakinga už kasdienę vaiko gerovę. Prie šio sprendimo prisideda ne tik lyčių stereotipai, bet ir tai, kad vyrai vis dar uždirba daugiau, todėl labiau apsimoka iš darbo rinkos pasitraukti moteriai. Grįžusios po motinystės „atostogų“, moterys džiaugiasi, jei pavyko išsaugoti ankstesnes pareigas ar rasti naują darbą. Tačiau per tą laiką, kol nedirbo, jų kolegos užkopė karjeros laiptais ir gauna didesnius atlyginimus.
Vaikų ligos taip pat nepadeda šiame bėgime su kliūtimis. Nedarbingumo pažymą dažniausiai ima mamos - ir todėl, kad geriau išmoko pasirūpinti vaiku, ir todėl, kad mažiau uždirba. Į komandiruotes ir mokymus važiuoja rečiau. Ratas užsidaro ir galimybė gauti vienodą atlygį nyksta kaip dūmas. Didžiojoje Britanijoje paskaičiuota, kad du ir daugiau vaikų turinčios 1958 m. gimimo moterys dėl motinystės vidutiniškai netenka pusės potencialių savo gyvenimo pajamų.
Motinystė ir negalia: iššūkiai ir palaikymas
Stereotipai ir diskriminacija
Nuo 2026 m. vasario 20 d. Varėnos socialinių paslaugų centre vieną savaitę vyks fotografijų paroda „Motinystė ir negalia", kurioje pristatomos septynių mamų su negalia istorijos ir jų motinystės patirtys. Ši paroda atvėrė erdvę diskusijoms apie moterų su negalia teises į motinystę ir jų patiriamus iššūkius, prisideda prie visuomenės sąmoningumo didinimo ir skatina pokyčius, kad moterys su negalia ir jų vaikai gautų reikiamą palaikymą ir pagalbą ne tik Lietuvoje ar Europoje, bet ir visame pasaulyje.
„Paprastai moterys patiria spaudimą tapti mamomis, tačiau visuomenės lūkesčiai kardinaliai keičiasi, kai kalba pasisuka apie moteris su negalia. Dalis jų vis dar jaučiasi privalančios aplinkai įrodyti, kad geba puikiai rūpintis savo vaikais. Motinystė niekam nėra lengvas kelias, tačiau kai jame susiduriame ir su negalia, reikia pasiruošti didesniems sunkumams. Vieni iššūkiai gali atsirasti dėl pačios negalios - sunku suvystyti, negali matyti, kur vaikas eina, girdėti, ar neverkia, užkelti ant čiuožyklos ir palaikyti ranką, kol jam ar jai dar baugu čiuožti savarankiškai. Kitos kliūtys, keliančios ypač daug skausmo, susijusios su griežtai vertinančiu aplinkinių žvilgsniu - ar gali auginti vaiką mama, kuriai pačiai reikia pagalbos?
Judėjimas už moterų teises ir motinystės sampratos plėtra
Judėjimas už moterų teises visada siekė plėsti motinystės supratimą. Pirmosios bangos feministės manė, kad „motinystės instinktas“ yra natūralus. Jį turi visos moterys. Tokia nuostata vadinama maternalizmu. Norėdamos įrodyti moterų teisę veikti politikoje ir viešajame gyvenime aktyvistės naudojo motinystės argumentą. Šie argumentai buvo parankūs kovojant dėl tam tikrų teisių, tačiau nėra teisingi. Stiprus troškimas rūpintis vaiku ištinka ne visas moteris. Antra vertus, jį patiria ir vyrai.
Dalis antrosios bangos feminisčių tikėjo, kad išsilaisvinti nuo vyrų priespaudos moterys gali tik atsisakydamos gimdyti. Skirtingos patirtys atskleidžia tai, kad moterį įkalina ne vaikai, ne troškimas rūpintis ar tapti mama, o kultūra, kuri nuvertina šias bendražmogiškas savybes. Žvelgiant iš šios perspektyvos - jos laikomės ir mes - motinystė suprantama kaip viena iš galimų moters tapatybių, kurią ji pati kuria. Motinystė yra kūniška ir asmeniška, svarbi patirtis. Tačiau ne vienintelė apibrėžianti moterį.
Atsipalaidavimas ir „pakankamai geros“ motinystės samprata
Kontrolės paleidimas ir asmeninis augimas
Iliuzijų dužimas tikrai skausmingas ir kartu jis padeda atrasti naują santykį su realybe. Kai pradedame nebesipriešinti, imame tarsi judėti nauja kryptimi. Taip nutiko Miglei, kai paleidusi kontrolę tiesiog pradėjo kurti naują santykį su dukra. „Atrodė, kad man niekas nesiseka. Man nesisekė būti gera mama, nes man nesisekė sukontroliuot, niekas nevyko pagal mano planą, aš nervinuosi, vaikas nervinasi, ir mes sukamės su ja rate, kur tiesiog nesmagu vienai su kita būti. Tada vieną dieną ateina žinojimas, kad taip aš nenoriu.“
„Duokite vaikams ramybę!”, arba kova su nuolatiniu vaikų lavinimu. Vis dėlto netobuli tėvai dažnai sulaukia aplinkinių priekaištų. Daugelis lietuvių psichologų taip pat pabrėžia, kad nereikia būti tobula mama, užtenka būti pakankamai gera mama. „Kaip ir kiekvienas darbas, motinystė turi pakilimų ir sunkių dienų. Visos mamos kartais būna sudirgusios ir pavargusios, nepajėgia jautriai ir atidžiai reaguoti į kiekvieno kūdikio reikalavimą.” Aukščiausias tikslas - būti pakankamai gera mama. Tai reiškia, kad klaidos yra natūrali gyvenimo dalis.
Kai imame besąlygiškai aukotis ir nepasirūpiname savimi - nukenčia visi. Mama pervargsta, o vaikai netenka galimybių įgyti savarankiškumo. Todėl skirk laiko sau ir asmeniniams poreikiams. Vaikų gyvenimas, jų jausmai ir patirtys priklauso jiems patiems, nesi atsakinga už viską. Neprivalai turėti vaikų.
Palaikymo grupės ir bendruomeniškumo svarba
„Mane gelbėjo užsienio mamų palaikymo grupės, kuriose buvo labai aiškios taisyklės, moderatoriai ir tiesiog labai palaikanti aplinka“, - dalijasi Dovilė. „Nes prieš penkerius metus Lietuvoje apskritai mažai buvo apie tai kalbama, o tuo metu, tikriausiai kaip ir vis dar, mamų grupėje pasidalinus savo rūpesčiu, galima buvo sulaukti visko, bet ne nuoširdaus palaikymo. Dėl to ir gimė mūsų MYLU Tėvai bei „Augančios MES“ palaikymo grupės, kurios yra moderuojamos ir emociškai saugios.
Toma sakė, kad dvynukų auginimas ir supratimas, kokie jie gali būti skirtingi, lengvai išmuša visus taisyklių laikymosi saugiklius ir yra geriausia galimybė auginti save. O gimus trečiajai dukrytei, viskas liejosi labiau iš pajautimo. Į renginį atvykusios mamos džiaugėsi, kad tokios atviros diskusijos apskritai vyksta, kas dar kartą įrodo, kiek svarbu mamoms būti saugiose erdvėse, kuriose galima paatvirauti, pabūti pažeidžiamomis ir pasisemti įkvėpimo savai motinystės kelionei.
tags: #paveiksliukai #apie #motinyste
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
