Netekties Akimirka: Milžiniškas Sielvartas ir Gydymo Kelias

Mirtis yra neišvengiama mūsų realybės dalis. Akivaizdu, bet kaskart pribloškia - mes esame mirtingi. Visi yra patyrę mylimo žmogaus netektį arba dar tik patirs, tačiau nė vienas negalės išvengti netekties ir jausmų, kurie užplūsta su ja susidūrus. Svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus netektį išgyvena ir gedi kitaip. Kiekvienam žmogui tie patys jausmai pasireiškia skirtingai ir skirtingu laiku.

Netekties skausmo gelmė

Psichologinio streso skalėje artimojo netektis yra skausmingesnė už skyrybas, darbo praradimą ir kitas netektis. Ji prilygsta nebent prievartiniam ištrėmimui. „Netekties jausmai beveik visada prieštaringi: liūdesys, širdgėla, pasimetimas, nerimas, pyktis, kaltė, savigrauža, kitų kaltinimas, įtampa, baimė, bejėgiškumas, tuštuma. Norisi užsimiršti, negalvoti, nejausti. Bet tai neįmanoma“, - interviu apie netektis yra sakiusi knygos „Netekčių psichologija“ autorė, egzistencinės psichoterapijos atstovė Kristina Ona Polukordienė. Psichologas Edvardas Šidlauskas paaiškina, kad artimo žmogaus netektis sukelia liūdesį, aplanko tuštumos jausmas.

Kultūros įtaka ir emocijų slopinimas

Šiuolaikinėje kultūroje, kurioje įsigali amžinos jaunystės, sveikatos kultas, mirčiai ir su ja susijusiems ritualams lieka vis mažiau vietos. Mirus artimajam „netikėtai“ suprantame, kad ir mes esame mirtingi, ir mūsų laikas taip pat baigsis. Todėl dažnai slopiname tokius jausmus, kaip pyktis, liūdesys, nerimas. Su staigiomis netektimis, tokiomis kaip smurtinės mirtys, savižudybės susidūrusius artimuosius konsultuojanti psichologė-psichoterapeutė Virginija Mikėnienė svarsto, kad neigiamų emocijų slopinimas nėra šių laikų tendencija - taip žmonės yra linkę elgtis visuomet.

„Žmonėms sudėtinga kalbėti apie sunkumus. Nes žmogus, kalbantis apie neigiamus išgyvenimus, pasidaro pažeidžiamas. Todėl kai žmogui skauda, jis linkęs saugotis. Aplinka, artimieji taip pat gali spausti gedintį žmogų demonstruoti gerą savijautą. Ir nebūtinai iš blogos valios - savo artimuosius norime apsaugoti, kad jie neverktų, nekentėtų.“ Psichologė Vytautė Venčkauskienė pabrėžė, kad kalbant su gedinčiu nereikėtų vartoti žodžių „paliko, išėjo“. Nors „mirė“ ar „nusižudė“ skamba žiauriau, tai yra realybė ir vartodami tokius žodžius padedame gedinčiam įveikti pirmąją gedėjimo stadiją - priimti faktą, kad artimasis mirė ir niekuomet nebegrįš.

Neišjaustos emocijos - kelias į ligas

Nevalia slopinti jausmų, nes neišjaustos netektys, pasak K. O. Polukordienės, virsta ligomis, energijos trūkumu, nesugebėjimu kurti naujų santykių. Neišjaustas emocinis skausmas gali tapti galvos, pilvo ar kitos jautrios vietos negalavimu. Psichologas Edvardas Šidlauskas pataria: „Nereikia gedėjimo greitinti, slopinti jausmų, verčiau natūraliai priimti gyvenimo smūgį ir leisti gyti emocinei žaizdai.“

Kaip padėti gedinčiajam? Išklausymas ir supratimas

Išdrįskite paklausti: „Kaip jautiesi?“ Aplinkiniai neturėtų skubėti gedinčio raminti žodžiais „viskas praeis“, „viskas bus gerai“. Iš tiesų laikas užgydys žaizdas, tačiau šiuo metu gedintis asmuo nenori to girdėti. Jam reikia nuoširdžių pokalbių ir išklausymo. V. Mikėnienė pastebi, kad žmogus neretai šimtus kartų pasakoja, kaip išgirdo žinią apie mirtį, kaip vyko laidotuvės. Esančius šalia tai net gali pradėti erzinti. „Žmogus tokiu būdu vėdina, vėdina tas emocijas ir po kažkelinto karto pasakoja jau lengviau.“

„Jeigu aplinkiniai sudaro sąlygas išsikalbėti, nevaidina, kad iš tiesų viskas gerai, pasiteirauja apie jausmus - tai jau yra labai daug. Tai parodo pagarbą gedinčiam žmogui. Didžiulis mitas, kad „jeigu nieko neklausiu, tai jam skaudės mažiau“, arba „jeigu paklausiu, tai draskysiu žaizdą, žmogui bus labai skaudu“. Kaip tik paklausus galima žmogui padėti“, - sako V. Mikėnienė. Tiesa, nenustebkite, jei žmogus reaguos pernelyg jautriai, grubiai, gal net gausite pykčio dozę - jis kenčia, todėl šiuo metu turi teisę būti emocionalus, elgtis neįprastai. „Tuo metu, kai labai skauda, pokalbis yra kaip nuskausminamieji. Iki kito stipraus skausmo“, - sakė psichologė.

Gedintis žmogus neturi visą laiką būti paniręs į savo sielvartą ir liūdesį. Dažnai artimieji, draugai vengia kalbėti apie mirusį žmogų, apie gedinčio jausmus. Tokiais atvejais gali atsirasti iliuzija, kad gedintis žmogus jau išgyveno netektį, tačiau kai kuriais atvejais jis tarsi stengiasi apsaugoti savo šeimą, draugus ir slepia savo tikruosius jausmus. Svarbu žmogui padėti suprasti, kad nereikia saugoti artimų žmonių, o artimiesiems - nebijoti gedinčio emocijų. D. Jasiulaitienė sako, kad vienintelė pagalba gedint yra laikas, supratimas ir kalbėjimas. „Aš manau, kad gedulas gali mažėti tik išgedint. Nekalbėjimas apie netektį ar gedulą, nėra pagalba.“

Gedėjimo etapai: nuo šoko iki susitaikymo

Amerikiečių psichiatrė Elžbieta Kiubler Ross yra išskyrusi 5 gedėjimo stadijas: neigimą, pyktį, derybas, liūdesį ir susitaikymą. „Pirmoji netekties stadija - šokas. Dažniausiai ji lydi visų laidotuvių metu ir tik po jų ateina didžiulis skausmas, atsiveria didžiulė duobė, praraja. Ir ji jau trunka tikrai ilgai - apie metus“, - sakė V. Mikėnienė. Psichologė taip pat paaiškino, kad „tai yra tarsi žmogaus savisaugos mechanizmas. Šoko būsena būdinga netikėtoms mirtims, kai visiškai to nesitikėjome. Jei toks skausmas iškart užgriūtų visa jėga, žmogus turbūt negalėtų atlaikyti.“

„Netektis ir gedėjimas yra procesas. Pirmiausia žmogų užvaldo skausmas, sielvartas, kuris persipina su neigimu. Tuomet labai sunku jausti kažką kito. Žmogus išgyvena šoko būseną. Jeigu žmogus pats dar turi suplanuoti laidotuves, gali būti labai sunku suvokti, ką jis jaučia, nes jis yra tarsi nepasiekiamoje būsenoje. Tai normalu. Tačiau po šoko ateina begalinio skausmo ir liūdesio etapas, kuris, atrodo, niekada nesibaigs. Suvoki, kad to žmogaus jau niekuomet nebebus ir tada taip skauda, kad, rodos, tas skausmas neturi nei pradžios, nei pabaigos“, - kalbėjo V. Mikėnienė.

Pyktis gedėjimo metu irgi yra normalus ir svarbus. Svarbu neišsigąsti pykčio - jis gali būti nelogiškas, kilti dėl išgyvenamo neteisybės jausmo. Žmogus gali neracionaliai pykti dėl išgyvenamos situacijos ant mirusio žmogaus, ant gydytojų, ant savęs, ant Dievo. Tai labai svarbi stadija, nes tai reiškia, kad žmogus baigia išgyventi neigimo stadiją ir ima suprasti realybę. Po pykčio gali ateiti ir kaltės jausmas. Žmogus kaltina save, kad kažko nepadarė, ar galėjo padaryti kitaip. Svarbu, kad žmogus išgyventų šiuos etapus, nes vėliau jis supranta, kad realybė yra tokia - jis tikrai neteko artimojo. Depresyvi būsena, gilus liūdesys, sielvartas, ilgesys, pyktis, kaltė - visi šie stiprūs jausmai gali maišytis“, - gedulo etapus aiškina psichoterapeutė. Pasak D. Jasiulaitienės, visi šie jausmai reiškia, kad žmogus gedi, išgyvena netektį, o tuo pačiu reiškia, kad jis ir pamažu sveiksta.

Vis tik po pusmečio ar metų - vėlgi, kiekvienam skirtingai - žmogus pradeda pastebėti savo aplinkoje pozityvius aspektus: galbūt šyla oras, galbūt jau norisi su šunimi išeiti į lauką pasivaikščioti, jau ir kažkoks patiekalas vėl pasidaro skanus, gal pagaliau pavyksta gerai išsimiegoti. „Tada po truputį pradedama artėti prie „susitaikymo“ etapo. Kai norisi tvarkytis namus, gal ir baldus kokius pastumdyt. Kyla noras pakeisti savo išvaizdą, pavyzdžiui, nusikirpti plaukus - tai rodo, kad atėjo susitaikymas“, - sakė psichologė. Ji pridūrė, jog etapų galima išskirti ir daugiau - tačiau svarbiausia žinoti, kad tai, kaip jaučiatės, yra visiškai normalu. „Gedintys kartais girdi savo artimąjį, neva mato jį autobuse, laukia grįžtančio iš darbo - tai yra normalios reakcijos“, - sakė V. Mikėnienė. Per metų ciklą, psichologės teigimu, išgyvename visas datas: pirmosios Kalėdos be mirusiojo, jo gimtadienis, kurio nebešvenčiame (arba švenčiame visiškai kitaip), įvairios vietos, kurias tradiciškai kartą per metus aplankote.

Užsitęsęs gedėjimas: kada ieškoti pagalbos?

Gedulo trukmė įvardijama apie 1-2 metus, tačiau psichologas E. Šidlauskas pabrėžia, kad gijimo procesas gali trukti iki pusės metų, o jei emocijos užtrunka ilgiau, gali išsivystyti depresija. „Užsitęsęs gedėjimas, patologinis gedėjimas tęsiasi labai ilgai ir tas skausmas gali išsiveržti per kažkokius fizinius simptomus, pavyzdžiui, sveikatos sutrikimus. Mūsų skausmas vis tiek randa kelią, kaip „išeiti“ į išorę, kaip parodyti, kad viduje - skauda. Jis pasireiškia kokios nors ligos pavidalu“, - sakė V. Mikėnienė.

Neišgedėto sielvarto pasekmės taip pat gali pasireikšti skirtingai. Keli iš požymių, rodančių, kad reikia sunerimti: nemiga, mintys apie mirusįjį, nors jau praėjo ilgesnis laikas po laidotuvių, kai žmogus negali grįžti į įprastą savo gyvenimo ritmą, atlikti kasdienių užduočių, tokių kaip darbas, maisto gaminimas, namų ruoša. Visa tai tęsiasi kelis mėnesius, o situacija nė kiek negerėja. Psichologė pridūrė, kad žmonės yra labai skirtingi, ir gali būti, kad tos pačios šeimos vaikai - broliai ir seserys savo mamos ar tėčio netektį išgyvena ir į ją reaguoja visiškai skirtingai.

Kokie požymiai rodo, kad vienas/-a šio skausmo nepakelsite? Kad žmogus pats savarankiškai neįveiks netekties skausmo rodo tai, kad po kelių mėnesių negrįžta noras rūpintis savimi - maistu, poilsiu, miegu ir higiena. Taip pat jei žmogus įninka į priklausomybes: alkoholį, narkotikus, netgi persivalgymą. Kreiptis į specialistus reikėtų, jei kamuoja keistos mintys, ir ypač - jei į galvą lenda mintys apie savižudybę. „Kartais nutinka taip, kad žmonės užstringa neigimo etape ir jiems sunku susitaikyti su netekties faktu. Kartais žmogui gali atrodyti, kad jeigu jis priims netekties faktą, jis kažkokiu būdu išduos mirusįjį.“ Tai sudėtingi procesai, kurie priklauso ir nuo paties žmogaus brandos, kaip jis gyvenime reiškia savo emocijas ir jausmus.

„Kai miršta žmogus, kuris gedinčio gyvenime užėmė labai svarbią vietą, jų santykis buvo labai artimas, tuomet artimajam gali atrodyti, kad jis neteko ir dalies savęs. Jam šalia visų jausmų atsiveria tuštumos jausmas ir jis tampa apatiškesnis, mažiau darbingas, atrodo, kad sumažėjo jo paties gyvybingumas. Gali atsirasti net priešiškumas, nenoras priimti pagalbą, užsidarymas“, - aiškina psichoterapeutė.

Atminties saugojimas ir gedulo ritualai

Dar lieka mirusiojo daiktai - per kokį laikotarpį būtų racionalu juos sutvarkyti? „Koks laikas tam tinkamiausias - labai individualu. Kaip psichologė tik galėčiau patarti nedaryti impulsyvių, skubotų sprendimų. Jei galvojate: „Greitai atsikratysiu visų daiktų ir tada nejausiu skausmo.“ Gaila, bet taip nėra“, - pabrėžė V. Mikėnienė. Spontaniškas elgesys gali pakenkti vėliau, nes galbūt norėsite dar kartą prisiliesti prie mirusiojo daiktų, o jų jau nebeturėsite. Be to, prisilietimas prie mirusiojo daiktų, verkimas taip pat padeda išgyventi netekties skausmą.

„Kraštutinumas būtų daug metų visiškai nejudinti nieko mirusiojo kambaryje - nekloti lovos, neišmesti nė vieno daikto. Tuomet tas kambarys taptų tarsi kažkoks altorius. Tokiu atveju specialistai jau sakytų, kad reikia susirūpinti“, - sakė V. Mikėnienė.

Gedulo ritualai - terapija. Psichologo teigimu, laidotuvių ir gedulo ritualai atlieka terapinę funkciją, yra naudingi gyviesiems. „Žmogui mirus, aplanko bejėgiškumo jausmas, supratimas, kad nieko negali pakeisti. Galbūt liko neišsakytų žodžių, kažkas neužbaigta, norisi ką nors padaryti dėl artimo žmogaus, bet jau vėlu, nieko negali. Pasitelkę ritualus, tą troškimą kažką padaryti vardan velionio galime realizuoti: maldos, mišios, nešamos gėlės, žvakutės - būdas išreikšti likusius jausmus. Vyksta savotiškas pašnekesys su anapusybe, kuris sumažina emocinę naštą. Ritualai padeda įprasminti netektį ir palengvinti gedulą“, - teigia E. Šidlauskas.

Išgyventi netektį padeda tam tikri ritualai, kai susikuriate jums priimtinus būdus, kaip paminėti svarbias datas - mirusiojo mirties metines ar jo gimtadienį. Galite nuvykti į vietą, kur lankėtės kartu su velioniu, perversti bendrus šeimos nuotraukų albumus. Su katalikišku pamaldumu sietinos mirusiojo atminimo praktikos, kai praėjus įvairiems laiko tarpsniams po mirties - mėnesiui, metams, dešimtmečiui - artimieji susirenka pagerbti velionio atminimo, palengva nunyksta.

Netikėta netektis vs. ilgai laukta mirtis

Netikėtą netektį ištverti sunkiau. Sielvartas priklauso ir nuo netekties aplinkybių. Staigi mirtis sukrečia smarkiau, išmuša pagrindą iš po kojų, sukelia nesaugumo jausmą. „Netikėtas sukrėtimas, kuriam pasiruošti nebuvo resursų ir jį lydintis skausmas gali net sukelti psichologinę traumą. Suprantama, taip nebūna, jei viskas vyksta palaipsniui. Pavyzdžiui, pagyvenęs žmogus serga įvairiomis ligomis, jo sveikata ilgą laiką blogėja, tuomet po truputį susitaikome su artėjančia netektimi, priimame tą faktą. Todėl nėra tokio stipraus momentinio skausmo“, - paaiškina pshichologas.

Normalu, kad gilus sielvartas aplanko įvykus nelaimei, kai miršta jaunas, stiprus ir sveikas žmogus. „Nesitikime, kad jaunas žmogus, kuriam dar visas gyvenimas prieš akis, mirs, o jis staiga žūva. Apmaudas yra stipresnis ir įvykis traumuoja labiau nei tuomet, kai miršta vyresnio amžiaus asmuo, spėjęs atsigerti iš gyvenimo taurės. Tokią netektį priimti ir žmogų paleisti būna lengviau“, - sako E. Šidlauskas.

Svarbus pokalbis: organų donorystė

Organų donorystė suteikia galimybę, pasibaigus vieno žmogaus gyvenimui, išsaugoti gyvybę ar pagerinti gyvenimo kokybę net keliems kitiems sergantiems žmonėms, tačiau šia tema, kaip ir apie pačią mirtį, žmonės kalba nedrąsiai. Psichoterapeutė sako, kad nederėtų šių temų vengti: „Turime suvokti, kad visi esame mirtingi. Brandus žmogus, nori to ar ne, vis pagalvoja apie savo pačių ar artimųjų mirtį, nes mirtis yra neišvengiama.“

Netekties skausmas ir liūdesys apsunkina sprendimo, ar pritarti organų donorystei, priėmimą. Artimieji apie galimybę paaukoti mirusiojo organus išgirsta netekties akimirką ir vos per kelias valandas turi nuspręsti, ar sutinka dovanoti galimybę pasveikti sunkiai sergantiems recipientams. „Tą akimirką priimti sprendimą padeda ir vertybinis požiūris. Sužinojus apie netektį žmogų gali ištikti šokas. Šią akimirką paprasčiausia priimti sprendimą žinant, ko norėjo artimas žmogus. Jeigu žmogus apie organų donorystę pirmą kartą susimąsto tik išgirdęs klausimą, ar jis sutinka paaukoti savo artimo žmogaus organus, jam priimti sprendimą bus išties labai sunku. Jeigu apie tai bus bent pamąstęs anksčiau, sprendimą priims lengviau. Svarbiausia nebijoti galvoti apie mirtį, nes visi mes esame mirtingi. Nereikia bijoti suvokimo, kad kiekvienas žmogus yra laikinas“, - pataria psichoterapeutė.

Transplantacijų laukia šimtai

Artimiesiems sutikus padovanoti organus, gavus kraujo tyrimų rezultatus ir gydytojams įvertinus organų būklę - pradedama komunikacija su potencialiais recipientais. Per gana trumpą laiką jie turi apsispręsti ar galės atvykti transplantacijai į Kauno arba Santaros klinikas. Atvykus jiems taip pat yra atliekami įvairūs tyrimai, siekiant įvertinti ar donoro organas tikrai jiems tinka. Vienas efektyvus organų ir audinių donoras galėtų padėti daugiau nei 7 žmonėms. Inkstų laukiantiems recipientams transplantacija reiškia išsilaisvinimą iš sekinančių gydymo procedūrų ir gyvenimo kokybės pagerinimą, ragenų laukiantiems - vėl leistų praregėti, o kitiems - tai vienintelė likusi viltis gyventi.

Šiuo metu Lietuvoje organų ir audinių transplantacijų laukia 332 žmonės*:

*2022 metų rugsėjo 30 d. duomenimis. Iš jų - 3 vaikai.

Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties. Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei - tai padaryti galite užpildę prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinės“ arba „Gintarinės vaistinės“ vaistinėje.

Profesionali pagalba ir savipagalbos grupės

Jei nerimaujate, ar sielvartas nesitęsia per ilgai, ar tai, ką jaučiate yra normalu - nueikite pas specialistą pasitikrinti ir pasitarti. Psichologė netgi svarstė, jog tai tolygu periodinei dantų apžiūrai - būsite užtikrinti, kad viskas gerai, arba kad jums reikia pagalbos. Deja, ypač gili netekties žaizda gali neužgyti be profesionalo pagalbos. Nutinka taip, kad psichologinė trauma kliudo žmogui gyventi toliau.

„Tokią būseną galima apibūdinti „sustingusio laiko“ sąvoka. Žmogus gyvena praeities laike ir negali pilna širdimi įsilieti į dabartį. Tokiu atveju reikalinga psichoterapija, kuri padėtų atšildyti sustingusį laiką, leistų priimti skaudų įvykį, paleisti prarastą artimąjį. Kartais žmogus pats to padaryti negali ir tuomet reikia kreiptis į specialistą“, - paaiškina E. Šidlauskas.

Pagalbos galimybės ir resursai

Aktualią ir patikimą informaciją apie emocinę sveikatą bei prieinamą psichologinę pagalbą galima rasti interneto svetainėje pagalbasau.lt.

• Psichikos sveikatos sunkumų skiltyje rasite informaciją apie psichologinius sutrikimus, jų simptomus, priežastis ir savipagalbos būdus.
• Svetainėje galima atlikti įvairius nerimo, nemigos, geros savijautos, depresijos, valgymo sutrikimų, priklausomybės nuo rūkymo ir kitus testus.
• Gauk pagalbos skiltyje rasite informaciją apie skirtingas psichologinės pagalbos galimybes:
  • Jaučiantys emocinius sunkumus ir norintys su kažkuo pakalbėti čia ir dabar, gali kreiptis į emocinės paramos tarnybas (parama telefonu ar internetiniu susirašinėjimu).
  • Nemokamas psichologo konsultacijas be gydytojo siuntimo galima gauti psichikos sveikatos centre arba visuomenės sveikatos biure.
  • Visuomenės sveikatos biure organizuojami streso ir emocijų valdymo bei kiti psichologinį atsparumą, gerovę stiprinantys užsiėmimai grupėse, vyksta savitarpio paramos grupių veikla.
  • Jei reikalinga pagalba dėl psichikos ir elgesio sutrikimo, kreipkitės į gydytoją psichiatrą psichikos sveikatos centre, kuris įvertins psichikos sveikatos būklę, nustatys diagnozę ir skirs reikiamą gydymą (vaistus ir/ar psichologines konsultacijas).
  • Esant reikalui, gydytojas gali siųsti gauti specializuotas paslaugas ligoninėje arba dienos stacionare, arba skirti psichoterapiją.
  • Esant ūmiai būklei, kai gresia pavojus sveikatai ar gyvybei, skambinti 112. Greitosios medicinos pagalbos specialistai pristatys asmenį į asmens sveikatos priežiūros priėmimo-skubios pagalbos skyrių, kur bus suteikta būtinoji pagalba.

Pagalbasau.lt puslapyje taip pat rasite nuorodą į programėlės „Ramu“ atsisiuntimo puslapį. Programėlė - tai skubi pagalba panikos atakos metu, kuri visada su tavimi.

Naštą lengviau pakelti drauge

Gedulo savipagalbos grupės lankymas - dar ne visiems pažįstama, pastaruoju metu populiarėjanti terapijos forma. Psichologas E. Šidlauskas paaiškina, kad Lietuvoje jos neturi centralizuotos struktūros, dažniausiai steigiamos prie maldos namų. Jo nuomone, savipagalbos grupės gali būti naudingos, nes padeda lengviau priimti tekusį skaudų smūgį. „Seniai pastebėta, kad mums lengviau pakelti naštą, savo kančią šalia panašaus likimo žmonių. Dažnas klausia: „kodėl man?“, o čia pamatome, kad ir kitiems taip nutinka, todėl mažėja nuoskauda. Taip pat padrąsina kitų pavyzdys: matai, kad jie laikosi ir tau pačiam tampa lengviau priimti netektį“, - paaiškina E. Šidlauskas. Psichologas taip pat pabrėžia, kad savipagalbos grupei gali vadovauti psichologas, tačiau dažnai ją organizuoja ir žmonės be specialaus išsilavinimo.

tags: #pastojimo #akimirka #patyriau #didziuli #sielvarta #netekties

• Kaip išreikšti dėmesį ir šilumą gimtadienio proga
• Globos paslaugos ir teikiama parama Kėdainių rajone
• Pagalba nėščiosioms
• Kaip išvengti netaisyklingos laikysenos
• Nuo tremties Sibire iki dviračių legendos