Pasakos be galo: magiškas nuobodulio ir vaizduotės žaidimas
Pasakos be galo - tai unikalus lietuvių tautosakos žanras, kurio esmė slypi pasikartojime. Tai trumpi kūriniai, kurių kompozicija paremta siužeto ar kito struktūros elemento nuolatiniu kartojimu. Pagrindinis šių pasakų tikslas - įtraukti klausytoją į begalinį ciklą, kuris neretai pasitelkiamas norint švelniai „nuobodžiauti“ arba tiesiog smagiai pažaisti su vaikais, skatinant juos klausytis, kol šie patys pavargsta.
Kodėl pasakos be galo žavi vaikus?
Lietuvių pasakas be galo sudaro dažniausiai vienas motyvas, kurį galima kartoti, kiek nori. Jis neišplėtotas, sudarytas iš vieno veiksmo ar situacijos. Pasakos pradžią ir pabaigą jungia žodis arba sakinys, pavyzdžiui: „trukt už varčios ir vėl iš pradžios“ arba „buvo senis ir senelė“. Kartais ryšį sukuria tik ritmas, kuris leidžia pasakotojui pradėti sekti iš naujo.
Šiomis pasakomis stengiamasi sukelti vaikams nuobodulį, kad jie liautųsi prašę pasakų. Tačiau realybėje vaikai dažnai tai priima kaip linksmą žaidimą. Štai keletas pavyzdžių, kurie atskleidžia šio žanro paprastumą ir žavesį:
- Petras Petraitis: Petras Petraitis pirko paršiuką. Paršiuką pašėrė parūgusiu pienu. Paršiukas padvėsė. Paršiukui pastatė paminklą. Paminkle parašė: „Petras Petraitis pirko paršiuką...“
- Molio katinėlis: Buvo katinėlis molio, ir jis buvo visas molio: akytės molio, kaktytė molio, nosytė molio, ausytės molio, kojytės molio, plaukučiai molio ir visas katinėlis molio: akytės molio, kaktytė molio...
- Senelė ir puodas: Turėjo senelė puodą. Padėjo puodą ant ugnies. Puodas pajuodo. Senelė nuvalė puodą. Paskui padėjo puodą ant ugnies. Puodas pajuodo...
Paslaptingi veikėjai ir situacijos
Dažnai pasakose pasirodo Sidabrinis Mėnulis, kuris tyliai stebi pasaulį pro langelį. Nusileidęs prie pat langelio, jis stebi: „Sidabriniam Mėnuliui labai parūpo pažiūrėti pro namelio langą, kas gi ten viduj yra? Pažiūrėjo Mėnulis dar kartą ir ką gi jis pamatė? -Miegokit, mėlynos akytės, pasakė Mėnulis ir jas pabučiavo.“
Populiarūs pasakojimų motyvai
Šioje lentelėje pateikiami keli pasakų be galo siužetiniai elementai, kurie dažnai naudojami kuriant nuotaikingas istorijas:
| Pasakos pavadinimas | Pagrindinis veiksmas | Ciklo kartojimo pobūdis |
|---|---|---|
| Senelis ant akmenėlio | Sėdi, įkrenta, mirksta, išlipa | Ciklinis grįžimas į pradžią |
| Trys paukščiai | Skrenda, pavargsta, repetuoja, eina | Nuolatinė judėjimo kaita |
| Balta avelė | Senelio avelė | Grįžimas į pasakos pradžią |
Kaip sekti pasakas be galo?
Svarbiausia yra rasti ritmą. Štai istorija apie varną: „Dvaro stogai dengti varine skarda, raudoni. Ponas pamato blizgančius stogus ir mano, kad dvaras dega. Jis liepia ištepti stogus derva. Ant stogo nutupia varna, jos kojos prilimpa. Snapu atkrapšto kojas, bet snapas prilimpa. Traukia snapą, bet prilimpa kojos.“ Šis pasikartojantis veiksmas įtraukia klausytoją ir leidžia pasakoti istoriją tol, kol tik norisi.
Pasakos be galo - tai ne tik nuobodulio kėlimo įrankis, bet ir nuostabus būdas lavinti vaiko kalbą bei ritmo pojūtį, kai kiekvienas sakinys tampa tiltu į naują to paties įvykio ciklą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
