Pamarių kultūra: Baltų etnogenezės lopšys ir istorija

Etnogenezė - sudėtingas ir ilgalaikis procesas, nulemiantis tautų ir kitų etninių bendrijų susidarymą. Šis procesas apima vietinių (autochtonų) ir ateivių (migrantų) etninių elementų suartėjimą ir susiliejimą, naujos etninės grupės antropologinių, kalbinių ir etnografinių ypatumų susidarymą. Baltų etnogenezės problemas aiškinti padeda archeologijos, antropologijos ir kalbos duomenys. Daugiausia duomenų apie baltų senovę pateikia kalbotyra. Baltų etnogenezės klausimus aiškinti padeda toponimikos, antropologijos ir archeologijos duomenys. Bendrąsias baltų problemas tiria baltistika - kompleksinė mokslo šaka, tirianti baltų tautų istoriją, kalbas, literatūrą, folklorą. Apie baltų susidarymo ir išplitimo laikotarpį ir kultūrą bando spręsti ir archeologai. Tačiau pati archeologija negali duoti duomenų etninei priklausomybei nustatyti, nes baltai tai pirmiausia lingvistinė sąvoka. Archeologų prielaidos tegali būti daromos pasiremiant lingvistiniais duomenimis. Baltų problema neatskiriama nuo visų indoeuropiečių problemos.

Baltai - tai indoeuropiečių tautų ir genčių grupė, kalbėjusi ar tebekalbančių giminingomis kalbomis ar tarmėmis. Tai lietuviai, latviai, prūsai, skalviai, nadruviai, jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai ir kiti. Iki šių laikų išliko dvi tautos, kalbančios baltų kalbomis: lietuviai ir latviai. Anksčiau egzistavusios baltų tautos ir gentys iki XIX a. buvo asimiliuotos lietuvių, latvių, vokiečių ir įvairių rytų bei vakarų slavų etnosų. Į lietuvių tautybę įsiliejo aukštaičių, sėlių, jotvingių, žiemgalių, žemaičių, kuršių, prūsų gentys.

Seniausias istoriniuose šaltiniuose minimas baltų įvardijimas yra I a. Tacito veikale, kur minimos gentys prie Baltijos jūros, vadinamos estijais/aisčiais (lot. Aestiorum gentes). Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje ir antroje pusėje buvo bent penkios šešios baltų kultūrinės sritys. Manoma, kad ketvirto-trečio tūkstantmečių pr. Kr. sandūroje, kai pagerėjo klimatas ir pakito gyvenvietės, ūkis, įrankių ir ginklų gamybos būdas, laidosena bei labai išplito mainai, Vidurio Europoje susidarė giminiškų, tačiau labai įvairių virvelinės keramikos kultūros atmainų.

Baltų etnogenezės šaknys: ankstyvosios kultūros ir Virvelinės keramikos įtaka

Dabartinę Lietuvos teritoriją pirmieji žmonės - medžiotojai - pasiekė paleolito pabaigoje. Iš šio laikotarpio aptikta dviejų kultūrinių grupių dirbinių, kurie priskiriami Svidrų ir Baltijos Madleno kultūroms. VIII tūkstantmečio prieš Kristų pirmojoje pusėje paleolitinę Svidrų kultūrą pakeitė mezolitinė Kundos kultūra, kuri buvo paplitusi dabartinėje Šiaurės Rytų Lietuvoje, Estijoje, Pietų Suomijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Padauguvyje. Šiai kultūrai ypač būdingi įvairūs kaulo ir rago dirbiniai bei labai negausus titnago inventorius. VI tūkstantmečio viduryje visoje paplitimo teritorijoje Kundos kultūra nepastebimai peraugo į neolitinę Narvos kultūrą, kurios pradžia siejama su keramikos atsiradimu. Ankstyvosiose Narvos kultūros gyvenvietėse labai nedaug titnaginių dirbinių. Narvos kultūros gyvenviečių padaugėja vidurinio neolito laikotarpiu. Lietuvoje tyrinėtos Narvos kultūrai priklausančios gyvenvietės Šventojoje, Biržulio ir Kretuono apyežeriuose. Vėlyvajame neolite Narvos kultūros teritorija sumažėja, bet čia toliau tęsiamos Narvos kultūros tradicijos lipdant keramikos dirbinius, apdirbant kaulą ir ragą. Viduriniame neolite į šiaurės rytinę Narvos kultūros teritoriją įsiveržia Šukinės-duobelinės keramikos kultūros žmonės. Pietrytinės Narvos kultūros teritorijos gyventojai bendrauja su Piltuvėlinių taurių kultūros, o vėliau - ir su Rutulinių amforų kultūros žmonėmis.

Vėlyvojo neolito gyventojams didelę įtaką turėjo III-II tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje atkeliavę Virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros žmonės. Daugelis tyrinėtojų būtent su šia kultūra sieja baltų kultūros formavimosi pradžią. Archeologai nustatė, kad indoeuropiečių ir baltų istorija prasideda apie 3000 metus prieš Kristų, kai iš pietų į vietinių vidurinio neolito Nemuno ir Narvos kultūrų plotus ėmė skverbtis naujieji ateiviai. Tai buvo indoeuropiečių gentys. Proistorės tyrinėtojai baltų susidarymą pateikia kaip procesą, per kurį senosios vietinės kultūros susidūrė su naujaisiais ateiviais - indoeuropiečiais. Šio socialinio susidūrimo metu maišėsi genotipai, buvo perimta kalba, socialinė struktūra, naujos technologinės idėjos, religija ir papročiai. Virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūra III-II tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje įsigalėjo ne tik Pabaltijyje, bet ir visame tame plote, kur ankstyvajame neolite gyvavo Nemuno, Narvos, Dniepro-Doneco, Volgos aukštupio kultūros. Šios archeologinės kultūros vienas iš ryškiausių bruožų - keramika, ornamentuota virvutės įspaudais. Ankstyvoji Virvelinės keramikos kultūros fazė prasidėjo apie 3000-2900 metus prieš Kristų, jos suklestėjimo viršūnė - III tūkstantmečio prieš Kristų vidurys, pabaiga - II tūkstantmetis prieš Kristų. Archeologai vieningai sutaria, kad baltų susidarymo procese dalyvavo indoeuropiečiai, t. y. Virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros nešėjai, ir vietinių - Narvos ir Nemuno - kultūrų žmonės.

Pamarių kultūra - Vakarų baltų lopšys

Baltų hidronimų paplitimo srityje - tarp Vyslos ir Maskvos bei Okos aukštupių - randame tris Virvelinės keramikos kultūras: Pamarių, Padnieprės ir Fatjanovo. Pietvakarinėje Baltijos jūros pakrantėje iš Virvelinės keramikos, Narvos ir neolitinės Nemuno kultūrų susidarė baltiška Pamarių kultūra, kurios žmonės, be kita ko, augino naminius gyvulius ir kultūrinius augalus. Pamarių kultūra (3300-1800 pr. Kr.) ir jos įtakos zona susidarė tarp Vyslos ir Dauguvos upių, kai virvelininkai įsiliejo ir itin paveikė senąsias vietos kultūras. Kultūra apėmė teritoriją nuo Latvijos pajūrio iki Lenkijos pamario srities. Lietuvoje šios kultūros gyvenvietės koncentruojasi prie Baltijos jūros - Kuršių Nerijoje, Šventojoje, Žemaičių aukštumoje ir aukštuose Nemuno ir Neries krantuose. Ankstyviausiuose šios kultūros paminkluose, kuriems Lietuvoje geriausiai atstovauja Šventosios 1A gyvenvietė, randama rutulinių amforų su 2 ąsomis ant pilvelio, taurelių, papuoštų žuvų ašakų įraižų arba virvelių įspaudų motyvais, taurių pavidalo puodynių, ankstyvųjų laivinių kovos kirvių. Vėlyvąją Pamarių kultūros fazę geriausiai atspindi Nidos gyvenvietės radiniai. Tai žemdirbių gyvenvietė su daugybe kaplių, girnelių, pjautuvų ašmenėlių. Ryški gryna Pamarių kultūra buvo tik jos paplitimo vakarinėje dalyje, ypač Baltijos pakrantėse. Manoma, kad tuomet pradėjo išsiskirti vakariniai baltai.

Kitos virvelinės keramikos kultūros sritys

Kitaip rutuliojosi Rytų Lietuvos (pietinio Narvos kultūros) vėlyvojo neolito kultūra. Visose tirtose gyvenvietėse aptikta radinių, ypač kaulo ir rago dirbiniai yra labai aiškiai išlaikę Narvos kultūros elementus, net keramikoje gajos narviškos tradicijos, ornamentika, o naujieji virveliniai elementai sudaro tik mažą dalelę. Nemuno kultūra Virvelinės keramikos kultūrą paveikė kiek kitaip. Čia beveik kiekvienos gyvenvietės kultūrinis kompleksas yra kitoks. Vienose gyvenvietėse titnago inventorius paveldėtas iš senosios Nemuno kultūros, o keramika turi ir senosios, ir naujosios ornamentikos bruožų, kitose - titnaginiai dirbiniai būdingi Virvelinės keramikos kultūrai, o keramika be jokio virvelinio įspaudo, tik su senųjų Nemuno kultūros ornamentų variantais.

Rytinėje baltų regiono dalyje iškilo dvi Virvelinės keramikos kultūros sritys - Padnieprės ir Fatjanovo. Padnieprės kultūra buvo paplitusi šiaurinėse Dniepro vidurupio ir aukštupio srityse, o šiaurės rytuose ribojosi su Fatjanovo kultūra. Padnieprės kultūros keramika savita, puodų proporcijos visiškai kitokios negu Pamarių kultūros. Ankstyvuoju laikotarpiu lipdytos puodynės apvaliais dugnais, trumpu išorėn riestu kakleliu, puoštos virvelėmis, įraižomis ar smulkiais šukučių įspaudėliais. Vėlesni puodai dažnai varpo formos, apvaliais dugnais, ilgais atloštais kakleliais, kurie papuošti ypač būdingomis parketinėmis įraižomis. Tik vėlyviausi puodai plokščiadugniai. Padnieprės baltų kultūros srities atšaka buvo Volgos aukštupio baseine antro tūkstantmečio prieš Kristų pirmame ketvirtyje paplitusi Fatjanovo kultūra. Jai būdingos rutulinės amforos apvaliais dugnais ir trumpu kakleliu, taurės, dubenys, ornamentuoti įraižomis, šukučių ir kitokiais įspaudėliais, retai - virvelėmis. Nors ši kultūra taip pat virvelinės keramikos, tačiau puodų formos turi daugiau Rutulinių amforų kultūros bruožų. Be to, buvo sukurta tik šiai kultūrai būdingų dirbinių - tai Fatjanovo laiviniai kovos kirviai. Visas šias, be abejo, baltiškas kultūras reikėtų laikyti savarankiškomis kultūromis, susidariusiomis iš skirtingų komponentų, kurių vienas vis dėlto yra bendras - Virvelinės keramikos kultūros palikimas. Jis ypač ryškus Pamarių kultūroje, kitose tėra tik pėdsakų, smarkiai užgožtų Rutulinių amforų ir kitų kultūrų įtakos. Chronologiškai pati ankstyviausia yra Pamarių kultūra, kiek vėlyvesnė - Padnieprės ir pati vėlyviausia - Fatjanovo, tad manoma, jog jos susidarė jau suskilus baltams.

Žemiau pateikiama suvestinė lentelė, apibendrinanti neolito laikotarpio baltų kultūras:

Bronzos ir geležies amžiai: Vakarų ir Rytų baltų išsiskyrimas

Žalvario amžiaus baltų kultūros sritis buvusioje Pamarių kultūros teritorijoje atpažįstama iš savitų vietos gamybos atkraštinių kirvių ir kitų žalvarinių dirbinių. Šiuo laikotarpiu baltų etnose aiškiai išsiskiria vakarų ir rytų baltai. Archeologijos duomenimis, II tūkstantmečio prieš Kristų viduryje baltų apgyventi plotai užėmė teritoriją nuo Baltijos jūros vakaruose iki Volgos ir Okos aukštupių rytuose, pietuose beveik siekė Vyslos žiotis, Narvą ir Pripetę, o šiaurėje užėmė Dauguvos baseiną. Dėl gana skirtingų gamtinių sąlygų ir nuo to priklausančios buities ir ūkio lygio jau tuo metu šiame areale išsiskyrė kelios giminiškos kultūros.

Vakarų baltų pilkapių kultūra

Vakarų baltų pilkapių kultūra gyvavo bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje. Ji buvo paplitusi pietvakarinėje baltiško arealo dalyje, o daugiausiai šios kultūros paminklų aptikta Sambijoje, kiek rečiau - Priegliaus baseine. Vakarų baltų pilkapių kultūros areale visą žalvario ir ankstyvąjį geležies amžių (nuo 1600 metų prieš Kristų iki laikotarpio po Kristaus pradžios) pilkapiai buvo vienintelė laidojimo forma. Vakarų baltų pilkapiai turi savitą konstrukciją, pagal kurią archeologai išskiria net 9 pilkapių tipus, apimančius 4 archeologinius laikotarpius. Išsiskiria I tipo pilkapiai supulti iš žemių ir akmenų. Juose paprastai būna 3 koncentriniais akmenų vainikais, o vidiniame randama nedegintų mirusiųjų kapų. Jie priklauso senajam žalvario amžiui (1700 ar 1600-1100 metams prieš Kristų). II-IV pilkapių tipai skiriami naujajam žalvario ir ankstyvajam geležies amžiams (1100-550 prieš Kr.g., 550-m.e. riba). Jų sampilai supilti vien iš žemių, tačiau labai įvairūs akmenų vainikai. Sudegintų mirusiųjų kapai beveik be įkapių. Apie II amžių prieš Kristų Lietuvos pajūrio vakarų baltų pilkapiuose įsigali paprotys laidoti nedegintus mirusiuosius. Tokiuose kapuose aptinkama žalvarinių, rečiau - geležinių papuošalų. Dėl vakarų baltų pilkapių kultūros kilmės ir etninio priklausomumo nėra vienos nuomonės. M.Gimbutienė vaidiniu urnų kultūrą (gyvavusią rytų Pamaryje) laikė baltiška. Ji teigė, kad kultūrą palikusios baltų gentys vėliau migravusios į pietryčius.

Brūkšniuotosios keramikos kultūra

I tūkstantmetyje prieš Kristų į rytus nuo Vakarų baltų pilkapių kultūros išsiskiria labai savita Brūkšniuotosios keramikos kultūra, kuri geriausiai pažįstama iš tirtų ankstyvųjų Rytų Lietuvos piliakalnių. Baltų Brūkšniuotosios keramikos kultūra vyravo apie 1500 metų - nuo I tūkstantmečio prieš Kristų iki I tūkstantmečio po Kristaus vidurio. Šios kultūros užuomazgų randama jau Narvos kultūros laikotarpiu, o galutinai ji įsigali žalvario amžiaus viduryje, apie 1250-1000 metus prieš Kristų. Kultūra pavadinta pagal puodus, kurių paviršius buvo išlyginamas žolių gniūžte ar specialiu dantytu įrankiu. Žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuose Brūkšniuotosios keramikos kultūra buvo paplitusi didelėje Rytų Europos teritorijoje. Jos arealą įvairūs autoriai nurodo labai nevienodai, tačiau pagrindinis brūkšniuotosios keramikos kultūros arealas yra rytu Lietuva, šiaurės vakarų ir vidurio Baltarusija. Lietuvoje brūkšniuotosios keramikos aptinkama į rytus ir pietus nuo Šventosios vidurupio ir Neries žemupio. Iš šiaurės rytų Lietuvos ši kultūra pereina į šiaurės Baltarusiją.

Vienas iš svarbiausių Brūkšniuotosios keramikos kultūros ankstyvojo etapo bruožų yra įtvirtintos gyvenvietės-piliakalniai, įrengtos sunkiai prieinamose, gamtos saugomose vietose. Be gamtinių kliūčių, gyvenvietę sutvirtindavo dirbtinai: aikštelės pakraščiuose įrengdavo medines užtvaras, supildavo pylimus iš žemių, iškasdavo griovius. Pagrindinė šios kultūros žmonių veikla - gyvulininkystė, iš dalies žemdirbystė, taip pat medžioklė ir žvejyba. Gyventojai svarbiausius darbo įrankius, buities reikmenis, net papuošalus dažniausiai darėsi iš kaulo ir rago. Mokėjo lydyti ir žalvarį. Narkūnuose rasta liejimo formų, liudijančių apie metalurgijos užuomazgas. Ankstyvojo kultūros etapo pabaigos kultūriniuose sluoksniuose randama jau ir ankstyviausių geležinių įrankių žemei dirbti. Brūkšniuotosios keramikos kultūros mirusiųjų laidojimo papročiai dar nepažįstami, tačiau pakraščiuose randama sudegintų mirusiųjų kapų urnose, kuriuos tyrinėtojai linkę sieti su vakarų baltų pilkapių kultūros įtaka.

Kitos baltų kultūros I tūkstantmetyje pr. Kr.

I tūkstantmečio prieš Kristų viduryje - antrojoje pusėje, be didžiausią plotą užimančios Brūkšniuotosios keramikos ir vakaruose plytinčios Vakarų baltų pilkapių kultūros, baltų gyventoje teritorijoje išsiskiria dar trys kultūrinės sritys - Dniepro-Dauguvos, Okos aukštupio, Juchnovo. Be vakarinių baltų pilkapių kultūros ir rytinių baltų brūkšniuotosios keramikos kultūros, baltiškos buvo ir Okos aukštupio kultūra, Juchnovo kultūra, Dniepro-Dauguvos kultūra ir veikiausiai Milogrado kultūra bei Pamarių kultūra. Dviejų pastarųjų baltiškumą rodo jų teritorijos ir baltiškų hidronimų arealo sutapimas. Šios dvi periferinės baltų kultūros sunyko pirmo tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje (nėra tęstinumo vėlesnėse baltų kultūrose).

Senasis geležies amžius ir baltų genčių formavimasis

Pirmaisiais dešimtmečiais po Kristaus prasidėjęs baltų genčių kristalizavimosi procesas iš esmės pakeitė socialinį ir etnokultūrinį Lietuvos veidą. Istorinis senojo geležies amžiaus postūmis buvo įdiegtos vietinės balų rūdos geležies gavybos ir gamybos technologijos. Kalvių nukalti geležiniai įrankiai išstūmė kaulinius, akmeninius ir žalvarinius darbo įrankius. Įgudus vartoti geležinį kirvį miškui kirsti ir geležinį noragą dirvai purenti, suklestėjo žemdirbystė. Technologijos šuolis paskatino ir demografinį šuolį - krašte gausėjo gyventojų. Senajame geležies amžiuje daugėjo gyvenviečių ir piliakalnių, taip pat laidojimo paminklų. Dvi stambios baltų šakos (Vakarų baltų pilkapių kultūra ir Brūkšniuotosios keramikos kultūra) ima pamažu kisti: kuriasi naujos gyvenvietės, diegiami nauji papročiai, klostosi nauji ryšiai tarp genčių, ir jau tankiai gyvenamoje Lietuvos teritorijoje susiformuoja keletas savitų baltiškų kultūrų. I-IV amžiais Lietuvos teritorijoje išskiriamos 6 kultūrinės sritys.

Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra

Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra atsirado nykstant Vakarų baltų pilkapių kultūrai. I amžiuje po Kristaus Lietuvos pajūryje pakito laidosena - įsigalėjo plokštiniai kapai, kuriuose mirusieji laidoti nedeginti, bet dar II amžiuje kai kur būta pilkapių, o naujosios tradicijos plokštinis kapas buvo apjuosiamas akmenų vainiku ir jungiamas su gretimais kapais. Tokių kapinynų aptinkama Lietuvos šiaurėje iki Šventosios, rytuose - iki Salantų ir Jūros aukštupio, pietuose - iki Minijos žiočių. Kapuose aptinkama gausių radinių. Vyrų kapams būdingi darbo įrankiai ir ginklai, iš papuošalų - antkaklės ir po vieną apyrankę. Moterų kapuose gausu papuošalų - tai kepuraitės, kurios puoštos žalvariniais spurgeliais, plokštelėmis, įvijėlėmis ar antsmilkiniais, stikliniai karoliai, žalvarinių įvijėlių ar gintaro karolių vėriniai, antkaklės. Tiek vyrų, tiek moterų ir vaikų viršutinis drabužis susegamas vienu dideliu smeigtuku, smeigtukų pora arba smeigtuku ir sege. Kapuose aptinkama ir Romos imperijos monetų. Kartais šalia mirusiojo laidojamas žirgas. Išskirtinis šios kultūros laidosenos bruožas - prie mirusiojo galvos ar peties padėtas molinis indas. Nemuno žemupio plokštinių kapinynų kultūros sritis šiaurės rytuose siekia Ančios vidurupį, šiaurėje - Jūros vidurupį, o nuo čia į pietus - iki santakos.

Gentinės sąjungos ir jų asimiliacija

Pirmaisiais amžiais po Kristaus ėmė ryškėti baltų gentinės sąjungos (IX-XIII a. istoriniuose šaltiniuose vadinamos sembais, galindais, sūduviais, kuršiais, žemaičiais, lietuviais, žiemgaliais, latgaliais ir kitaip). Jos skiriasi kapų įrengimu, įkapėmis. Prūsų gentims būdingi degintiniai kapai urnose ir savita keramika, lietuvių gentims - plokštiniai kapinynai (Vakarų, Vidurio ir Rytų Lietuvoje) ir pilkapynai (Šiaurės ir Šiaurės Rytų Lietuvoje) su savitais vietinio darbo papuošalais - įkapėmis. Iš baltų genčių I tūkstantmečio pabaigoje-II tūkstantmečio pradžioje ėmė klostytis prūsų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautybės. Prūsų ir jotvingių tautybių susidarymą nutraukė Vokiečių ordino agresija. Susikūrė ir išliko lietuvių ir latvių tautos.

Baltų ūkis, amatai ir prekyba

Žemdirbystė ir gyvulininkystė buvo pagrindiniai baltų verslai. I tūkstantmetyje prieš Kristų pagrindiniai darbo įrankiai buvo: kirviai, kuriais paruošdavo lydimą, kapliai - žemei purenti, rankiniai, o vėliau ir gyvulių traukiami arklai - žemei suarti, pjautuvai - derliui nuimti. Miltus ir kruopas malė trinamosiomis girnomis. Gyvulininkystėje bandos pagrindą sudarė stambūs raguočiai. Vienas iš pagalbinių verslų buvo bitininkystė, kurios produktas - vaškas - buvo kaip vienas iš svarbiausių mainų ir prekybos objektų. Puodus lipdėsi kiekviena šeima savo reikmėms. Iš ankstyvojo geležies amžiaus paveldėtos pagrindinės lipdytos keramikos rūšys - brūkšniuotoji, grublėtoji ir keramika lygiu paviršiumi. Buvo vartojami ne tik moliniai puodai, bet ir mediniai indai. Puodai buvo gaminami ir pomirtiniam gyvenimui.

Pirmieji negausūs metalo dirbiniai iš vario ir alavo mišinio dabartinės Lietuvos teritorijoje pasirodė XVIII-XVI a. pr. Kr. Bronzinių dirbinių ir žaliavos baltai įsigydavo mainais iš kitų kraštų. Pirmieji geležiniai dirbiniai buvo atvežtiniai ir pasirodė I tūkstantmetyje prieš Kristų viduryje, o jau ankstyvajame geležies amžiuje baltai pradėjo gaminti geležinius dirbinius iš vietinės žaliavos - balų rūdos. Geležį gaminosi bendruomenė. Tai buvo sunkus ir ilgai trunkantis darbas. Ilgą laiką baltų ginklai buvo gaminami iš akmens ir kaulo. Iš akmens ir rago daryti kirviai, iš kaulo - strėlių antgaliai, ietigaliai, durklai. Baltams pradėjus naudoti balų rūdą, palaipsniui tvirtesni ir pigesni geležiniai ginklai išstūmė akmeninius ir kaulinius ginklus.

Mainų prekyba ypač suaktyvėjo pirmaisiais amžiais po Kristaus. Pagrindiniu sausumos keliu, jungusiu Romos imperiją su Baltijos pajūriu, vadinamuoju ,,gintaro keliu“, plačiausiai naudotasi I amžiuje. Baltijos pakrančių gyventojams svarbus buvo ir jūros kelias. I-IV a. mūsų protėviai plėtojo prekybos ryšius su Pabaltijo finougrais, Skandinavija, kai kuriomis Vidurio Europos sritimis. Po Romos imperijos žlugimo, jau V-VI a. pasikeitė ir prekybos kryptis - iš pietų ir pietvakarių ji pasuko šiaurės, šiaurės vakarų kryptimi.

Baltų religija ir piliakalniai

Baltų religija ir mitologija išlaikė daug bendrų indoeuropiečiams religijos ir mitologijos bruožų, būdingų pirmykštės bendruomeninės santvarkos pasaulėžiūrai. Baltai tikėjo daug dievų ir deivių, kurių kiekviena buvo atsakinga už tam tikrą gyvenimo sritį (pavyzdžiui, už gimimą ir laimingą gyvenimą buvo atsakinga Laima, už mirtį - Giltinė, už medžius ir miškus - Medeinė ir t. t.). Mokslininkai mano, kad baltų religija ir mitologija buvo paveikta senosios Europos paveldo, kuriam ypač būdingas totemizmas ir moteriškosios giminės dievybių (Laima, Ragana, Žemyna) kultai, taip pat ir indoeuropietiško laikotarpio, kuriuo vyravo vyriškos dievybės ir dievų trejybė (Dievas, Perkūnas, Velinas). Visa aplinka, supanti baltus, buvo sudievinta. Jie tikėjo, kad dievai gyvena gamtoje, todėl ypač garbino medžius, miškus ir giraites, ežerus, akmenis ir kalvas. Baltų tikėjime labai svarbi buvo ugnis. Tikėta, kad šventoji ugnis apsaugo žmones nuo visų blogybių. Religines apeigas baltai atlikdavo giraitėse, prie aukurų (alkvietėse). Klostėsi žynių sluoksnis. Kronikininkas Petras Dusburgietis XIV a. pradžioje rašė, kad prūsai ir lietuviai Nadruvoje turėję religinį centrą Romuvą (Romovę). Senoji baltų religija oficialiai gyvavo iki krikšto: tarp latvių ir prūsų iki XIII a., tarp lietuvių - iki XIV a. pabaigos-XV a. pradžios.

Piliakalniai - tai vieni iš svarbiausių archeologinių paminklų ir senosios Lietuvos istorijos liudytojų. Lietuvos teritorijoje jų būta apie 1000. Daugelis piliakalnių įrengti ant aukštos kalvos, prie vandens. Apsigyvenę kalvose, gyventojai pirmiausia jas sustiprindavo: apjuosdavo medinių kuolų tvora, iškasdavo gilius griovius, o šalia jų supildavo iki 10 m aukščio pylimus. Jų viršuje statė medines sienas ir įrengdavo bokštus. Bronzos amžiaus piliakalniuose gyveno vos kelios šeimos, bet kai gyventojų padaugėjo ir visi nebetilpo piliakalnio aikštelėje, gyvenvietes imta statyti piliakalnio papėdėje. Ilgainiui piliakalniai tapo didelėmis tvirtovėmis, ant kurių IX-X a. buvo įrengiamos negyvenamos vidurio aikštelės, skirtos galvijams suvaryti pavojaus atveju.

Šiuolaikinis požiūris ir baltų paveldo reikšmė

Lietuvių kilmės aiškinimas tapo indoeuropiečių ir visų baltų problemos dalimi. Kompleksiškai nagrinėti lietuvių kilmės klausimus pradėta tik XX a. septintojo dešimtmečio antroje pusėje, suvienijant kalbininkus, archeologus, istorikus ir antropologus. Tai žmonijos ir jos gyvybinės erdvės naujosios eros permainingi, prieštaringi raidos procesai, sumišę su sparčia technine pažanga ir dvasinių civilizacinių vertybių degradacija. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur sparčiai vyksta pasaulio globalizacijos ir kultūrų asimiliacijos procesai, nyksta valstybių sienos ir tirpsta tautinis tapatumas, aiškėja būtinumas tautai burtis tautinės bendruomenės kultūros pagrindu, giliau ir geriau pažinti savo etninę kilmę, savo tautos civilizacinės kultūros raidą ir, naudojantis dvasiniu kultūriniu paveldu, priimti naujosios eros iššūkius žvelgiant į ateitį.

tags: #pamariu #kultura #baltu #lopsys

• Originalios idėjos vaikiškų sveikinimų tekstams
• Ar kiaušinis tinkamas vartoti?
• Vokelis naujagimiui: kodėl jis toks reikalingas?
• kaip žaidimai padeda vaikui socializuotis
• Kaip prižiūrėti naujagimį pirmaisiais gyvenimo mėnesiais?