Pagalbinis apvaisinimas ir jo teisinis reguliavimas Lietuvoje: išsamus gidas

Pagalbinis apvaisinimas - tai medicininė procedūra, kuri padeda poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma. Ši technologija taikoma tais atvejais, kai pora susiduria su nevaisingumu dėl įvairių priežasčių, tokių kaip kiaušidžių funkcijos sutrikimai, kiaušintakių nepraeinamumas, vyro spermos kokybės problemos ar nepaaiškinamas nevaisingumas. Taikant šiuos būdus, pasaulyje gimė daugiau nei milijonas vaikų.

Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausia porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija. Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Kitas nevaisingumo gydymo metodas, kuris laikomas vienu iš veiksmingiausių pagalbinio apvaisinimo būdų, yra in vitro fertilizacija (IVF), suteikianti galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme. IVF procedūros metu moters partnerio (arba donoro) sperma patalpinama į specialią talpą su moters kiaušialąste, ir spermatozoidai paliekami ją apvaisinti.

Nevaisingumo problema Lietuvoje ir demografinis kontekstas

Pastaraisiais metais Lietuva susiduria su demografiniais iššūkiais, kuriuos dar labiau aštrina mažėjantis gimstamumas. Pasak projektą rengusios SAM, gimstančių vaikų skaičius kasmet mažėja po 1 tūkst. Skaičiuojama, kad 2023 m. gimė 20,6 tūkst., 2024 m. - 19 tūkst., o 2025 m. - apie 17 tūkst. vaikų.

Tuo metu 15-20 proc. porų susiduria su vaisingumo problemomis. Ministerijos duomenimis, 2022 m. nevaisingumas diagnozuotas 994 vyrams ir kone 6,9 tūkst. moterų, o 2023 m. - 965 vyrams ir beveik 6,8 tūkst. moterų.

Siekiant gerinti šalies demografinę situaciją ir padidinti gyventojų galimybes susilaukti vaikų, pagalbinio apvaisinimo paslaugų plėtra ir prieinamumas tampa itin svarbūs.

Pagalbinio apvaisinimo įstatymas: esminės nuostatos ir pokyčiai

Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas - procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės“.

Svarbu žinoti, kad pagalbinio apvaisinimo įstatymas Lietuvoje numato, jog kiekviena pora turi teisę į pagalbinį apvaisinimą, jei yra itin sudėtinga arba neįmanoma natūraliai pastoti. Projekte numatoma praplėsti valstybės finansavimą vaisingumo išsaugojimo paslaugoms ir embrionų saugojimui bei supaprastinti lytinių ląstelių ir embrionų importo bei tranzito tvarką. Taip esą siekiama padidinti gimstamumą ir užtikrinti konstitucinius asmenų lygiateisiškumo principus.

Taip pat siūloma nustatyti aiškesnes taisykles embrionams genetinių patologijų atvejais bei numatyti vaisingumo išsaugojimo paslaugų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis atvejus ir sąlygas. ELTA primena, kad praėjusių metų balandžio pabaigoje Seimas po pateikimo pritarė įstatymo pataisoms, numatančioms galimybę dirbtinio apvaisinimo paslaugomis pasinaudoti ir nesusituokusiems asmenims. Taigi, siekiant gerinti šalies demografinę situaciją ir padidinti gyventojų galimybes susilaukti vaikų, siūloma numatyti teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas ir santuokos ar registruotos partnerystės sutarties nesudariusiems asmenims, bendrai gyvenantiems ne mažiau nei 1 metus, ir vienišoms moterims, kurioms nevaisingumo diagnozė yra mediciniškai pagrįsta.

Konstitucinio Teismo nutarimai ir teisės interpretacija

Kaip žinia, Konstitucinis Teismas (KT) 2025 m. balandžio mėnesį priėmė du nutarimus, vienaip ar kitaip susijusius su šeimos konstitucine samprata: 2025 m. balandžio 10 d. nutarimą „Dėl dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto“. Šiame kontekste svarbu atlikti trumpą analizę pirmojo iš šių dviejų nutarimų, kuriame buvo konstatuota, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai.

Kadangi įstatymo nuostatos atitikimą konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui galima vertinti tik tuo atveju, jei konstatuojamas konkrečios Konstitucijoje ar įstatyme numatytos žmogaus teisės ribojimas, šią analizę reikėtų pradėti nuo ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo 53 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos paslaugas žmogui susirgus. Visų pirma, reikia nustatyti, ar moters teisė į pagalbinį apvaisinimą kyla iš Konstitucijos 53 straipsnio „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus“. Kaip matome, moters teisė į pagalbinio apvaisinimo procedūros paslaugą tiesiogiai yra numatyta ne Konstitucijoje, o ordinarinėje teisėje, t.y. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme.

Pagalbinis apvaisinimas - sveikatos priežiūros ar medicinos paslauga?

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, šis įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas - procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagal įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.). Be to, dirbtinio apvaisinimo paslauga negali būti laikoma sveikatos priežiūros paslauga ne tik pagal šį įstatymą ar Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, bet ir remiantis kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose minima žmogaus sveikatos sąvoka. Todėl galima drąsiai teigti, kad dirbtinio apvaisinimo ir kitos su juo susijusios įstatyme numatytos medicinos paslaugos nepatenka į Konstitucijos 53 straipsnio apimtį. Visgi, nežiūrint to, kad žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje.

Lygiateisiškumo principo (Konstitucijos 29 str.) aiškinimas

Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“.

Visgi, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį. Su žmogaus teisėmis susijusių Konstitucijos straipsnių nuostatos paprastai suformuluotos taip, kad 1 dalyje yra pateikiamas bendras su konkrečia žmogaus teise susijęs principas, o kitose straipsnio dalyse šio principo turinys detalizuojamas, kartais pateikiant ir šio principo išimtis. Pavyzdžiui, 20 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus laisvė neliečiama“, tuo tarpu 2 dalyje nurodoma, jog, visgi, įstatymas gali nustatyti laisvės atėmimo pagrindus ir procedūras, o 3 dalyje - kad asmenį galima sulaikyti nusikaltimo vietoje ir pristatyti į teismą. Panašiai sukonstruotas ir 22 straipsnis: jo 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, tuo tarpu 3 dalyje teigiama, jog, visgi, „pagal įstatymą“ ir „motyvuotu teismo sprendimu“ galima rinkti informaciją apie privatų asmenį. Kitaip tariant, negalima interpretuoti šių Konstitucijos straipsnių teigiant, kad, pavyzdžiui, 20 straipsnio 2 dalies nuostata, leidžianti nusikaltimo vietoje sulaikyti asmenį, neva tai prieštarauja 1 dalyje numatytam asmens neliečiamumo principui. Taigi, analogiškai sukonstruotas ir Konstitucijos 29 straipsnis, kurio 1 dalyje yra suformuluotas bendras principas („Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“), o jo 2 dalyje šis principas detalizuojamas, teigiant, kad asmenų lygybės principas, be kita ko, reiškia draudimą žmonėms teikti privilegijas pagal 9 kriterijus, t.y. dėl asmens „lyties, rasės, nautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“. Visgi, nors Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų pildyti Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje įvardintų kriterijų, draudžiančių teikti asmenims privilegijas, čia galima priminti, kad minėtoje Konstitucijos nuostatoje vienu iš draudžiamų kriterijų yra žmogaus „socialinė padėtis“, į kurios turinį iš principo gali įeiti ir asmens „šeiminė padėtis“, nes šeima, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės, kaip socialinio junginio, „pagrindas“. Taigi, Konstitucinis Teismas šiame nutarime turėjo ne „prikurti“ naujų kriterijų, o pateikti Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalies nuostatos atitinkamą išaiškinimą.

Vaiko interesų apsauga ir šeimos samprata Konstitucijoje (Konstitucijos 38 str.)

Konstitucijos 38 straipsnyje su šeimos samprata yra siejami du institutai: motinystės, tėvystės ir vaikystės institutas (2 d.) bei vyro ir moters santuokos institutas (3 d.). Konstitucijos leidėjas taip numatė greičiausiai todėl, kad būtent iš vyro ir moters gimsta vaikai ir kad būtent santuokos pagrindu sudarytoje šeimoje yra geriausia vieta augti vaikams. Kitaip tariant, Konstitucijoje ne tik šeima, bet ir santuoka yra įvardinta, kaip tam tikras konstitucinis gėris, išskiriant jį iš kitų bendro sugyvenimo formų šeimos konstitucinės sampratos kontekste.

Be to, dirbtinio moters apvaisinimo tikslas yra susilaukti vaikų, todėl pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnį, „visi klausimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus“. Taigi, čia galime konstatuoti būtinybę į konstitucingumo analizę įtraukti Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies nuostatą, teigiančią, jog „valstybė saugo ir globoja“ vaikystę kartu su „motinyste ir tėvyste“. Beje, analizuojant konstitucines vaiko teises, svarbu analizuoti ne tik 38 straipsnio 2 dalies nuostatas, bet ir kitas Konstitucijos nuostatas: 26 straipsnio 5 dalį, 38 straipsnio 6 ir 7 dalis bei 39 straipsnį.

Skirtingai, nei šiame nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčijama Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostata galėtų būti pripažinta privilegijuojanti susituokusias moteris (vienišų ir nesusituokusių moterų atžvilgiu) tik tuo atveju, jei pastaroji moters teisė šiuo atveju būtų pripažinta svarbesnė nei įstatymo leidėjo siekis geriausius vaiko interesus sieti su tokia šeimos aplinka, kurioje jis augtų su abiem tėvais ir kurie kyla iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje numatyto „motinystės, tėvystės ir vaikystės“ instituto. Be to, teisės hierarchijos kontekste čia reikia priminti, jog jau anksčiau buvo pastebėta, jog moters teisė į dirbtinį apvaisinimą nėra įtvirtinta Konstitucijoje, skirtingai nei vyro ir moters teisė į santuoką bei „vaikystės“ instituto siejimas su „motinystės ir tėvystės“ institutu.

Konstitucinio Teismo darbo trūkumai

Reikia apgailestauti, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neatliko savo darbo iki galo, konstatavęs, jog ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo tyrime apsiribos tik jos atitikimo analize Konstitucijos 29 ir 53 straipsniams ir „netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims“, kurios, beje, buvo iškeltos pareiškėjo. Tačiau tokiu atveju reikia pripažinti, jog Konstitucinis Teismas taip ir neištyrė ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai klausimo, ką jis privalėjo padaryti pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius ir Konstitucinio Teismo įstatymą. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, įgyvendindamas konstitucinį teisėtumą, privalo nuspręsti, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštarauja visai Konstitucijai, kaip svarbiausių teisinių nuostatų rinkiniui, sudarytam iš pusantro šimto straipsnių (ir dar keturių konstitucinių aktų), bet negali atlikti įstatymo konstitucingumo analizės tik keliems (savo nuožiūra pasirinktiems) Konstitucijos straipsniams.

Konstitucijos 7 straipsnyje teigiama, jog „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“, o Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, jog įstatymo nuostata „negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Panašiai ir 110 straipsnyje numatyta, kad „teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“. Tą faktą, kad Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ buvo atsisakyta tirti ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimas visai Konstitucijai ir kad minėtas prieštaravimas Konstitucijai nėra konstatuotas šio nutarimo rezoliucinėje ir bet kurioje kitoje dalyje, galima vertinti dvejopai: arba tai yra „netikslumas“, kurį pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 58 straipsnį Konstitucinis Teismas turi kuo skubiau ištaisyti, arba reikia konstatuoti, jog Konstitucinis Teismas šiame nutarime atliko tik dalinę ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo analizę. Visgi, norisi tikėti, kad čia yra minėtas „netikslumas“.

Pagalbinio apvaisinimo procedūros eiga

Pagalbinio apvaisinimo procesas prasideda nuo poros apsilankymo pas specialistą ir konsultacijos. Konsultacijos metu gydytojas surenka informaciją apie poros medicininę istoriją, paskiria reikalingus laboratorinius ir/ar diagnostinius tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus. Atliekami gydytojo paskirti tyrimai, jeigu prireikia atliekamos diagnostinės operacijos.

Intrauterininė inseminacija (IUI)

Jei gydytojo ir poros sprendimu nusprendžiama atlikti intrauterininę inseminaciją (IUI), masturbacijos būdu klinikoje surenkama (arba specialia adata tiesiai iš sėklidžių paimama) vyro sperma. Sperma yra specialiai paruošiama, atskiriant progresyvaus judėjimo tiesiaeigius spermatozoidus nuo nejudrių ir negalinčių apvaisinti spermatozoidų ir sukoncentruoti juos labai mažame specialios terpės kiekyje. Intrauterininės inseminacijos (IUI) metu sukoncentruotas vyro spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą.

In vitro fertilizacija (IVF)

Jei pasirenkamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija), po moters organizmo stimuliacijos hormonais, atliekama transvaginalinė punkcija, kurios metu išsiurbiamas folikulų turinys ir jame ieškoma kiaušialąsčių. Pagal gydytojo paskirtą protokolą pradedama kiaušidžių stimuliacija - moteris stimuliuojama specialiais hormoniniais vaistais, kurie skatina subręsti daugiau folikulų, o tuo pačiu ir kiaušialąsčių, nei natūraliame moters mėnesinių cikle. Transvaginalinės punkcijos (ultragarso kontrolėje per makštį punktuojant moters kiaušides specialia adata) metu išsiurbiamas folikulų turinys, kuriame ieškoma kiaušialąsčių. Procedūra atliekama su narkoze, o moteris klinikoje praleidžia apie 2 valandas.

Folikuliniame skystyje mikroskopo pagalba yra surandamos moters kiaušialąstės, kurios patalpinamos į specialias terpes (skysčiai, kuriuose yra palaikančios kiaušialąsčių gyvybingumą medžiagos). Tuomet eina sekantis etapas - spermos surinkimas. Jį galima atlikti tik klinikoje (negalima surinktos spermos atsivežti iš namų) masturbacijos būdu arba specialia adata paimant tiesiai iš sėklidžių. Vėliau į lėkšteles su surinktomis kiaušialąstėmis įlašinamas tam tikras specialiai paruoštos spermos kiekis, arba esant nepakankamam spermatozoidų kiekiui mikromanipuliatoriaus pagalba atrenkami greičiausi, morfologiškai taisyklingiausi spermatozoidai, kurie intracitoplazminės spermatozoido injekcijos metu, įtalpinami po vieną, į kiekvieną kiaušialąstę tam, kad būtų užtikrintas vaisinimas.

Kai lytinės ląstelės susilieja ir įvyksta apvaisinimas, po apvaisinimo susidariusi ląstelė yra vadinama zigota. Po apvaisinimo zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dviejų, vėliau keturių ir t.t. ląstelių embrionu. Po apvaisinimo embrionai auginami specialiuose laboratorijos inkubatoriuose, kuriuose yra palaikomas pastovus temperatūros ir drėgmės režimas, taip atkuriant artimą natūraliai terpę. Vėliau, gydytojo ir embriologo sprendimu, geriausias embrionas (ar keli) yra perkeliamas į moters gimdą, naudojant specialų minkštą vienkartinį kateterį.

Tiek IUI, tiek IVF procedūrų sėkmė priklauso nuo daugybės faktorių: poros fizinės sveikatos ir psichologinės būsenos, patiriamo streso ir įtampos neigiamo poveikio, gyvenimo būdo, vyro ir moters anksčiau persirgtų ligų, partnerių amžiaus, moters svorio, kuris lemia hormonų apykaitą.

Kitos teisinės ir etinės nuostatos

Pagalbinis apvaisinimas negali būti naudojamas suteikti pagalbinio apvaisinimo būdu pradėtam vaikui tam tikrų savybių, taip pat ir norimą lytį, išskyrus atvejus, kai siekiama išvengti didelę negalią sukeliančios ligos, kurios kriterijus nustato sveikatos apsaugos ministras, ar ją gydyti.

Embriono donorystė yra draudžiama, išskyrus atvejus, kai donorystei yra naudojamas lytinių ląstelių banke laikomas embrionas, kurio raštu atsisakė asmenys, nurodyti šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje. Šiuo atveju embriono donorais laikomi abu sutuoktiniai (partneriai). Embriono atsisakymas yra galimas ne anksčiau kaip praėjus dvejiems metams nuo pagalbinio apvaisinimo pradžios.

Lytinių ląstelių ar embriono recipiento, lytinių ląstelių donoro, duodančio lytines ląsteles ne sutuoktinio (ne partnerio) pagalbiniam apvaisinimui, embriono donorų ir vaiko, pradėto panaudojant lytinių ląstelių donoro lytines ląsteles ar embriono donorų embrioną, asmens duomenys yra konfidencialūs. Lytinių ląstelių donoro ar embriono donorų tapatybė, jiems sutikus, gali būti suteikta asmeniui, gimusiam po pagalbinio apvaisinimo panaudojant lytinių ląstelių donoro lytines ląsteles ar embriono donorų embrioną, kai šis sulaukia pilnametystės ar įgyja visišką veiksnumą.

Be to, yra reglamentuojamas lytinių ląstelių donorų (trečiųjų asmenų) lytinių ląstelių, skirtų pagalbiniam apvaisinimui, įvežimas į Lietuvos Respubliką iš Europos Sąjungos ir (ar) Europos ekonominės erdvės valstybių. Lytinių ląstelių ir embriono tranzitas per Lietuvos Respublikos teritoriją yra galimas tik gavus sveikatos apsaugos ministro leidimą.

tags: #pagalbinis #apvaisinimas #istatymas

• Atraskite „Žemynos“ mąstymo kultūros ugdymą
• Nėštumo nutraukimas: aktuali informacija apie paslaugų prieinamumą
• Apžvalga doc. dr. Ingridos Baranauskienės
• kaip optimizuoti personalo valdymą socialinės globos sektoriuje
• Ponas Bynas: animacija vaikams