Pagalbinio apvaisinimo procedūros eiga: išsamus vadovas poroms

Susidūrimas su sunkumais norint susilaukti vaiko yra jautri ir neretai skaudi patirtis daugeliui porų. Pasaulyje statistiškai su vaisingumo problemomis susiduria reikšminga dalis porų, kartais nurodoma, kad maždaug viena iš šešių ar septynių. Svarbu suprasti, kad nevaisingumas yra poros, o ne vien moters ar vyro problema, o šiuolaikinė medicina gali pasiūlyti įvairių pagalbos būdų.

Pirmieji žingsniai nevaisingumo kelyje

Pagal medicininį apibrėžimą, pora laikoma nevaisinga, jeigu gyvendama reguliarų lytinį gyvenimą ir nenaudodama kontracepcijos priemonių, nepastoja per vienerius metus. Jeigu moteris yra vyresnė nei 35 metų arba yra žinomų rizikos veiksnių (pvz., nereguliarios mėnesinės, buvusios ginekologinės operacijos ar uždegimai, taikytas onkologinis gydymas), į gydytojus rekomenduojama kreiptis nelaukiant vienerių metų, o maždaug po 6 mėnesių nesėkmingų bandymų pastoti.

Vizitas pas gydytoją: ko tikėtis ir kokie tyrimai atliekami?

Atvykus pas gydytoją vaisingumo specialistą (akušerį ginekologą, urologą ar reprodukcinės medicinos gydytoją), pirmiausia bus renkama išsami informacija:

• Bendra sveikatos būklė, persirgtos ligos, atliktos operacijos (abiejų partnerių).
• Ankstesni nėštumai, gimdymai, persileidimai.
• Menstruacinio ciklo ypatumai.
• Lytinio gyvenimo dažnumas ir ypatumai.
• Vartojami vaistai, žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholis, narkotinės medžiagos).
• Darbo ir gyvenimo sąlygos (stresas, kenksmingi veiksniai).
• Šeiminė anamnezė (ar giminėje buvo vaisingumo problemų).

Ši informacija padeda gydytojui numatyti galimas nevaisingumo priežastis ir sudaryti kryptingą tyrimų planą. Tyrimai paprastai apima: vyro spermos tyrimą (spermogramą), moters ovuliacijos įvertinimą (hormonų tyrimai, ultragarsas), kiaušintakių pratekamumo patikrinimą, gimdos būklės įvertinimą, tyrimus dėl lytiniu keliu plintančių infekcijų ir kt.

Nevaisingumo priežastys

Nevaisingumo priežastys yra labai įvairios ir dažnai kompleksinės. Poros nevaisingumą maždaug lygiomis dalimis gali lemti moters arba vyro nevaisingumas, rečiau - abiejų partnerių nevaisingumas.

• Moters veiksniai (apie 30-40% atvejų): Ovuliacijos sutrikimai (pvz., dėl policistinių kiaušidžių sindromo (PKS), hormonų disbalanso); kiaušintakių patologija (nepratekamumas ar pažeidimai dėl buvusių uždegimų, operacijų, endometriozės); gimdos problemos (miomos, polipai, sąaugos, įgimtos anomalijos); endometriozė; amžius (vaisingumas natūraliai mažėja, ypač virš 35 m.).
• Vyro veiksniai (apie 30-40% atvejų): Prasta spermos kokybė (maža spermatozoidų koncentracija, blogas judrumas, pakitusi morfologija); spermatozoidų transportavimo sutrikimai; hormonų sutrikimai; genetinės problemos.
• Abiejų partnerių veiksniai (apie 10-20% atvejų): Nustatomi sutrikimai abiem partneriams.
• Neaiškios kilmės nevaisingumas (apie 10-15% atvejų): Nepavyksta nustatyti aiškios priežasties net atlikus visus būtinus tyrimus.

Gydymo keliai: nuo medikamentų iki pagalbinių apvaisinimo technologijų

Nustačius nevaisingumo priežastį (jei tai pavyksta), parenkamas tinkamiausias gydymo būdas.

• Medikamentinis gydymas: Dažniausiai taikomas esant ovuliacijos sutrikimams (skiriami vaistai ovuliacijai stimuliuoti). Taip pat gali būti gydomos infekcijos ar hormonų disbalansas.
• Chirurginis gydymas: Gali būti atliekamas šalinant gimdos patologijas (miomas, polipus, sąaugas), kiaušintakių nepraeinamumą, endometriozės židinius ar tam tikras vyrų nevaisingumo priežastis (pvz., varikocelę).
• Pagalbinio apvaisinimo būdai (ART - Assisted Reproductive Technology): Taikomi, kai kiti metodai neefektyvūs arba yra aiškios indikacijos (pvz., nepratekami kiaušintakiai, sunkus vyro nevaisingumas). Svarbu vartoti terminą „pagalbinis apvaisinimas“, o ne „dirbtinis“, nes procedūrų metu sujungiamos natūralios lytinės ląstelės. Nuo pagalbinio apvaisinimo technologijos sukūrimo visame pasaulyje jau gimė daugiau nei 8 milijonai kūdikių.

Intrauterininė inseminacija (IUI): paprastesnis metodas

Intrauterininė inseminacija (IUI) yra paprastesnis ir pigesnis pagalbinio apvaisinimo metodas. Šios procedūros metu specialiai paruošta vyro sperma yra sušvirkščiama tiesiai į gimdą, t.y. apvaisinimas vyksta moters kūne. Tai nesudėtinga ir neskausminga procedūra, nereikalaujanti chirurginės invazijos ir nejautros.

Procedūra: Ovuliacijos metu specialiai laboratorijoje paruošta (pagerinta, koncentruota) vyro ar donoro sperma plonu kateteriu suleidžiama tiesiai į moters gimdą. Ovuliacija gali būti natūrali arba stimuliuota vaistais.

Indikacijos: Lengvo laipsnio vyro nevaisingumas (sumažėjusi spermatozoidų koncentracija ar judrumas, bet vis dar pakankamas apvaisinimui); gimdos kaklelio problemos; imuninis nesuderinamumas; neaiškios kilmės nevaisingumas.

Sąlygos: Būtini pratekami moters kiaušintakiai ir pakankamas kiekis judrių spermatozoidų po paruošimo (dažnai taikomas kriterijus - bendras judrių spermatozoidų kiekis, TMSC > 5 mln.).

Efektyvumas: Sėkmės tikimybė vienam ciklui yra palyginti nedidelė, vidutiniškai siekia apie 10-15%. Dažniausiai atliekami 3-6 IUI ciklai, ir jei jie nesėkmingi, pereinama prie IVF.

Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF): sudėtingesnis, bet efektyvesnis kelias

Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF - In Vitro Fertilization) yra sudėtingesnis, brangesnis, bet ir gerokai efektyvesnis pagalbinio apvaisinimo metodas. Šis metodas, dar žinomas kaip IVF, yra metodas, kai iš moters kūno, po stimuliacijos vaistais, surinktos kiaušialąstės yra sujungiamos su išgrynintais laboratorijoje vyro spermatozoidais. Taip apsivaisinimas įvyksta mėgintuvėlyje.

IVF procedūros etapai:

1. Kiaušidžių stimuliacija

   Moteris, prasidėjus naujam ciklui (dažniausiai 2 ciklo dieną, tačiau gydytojas gali rekomenduoti ir kitaip), turi į pilvą leistis hormoninius vaistus, kad kiaušidėse subręstų ne vienas (kaip natūraliame cikle), o keliolika folikulų su kiaušialąstėmis. Folikulų augimas yra vertinamas atliekant echoskopiją maždaug ciklo viduryje ir hormonų tyrimais.

2. Kiaušialąsčių aspiracija (punkcija)

   Kai folikulai pasiekia reikiamą dydį, suleidžiamas galutinio kiaušialąsčių subrendimo vaistas, o po maždaug 36 valandų atliekama trumpa procedūra (dažniausiai taikant intraveninę nejautrą), kurios metu per makštį specialia adata išpunktuojami folikulai ir išsiurbiamas jų turinys su kiaušialąstėmis. Kiaušialąstės yra gaunamos kiaušidžių punkcijos metu, o spermatozoidai - iš spermos mėginio. Jeigu spermoje spermatozoidų nėra, yra nustatyta azoospermija, daliai atvejų spermatozoidai gali būti gaunami iš sėklidžių TESA procedūros metu. Lytinės ląstelės nėra sukuriamos dirbtinai.

3. Apvaisinimas laboratorijoje: klasikinis IVF ir ICSI metodas

   Surastos kiaušialąstės laboratorijoje sujungiamos su specialiai paruošta vyro ar donoro sperma. Tam, kad kiaušialąstė galėtų būti apvaisinta, užtenka ją patalpinti į terpę, kurioje būtų šimtas tūkstančių spermatozoidų. Kitaip sakant, jeigu moters organizme spermatozoidai neranda kelio pas kiaušialąstę, ar jiems netinka ją supanti aplinka, tai laboratorijoje sukuriamos idealios sąlygos ląstelių susiliejimui - spermatozoido ir kiaušialąstės pasimatymas. Apvaisinimas įvyksta, kai bent vienas iš šių spermatozoidų patenka į kiaušialąstės citoplazmą ir apvaisina kiaušinėlio branduolį.

   Gali būti taikomas klasikinis IVF (sperma tiesiog įlašinama prie kiaušialąsčių) arba ICSI (intracitoplazminė spermos injekcija) metodas. ICSI pirmiausia sprendžia vyrų nevaisingumo problemas, tokias kaip prastas spermatozoidų judrumas, sumažėjęs jų skaičius ir nesugebėjimas prasiskverbti į kiaušialąstę. Tokiu atveju embriologas turi atrinkti morfologiškai taisyklingus, pačius judriausius bei fiziologiškai subrendusius spermatozoidus. Iš jų vieną, visais atžvilgiais geriausią, plona adatėle, mikroskopo, mikromanipuliatoriaus ir, pageidautina, hyalurono rūgšties pagalba, įterpti jį į kiaušialąstę, tai yra atlikti intracitoplazminę spermatozoido injekciją. Ši procedūra reikalauja didelio embriologo meistriškumo ir atsakomybės tam, kad iš tiesų būtų parinktas pats tinkamiausias spermatozoidas.

4. Embrionų auginimas inkubatoriuje ir vertinimas

   Apvaisintos kiaušialąstės (zigotos, vėliau - embrionai) kelias dienas (dažniausiai 3-5) auginamos specialiomis sąlygomis inkubatoriuje. Jų kokybė nuolat vertinama. Sekančią dieną po apvaisinimo yra tikrinamas kiaušialąsčių apsivaisinimas. Apsivaisinusi kiaušialąstė yra vadinama zigota. Zigotos turi būti kruopščiai įvertinamos. Netrukus zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dvejų, vėliau keturių ląstelių embrionu. Pagrindiniai kriterijai yra ląstelių skaičius vertinimo parą, dydžio vienodumas ir fragmentacija. Fragmentai - tai pašaliniai dariniai, susidaryti gali dėl dešimčių priežasčių, jeigu jų yra daug, tolimesnės embriono vystymosi prognozės yra nepalankios. Šie kriterijai yra įvertinami balais, nuo 1 (žemiausias balas) iki 4 (aukščiausias balas). Idealiu atveju antrą parą embrionas bus keturių ląstelių dydžio, jo ląstelės bus vienodos, o fragmentacija nebūdinga, taip embrionas bus pažymėtas 4(4/4). Gali būti, kad trečią parą embrionas bus aštuonių ląstelių dydžio, tai yra labai geras rodiklis, jo ląstelės bus lygios, tačiau būdinga nedidelė fragmentacija, tokiu atveju poros embrionas bus pažymėtas 8(4/3).

5. Embrionų perkėlimas į gimdą

   Vienas ar keli (priklausomai nuo moters amžiaus, embrionų kokybės ir teisinio reglamentavimo) geriausios kokybės embrionai plonu kateteriu perkeliami į moters gimdą. Procedūra neskausminga. Į moters gimdą gali būti patalpinami ne tik aštuonių, bet ir keturių ląstelių embrionai. Gana dažnai embrionai yra auginami ir ilgiau, iki blastocistos stadijos. Auginant embrionus iki blastocistos stadijos yra atrenkami patys stipriausi embrionai, nes ne visi embrionai pasiekia šią vystymosi stadiją, dalis embrionų nustoja vystytis 2-3 parą. Susiformavusi blastocista nedelsiant turi būti perkeliama į gimdą, nes kitu atveju, neturėdama kur implantuotis, ji žūsta. Jeigu ji yra gimdoje - sėkmės atveju implantuojasi.

6. Laukimas ir nėštumo testas

   Po 10-14 dienų atliekamas kraujo ar šlapimo nėštumo testas.

7. Embrionų šaldymas (vitrifikacija)

   Likę geros kokybės embrionai gali būti užšaldomi (vitrifikuojami) ir saugomi ateities bandymams. Jei susiformuoja daugiau blastocistų, nei perkeliama į moters gimdą, jos užšaldomos.

Indikacijos, sąlygos ir sėkmės rodikliai

Indikacijos: Nepratekami ar pažeisti kiaušintakiai; sunki endometriozė; sunkus vyro nevaisingumas (mažas kiekis, blogas judrumas/morfologija, nėra spermatozoidų ejakuliate, bet jų randama sėklidėse); nesėkmingas gydymas kitais metodais (įskaitant IUI); neaiškios kilmės nevaisingumas; genetinė preimplantacinė diagnostika; būtinybė naudoti donoro ląsteles.

Sąlygos: Galimybė stimuliuoti kiaušides (įvertinama pagal amžių, hormoninius tyrimus - FSH, LH, AMH, antralinių folikulų skaičių); sveika gimda, galinti išnešioti nėštumą; esantys spermatozoidai (partnerio ar donoro); moters amžius (nors griežtos ribos nėra, sėkmė labai mažėja virš 40-42 metų).

Efektyvumas: IVF sėkmės rodikliai yra labai individualūs ir priklauso nuo daugelio veiksnių, ypač nuo moters amžiaus. Vidutinė sėkmės tikimybė (gyvo naujagimio gimimas po vieno embriono perkėlimo) gali svyruoti nuo 30-40% jaunesnėms moterims iki kelių procentų ar nulio vyresnėms nei 42-43 metų moterims. Svarbu aptarti realistiškas sėkmės galimybes su gydytoju.

Tyrimai prieš IVF ciklą

Prieš pradedant IVF ciklą, paprastai reikia atlikti nemažai tyrimų abiem partneriams: kraujo grupės ir Rh faktoriaus, hormonų (FSH, LH, E2, prolaktino, AMH, skydliaukės hormonų), tyrimų dėl lytiniu keliu plintančių infekcijų (Chlamydia, Mycoplasma, Ureaplasma), ŽIV, sifilio, hepatitų B ir C, raudonukės antikūnų, gimdos kaklelio citologinio tyrimo (PAP) ir kt. Konkretų tyrimų sąrašą nurodo gydytojas.

Galimos komplikacijos

Dažniausia IVF komplikacija yra kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas (KHSS). Dėl stimuliuojančių vaistų poveikio kiaušidės gali per daug padidėti, pilvo ertmėje pradėti kauptis skystis. Lengvos formos pasitaiko dažniau, sunkesnės - rečiau (keli procentai ciklų). Simptomai - pilvo pūtimas, skausmas, pykinimas, sunkesniais atvejais - dusulys, didelis pilvo apimties padidėjimas. Sunkus KHSS reikalauja gydymo ligoninėje. Šiuolaikiniai stimuliacijos protokolai ir atidus stebėjimas leidžia sumažinti šio sindromo riziką. Kita galima rizika - daugiavaisis nėštumas (jei perkeliama daugiau nei vienas embrionas), negimdinis nėštumas, persileidimas.

Embriologo vaidmuo ir embrionų vystymasis laboratorijoje

Žmogaus embrionu yra vadinamas organizmas nuo apsivaisinusios kiaušialąstės iki 8 vystymosi savaitės, kuomet embrionas tampa žmogaus vaisiumi ir įgauna žmogui būdingą pavidalą. Pagalbinio apvaisinimo procedūrų ribose embrionas yra 2-8 nediferencijuotų ląstelių organizmas. Kritinis lytinių ląstelių, zigotų ir embrionų įvertinimas viso proceso metu priklauso nuo embriologo.

Svarbiausi sėkmės veiksniai ir laboratorijos sąlygos

Vienas svarbiausių veiksnių įtakojančių sėkmę - kiaušialąsčių ir spermatozoidų kokybė, kurią dažnai lemia poros amžius. Taip pat svarbu tinkamai subalansuota stimuliacija moteriai, kontroliuojamas kiaušialąsčių paėmimas punkcijos metu, atsakingas ir kvalifikuotas ginekologo ir embriologo darbas bei tinkamos priemonės - aukščiausios kokybės embrionų auginimo terpės, specialios lėkštelės, kuriose auginami embrionai, naujausi inkubatoriai, palaikantys tinkamą temperatūrą ir dujų koncentraciją, naujos technologijos (pvz.: „Time-lapse“ technologija, leidžianti stebėti embriono vystymąsi 24 valandas per parą kompiuterio ekrane).

Neabejotinai, pagalbinio apvaisinimo sėkmė labai priklauso ne tik nuo šias paslaugas teikiančių specialistų įgūdžių ir kvalifikacijos, modernios įrangos, bet ir nuo aplinkos sąlygų pagalbinio apvaisinimo laboratorijoje. Vienas svarbiausių veiksnių pagalbinio apvaisinimo laboratorijoje apdorojant audinius ir ląsteles yra oro kokybė. Ji gali turėti įtakos audinių ir ląstelių užteršimo rizikai. Bakterijos, virusai, kiti mikroorganizmai gali sąlygoti embrionų žūtį. Todėl laboratorijos patalpose taikomi aukšti patalpų švaros reikalavimai, o oras filtruojamas Hepa filtrais. Šie filtrai sulaiko itin smulkias daleles, tokias kaip virusai, dujų molekulės ir bakterijos. Tai labai svarbu, nes aplinkos sąlygų veikiamų ląstelių apdorojimas turi būti atliekamas aplinkoje, kurioje yra nustatytos kokybės oras ir švarumas, kad būtų kuo labiau sumažinta užteršimo rizika. Europoje yra labai nedaug pagalbinio apvaisinimo laboratorijų, kur būtų įrengta tokia ventiliacinė sistema.

Lytinių ląstelių ir embrionų donorystė

Lietuvoje nuo 2017 m. galioja Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, kuris reglamentuoja ir leidžia lytinių ląstelių (kiaušialąsčių ir spermos) donorystę bei embrionų donorystę ir šaldymą pagal nustatytas sąlygas. Tai suteikia papildomų galimybių poroms, negalinčioms panaudoti savo lytinių ląstelių. Pagalba yra teikiama pacientams, kuriems reikalingas pagalbinis apvaisinimas su donorinėmis lytinėmis ląstelėmis, tame tarpe ir vienišoms moterims.

Svarbi informacija poroms

Pagalbinio apvaisinimo procesas yra individualus ir priklauso nuo pasirinkto metodo bei poros situacijos. Tiksliau - jis gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Diagnozė ir tyrimai gali trukti kelias savaites. Stimuliacija trunka 10-14 dienų. Kiaušinėlių surinkimas yra nedidelė chirurginė procedūra, kuri trunka apie 20-30 minučių. Apvaisinimas ir embrionų auginimas ir implantavimas trunka 3-5 dienas. Dirbtinio apvaisinimo trukmę koreguoja ir pasirinktinas metodas. Kiekviena pora yra unikali, todėl ir gydymo procesas gali skirtis.

Nevaisingumo gydymas sukelia daugybę emocijų. Laukimas, nerimas ir gydymo proceso reikalavimai gali sukelti nusivylimą, sumišimą ir pasipiktinimą. Tikime, kad kuo daugiau žinosite apie tyrimus ir gydymo procesą, tuo mažiau nerimo ir rūpesčių jausite dėl savo būklės.

Lietuvoje vaisingumo centruose yra teikiamos PSDF (privalomojo sveikatos draudimo fondo) kompensuojamos pagalbinio apvaisinimo paslaugos.

tags: #pagalbinio #apvaisinimo #proceduros #eiga

• Kaip pasirinkti bodį naujagimiui
• Darželis „Gandriukas“ Elektrėnų savivaldybėje
• Sužinokite apie kūdikio traukulius miego metu
• Svarbiausia informacija apie nėštumo konfliktus
• gražiausi palinkėjimai sesei gimtadienio proga