Laimė gimti čia ir čia užaugti: kelias į vidinę laisvę ir pasitenkinimą

Tik ką lietuviškai pasirodžiusi vieno įtakingiausių Jungtinės Karalystės meditacijos mokytojų Gelongo Thubteno knyga „Būkite laisvi, būkite laimingi“ kviečia atsigręžti į save ir laimę atrasti savo viduje. Kad ir kaip banaliai skambėtų. Laimė - tai laisvė, kuri priklauso nuo mūsų proto - išorėje nėra nieko, dėl ko pasijustume laimingi ar nelaimingi. Laimė pasirenkama.

Laimės paieškos yra gan sudėtingas reikalas. Vien pastangos siekti laimės gali niekada nesibaigti, o mėgindami atsikratyti streso galime jį sustiprinti dar labiau. Tuomet pati meditacija tampa savotišku žiurkėno ratu, kuriuo bėgame ir bėgame, bet nieko nepasiekiame.

„Geros savijautos“ spąstai ir amžinas alkis

Šiais laikais daugeliui žmonių svarbiausia paskata domėtis meditacija ir dėmesingu įsisąmoninimu yra pageidavimas geriau jaustis. Ieškodami laimės aplinkiniame pasaulyje savotiškai sau įteigiame, kad laimės trūksta - „man jos reikia, nes neturiu“. Kuo labiau tokios minties griebiamės ir į ją įsikimbame, tuo labiau nusiviliame. Tas pats nutinka ir su „vidine“ laime. Jei nusprendžiame medituoti dėl geresnės savijautos, sakome sau, kad tos geros savijautos trūksta, ir įtvirtiname trūkumo būseną. Be to, kuo labiau stengiamės atsikratyti streso, tuo labiau sutelkiame dėmesį į tai, kad mus tas stresas slegia, ir kuo labiau stengiamės stumti jį šalin, tuo daugiau atsiranda ką stumti. Įpročiai veda prie kitų įpročių.

Daugeliui žmonių taip ir nutiko ir galiausiai jie pasakė: „O, bandžiau medituoti, bet nepasijutau geriau, todėl nusprendžiau išmėginti ką nors kita.“ Tai ir yra kultūrinė mūsų laikų liga: „geros savijautos veiksnio“ paieška ir nesibaigiantis apsipirkinėjimas. Medituodami irgi pradėjome apsipirkinėti - galvojame, kaip pasijusti gerai. G.Thubtenas knygoje dalijasi savo asmenine patirtimi. Į vienuolyną atėjęs tam, kad pasijustų geriau, sulaukęs vos dvidešimt vienerių jis patyrė smarkų perdegimą ir susidūrė su grėsmingomis širdies problemomis. Tai ir atvedė jį į budistų vienuolyną Škotijoje. Jis buvo labai nelaimingas ir sveikata buvo visai pašlijusi. Tad ėmė medituoti tarytum priklausomas. Kai tapo vienuoliu ėmė dirbti: iš pradžių vienuolyno svečių namuose klojau lovas; tai buvo „svajonių darbas“, nes galėjo užtrukti kiek panorėjęs, o jis iš prigimties yra gan tingus. Dažnai tvarkomuose kambariuose prisėsdavo pamedituoti. Praktikuodavosi ir sode atsisėdęs ant nedidelio akmens; būdavo vaikštinėja, o tada klest ir medituoja. Manė, esąs labai kietas, medituoja kaip įgudęs ekspertas, bet po keleto savaičių apstulbo suvokęs, kad jaučiasi gana prislėgtas, o širdį užgulęs kažkoks sunkus akmuo.

Pasikalbėjęs su savo mokytoju ir pasakęs, kad dėl meditacijos jaučiasi prislėgtas, G.Thubtenas išgirdo: „Tu narkomanas.“ Jis apstulbo, bet netrukus mokytojas paaiškino, kad medituoja kaip žmogus, kuris vartoja narkotikus siekdamas „kaifo“, o kuo labiau stengėsi ką nors patirti, tuo labiau jo įsikibimas ir lūkesčiai skatino nusivylimą. Šis pokalbis jam atvėrė akis ir paakino mažiau galvoti apie rezultatus. Visi lyg apsėsti stengiasi sustiprinti pojūčius, o laimė virto tik „malonumu“ ar jutimu. Pradėjus mokytis medituoti labai lengva ir toliau laikytis to paties požiūrio: norime gauti „dozę“ iš praktikos - tikimės kažką pajusti beveik kaip prisigėrus daug kavos ar pavartojus kvaišalų. Mums atrodo, jog turime kažką „pajusti“, kad žinotume, ar veikia, ypač dabar, kai mūsų kultūroje jutimų stimuliavimas toks visuotinis. Todėl prireikus atsisėsti ir medituoti pajuntame labai stiprų irzulį. Tikimės kažkokios nepaprastos patirties ar jausmo, bet galiausiai pasijuntame dar blogiau. Jei įsikimbame į gerą patirtį, tuomet jos negausime. Kaip jau minėta, į ką nors įsikabinę įsikabiname ir dar labiau; stipriname šį įprotį tiesiog jį puoselėdami ir pakliūvame į uždarą ratą. Šis amžinas alkis valdo mūsų gyvenimą ir perkėlę jį į meditavimo praktiką galiausiai tiesiog nusiviliame.

Žinoma, mus liūdina ne meditacija. Jei iš tikrųjų paanalizuotume, suprastume, kad meditacija iš tikrųjų yra niekis: paprasčiausiai sėdime ir nieko nedarome. Bėda yra ta, kad per savo įsikabinimą sumenkiname ir nurašome dabartinės akimirkos patirtį, nes ji neatrodo gana gera. Nesijaučiame laimingi, nes laimės suvokimą siejame su siekimu, siekiame pasakose minimo aukso puodo vaivorykštės gale, ir norime jį rasti kuo greičiau.

Dėmesingo įsisąmoninimo praktikavimas: ramybė čia ir dabar

Praktinių patarimų kupina knyga kviečia atrasti meditaciją ir lavinti dėmesingo įsisąmoninimo įprotį - būti čia ir dabar. Pasak knygos autoriaus, tai padeda keisti požiūrį į save ir kitus, o drauge mokytis supratingumo, atjautos, atsparumo, dėkingumo. Kalbėdamasis su verslo pasaulio atstovais dažnai išgirstu prašymą išmokyti specialios technikos, kurią žmonės „panaudotų“ pajutę stresą. Visada paaiškinu, kad nieko nebus. Kai susiklosto įtemptos aplinkybės, viską valdo įprastinės reakcijos ir visos sąmoningumo pastangos nueis niekais, nebent turime išsiugdę įprotį. Nepavyks šių technikų užsikišti už rankovės ir prireikus išsitraukti, bet jei mokydamiesi suformuojame reguliaraus meditavimo įprotį ir kasdieniame gyvenime praktikuojame sąmoningumo akimirkas, tuomet ugdomės reikalingą stiprybę bei atsparumą, kad galėtume pasirengti streso laikotarpiams.

Kaip teigė Lao Tzu: „Numatydamas sunkumus, suvaldyk tai, kas lengva.“ Geriausia viską daryti žingsnis po žingsnio. Kai tik įprasite sąmoningumo akimirkas praktikuoti daug kartų per dieną, pamatysite, kad to imtis lengviau ir stresinėmis aplinkybėmis. Sąmoningumas tampa įpročiu, todėl metas jį integruoti į visas gyvenimo sritis. Tinkamiausia pradėti nuo „lengvo“ streso, pavyzdžiui, kai ko nors laukiate. Taip pasirengiama didesnio streso akimirkoms ar net panikos tarpsniams. Ko nors laukdami dažnai įsitempiame ir nekantraujame, mums net atrodo, kad vagiamas mūsų laikas. Bet kodėl į tai nepažvelgus kaip į suteiktą laiką?

Gal įstrigote spūstyje, sankryžoje dega raudonas šviesoforo signalas, stovite eilėje, laukiate, kol virdulyje užvirs vanduo, arba dingo, o gal nulūžo ar sulėtėjo internetas. Puikiausias pavyzdys, kai skambinate į skambučių centrą ir jūsų paprašo laukti. Yra net visai trumpučių akimirkų, tarkim, paspaudus lifto iškvietimo mygtuką ar laukiant, kol atsidarys elektroninis laiškas. Tokiomis akimirkomis paprastai juntame akstiną veržtis į priekį, nes nepatinka irzulys, kuris apima įstrigus. O juk galima tiesiog „paleisti ir atsipalaiduoti“: pajusti žemę po kojomis ar sėdynę, ant kurios sėdime; galbūt susitelkti į kvėpavimą, garsą ar matomą objektą. Tiesiog įsijauskime į akimirką.

Galbūt įstrigę spūstyje, užuot piktai spaudę automobilio vairą, galėtume atgniaužti rankas ir patyrinėti lytėjimo pojūtį, koks liečiamo vairo paviršius po pirštais. Taip mokotės likti ramūs tokiomis aplinkybėmis, kokiomis paprastai įsiaudrinate. Todėl tai padėtų daug sudėtingesnėmis gyvenimo aplinkybėmis, nes ramybė ilgainiui tampa įprasta reakcija. Susidūrus su sunkumais mūsų smegenys užprogramuotos reaguoti įtampa, bet dabar mes perprogramuojame savo sistemas ir išmokstame, kad spaudimas iš tikrųjų gali reikšti atsipalaidavimą. Keisdami įpročius ir transformuodami patirtis, padedame smegenyse formuotis naujoms neuronų jungtims. Tai nereiškia, kad tampame durų kilimėliais ir nesukdami galvos susitaikome su viskuo ar nieko nepaisome. Iš tikrųjų priešingai - išlaikome blaivią galvą ir nepasiduodame stresui, o tai puikus pagrindas priimti geriausius sprendimus.

Ko nors laukdami ir praktikuodami sąmoningumo akimirkas formuojame ir kitokį santykį su laiku. Visi norėtume turėti daug atostogų ir laisvo laiko, kai galėtume tiesiog tinginiauti ir nieko neveikti; dažnai skundžiamės, kad trūksta laiko. O iš tiesų kaskart, kai laukiame, mums ant auksinės lėkštutės pateikiamas „laisvalaikis“; tereikia išmokti vertinti šias akimirkas ir panaudoti atsipalaidavimui. Dirbantiems žmonėms šių akimirkų praktikavimas gali atverti visiškai naują „darbo ir gyvenimo pusiausvyros“ prasmę. Aptariamos technikos nuostabios tuo, kad padeda atsipalaiduoti kiekvieną akimirką, o tai kreipia į kelią sąmoningumo link. Oro uostuose ir traukinių stotyse susidaro įdomių progų mokytis. Laukdami reiso laiką esame linkę užpildyti vartodami: apsiperkame, valgome, leidžiame pinigus daiktams, kurių mums netgi nereikia, - tokiomis aplinkybėmis turime nedaug pasirinkimų. Lyg apsėsti tikriname telefoną, bet ar mokame tiesiog būti? Juk oro uostas galėtų tapti prieglobsčiu medituoti!

Toks naujas santykis su patirtimis gali padėti pajusti besąlygiško džiaugsmo būseną. Kitą kartą įstrigę spūstyje, užuot automatiškai paniurę, džiugiai pagalvosite: „O, nuostabu! Dabar galėsiu padaryti taip, kaip skaičiau to vienuolio knygoje!“ Spūstį vertinsite kaip auksinę galimybę lavintis, puikią progą pasimokyti, kaip priimti sunkią akimirką. Tai kelias į laisvę ir galite pradėti mėgautis absoliučiai viskuo - mokykitės įsimylėti realybę. Užduotis pasidavę įprastam refleksui užsiskleisti ir jaustis įstrigę, tiesite džiaugsmo kelius.

Srauto būsena: optimalūs išgyvenimai ir gyvenimo pilnatvė

Dauguma esame patyrę pakylėjimo būseną, kuri visą mūsų esybę pripildo aiškaus suvokimo, kad tai, ką šiuo metu veikiame, yra nenusakomai gera ir tikra. Psichologai tokią būseną vadina srautu (angl. flow), nes prasminga bei maloni veikla įtraukia ir tarsi neša, o žmogus jai atsiduoda visiškai pasitikėdamas, kad daro tai, ką privalo ir geba geriausiai. Tai optimalūs išgyvenimai, leidžiantys pajusti tikrą gyvenimo pilnatvę, pasinerti į esamą momentą visa būtimi. Mihaly Csikszentmihalyi, psichologas, išplėtojęs optimalių išgyvenimų teoriją ir ją pagrindęs ilgamečiais tyrimais, paaiškina: „… laimė nėra kažkas, kas nutinka. Tai nėra sėkmė ar atsitiktinė proga. Tai nėra kažkas, ką galima nusipirkti ar išsireikalauti. Ji labiau priklauso ne nuo išorinių įvykių, o nuo to, kaip juos interpretuojame. Iš tikrųjų laimė yra būsena, kuriai kiekvienas žmogus turi pats pasiruošti, puoselėti ir saugoti.“

Daugelis žmonių nori būti laimingais, bet laimę suvokia, kaip momentinį pasitenkinimą ar kažkokią neapčiuopiamą ateities perspektyvą, kuri nusimato pasiekus tam tikrų rezultatų ir įveikus daugelį kliūčių. Norėdamas pagrįsti savo teoriją, Mihaly Csikszentmihalyi sukūrė „patirties atrankos metodą“, kuriuo tyrė daugiausia pasitenkinimo keliančias veiklas. Atskleista, kad yra dvi skirtingos pasitenkinimo rūšys. Valgydami žmonės jaučia didžiausius laimės potyrius. Visgi, kad valgymas taptų srauto būsena, žmogus pirmiausia turi atkreipti dėmesį į tai, ką valgo ir kaip valgo. Būtina valgyti ramiai, mėgaujantis skoniu, jaučiant, kad valgymas - malonumas. Labiausiai žmonės džiugina valgymas draugijoje, būtent todėl dauguma mėgsta kviesti svečių ar patys svečiuotis. Aišku, mylėjimasis taip pat teikia laimės.

Pasak psichologijos profesoriaus Jonathan Haidt, didžiausias atradimas, susijęs su laimės pojūčio paieškomis, - būsena, kai visiškai pasineriame į kokį nors darbą, kuriam atlikti reikia didelių pastangų, bet jis puikiai atitinka mūsų gebėjimus. Patirdami šią būseną, žmonės sako, kad jaučiasi „savo stichijoje“. Srautas dažnai įsuka judant fiziškai: žaidžiant komandinius žaidimus, greitai važiuojant, slidinėjant. Srauto pojūtį iššaukia su muzika ir bendrai su kitais žmonėmis susijusi veikla, pavyzdžiui, dainavimas, grojimas, šokiai. Srauto būsena aplanko maloniai bendraujant. Ją taip pat galima patirti ir vieniems užsiimant kūryba - piešiant, rašant ar fotografuojant. Į šią būseną įtraukia iššūkis, kuriam reikia viso mūsų dėmesio, bet turime turėti gebėjimus, leidžiančius tai padaryti. Svarbu atliekant veiklą gauti atsaką, kaip mums sekasi. Pasirodo, kad laimingiausi būname tais momentais, kai pajungę visą savo energiją sunkiai dirbame, siekdami užsibrėžto rezultato, ir visai nesvarbu, kokia veikla užsiimame. Kai pasiekiame srauto būseną, dirbame taip, kad sunkus darbas, atrodo vyksta savaime. Mes norime įtempti jėgas, panaudoti ir tobulinti savo gebėjimus.

Žmonės, laimėję loterijoje didelę sumą pinigų arba patyrę sunkią traumą ir likę neįgaliais, maždaug po metų jaučiasi taip pat, kaip prieš didelę permainą. Gebėjimas patirti srauto būseną ir išlaikyti sveiką vidinę struktūrą ypač kritiniais gyvenimo momentais, padeda išlikti. Tai įrodo žmonių kalėjimo pačiomis nežmoniškiausiomis sąlygomis pavyzdžiai. Mokslininkai tyrė, kaip žmonės itin gniuždančioje aplinkoje geba restruktūrizuoti savo sąmonę, kad būtų įmanoma srauto būsena. Pavyzdžiui, vienas lakūnas papuolęs į nelaimę ir kalėjęs daugelį metų, daug laiko praleido mąstydamas apie golfo žaidimą, kaip jis sistemingai žaidžia iki aštuonioliktos duobutės, smulkiai įsivaizduodamas visą seką. Tai jam padėjo ne tik patirti savotišką malonumą kalėjimo metu, bet ir išėjus į laisvę pademonstruoti puikius golfo žaidimo sugebėjimus. Turinčių stiprią vidinę motyvaciją žmonių išorinės grėsmės nesutrikdo. Stebėdami aplinką, jie tiesiog atranda naujų galimybių veikti. Tai galime prisitaikyti kiekvienas savo gyvenime. Pačiais nepalankiausiais momentais galime susitelkti į kažkokią įmanomą veiklą, jai atsiduoti, sustiprinti įgūdžius ir džiaugtis rezultatais. Psichiatras Viktoras Franklis chrestomatinėje knygoje „Žmogus ieško prasmės“ labai aiškiai įvardija, kuo skiriasi žmonės, sugebantys išlikti pačiose sunkiausiose situacijose, nuo palūžtančiųjų.

Mokslininkų išskiriamos autotelinės asmenybės gana lengvai pasiekia srauto būseną. Tai žmonės, mokantys valdyti savo sąmonę, kuriems dėmesio sutelkimas nereikalauja beveik jokių pastangų, jie sugeba išjungti visus kitus protinius procesus išskyrus tuos, kurie aktualūs svarbiu dabarties momentu. Visgi tam tikros savybės kliudo patirti srauto būseną. Žmonės, kurie negali susikoncentruoti ir beatodairiškai domisi daug skirtingų dalykų, srauto būsenos pasiekti negali, nes iššvaisto savo psichinę energiją. Perdėtai nerimastingi, kreipiantys per daug dėmesio į kitų nuomonę apie save žmonės taip pat nesugeba susitelkti į save ir savo norus. Viską vertinantys tik per savo pageidavimų prizmę egocentrikai nepajėgūs patirti malonaus pasitenkinimo srautu, nes jų dėmesys per griežtai atrenkantis ir įtemptas siekiant naudos tik sau. Per droviam žmogui trūksta sklandaus dėmesio į pačią veiklą, nes kompleksai neleidžia atsipalaiduoti. Veikiantys vedini šių kraštutinumų žmonės nesugeba džiaugtis gyvenimu, vystyti savąjį „aš“. Gera žinia yra ta, kad kiekvienas norintis gali išsiugdyti gebėjimą patirti optimalius išgyvenimus.

Savo gyvenimo valdymas ir prasmės paieškos

Žmogaus tikėjimas, kad jo gyvenimas yra jo paties rankose, - esminis dalykas, padedantis kasdienybėje jausti optimalius išgyvenimus. Šis suvokimas įgalina žmogų pasiekti viską, kas jam svarbu. Mes turėtume norėti visą energiją skirti įgūdžių, kurių prireiks šiam tikslui įgyvendinti, lavinimui. Einant tikslo link, jausmai turėtų harmoningai derėti, o atskiros gyvenimo dalys prisitaikyti ir palaikyti. Tada kiekviena veikla tampa prasminga dabartyje ir žvelgiant į praeitį bei mąstant apie ateitį. Taip galima suteikti prasmės tam tikram gyvenimo etapui ar visam savo gyvenimui. Ir nesvarbu, koks yra galutinis tikslas, jei jis prikausto visą psichinę energiją ir pajungia veiklai.

Žmogus gali patirti srautą per savo pašaukimą. Iššūkiai galėtų būti patys įvairiausi: mokyti vaikus groti smuiku, tapti geru siuvėju, užauginti penkis vaikus, kuriais galėtų didžiuotis, sukurti ir vadovauti didelei renginių organizavimo įmonei, atsiduoti labdaringai veiklai, siekti išrasti būtinus vaistus ir t. Bet kuris tikslas suteikia prasmės tol, kol nustato aiškius siekius, turi aiškias veiklos taisykles bei būdus susitelkti. Pavyzdžiui, sodininkas, kuriam didžiausią malonumą teikia nuostabios lauko aplinkos kūrimas, nori tapti tokiu specialistu, kad jo darbas atneštų džiaugsmo visiems, kurių aplinką jis puoselėja. Tada pats mokymasis, nauji bandymai, išskirtinių augalų ar dizaino galimybių ieškojimas teikia didelį pasitenkinimą. Jei užsakovai džiaugiasi jo darbu, šeima skatina ir palaiko, o sodininkas jaučia, kad ši veikla yra jo pašaukimas, tikėtina, kad jis pastoviai jaus optimalius išgyvenimus.

Psichologas Kevinas Rotundas tyrimais įrodė, kad tam tikras auklėjimo stilius padeda paaugliams išmokti sutelkti dėmesį į svarbius dalykus, augti laimingais, dvasiškai atspariais. Tai apima aiškumą, pasirinkimą, įsipareigojimą, iššūkį ir tikslų dermę. Mūsų gyvenimas yra įvairialypis, nes mes negyvename vien darbu, todėl svarbu, kad pagrindinis tikslas derėtų su kitomis gyvenimo sritimis. Srauto išgyvenimas vienoje veikloje negarantuoja, kad taip jausimės ir kitose srityse. Tik tada, kai žmogus žino, kad gyvenimas prasmingas ir jo energija nėra švaistoma abejonėms, kaltės ir baimės jausmui, spinduliuojama ta vidine stiprybe ir ramybe, kuriomis daugelis žavisi. Tokio žmogaus nepalaužia gyvenimo negandos, nes jis tiki savimi, tuo, ką daro.

Pavojinga yra tai, jog šiuolaikinio žmogaus gyvenime atsiranda per daug tikslų, kurie konkuruoja dėl reikšmingumo. Kaip nuspręsti, kuris vertas tiek, kad jam būtų galima paskirti daug laiko arba visą gyvenimą. Jei galimybių labai daug, darosi sudėtinga susitelkti ir pasiekti srauto išgyvenimą. Daug lengviau atrasti ir pasišvęsti tikslui, kai pasirinkimų yra nedaug ir jie labai aiškūs. Kaip pasirinkti tinkamiausią tikslą? Svarbu realistiškai apsvarstyti pasirinkimus ir kur jie nuves. Tik gerai save pažįstantis ir adekvačiai savo jausmus suvokiantis žmogus gali išsikelti tinkamus tikslus. Tikslas suteikia kryptingumo žmogaus pastangoms, bet nebūtinai palengvina gyvenimą. Reikšmingas abipusis ryšys tarp tikslo ir pastangų. Nebijokime gyventi spalvingai, būti atvirais naujiems potyriams, drąsiais iššūkiams, nepaliaukime mokytis, puoselėkime nuoširdžius santykius ir pajusime, kad valdome savo gyvenimą ir kiekviena mūsų diena turi prasmę.

Laimės samprata: nuo materialumo iki dvasingumo

Laimės sąvoka yra daugiareikšmė. Beveik kiekvienas laimę savaip supranta. Kas vienam atrodo laimė, kitam gali taip neatrodyti. O ir tas pats žmogus įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais laimę gali kitaip įsivaizduoti. Galima tik prisiminti vieną ištraukėlę iš vokiečių rašytojo Goethe's pasikalbėjimų su Eckermanu, kur rašytojas pasisako, kad savo 75 metų gyvenime nėra turėjęs nė keturių savaičių pilnos laimės. Tačiau tuo pačiu metu, kalbėdamasis su kitu, jis pasisakė, kad jaučiasi laimingas ir norėtų iš naujo pergyventi savo praėjusį gyvenimą. Vienaip ir kitaip kalbėdamas, rašytojas sau neprieštaravo, bet vienu ir kitu atveju jis suprato laimę skirtinga prasme.

Tad yra daug įvairių laimės supratimų, ir net tas pats žmogus tuo pačiu metu gali būti vienu atžvilgiu laimingas, o kitu ne. Kitaip sakant, labai dažnai ir laimingas žmogus džiaugiasi tik daline laime. Daugumas eilinių žmonių dažniausiai galvoja, kad laimingas yra tas, kuris turi daug visokių medžiaginių gėrybių ir gali jomis naudotis. Bet yra ir tokių, kurie tvirtina, kad laimė glūdi ne tų gėrybių kiekyje, bet pasitenkinime tuo, ką turi. Reiškia, vieni laimę supranta grynai medžiaginiai, o kiti daugiau dvasiniai. Pirmieji tariasi objektyviai laimę grindžią, nes turtas, sveikata, pasisekimas, laiminga meilė - tai daugiau ar mažiau apčiuopiamos gėrybės. Antrieji, kad ir nieko, kas čia suminėta, neturėdami, gali jaustis laimingi, nes jie visa to nė negeidžia, jie net peikia tuos, gėrybėmis pertekusius, nurodydami, kad tarp jų būna nusivylimų, savižudybių, kad tos gėrybės yra nepastovios, todėl ir jomis paremta laimė yra trapi.

Kiti sako, kad laimingas yra tas, kuris yra visada patenkintas. Tačiau atrodo, kad bet koks pasitenkinimas dar nėra laimė. Dar kiti tvirtina, kad laimingas yra tas, kurs turi daug malonumų. Dažniausiai čia galvojama apie kūniškus malonumus. Bet negalima pamiršti tos gyvenimiškos tiesos, kad nuolatiniai malonumai nusibosta ir kartais net pasibiaurėjimą sukelia, virsdami nemalonumais. Norint malonumą pajusti, reikia pertraukų. Reikia net skausmo, nes, anot vieno savotiško posakio, reikia visada ko nors trokšti, kad savo laimėje netaptum nelaimingu. Kitaip sakant, reikia trūkumų ir kančios, nes vien "malonumai - tai kvailųjų laimė" (prancūzų posakis). Malonumai, lepindami žmogų, demoralizuoja jo charakterį ir valią. Pravartu prisiminti ir tuos išmintinguosius, kurie nujaučia ir supranta, kad negali būti kalbos apie laimę, jei žmogus neturi priemonių neišvengiamos kančios kartumą pasaldinti, ją nuskaidrinti ir paversti džiaugsmo sąlyga. Tad gal tikrai laimingas tegali jaustis tas, kuris savo laimės negrindžia išorine laime.

Išoriniuose dalykuose laimės ieško tik grynai gamtiniai jaučią, negilūs ir paviršutiniški žmonės. Jiems net neateina į galvą, kad laimės galima ir reikia ieškoti dvasinių vertybių laukuose. Šv. Augustinas labai gyvenimiškai aptaria laimę, sakydamas, kad laimingas yra tas, kuris turi tai, ko nori, o nenori nieko pikta. Šiame trumpame laimės aptarime glūdi labai gili mintis: šventasis siūlo išbraukti iš savo gyvenimo nuodėmę, didžiausią visų nelaimių šaltinį, ir tokiu būdu gyvenimą nuskaidrinti. Šv. Tomas Akvinietis pabrėžė, kad žmogus yra Dievo globojamas, bet ne nuo Jo priklausomas, turi laisvą valią. Tik visomis pastangomis artėjant prie Dievo (laikantis Jo įsakymų) galima pasiekti laimę.

Grįžtant prie gamtiniai ar žemiškai nusiteikusių žmonių nuotaikos, kurie ieško laimės čia žemėje ir joje randamose gėrybėse, norėtųsi giliau įžvelgti į tuos šaltinius, kurių vandeniu jie tikisi nuraminti savo laimės troškulį. Tie dažnesni šaltiniai - tai nuolatiniai bendravimai, svečiavimaisi, pramogos su žmonėmis, ieškant jų tarpe suraminimo, paguodos ir malonumo. Nuolatinis progų ieškojimas su žmonėmis susipažinti, svečiuotis ir pramogauti - tai toji nuotaika, kurios pagrinde yra malonumų ieškojimas. Kokia tuštumo bedugnė būna tokių žmonių dvasioje, kurie nė dienos negali pabūti be kitų žmonių! Koks nerimas ir dvasinis badas viešpatauja tokiose sielose! Jeigu jie maitintųsi dvasinėmis vertybėmis, tai taptų tikromis asmenybėmis ir būtų daug laimingesni. Tačiau kasdien tuščiuose bendravimuose leisdami laiką ir jį užpildydami apkalbomis bei liežuvavimais, jie maitinasi taip nemaitinančiu maistu!

Tikrosios laimės ypatybės yra vidaus ramybė ir giedra. Bet šias nuotaikas labai dusina ir gesina kiekvienas blaškymasis. Grubūs kūniški malonumai, pažvelgus į juos iš platesnės laiko tolumos, yra tik laimė kabutėse, nes "kryžiaus neigėjai ir malonumo garbintojai nėra mažiau nukryžiuoti negu šventieji" (Mauriac). Malonumai anksčiau ar vėliau mūsų gyvenime suaidi skausmo aidu. Malonumų gaudymas neišvengiamai jungiasi su sąžinės priekaištais, jie yra laimimi vidaus neramumų kaina. Nemažiau kritiškai apie tuos dalykus pasisako J. Green. Anot jo, "malonumas neveda į nieką, jis nori būti pats sau tikslas, bet šitą vaidmenį taip vargingai vaidina."

Tikra ir pilna laimė šioje žemėje nėra galima. Jeigu kam ji ir nušvinta, tai tik laikinai, tartum saulės spindulys, prasiveržęs pro debesis. Čia negalime būti pilnai laimingi, be jokios liūdesio priemaišos, nes žinome, kad nors ir ilgesnės laimės stovis baigsis mirtimi. Vien tik žemišku mastu vertinamas gyvenimas negali būti laimingas, nes neturi rimto įprasminimo. Amžinom, nepraeinančiom vertybėm neįprasmintas gyvenimas yra nykus, nes mirtimi jis išnyks. Beprasmis gyvenimas giliau jaučiančiam žmogui negali būti laimingas. Tokią dalinę laimę vis labiau pajuntame, labiau pamiršdami save, nusikratydami savimeile. Tad teisingai trapistas T. Merton sako, kad "niekada nerasime laimės, jeigu jos tik sau ieškosime". Tik savęs pamiršimas mums gali duoti laimės valandėlę. Taigi, pamiršti save ir dar susirūpinti, kad galėtum padaryti laimingus kitus, gal yra geriausias kelias pasiekti dalinę laimę, nes dažnai "kai vienas yra laimingas, tada ir kitas jaučia laimę. Tai yra abiem vienintelė galima laimė" (P. Buck). Čia verta paminėti ir graikų filosofų "receptą" sukurti laimei: saugotis išorinių gėrybių, mažinti savo reikalavimus ir vengti malonumų.

Žemiau pateikiama laimės sampratos apžvalga skirtingų filosofų požiūriu:

Skaičiaus 7 reikšmė asmeniniame kelyje ir savęs pažinime

Numerologijos praktikė Dovilė Mardosienė sako, kad kiekvienas skaičius turi savo reikšmę, kuri yra ypatinga ir unikali. Svarbu tai, kad skirtinguose aspektuose aktyvuojasi unikalios skaičiaus vibracijos. Kalbant specifinėmis temomis, tas pats skaičius gali būti interpretuojamas skirtingai. Taip pat, svarbu bendras kontekstas: kokie dar skaičiai yra šalia, ar jie turi kažkokią įtaką, ar juos vertiname analizuodami visą situaciją. Numerologiškai skaičius 7 yra interpretuojamas, aiškinamas bei atkoduojamas priklausomai nuo situacijos, kurioje jį vertiname.

Manoma, kad septynetas patraukia dėmesį ir sukelia teigiamas emocijas, todėl jis yra pasirinktas laimingu skaičiumi, pranešančiu apie laimėtus pinigus, sėkmę išbandant prie lošimo automato. Septynetas asocijuojasi su ramybe ir poilsiu, nes, anot krikščionybės, pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas, o septintąją Dievas ilsėjosi. Skaičius 7 - lyg priminimas skirti laiko sau. Jei nagrinėjame asmeninę gimimo datą, skaičius 7 gali suteikti daugiau informacijos apie žmogaus gyvenimo filosofiją, pamatinius vertybinius dalykus.

Jei kalbame apie numerologinius žmogaus gyvenimo ciklus, D. Mardosienė pabrėžia, kad 7-aisiais metais rekomenduojama nešvaistyti savo energijos, kaupti resursus, tausoti save, apriboti sunkių fizinių darbų kiekį. „Tai - apmąstymo ir poilsio metai, kuomet žmogui labai naudinga pabūti vienam. Ypač naudinga veikti tai, kam nereikia skirti daug resursų. Panašiai ir gyvenant 7-ąjį numerologinį mėnesį. Tai - puikus laikas fokusuotis į save ir skirti laiko būtent sau“, - sako numerologė. Anot jos, yra sričių, kuriose skaičius 7 signalizuoja apie vienišo žmogaus gyvenimo kelią. Pavyzdžiui, kuomet numerologai šifruoja žmogaus vardą ir pavardę, būtent šis skaičius parodo, kad asmuo gali rinktis vienišiaus kelią. Tačiau specialistė pabrėžia, kad visiems skaičiams galioja svarbiausia taisyklė - juos vertinti reikia ne vienus, o atsižvelgti į kontekstą, greta esančius skaičius.

D. Mardosienė kasdien konsultuoja žmones, kurie nori išsiaiškinti, kodėl jie nuolat mato ir pastebi konkretų skaičių. „Dažniausiai itin dažnai pastebime tam tikras valandas laikrodyje - 11:11, 12:12 ir panašiai. Neretai žmogus konkrečiu laiku labai dažnai pradeda žvilgtelėti į laikrodį. Tokiu atveju pirmiausia kviečiu atsikratyti įtampos ir „atkoduoti“ save. Mūsų smegenys gali būti linkusios pačios save pripratinti prie konkrečių veiksmų. Tuomet, racionaliai to nesuvokiant, žmogus ima pakelti akis į laikrodį kasdien, tuo pačiu metu“, - pasakoja specialistė. Jei konkrečių skaičių pradėjote pastebėti netikėtose vietose, pavyzdžiui, atkreipėte dėmesį į čekį, kurio numeris 777, automobilį, kurio valstybiniai numeriai - būtent šie skaitmenys ir pabudote ryte, kuomet telefonas rodė 07:07 val., verta suklusti. Gali būti, kad tai signalai, kurių pagalba jums bandoma kažkas pasakyti. Tai vadinama „Angelų kalba“ ir dažniausiai pasitaiko, kuomet žmogus išgyvena įtemptą ir sunkų gyvenimo laikotarpį. Tokiu būdu mūsų Angelai bando atkreipti dėmesį. Dažnai matant skaičių 7 galite būti tikras, kad esate teisingame kelyje: su absoliučiu palaikymu tęskite tai, ką esate pradėjęs ir stebėkite atsiskleidžiančias naujas galimybes.

Analizuodami skaičių 7 galime papasakoti apie žmogaus gyvenimo filosofiją, asmenines tiesas, taip pat 7 atsako už protinį darbą. Numerologė D. Mardosienė nurodo, kad vertindami skaičių 7, apie žmogų galime sužinoti daugybę įdomių dalykų, pavyzdžiui:

• Ar žmogus turi padidintą riziką būti apgautas, ar lengviau nei kiti pasiduoda manipuliacijoms;
• Ar žmogus priklausomas nuo kitų žmonių vertinimo ir įtakos, kiek jam svarbi kitų žmonių nuomonė;
• Ar žmogus gali būti linkęs vogti kitų žmonių idėjas ir pristatyti jas kaip savo;
• Ar žmogus turi savo nuomonę, ar ji stipri ir kiek stipri;
• Ar žmogus linkęs diskutuoti ir gavęs vertingų faktų, keisti savo nuomonę.

Pašnekovė pabrėžia, kad didelis kiekis skaičiaus 7 gimimo datoje gali nurodyti, kad žmogus yra itin talentingas psichologas ar psichoterapeutas. „Tam tikras kiekis skaičiaus 7 gali nurodyti ir tai, ar žmonės bus ekstremalių pojūčių mėgėjai. Tokie žmonės adrenalino gali siekti ne tik per ekstremalias sporto šakas, bet ir per labai sudėtingas ir įtemptas situacijas. Jose jie nardo, kaip žuvis vandenyje ir, atrodo, mėgaujasi visu procesu“, - sako numerologė. Ji nurodo, kad skaičius 7 artimai siejasi su Visatos dėsniais ir jų veikimu. Žmogaus gimimo schemos analizėje skaičius 7 kai kuriais atvejais gali nurodyti ir galimus praradimus gyvenime, kažkokiose žmogui svarbiose srityse: darbe, šeimoje, santykiuose. Tačiau, anot numerologės, net esant tokiai kombinacijai - tai nėra kažkoks nuosprendis. Radus priežastį ir ją išsprendus, toks karminis ratas yra pralaužiamas. Svarbu paties žmogaus noras ieškoti atsakymų ir pastangos spręsti netenkinančias situacijas.

Savo gimimo datos kode skaičių 7 turintiems žmonėms itin tinka pasirinkti profesinį kelią, kuriame dirbtų su žmonėmis. „Tokie žmonės bus puikūs ugdytojai, mokytojai. Nors jie nemėgsta dirbti sunkaus fizinio darbo, puikiai jausis pasirinkę sritį, kurioje galės realizuoti savo gyvenimo filosofiją, klausytis kitų žmonių. Jiems svarbu, kad galėtų kalbėti tada, kai patys to nori“, - pasakoja D. Mardosienė. Ji nurodo, kad gimimo datos kode skaičių 7 turintys žmonės dažnai būna apibūdinami kaip mąslūs, susitelkę į save. Tokiems žmonėms geriausia dirbti ne verslo sektoriuje, o nevyriausybinėse organizacijose, viešosiose įstaigose. Jiems gali tikti ir valstybės tarnyba.

Skaičius 7 itin reikšmingas šiemet. Jei sudėtumėme visus 2023 skaičius, būtent ir gautume septynetą. D. Mardosienė teigia, kad šiemet viską reiktų vertinti per prasmingumo prizmę. „Šiemet itin aktuali asmeninė gyvenimo filosofija. Svarbu augti kaip asmenybei, nuolat tobulėti. Tiems, kas dar tik formuoja savo požiūrį apie pasaulį, itin svarbu mokytis ginti savo unikalią poziciją. Būtina lipdyti savo unikalų požiūrį į pasaulį“, - paaiškina numerologė. „Stebėkite savo gyvenimo filosofiją, jos pokyčius ir evoliuciją, asmeninių gyvenimo tiesų transformaciją“, - visiems linki D. Mardosienė.

Sparnuotieji žodžiai: išmintis apie laimę

Koks laimės raktas? Į šį klausimą nesunku atsakyti VDU prof. dr. Alvydui Butkui, jau senokai parašiusiam tegul ir nedidelės apimties, bet įspūdingos informacijos knygą "Sparnuotieji žodžiai". Prof. dr. A.Butkus į knygą sudėjo 420 sparnuotų žodžių, posakių, kuriuos paveldėjome iš europinės civilizacijos. Dalis frazeologizmų yra pasiekę mūsų dienas iš Antikos laikų, o kai kurių šaknys dar gilesnės. Svarios posakių dalies šaltinis - Biblija.

Vienas iš tokių sparnuotųjų žodžių, ypač tinkamas apmąstant laimę čia ir dabar, yra: KIEKVIENAS YRA SAVO LAIMĖS KALVIS - laimė priklauso nuo paties žmogaus. Posakio autorystė skiriama romėnų politikui Apijui Aklajam (~340-273 pr. Kr.). Šis posakis puikiai apibendrina idėją, kad laimė nėra duotybė ar likimo dovana, bet veikiau asmeninės pastangos, pasirinkimai ir požiūris, leidžiantys kurti prasmingą ir džiugų gyvenimą, gimstant ir augant būtent čia, savo unikalioje realybėje.

tags: #o #laime #gimti #cia #ir #cia

• viskas apie Drąsiaus Kedžio bylą
• Išsamūs kūdikio grūdinimo patarimai
• Patogios ir stilingos striukės berniukams
• viskas apie Roberto vardo reikšmę
• Juodųjų serbentų nauda besilaukiančioms