Dusetų bažnyčios archyvo vertybės ir asmenvardžių raida
Zarasų rajono viešosios bibliotekos iniciatyva įvyko svarbus istorinių Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios dokumentų publikavimas. Šie dokumentai apima XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios laikotarpius, o jų turinys atskleidžia ne tik praeities gyvenimo detales, bet ir kalbos raidą. Tarp publikuotų vertybių - priešjungtuvių apklausų knygos, rašytos rusų kalba, taip pat lietuvių kalba rašyti užsakai, jungtuvių, gimimo, krikšto ir mirčių metrikų knygos, bei įvairūs gyventojų sąrašai.
Šių dokumentų publikavimas ir analizė turi ypatingą reikšmę, atskleidžiant istorinės, etnografinės ir lingvistinės vertės aspektus. Ypač svarbūs yra užsakų įrašai, kurie yra itin vertingi rašomosios bažnytinės kanceliarinės lietuvių kalbos formavimosi pradžiai.
Istoriniai duomenys rodo, kad nuo XIX a. vidurio iki Pirmojo pasaulinio karo krikšto, jungtuvių ir mirčių metrikai buvo vedami rusų kalba. Tačiau užsakų registravimas, matyt, nebuvo laikomas griežtai oficialia procedūra, todėl net carizmo laikais kunigams buvo leidžiama rašyti skelbiamus užsakus lietuviškai. Kitose Lietuvos bažnyčiose lietuviškų užsakų randama nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio. Tikėtina, kad Dusetų bažnyčios kunigai iki 1904 m. taip pat rašė užsakus lietuviškai, tačiau šie dokumentai iki šiol neišliko arba dar nėra prieinami.
Skaitytojai turi unikalią galimybę palyginti, kaip asmenvardžiai ir vietovardžiai buvo rašomi 1904-1911 m. užsakuose lietuvių kalba ir to paties laikotarpio priešjungtuvių apklausos lapuose rusų kalba. Lietuviški jungtuvių užsakai padėjo pamatus vėlesnei lietuvių kalbos vartosenai visuose metrikuose.
Asmenvardžių ir vietovardžių raida Dusetų bažnyčios dokumentuose
Toliau pateikiama abėcėlinė Dusetų bažnyčios 1904-1931 m. užsakų ir 1932-1940 m. jungtuvių jaunųjų asmenvardžių rodyklė. Asmenvardžiai, atkurti pagal dabartinės lietuvių kalbos normas, pateikiami laužtiniuose skliaustuose, remiantis žinynais „Lietuvių pavardžių žodynas“ ir „K. Kuzavinio, B. Savukyno lietuvių vardų kilmės žodynas“. Vizualinės paieškos patogumui rodyklėje pirmiausia rašoma pavardė, po to vardas, nors bažnyčios knygų įrašuose dažniausiai laikytasi atvirkštinės tvarkos.
Asmenvardžiai, kurie nepatenka į nurodytus žinynus, žymimi žvaigždute (*), taip pat ir moterų pavardės, kurių vyriškųjų formų nėra žodyne. Rodyklėje pateikiami asmenvardžiai taip, kaip jie buvo užrašyti to meto dokumentuose. Vyriškų pavardžių rašyba kito mažiausiai, tačiau XX a. pradžios užsakuose ne visada tiksliai fiksuotas balsių ilgumas, kartais neskiriant dvibalsių ie, uo nuo balsių ė, o (pvz., Buga vietoj Būga, Andriunas vietoj Andriūnas). Kai kur priebalsiai č, š pagal lenkų rašto pavyzdį žymimi raidžių junginiais cz, rz, sz, pavardėse vartojama raidė w (pvz., Miškinis - Miszkinis, Vincentas - Wincentas). Virš raidžių č, š, ž kartais trūksta diakritinių ženklų (pvz., Bucelis vietoj Bučelis). Taip pat pasitaiko pavardžių su slaviškomis priesagomis -avičius, -evičius.
Rytų aukštaičiai tam tikrais atvejais kietina priebalsius l, r, s ir po jų einantį balsį e paverčia balsiu a (pvz., Legas - Lagas, Repšys - Rapšys). Nekirčiuotuose skiemenyse Dusetų gyventojai vietoj „o“ tardavo pusilgį „a“, todėl bažnyčios knygų įrašuose randame tų pačių pavardžių su „o“ ir su „a“ (pvz., Lukošiunas - Lukašiūnas). Šios ir kitos tarminės ypatybės neretai toleruojamos ir dabartinėse lietuviškose pavardėse.
XX a. labiausiai įvairavo moterų pavardės. XX a. pradžioje užsakuose dažnai užrašytos mergautinės pavardės su Rytų Lietuvai būdinga priesaga -iotė (pvz., Arbackiotė, Kuzmiotė). Kazimieras Būga yra nurodęs tokias formas savo užrašuose. Šiais laikais buitinėje kalboje dar galima išgirsti daiktavardžių su priesaga -iotė. Kadangi užsakuose nebuvo rašomos jaunųjų tėvų pavardės, sunku tiksliai perrašyti mergautines jaunųjų pavardes pagal dabartines rašybos taisykles, nes ne visada aišku, kuri priesaga (-aitė, -ytė ar -iūtė) tinkamiausia.
Tuo pat metu užsakuose galima rasti merginų pavardžių, padarytų su priesagomis -aičia, -yčia, - (i)ūčia (rašoma ir -aiče, -yče, -iče, -učia, -uče), pvz.: (su) Bugaičia, (su) Varnaiče. Dabar taip sakoma labai retai. Kadangi rašyba ne visada rodo, kurį linksniu ketinta vartoti, prieš moterų asmenvardį buvęs jungtukas „ir“, prielinksnis „su“ išlaikomi rodyklėje, tačiau suskliaudžiami. Gali stebinti ir vienaskaitos įnagininko galūnių rašyba su nosinėmis raidėmis ą, ę (pvz., (su) Moniką Budriotę). Tokia rašyba, kurią propagavo kunigų seminarijos profesoriai Antanas Baranauskas ir Kazimieras Jaunius, grindžiama šių linksnių galūnių kilme ir galimai turėjo įtakos iš lenkų kalbos pavyzdžio. Iš A. Baranausko ir K. Jauniaus kalbos mokslo perimtas ir dvibalsio uo žymėjimas savita raide ů XX a. pradžios įrašuose.
Užsakų lapuose nenurodoma, kas juos rašė, tačiau greičiausiai tai buvo Dusetų bažnyčioje tarnavę kunigai. Daugelis jų buvo rytų aukštaičiai, kilę iš Anykščių, Panevėžio, Pasvalio krašto, tačiau buvo ir dusetiškių kunigų.
XX a. pradžios užsakuose pasitaiko merginų pavardžių, turinčių tėvo pavardės formą (pvz., (su) Barbora Arulis, (su) Ona Budris), o moterys metrikuose rusų kalba dažnai būdavo įvardijamos vyriška pavarde. Tokių atvejų padaugėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Dusetų bažnyčios 1917-1918 m. gimimo ir krikšto metrikai, kuriuose jau nebevartojama rusų kalba, rodo, kad naujagimėms mergaitėms, jų motinoms ir krikštamotėms dažniausiai būdavo suteikiamos vyriškosios pavardžių formos.
Visi asmenų vardai - ir vyrų, ir moterų - yra krikščioniški. Tautiniai vardai tuo metu galėjo būti pridedami prie pirmojo, krikščioniško vardo, tačiau metrikuose jie nurodomi labai retai. Lygindami šių dienų ir to meto krikščioniškuosius vardus, galime pastebėti galūnių ir ilgesnių baigmenų įvairavimą (pvz., Aleksandras ir Aleksandra, Kazimieras ir Kazimeras). Žodžio pradžios balsis „e“ matyt, dėl tarmės įtakos, keičiamas balsiu „a“ (pvz., Elena - Alena, Emilija - Amilija). Labai įvairiai rašomas Salomėjos vardas.
Turiningesni jungtuvių metrikai
Kur kas daugiau informacijos nei užsakuose pateikia 1932-1940 m. jungtuvių metrikai. Juose nurodomi jaunojo ir jaunosios vardai ir pavardės, pažymima, ar našlys, ar našlė, kada palaimintas moterystės ryšys, kada išėję užsakai, kur ir koks kunigas palaimino, ar buvo jaunavedžių sutikimas. Taip pat pateikiama informacija apie jaunojo ir jaunosios užsiėmimus, gyvenamąją vietą, parapiją, amžių, tikybą ir krikštą. Nurodomi ir liudytojai, o lapo gale - jaunavedžių, liudytojų ir klebono parašai.
1932-1940 m. jungtuvių metrikai surašyti tvarkingai ir tiksliai, asmenvardžių formos kelia mažiausiai abejonių. Ankstesnių laikotarpių užsakų knygų būklė yra prastesnė, kai kurie lapai išblukę ir neįskaitomi. Dėl to rekonstruojamų asmenvardžių eilutėje dažnai teko pateikti kelis galimus variantus su klaustukais, siekiant palengvinti paiešką. Per kelis dešimtmečius tos pačios giminės pavardė galėjo irgi pakisti, o oficialusis krikšto vardas šnekamojoje kalboje galėjo būti trumpesnis.
Vietovardžiai, nurodyti užsakų lapuose, padeda identifikuoti ieškomus asmenis, o jų formos ir rašyba gali dominti kalbininkus, istorikus, kartografus ir etnokultūros tyrėjus. Be to, pažymima, ar vyras yra jaunikis, ar našlys, o moteris - mergina ar našlė.
Daug užsakų įrašų išbraukta dėl įvairių priežasčių: pasibaigus jų aktualumui po jungtuvių, nutraukus užsakus vieno iš jaunųjų iniciatyva, arba tiesiog norint tvarkingiau tvarkyti užrašus.
Istoriniai dokumentai kaip liudijimai apie tremtį ir represijas
Dusetų bažnyčios archyvo dokumentai, nors ir daugiausia susiję su asmenvardžių ir kalbos raida, taip pat netiesiogiai paliečia platesnį istorinį kontekstą. Tačiau tarp pateiktų tekstų yra ir tiesioginių liudijimų apie masinius trėmimus ir sovietines represijas Lietuvoje.
Pavyzdžiui, minima, kad 1948 m. gegužės 22 d. iš Lietuvos buvo ištremta 105 000 žmonių. Vienas didžiausių trėmimų, užkoduotas „Pavasario“ pavadinimu, vyko 1948 m. gegužės 22 d. Tų metų trėmimo šiauriausia vieta buvo Igarka Sibire. Dokumentuose aprašomi tremtinių prisiminimai, kurie atspindi sunkias tremties sąlygas, patirtas skriaudas, kurios nebuvo atleistos net ir po reabilitacijos.
Yra liudijimų apie žiaurius enkavedistų ir stribų nusikaltimus: pasakojama apie sužeistų sūnų mirtis, lavonų išniekinimą, sodybų ir tvartų padegimus, žmonių kankinimus ir žudynes. Minimi atvejai, kai buvo suimami ir išvežami ištisos šeimos, kai moterys ir vaikai likdavo be nieko. Aprašomi partizanų žūtys ir jų artimųjų persekiojimai.
Istorijos šaltiniai taip pat atskleidžia bolševikinės teisinės sistemos bruožus, sąlygų ruošimą represijoms, masinius trėmimus ir žudynes po Lietuvos aneksijos. Nurodoma, kad nuo 1941 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuva buvo okupuota ir jos teritorijoje veikė svetimos valstybės primesti įstatymai.
Yra paminėta ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos psichologė-psichoterapeutė, majorė Rosita Kanapeckaitė, kuri savo darbuose nagrinėja psichologinį atsparumą ir neigiamų emocijų valdymą, taip pat yra viena iš „Delfi“ iniciatyvos SAUGU ekspertų.
tags: #justina #kanapeckaite #gimimo #diena
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
