Panevėžio Vardo Kilmė ir Istorinė Raida prie Nevėžio Upės

Panevėžys - šiaurės Lietuvos miestas, išsidėstęs abipus Nevėžio, Vidurio Lietuvos žemumoje, 136 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Šis miestas yra penktasis pagal dydį Lietuvoje, Panevėžio rajono savivaldybės ir Panevėžio seniūnijos centras. Miesto istorija ir pats pavadinimas neatsiejamai susiję su per jį tekančia upe.

Miesto Vardo Kilmė: Nevėžis ir Legendos

Panevėžiečiams per miestą ir jo apylinkes tekanti Nevėžio upė yra ypatinga - nuo jos pavadinimo kilo ir miesto vardas. Miestas kūrėsi prie Nevėžio upės, todėl ir pavadintas atitinkamai: priešdėlis „pa-“ (reikšmiantis „prie“) + upės vardas. Tai būdingas vandenvardinis vietovardis lietuvių kalbai, kaip antai Pakruojis (prie Kruojos) ar Pasvalys (prie Svalios).

Nors etimologinis pavadinimo paaiškinimas siejamas su upės vardo priesaga, egzistuoja ir įdomi legenda. Visi esame girdėję šią trumpą legendą, kaip atsirado Panevėžio pavadinimas: keliavo du ponai palei Nevėžio upę ir vienas iš jų pamatė iš vandens išlindusį vėžį. Tuomet jis sušuko: „Pane vežys!“ (žodis „Pane“ seniau buvo sakoma „Pone“). Ši legenda pasakoja apie neįprastą Panevėžio pavadinimo atsiradimą, galbūt, išskiriant jį iš kitų, pagal priešdėlį „pa-“ suformuotų vietovardžių. Pačio Nevėžio upės pavadinimas, sakoma, buvo sugalvotas gana paprastai: jis nešniokščia, neužia ir nėra vėžiu, todėl ir kilo vardas Nevėžis.

Panevėžio Geografinė Padėtis ir Klimatas

Panevėžio miestas įsikūręs Nevėžio žemumoje, abipus Nevėžio aukštupio. Jo šiaurinė dalis išsidėsčiusi Lėvens ir Nevėžio takoskyroje. Reljefas lygus, palaipsniui žemėjantis link Nevėžio. Aukščiausias reljefo taškas yra miesto centrinėje dalyje, šalia buvusio vandentiekio bokšto, tarp J. Tilvyčio, Vaižganto ir Aldonos gatvių (apie 66 m virš jūros lygio), o žemiausias - vakariniame pakraštyje, Nevėžio ir Sanžilės santakoje (apie 38 m).

Nevėžio upės vidutinis vandens debitas ties Panevėžiu yra 7,23 m³/s, maksimalus - 181 m³/s, minimalus vasarą - 0,71 m³/s, žiemą - 1,45 m³/s. Dviejose miesto vietose Nevėžis yra patvenktas: ties Savitiškio tiltu (dabartinė gelžbetoninė užtvanka įrengta 1974 m.) ir ties buvusia „Ekrano“ gamykla (1979 m.), kur užtvenkus susidarė didžiausias Panevėžio vandens telkinys - 85 ha ploto Ekrano marios. Miesto centre telkšo Senvagė - tarpukariu ištiesinus Nevėžio vagą susidaręs vandens telkinys, kuris 1981 m. buvo sutvarkytas ir paverstas poilsio zona. Miesto teritorija teka ir dar aštuoni pavadinimus turintys vandentakiai: Sanžilės kanalas, Žagienis, Šermutas (Nevėžio intakai), Šakinė (Molainos intakas), Vilktupis (Lėvens intakas), Sirupis (užpiltas, teka į Nevėžį po žeme), Varnaitis (Nevėžio intakas, iš dalies užpiltas, likęs tik žemupys Kultūros ir poilsio parke) ir Nendrė (iš dalies užpilta).

Pagal Kepeno klasifikaciją, Panevėžys yra vidutiniškai šalto, tolygiai drėgno su snieginga žiema klimato juostoje. Pagal meteorologines sąlygas miestas patenka į Vidurio žemumos klimato rajono Mūšos-Nevėžio parajonį. Šilčiausias mėnuo yra liepa, kai oro temperatūra dieną įšyla vidutiniškai iki 24,1 ºC, o šalčiausi - sausis ir vasaris, kai orai naktimis atvėsta vidutiniškai iki -5,6 ºC. Vidutinė metinė oro temperatūra siekia 7,4 ºC. Kritulių per metus vidutiniškai iškrinta 608 mm, daugiausia - liepą (83 mm), mažiausiai - vasarį ir kovą (33 mm).

Panevėžiui priklauso keletas Lietuvos klimato rekordų: ilgiausia Lietuvoje pūga 1969 m. vasario 8-11 d., trukusi 78 val. 25 min., - vėjo greitis pūgos metu siekė 16 m/s, gūsiuose - iki 20 m/s. Per lijundrą 1977 m. balandžio 12-14 d. Panevėžyje apšalo skersmuo ant elektros perdavimo linijų siekė 175 mm. Be to, 1972 m. rugsėjo 28 d. mieste iškrito anksčiausias sniegas Lietuvoje.

Miesto Įkūrimas ir Ankstyvoji Plėtra (XV-XVI a.)

Nustatyta, kad teritorija, kurioje vėliau įsikūrė Panevėžys, iki XIV a. vidurio buvo beveik ištisai apaugusi miškais. XIV a. Livonijos kronikose minimi Molainiai, Nevėžininkai, Uliūnai, Barklainiai, Velžys ir kitos dabartinio Panevėžio apylinkėse esančios gyvenvietės, tačiau jos buvo mažos ir nereikšmingos. Palankesnės sąlygos apsigyventi Upytės krašto giriose susidarė 1435 m. sutriuškinus Livonijos ordiną. Manoma, kad žmonės pradėjo kurtis būsimojo miesto teritorijoje nuo XV a. vidurio - Nevėžio dešiniajame krante, prie kelių iš Ramygalos į Livoniją ir iš Žemaitijos Daugpilio link. Šiai gyvenvietei vėliau prigijo Senojo Panevėžio pavadinimas.

Panevėžys pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1503 m. rugsėjo 7 d., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras savo raštu dovanojo žemę tarp Nevėžio ir Lėvens upių Ramygalos klebonui. Didysis kunigaikštis įpareigojo jį pastatyti bažnyčią šioje teritorijoje, siekiant kovoti su krašte dar labai gaja pagonybe. Dovanotoje žemėje, dešiniajame Nevėžio krante (netoli dabartinių Senamiesčio ir Venslaviškio gatvių sankryžos), 1507 m. buvo pastatyta nedidelė medinė bažnyčia ir klebonija, greta leista įkurti smuklę. Priešais bažnyčią buvo turgaus aikštė, kurioje stovėjo karčema ir aludė (bravoras) su pirtimi. Taip kūrėsi bažnytinė valda - Senasis Panevėžys.

1519-1521 m. Nevėžio kairiajame krante, valstybinio dvaro žemėse, susiformavo Naujojo Panevėžio gyvenvietė. Naujasis Panevėžys įsikūrė prie svarbaus prekybos kelio, ėjusio iš Kernavės į Rygą, dėl to jis plėtėsi sparčiau už Senąjį Panevėžį ir netrukus jį pralenkė. Aplink Naujojo Panevėžio centre buvusią trikampę Turgaus aikštę (dabar Laisvės aikštė) buvo išsidėstę miestiečių sklypai. 1548 m. dvaro žemių patikros rašte jau minimas ir Naujasis miestas.

Panevėžio Augimas XVI-XVIII Amžiais

1529 m. Naujasis Panevėžys buvo įrašytas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės neprivilegijuotųjų miestelių sąrašą, o XVI a. viduryje istorijos šaltiniuose jis jau vadinamas miestu. Manoma, kad tuo metu jame galėjo gyventi apie 350 žmonių; daugelis jų vertėsi žemdirbyste ir amatais. Pagal dydį ir socialines ekonomines charakteristikas Panevėžys atitiko to meto Lietuvos vidutinio miestelio lygį. 1565-1566 metais, Lietuvoje vykstant administracinei reformai, Panevėžys tapo apskrities (pavieto) centru, kai į Naująjį Panevėžį iš Krekenavos buvo atkeltos Upytės apskrities administracinės įstaigos. Tai suteikė miesteliui tolesnio augimo perspektyvą. 1573 m. Panevėžys pirmą kartą paminėtas Antverpeno mokslininko Johanno Portancijaus sudarytame Livonijos žemėlapyje.

Nuo XVII a. pradžios Naujojo Panevėžio ūkinė veikla išsiplėtė - miestas prekiavo linais su Ramygala, per jį keliaudavo pirkliai tarp Rygos ir Vilniaus. 1614 m. Naujajame Panevėžyje pastatytas teismo archyvo pastatas - seniausias išlikęs pastatas Panevėžyje.

XVII-XVIII a. Lietuvoje buvo nepalankūs miestų augimui dėl nuolatinių karų, siautusių epidemijų ir bado. Panevėžys tuo metu nesiplėtė. 1661 m. Senajam Panevėžiui suteikta turgaus ir prekymečių privilegija, tačiau ji menkai skatino gyvenvietės plėtrą. XVII a. Panevėžyje daugėjo kitų tautybių gyventojų, ypač žydų; 1671 m. Senasis Panevėžys buvo išnuomotas žydui Samueliui Juzefovičiui.

1727 m. į Panevėžio vakarinę dalį atsikėlę pijorai pastatė bažnyčią, įsteigė vienuolyną ir kolegiją - pirmąją vidurinę mokyklą mieste. Teritorija buvo taisyklingo plano su kvadrato formos aikšte centre. Pijorų apgyventa teritorija netrukus susijungė su Naujuoju Panevėžiu, ir Panevėžys tapo nemažo regiono švietimo centru. 1780 m. sudegė Senojo Panevėžio bažnyčia, kuri 1781-1782 m. buvo atstatyta Smėlynėje, arčiau Naujojo Panevėžio. Nuo 1789 m. čia minima Mikolajevo gyvenvietė. Nuo 1780 m. Senasis ir Naujasis Panevėžys ėmė jungtis. Sprendžiant iš netiesioginių šaltinių, nuo 1791-1792 metų Panevėžys turėjo savivaldą. XVIII a. antrojoje pusėje miesto statusas balansavo tarp miestelio ir miesto.

Panevėžys XIX Amžiuje: Pramonės ir Gyventojų Augimas

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1796 m. Panevėžys priskirtas Vilniaus gubernijai, o nuo 1843 m. - Kauno gubernijai. 1800 m. leista steigti rotušę. XIX amžiuje, pakankamai ekonomiškai ir politiškai stabiliu laikotarpiu, susidarė gana palankios sąlygos miesto plėtrai. 1811 m. rusų valdžia išpirko Panevėžį iš privataus savininko, kas pagerino jo ekonominę ir politinę padėtį. Tik triskart - 1812 m. pražygiuojant Napoleono armijai bei per 1830-1831 ir 1863-1864 metų sukilimus - miestas patyrė žymesnių sukrėtimų, tačiau jų padariniai buvo greitai likviduoti.

Pagrindinis XIX amžiaus bruožas - nuolatinis ir greitas Panevėžio augimas: gyventojų daugėjo, plėtėsi ekonomika, infrastruktūra, socialinė sfera ir kultūra. Maždaug nuo 1825 metų panevėžiečių skaičius nuolat didėjo. 1897 metais mieste jau buvo 13 000 gyventojų, per šimtmetį gyventojų padaugėjo daugiau kaip 16 kartų. 1825 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, 1841 m. įkurta stačiatikių parapija. Per 1830-1831 m. sukilimą Panevėžį 1831 m. kovą užėmė Kazimiero Truskausko ir Antano Pšeciševskio sukilėlių būriai, o liepą - H. Dembinskio dalinys. Po sukilimo 1832 m. pijorų kolegija buvo uždaryta, o nuo 1840 m. veikė iš Troškūnų atkelta Panevėžio apskrities bajorų mokykla (uždaryta 1865 m.). 1849 m. Panevėžiui priskirta Mikolajevo gyvenvietė. Per 1863-1864 m. sukilimą Panevėžio apskrityje veikė Eliziejaus Liutkevičiaus sukilėlių būrys. 1866 m. vietoj rotušės įsteigta miesto dūma.

XIX a. pabaigoje mieste vyko pramonės perversmas: atsirado pirmosios modernios įmonės, pradėti naudoti mechaniniai varikliai, gamyba orientuota į platesnes rinkas. Stiprėjo kredito sistema, plėtėsi prekybos apimtys ir atstumai. Po valstiečių reformos spartėjo pramonės raida, o svarbiausia pramonės šaka buvo žemės ūkio produktų perdirbimas. Panevėžys tapo regiono pramonės centru. Miesto plėtrą paspartino 1873 m. nutiestas Radviliškio-Daugpilio plačiojo geležinkelio atkarpa, o 1898 m. - Panevėžio-Pastovių siaurasis geležinkelis. 1881 m. didelis gaisras sunaikino apie ketvirtadalį miesto. Didžiausia įmonė buvo 1891 m. įkurta Stanislovo Montvilos spirito ir mielių gamykla. Vyko luomų niveliacija, aktyvus buvo lietuvių, lenkų ir žydų tautinis judėjimas. Plėtėsi švietimo sistema ir didėjo raštingumas.

Panevėžio gyventojų sudėtis 1897 metais

Gyventojai pagal konfesijas 1897 metais

Kultūrinis Gyvenimas ir Švietimas XX a. pradžioje - Tarpukariu

XX amžiaus pradžioje Panevėžyje išryškėjo pirmieji pilietinės visuomenės bruožai, aktyvėjo miesto kultūrinis gyvenimas. 1905 m. buvo atidarytas Juozo Masiulio lietuviškas knygynas, o nuo 1906 m. veikė „Aido“ draugija. 1914 m. pradėjo eiti pirmasis miesto laikraštis „Naš kraj“. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. pavasarį į Panevėžį iš Kauno buvo perkeltos gubernijos įstaigos, ir Panevėžys laikinai tapo gubernijos centru. Liepos pabaigoje miestą be didesnio pasipriešinimo užėmė Vokietijos imperijos kariuomenė. Tų pačių metų spalį, Vokietijos kariuomenei užėmus Panevėžį, atidaryta pirmoji lietuviška gimnazija, kuri labai prisidėjo prie miesto kultūrinio gyvenimo. Prieš tai iš Panevėžio pasitraukė apie ketvirtadalį gyventojų, evakuotos pagrindinės įmonės, įstaigos, žaliavų ir maisto atsargos. Likusias vertybes iš miesto išgabeno vokiečių okupacinė valdžia. Karo metu mieste siautė gaisrai ir įvairios epidemijos, nuo gaisrų ir plėšimų nukentėjo beveik trečdalis pastatų. Vokiečių valdžia palaikė komunalinę tvarką, gaivino karo poreikiams reikalingą gamybą, leido oficialiai veikti kultūros ir švietimo draugijoms.

1918 m. lapkritį Vokietijos kariuomenė pamažu ėmė trauktis iš Lietuvos teritorijos. 1919 m. sausį mieste iš savanorių buvo sudarytas Lietuvos kariuomenės karininko Jono Variakojo vadovaujamas Panevėžio srities apsaugos būrys. Raudonajai armijai veržiantis į krašto gilumą, J. Variakojo būrys atsitraukė Kėdainių link, kur, pasipildęs savanoriais, smarkiai išaugo ir buvo pervadintas Panevėžio atskiruoju batalionu. Sausio 9 d. Raudonoji armija įžengė į Panevėžį, o kovo 27 d. Panevėžio batalionas kartu su vokiečių kareiviais miestą išvadavo. Tačiau balandžio 5 d. Raudonoji armija savanorius vėl išstūmė iš miesto. Lietuvos kariuomenei sukaupus papildomas pajėgas ir paruošus puolimo planą, gegužės 18 d. prasidėjo Panevėžio išvadavimo operacija. Gegužės 19 d. Panevėžys buvo galutinai išvaduotas. Nuo 1920 m. Panevėžys turėjo savo biudžetą, ūkis buvo tvarkomas pagal planą.

Tarpukariu (1918-1939 m.) Panevėžys dar labiau išaugo. Toliau plėtojosi ekonomika, švietimo ir kultūros sferos, plėtėsi teritorija, daugėjo gyventojų. 1923-1939 metais gyventojų skaičius mieste padidėjo nuo 19 200 iki 26 600. Svarbiausias šios epochos bruožas - miesto lietuvėjimas. Nors kitataučių mieste tarpukario metais liko daug (1923 metais lietuviai sudarė 53% miestiečių), vis daugėjo lietuvių. Šiam procesui didžiulės įtakos turėjo valstybės politika, valdymo institucijų ir svarbiausia - švietimo sistemos lietuvinimas. Kūrėsi lietuvių miestiečių tradicijos, gyvenimo būdas. Miesto visuomeniniam gyvenimui savitumo teikė aktyvi lenkų ir žydų tautinių bendrijų veikla.

1923 m. pradėjo veikti elektros stotis, veikė spirito ir mielių gamykla, „Kalnapilio“ įmonė, Valstybės degtinės monopolio Panevėžio pilstykla. 1931 m. pradėjo veikti didžiausia Panevėžio įmonė - akcinė bendrovė „Maistas“, o nuo 1933 m. veikė muilo fabrikas ir garsus linų šukavimo ir pakulų apdirbimo fabrikas. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėta cukraus fabriko statyba. 1918-1940 m. Panevėžys buvo didžiausias grūdų malimo centras Lietuvoje: veikė stambiausias „Lietūkio“ malūnas ir kiti.

1923 m. atidaryta apskrities ligoninė, 1930 m. suorganizuotas autobusų susisiekimas. Švietimo srityje 1921 m. Panevėžyje pradėjo veikti Miškų technikos, 1922 m. - berniukų, 1927 m. - mergaičių amatų mokyklos, 1932 m. įkurta mergaičių gimnazija. 1939 m. iš Klaipėdos atkelta prekybos mokykla ir Pedagoginis institutas (tais pačiais metais perkeltas į Vilnių). Mieste buvo dvi žydų, viena lenkų gimnazijos, žydų vidurinė mokykla ir žydų dvasinė seminarija.

Kultūriniame gyvenime 1919 m. atkurta „Aido“ draugija, 1922 m. pradėjo veikti viešoji biblioteka, nuo 1924 m. leistas laikraštis „Panevėžio balsas“. 1925 m. įkurta „Dainos“ draugija ir Panevėžio muziejus. Mieste buvo daug chorų, aktyviai veikė ateitininkai, skautai, šauliai. Panevėžyje dirbo skulptoriai B. Bučas, J. Zikaras, dailininkai V. Kairiūkštis, P. Puzinas, J. Kaminskas, rašytojai J. Lindė-Dobilas, G. Petkevičaitė-Bitė, M. Grigonis, K. Jasiukaitis, J. Čerkesas-Besparnis, B. Buivydaitė. 1926 m. įkurta Panevėžio vyskupija, 1927 m. mieste įsikūrė marijonai, o 1930 m. pašventinta Kristaus Karaliaus katedra.

Antrasis Pasaulinis Karas ir Sovietmetis

Antrojo pasaulinio karo metai Panevėžiui buvo skausmingi. 1940 m. birželio 15 d. miestą užėmė rusų kariuomenė. Jau liepos mėnesį prasidėjo pirmieji areštai - suimti mokytojai P. Būtėnas, J. Elisonas, B. Antanaitis, buvęs vidaus reikalų ministras J. Čaplikas ir kiti. Per 1941 m. birželio masinius gyventojų trėmimus iš Panevėžio apskrities buvo išvežta apie 600 asmenų.

1941 m. birželį, prasidėjus SSRS-Vokietijos karui, traukdamasi SSRS kariuomenė ir Valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKGB) įvykdė žiaurius teroro aktus: buvo nužudyti trys Panevėžio gydytojai S. Mačiulis, J. Žemgulis, A. Gudonis bei gailestingoji sesuo Z. Kanevičienė (kartu - dar trys panevėžiečiai), prie cukraus fabriko sušaudyta 19 politinių kalinių. Mieste prasidėjo sukilimas prieš sovietų valdžią, ir 1941 m. birželio 27 d. į Panevėžį įžengė Vokietijos kariuomenė. Vokiečių okupacijos metais buvo nužudyta per 8000 miesto ir jo apylinkių gyventojų, didžiąją dalį sudarė žydai. 1941 m. liepos 11 d. mieste įsteigtas žydų getas, vyko žydų ir sovietinių kolaborantų žudynės (daugiausia nužudyta 1941 m. rugpjūčio 23 d. - 7523 žmonės). 1941 m. lapkritį iš 6 apskričių sudaryta Panevėžio apygarda. 1944 m. Vokietijos kariuomenė atsitraukdama apgriovė 13 pramonės įmonių, malūnus ir elektros stotis, kiek vėliau jos aviacija subombardavo gyvenamųjų namų kvartalus prie Turgaus (dabar Laisvės) aikštės.

Neramus panevėžiečiams buvo ir pokaris. Daug jų nukentėjo nuo represijų, patyrė tremtinių dalią. Po Antrojo pasaulinio karo natūrali Panevėžio raida buvo sutrikdyta. Sovietų okupacijos metais Panevėžys (nuo 1950 m.) tapo rajono centru. Miesto gyvenimui stipriai įtakos turėjo komunistų partijos ir sovietinių valdžios įstaigų direktyvinis vadovavimas. Miestas formuotas kaip didelis pramonės centras. 1944 m. atidaryta suaugusiųjų gimnazija, muzikos ir geležinkelininkų mokyklos.

XX a. 5-ajame dešimtmetyje mieste kūrėsi amatininkų artelės („Oriol“, „Raudonasis spalis“ ir kitos), o 6-7-ajame dešimtmetyje - ir didelės pramonės įmonės, tokios kaip „Lietkabelis“, Gelžbetonio dirbinių, Tiksliosios mechanikos, Autokompresorių, „Ekrano“ gamyklos, Stiklo fabrikas. Panevėžyje per šeštąjį-aštuntąjį dešimtmečius pastatyta daug didelių pramonės įmonių, todėl vėl labai sparčiai daugėjo gyventojų: 1959-1979 metais panevėžiečių padaugėjo nuo 41 000 iki 101 500. 1979-1990 metais gyventojų užfiksuota jau 130 000. Plėtėsi miesto teritorija, išaugo nauji daugiabučių namų kvartalai. 1961 m. Panevėžio politechnikumo bazėje įkurtas Kauno politechnikos instituto Panevėžio vakarinis skyrius, 1965 m. - vienintelė Lietuvoje internatinė sporto mokykla, 1966 m. - jaunųjų gamtininkų ir jaunųjų technikų stotys, 1967 m. - Vaikų dailės mokykla. Mieste buvo tiesiami kanalizacijos tinklai, 1963 m. jis dujofikuotas, pradėti statyti nauji daugiabučių namų rajonai. Septintajame dešimtmetyje pradėta miesto centrinės dalies rekonstrukcija, sutvarkyta Nevėžio senvagė, kuri 1972 m. pradėta rekonstruoti kaip panevėžiečių poilsio vieta.

Nepriklausomybės Atkūrimas ir Šiuolaikinis Panevėžys

1988 m. liepą buvo įkurta Panevėžio Sąjūdžio rėmimo grupė, o rugpjūtį pradėtas leisti laikraštis „Sąjūdžio žodis“. 1990 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Panevėžyje, kaip ir visoje šalyje, prasidėjo greitas visuomenės integravimas į šiuolaikinę Europos bendruomenę. Šis procesas vyksta visose - mentaliteto, ekonomikos, papročių, elgesio normų, kultūros ir švietimo modelių - sferose. Didžiausias išbandymas teko miesto pramonei, kuri turėjo labai greitai restruktūrizuotis ir prisitaikyti prie poindustrinės visuomenės diktuojamų sąlygų. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bankrutavo dalis Panevėžio įmonių, tačiau jų vietoje kūrėsi naujos.

1993 m. patvirtintas miesto herbas, o 1995 m. vėl atkurta Panevėžio apskritis. 2001 m. įkurta viešoji įstaiga „Panevėžio siaurukas“ ir vienintelis šalyje Norvegijos pramonės parkas. 1992 m. Panevėžyje gyveno 132 300 žmonių - daugiausia per visą miesto istoriją, po to gyventojų skaičius ėmė mažėti. Šiandien Panevėžys išlaiko svarbią regioninio ekonomikos ir kultūros centro poziciją, toliau plėtodamas savo infrastruktūrą ir socialinę sferą.

tags: #nuo #kokios #upes #gime #panevezio #vardas

• kaip išsirinkti pavasarinę kepurę vaikui
• Vaiko augimo raida
• Dievo Žodžio pažinimas vaikams
• motinystės iššūkiai ir visuomeninė veikla
• kaip prižiūrėti sveikatą laukiantis vaikelio