Kūdikio ropojimas: nuo pirmųjų pasiruošimo žingsnių iki savarankiškumo
Ropojimas - tai viena iš daugelio žmogaus motorinio vystymosi stadijų. Kūdikiui augant, sparčiai lavėja ir stambiosios motorikos įgūdžiai, jis po truputį pradeda mokytis ropoti. Ši naujai atsivėrusi galimybė daug džiaugsmo suteikia ne tik kūdikiui, bet ir tėvams.
Visgi dažniausias scenarijus yra šis: šliaužimas, ropojimas ir vaikščiojimas. Ropoti išmoksta maždaug 9 mėn. kūdikis. Dažniausiai vaikai pradeda ropoti nuo 6 iki 12 mėn. Tiksliai pasakyti, kada kūdikis pasieks šį fizinės raidos etapą - sudėtinga, tačiau ropoti dažniausiai pradeda 9-10 mėn. sulaukę kūdikiai. Retai, bet pasitaiko, kad kūdikiai „prašoka“ ropojimo etapą. Tokiu atveju jie išmoksta šliaužti, o tada po kiek laiko jau stojasi ant kojų ir mokosi vaikščioti. Tačiau tai išimtys. Jei kūdikis gimė neišnešiotas, jis taip pat ropos, tačiau gali būti, kad šiek tiek vėliau nei bendraamžiai. Pavyzdžiui, jei kūdikis gimė 32-33 nėštumo savaitę, jis ropoti gali pradėti (tačiau tikrai ne būtinai) vidutiniškai 2 mėn. vėliau.
Ankstyvieji pasiruošimo ropojimui žingsniai
Naujagimio ropojimo refleksas
„Ropoti moka“ ką tik gimęs kūdikis. Jeigu gulinčiam ant pilvo naujagimiui prie pėdų pridėsite savo delną ir jis pajus, kad gali atsispirti, atsispirs bei šiek tiek pašliauš pirmyn. Tačiau tai tik refleksas, kuris silpnėja ir išnyksta apie trečią gyvenimo mėnesį.
Guldymo ant pilvo svarba
Ne veltui medikai pataria kuo dažniau kūdikius guldyti ant pilvo, o ne laikyti juos gultukuose ar kėdutėse. Guldymas ant pilvo ir ropojimas - susiję. Norint, kad kūdikis pradėtų ropoti, reikia kūdikį kuo ilgiau išlaikyti gulėjimo ant pilvo padėtyje. Gulėjimas ant pilvo labai sustiprina kaklo, nugaros bei rankų raumenis. Antrą gyvenimo mėnesį ant pilvo gulintis kūdikis jau sugeba pakelti galvą ir žiūrėdamas į priekį gali ją išlaikyti dešimt sekundžių. Taip stiprinami sprando, nugaros ir rankų raumenys. Kuo jie bus stipresni, geriau išlavinti, tuo greičiau ir vikriau mažylis ropos.
Rankų ir pusiausvyros lavinimas
Maždaug ketvirtą mėnesį kūdikiui pabosta vienoda poza ir apžiūrėjęs, kad gali ištiesti jau atsipalaidavusias rankas ir kojas, pradeda jomis mojuoti bei irtis ore. Atrodo labai juokingai, tarsi bandytų plaukti sausumoje. Tuomet kūdikio rankos per alkūnes yra sulenktos, o kojos beveik ištiestos.
Apie penktą gyvenimo mėnesį kūdikis jau nebesisupa ant pilvo tarsi laivelis, o stengiasi kuo ilgiau išbūti pasirėmęs ištiestomis rankomis ir stebėti, kas vyksta aplinkui. Jau penktą gyvenimo mėnesį kūdikis išmoksta gulėdamas ant pilvuko ištiesti vieną ranką pirmyn ir neparpulti. Tai žingsnelis ropojimo link. Šiam įgūdžiui lavinti padeda mėgstamas vaiko žaislas ar daiktas, kurį, gulėdamas ant pilvo, jis mato prieš save ir tai jį stimuliuoja siekti. Kartais sugeba gulėti pasirėmęs net ir viena ranka, ypač, jei sudomino koks nors daiktas ar žaislas.
Maždaug šešių mėnesių kūdikis gana ilgai guli ant pilvo atsirėmęs ištiestomis rankomis ir plaštakomis. Šios jau niekada nebebus suspaustos į kumščius. Jei vaikas guli ant pilvo ir akių lygyje jam parodysite įdomų žaislą, viena ranka bandys jį paimti, o kūno svorį trumpam - kelioms sekundėms perkels ant vienos rankos.
Septintą - aštuntą mėnesį tobulėja vaiko judesiai ir kūno pusiausvyra. Gulėdamas ant pilvo jis, remdamasis viena ranka, vis lengviau pasiekia akių lygyje kabantį žaislą ir ilgiau išlaiko pusiausvyrą. Pagaliau žengia didelį žingsnį pirmyn ir išmoksta suktis apie savo ašį. Tai išties didelis laimėjimas, mat kūdikis jau pats gali surinkti visus žaislus, gulinčius apie jį ratu.
Kūdikiui pasiekus 7 mėnesių laikotarpį aktyvumas ženkliai kinta. Šiame laikotarpyje kūdikiai pasidaro aktyvūs, judrūs, o judesiai ir padėtys labai įvairios ir jau gana individualios. Tai periodas, kuomet vaikas ne tik susidomėjęs žaidžia su žaisliukais, bet ir bando aktyviai jų siekti iš įvairių padėčių ir taip pamažu atranda sau tinkamiausias ir individualiausias kūno pozicijas. Šis laikotarpis labai svarbus ir išskiriamas dėl savarankiško sėdėjimo susiformavimo. Per šį laikotarpį kūdikis išmoksta tvirtai sėdėti ir individualiai prisitaikyti sėdėjimo padėtis. Kūdikis įsikibęs arba remdamasis ranka šone bando sėstis.
Padovanok juoko ligoninėje gydomiems vaikams.
Šliaužimas - pereinamasis etapas
Pirmiausia turi sutvirtėti kūdikio raumenys, po to kūdikis mokosi vartytis, išsikelti ant tiesių rankų, suktis aplink savo ašį, šliaužti, ropoti, stovėti ir vaikščioti. Vis dar pasitaiko, kad tėvai painioja šliaužimą su ropojimu. Šliaužti kūdikiai pradeda tuomet, kai jų pečių juosta sustiprėja taip, jog rankos sugeba traukti kūną į priekį, o kojos spirtis.
Šliaužti ant pilvo išmoksta maždaug 9 mėn. kūdikis (kartais ir anksčiau). Dažna šeima pastebi, kad pirmiausia kūdikiui pavyksta šliaužti tik atbulom. Pirmieji kartai atrodo juokingi, nes skubėdamas pas mamą kažkodėl nuo jos tolsta judėdamas atgal. Labai nepatogu šliaužti atbulom, bet kūdikis, ryžtingas ir užsispyręs, tol treniruojasi, kankinasi, stena, kol galų gale šiaip taip susitvarko su savo kūnu ir išmoksta pakeisti judėjimo kryptį.
Kai kuriais atvejais šliaužimo etapas yra praleidžiamas ir kūdikis iš karto ropoja. Tiesa, kai kurie kūdikiai praleidžia šliaužimo etapą ir iš karto pradeda ropoti, to reikėtų vengti, todėl stebint tokią situaciją, rekomenduojama pasikonsultuoti su kineziterapeutu. Arba, kai jau minėta, praleidžiamas ropojimo etapas ir kūdikis, išmokęs šliaužti, mokosi vaikščioti. Tačiau tai išimtys.
Keturios atramos ir ropojimo pradžia
Ropoti išmoksta maždaug 9 mėn. kūdikis. Tačiau iki tol jis ruošia savo kūną, kad galėtų pakilti remdamasis rankomis ir keturiomis žingsniuoti per pasaulį. Dešimtą mėnesį įvyksta dar vienas lūžis. Kūdikis jau bando pasiremti ne tik rankomis, bet kelti užpakalį tol, kol šis pakyla į viršų ir pilvas neliečia žemės. Netrukus išmoksta stovėti keturiomis, bet ne iš karto pavyksta.
Pirmiausia kūdikiai turi išsikelti į keturpėsčią padėtį (ant kelių ir tiesių rankų) ir pasiūbuoti šioje padėtyje. Po kelių dienų pakėlęs užpakaliuką mokosi siūbuoti, „tikrina“, ar neparpuls. Jei gerai sekasi, bando perkelti ranką, pajudinti iš vietos koją. Tai yra starto pozicija, iš kurios jis ropos. Kai vargais negalais išmoksta siūbuoti ir neparpulti, pabando perkelti ranką ir stebi, kas bus toliau, tada atsargiai iš vietos pajudina ir koją. Tai jau pirmieji žingsniai keturiomis. Jie kūdikiui kelia labai daug džiaugsmo, nors kol kas atrodo labai nekoordinuoti. Taip pat kūdikis keturpėsčioje padėtyje turėtų gebėti laisvai atkelti vieną ranką (dažniausiai ko nors siekdamas) ir tvirtai išsilaikyti.
Vienuoliktą ir dvyliktą mėnesį kūdikis gerai ropoja, todėl jaučiasi gana savarankiškas, viskuo domisi. 11-12 mėn. mažyliai - jau tikri ropojimo ekspertai, jų ropojimas yra koordinuotas. Vienuoliktą ir dvyliktą mėnesį kūdikis vis tobuliau ropoja ir netrukus pastebi, kad visas pasaulis priklauso jam. Štai dabar prasideda mažylio džiaugsmo, o mamos vargų metas. Vaikas jaučiasi labai savarankiškas, domisi viskuo, kas yra namuose.
10 mėnesių kūdikio gebėjimai ir svarbūs aspektai
| Ką geba 10 mėnesių kūdikis? | Į ką reikėtų atkreipti dėmesį šiuo laikotarpiu? |
|---|---|
| Bando arba jau ropoja | Jeigu vaikas dar neropoja, nereikėtų skatinti jo stovėti ar vedžioti stačiomis, nes tai gali jį suklaidinti. |
| Savarankiškai atsisėda per šoną arba iš keturpėsčios padėties | 10 mėn. kūdikiams būdinga W sėdėjimo padėtis. Tokioje padėtyje dažniausiai sėdi žemą raumenų tonusą turintys kūdikiai. Dažnai ir ilgai sėdėti tokioje padėtyje nerekomenduojama dėl per didelės klubų vidinės rotacijos ir kelių raiščių pertempimo. Ateityje gali išryškėti X formos kojų padėtis. |
| Sėdi savarankiškai neribotą laiką | Kalbėkite su kūdikiu suaugusiųjų kalba. Girdėdamas taisyklingą suaugusiųjų kalbą kūdikis sparčiau tobulės ir neįstrigs vien dviskiemenių garsų stadijoje. |
| Gali bandyti stotis įsikibęs į lovytę ar kitą baldą | Vaiko suvokimas tobulėja, jis ne tik suvokia bendrą visumą, bet pastebi jos atskiras detales ir mėgina jas optiškai bei taktiliškai tyrinėti. |
| Kūdikis ima daiktus ar žaislus trimis pirštais: nykščiu, rodomuoju ir didžiuoju | |
| Geba sąmoningai padaužyti du daiktus vieną į kitą |
Metų laiko mažylis praleidžia stovėdamas, o dažnas jau bando žengti savo pirmuosius žingsnius. Kūdikio atsistojimas ir pirmieji žingsniai yra vienas įdomiausių ir labiausiai įsimintinų jo raidos etapų.
Ropojimo nauda kūdikio raidai
Ropojimo metu stiprėja ryšiai tarp kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių neuronų tinklų. Lavinama koordinacija. Lavinama kūdikio regėjimą ir propriorecepcijos (kūno padėties erdvėje suvokimo) įgūdžius. Pavyzdžiui, atstumas tarp kūdikio akių ir grindų yra panašus kaip tarp skaitomų knygelių.
Atsiranda savarankiškumo ir pasitikėjimo jausmas. Ropojimas ugdo savarankiškumą. Kliūčių ruožas su apylankomis dar labiau sustiprins kūdikį fiziškai. Kliūtys gali būti pagalvės, kurias reikia perropoti, dėžės, kurios turi būti apeinamos, kėdė, pro kurią smagu pralįsti, ir t. Kopimas į kalną. Ropščiantis į viršų dirba visai kitos raumenų grupės.
Kaip paskatinti kūdikį ropoti?
Jei jūsų vaikelis nebando ropoti, bet šliaužia, pirmas dalykas, ką galite padaryti: skatinti šliaužti per kliūtis (pvz., pagalves, savo kojas), taip kūdikis savaime norės kelti pilvelį ir tiestis ant rankų.
Jei vis dėlto reikia skatinti kūdikį ropoti, naudinga pradėti nuo keturpėsčios padėties, o esant joje skatinti kūdikį atkelti vieną ranką (siekti žaisliuko). Taip pat naudinga pamokyti kūdikį ropoti atskirai kojomis bei atskirai rankomis, o paskui viską sujungti.
Ko nereikėtų daryti:
- Jeigu vaikas dar neropoja, nereikėtų skatinti jo stovėti ar vedžioti stačiomis, nes tai gali jį suklaidinti.
- Dažnai ir ilgai sėdėti W sėdėjimo padėtyje nerekomenduojama dėl per didelės klubų vidinės rotacijos ir kelių raiščių pertempimo.
Saugumas ropojančiam kūdikiui
Kūdikiui ropojant, aplink jį atsiveria naujas pasaulis. Čia tiek daug dar nepačiupinėtų daiktų, kuriuos dabar nesunku pasiekti. Todėl šiuo laikotarpiu labai svarbu, kad ant grindų ar pasiekiamose vietose nebūtų aštrių, smulkių ar pavojingų daiktų, kuriuos kūdikis galėtų paimti ir paragauti. Svarbu pasirūpinti, kad būtų saugu ropoti, ir mažylis nepasiektų aštrių, smulkių, pavojingų daiktų. Labai svarbu pasirūpinti namų saugumu, kuomet kūdikis pradėjo ropoti.
Pirmas patarimas - paropokite patys. Apžiūrėkite namus iš tokios padėties, iš kurios juos mato kūdikis, taigi paropokite po juos keturiomis.
Štai keletas svarbiausių priemonių, kurių reikėtų imtis:
- Įsukite rozetes su apsauga nuo vaikų, nenaudojamas uždenkite.
- Seno modelio rozetes pakeiskite į šiuolaikiškas, turinčias apsaugą nuo vaikų ir tvirtai „laikančias“ laidų kištukus.
- Uždenkite aštrius kampus. Ropojantis kūdikis gali atsitrenkti į aštrius baldų (dažniausiai - žemų kavos, žurnalinių staliukų) kampus.
- Įrenkite durų stabdžius.
- Įrenkite vartelius. Jeigu namuose yra lengvai pasiekiami laiptai, patartina užtverti juos specialiais kūdikių saugumą užtikrinančiais varteliais.
- Pritvirtinkite baldus, didelius elektronikos prietaisus. Ropojantis vaikas netrukus bandys stotis prisilaikydamas už baldų ar kitų daiktų.
- Pašalinkite nukabusius pavojingus daiktus.
- Pakelkite ilgintuvus ir kitus elektros laidus aukščiau, kad kūdikis jų nepasiektų arba paprasčiausiai išjunkite rečiau naudojamus prietaisus.
- Pašalinkite kilnojamus daiktus. Laikinai sukelkite aukščiau visas dužias arba sunkias namų puošmenas.
- Paslėpkite chemikalus ir kitus pavojingus daiktus.
- Užrakinkite spinteles, stalčius.
- Uždenkite atvirą židinį.
- Pasirūpinkite, kad kūdikis neprigertų. Jeigu namuose yra baseinas, pasirūpinkite, kad ropojančiam kūdikiui jis būtų absoliučiai neprieinamas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
