Vaiko teisė pasirinkti, su kuo gyventi: nuo kokio amžiaus Lietuvoje?
Vaikų gerovė ir jų interesų užtikrinimas yra prioritetiniai klausimai sprendžiant bet kokius su vaikais susijusius ginčus. Kai tėvai nutaria skirtis arba gyventi atskirai, vienas svarbiausių klausimų tampa vaiko gyvenamosios vietos nustatymas. Šiame straipsnyje nagrinėsime, nuo kokio amžiaus Lietuvoje vaikas gali turėti įtakos sprendimui, su kuriuo iš tėvų jam gyventi, ir kokie kriterijai yra svarbūs teismui priimant galutinį sprendimą.
Vaiko nuomonės svarba teisiniuose procesuose
Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau CK) 3.177 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti jo norus. Ši taisyklė yra suderinta su Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kurios 12 straipsnis numato, kad vaikui turi būti suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio nagrinėjimo metu, nepriklausomai nuo jo amžiaus, jei tik vaikas sugeba suformuluoti savo pažiūras.
Taigi, sprendžiant ginčus dėl vaikų, įskaitant ir ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, yra būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus, nepriklausomai nuo jo amžiaus. Vaiko pažiūros gali būti išsiaiškintos tiesiogiai teismo posėdžio metu arba per atstovą ar atitinkamą instituciją, pavyzdžiui, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą.
Tačiau svarbu paminėti, kad vaiko nuomonė, nors ir labai svarbi, nėra lemianti. Tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima pats vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama, jei jis prieštarauja vaiko interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis).
Amžiaus ir brandumo kriterijai
Teisės normos ir teismų praktika rodo, kad vaiko amžius ir brandumas yra esminiai veiksniai, į kuriuos atsižvelgiama nustatant vaiko gyvenamąją vietą. Nėra nustatytas griežtas amžiaus cenzas, nuo kurio vaikas galėtų pats pasirinkti, su kuo gyventi. Tačiau galima išskirti tam tikras tendencijas:
- Vaiko nuomonės svarba didėja su amžiumi: Kuo vyresnis ir brandesnis vaikas, tuo daugiau svorio teismas suteikia jo išreikštam norui. Ypač vertinama vyresnių paauglių (14-15 metų ir vyresnių), kurie geba aiškiai apibrėžti sprendimo priežastis ir suvokti jo padarinius, nuomonė.
- Vaiko nesugebėjimas išreikšti nuomonės: Teismų praktikoje vaikai iki 7 metų amžiaus dažnai pripažįstami kaip dar negebantys pareikšti nuomonės, ypač jei kalbama apie sudėtingas teisinius klausimus. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo praktikoje yra buvę atvejų, kai 6 metų vaiko nuomonė nebuvo laikoma lemiama dėl jo nebrandumo ir galimo aplinkinių įtakos.
- Nebrandumo įtaka: Dėl nebrandumo, auklėjimo spragų ar kitų priežasčių vaiko norai ir geriausi interesai ne visada sutampa. Tokiu atveju teismas visada teikia pirmenybę vaiko interesų užtikrinimui ir siekia išsiaiškinti, ar vaiko norai atitinka jo poreikius.
Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas
Nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą, teismas vertina ne tik vaiko norus, bet ir daugybę kitų teisiškai reikšmingų faktų. Tai apima:
- Tėvų galimybės ir pastangos užtikrinti vaiko teises: Teismas vertina kiekvieno iš tėvų gebėjimus ir pastangas užtikrinti pagrindines vaiko teises ir pareigas, įskaitant materialinį aprūpinimą, tinkamą gyvenamąją aplinką, ugdymą ir priežiūrą.
- Šeimos aplinkos sąlygos: Svarbu, kokias sąlygas kiekvienas iš tėvų gali sudaryti vaikui gyventi. Tai apima būsto dydį, saugumą, higieną, galimybes vaikui mokytis ir ilsėtis.
- Tėvų asmeniniai bruožai ir galimybės sudaryti tinkamas sąlygas: Teismas atsižvelgia į tėvų asmenybę, jų sugebėjimą užtikrinti vaiko fizinę, dvasinę ir moralinę raidą.
- Vaiko ir tėvų tarpusavio santykiai: Vertinamas vaiko prisirišimas prie kiekvieno iš tėvų, taip pat santykiai su kitais šeimos nariais ir giminaičiais.
- Tėvų darbo pobūdis ir laikas: Nustatoma, kiek laiko kiekvienas iš tėvų gali skirti vaikui, atsižvelgiant į jų darbo grafiką (pastovus ar nepastovus, dieninis ar naktinis darbas).
- Materialinė padėtis: Nors tai nėra lemiantis faktorius, tėvų materialinė padėtis turi įtakos jų galimybėms suteikti vaikui tinkamas gyvenimo ir vystymosi sąlygas.
- Vaiko poreikiai: Teismas vertina vaiko amžių, sveikatą, ugdymosi poreikius ir kitus individualius poreikius.
Psichologiniai aspektai ir rekomendacijos tėvams
Skyrybos yra sudėtingas procesas ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Svarbu, kad tėvai, net ir nutraukdami santykius, siektų kuo mažiau traumuoti vaikus.
- Vaiko interesų prioriteto principas: Visų šeimos teisinių ginčų ašis yra vaiko interesų pirmumo principas. Teismas visada vertins situaciją per vaiko prizmę.
- Santykių aiškinimasis be vaikų dalyvavimo: Sutuoktiniams santykius aiškintis ir kaltinimus žerti reikėtų nedalyvaujant vaikams.
- Nuolatinės aplinkos išsaugojimas: Jei įmanoma, vaikai turėtų kuo mažiau patirti pasikeitimų, susijusių su gyvenamąja vieta, ugdymo įstaiga ar tėvų bendravimu.
- Teigiamas buvusio partnerio vertinimas: Jokiu būdu negalima žeminti ar menkinti kito iš tėvų vaiko akivaizdoje.
- Specialistų pagalba: Jei tėvams nepavyksta taikiai susitarti, rekomenduojama kreiptis į specialistus - mediatorių, psichologą ar konsultantą.
Teismų praktikos pavyzdžiai
Teismų praktika rodo, kad vaiko išreikštas noras gali turėti lemiamą reikšmę, ypač kai tėvų vaikui sudaromos gyvenamosios aplinkos sąlygos yra iš esmės tokios pačios. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartyje byloje Nr. e3K-3-511-378/2016 buvo atsižvelgta į 14 metų vaiko aiškiai išreikštą norą gyventi su tėvu ir tai buvo vertinama kaip pakankamai svarus argumentas.
Tačiau, kaip minėta, vaiko amžius yra tik orientacinis kriterijus. Teismas kiekvienu atveju vertina ne tik amžių, bet ir vaiko brandumą bei jo požiūrį į susiklosčiusią situaciją.
Svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų.
Šiame straipsnyje pateikta informacija yra bendro pobūdžio ir nepretenduoja į teisinę konsultaciją.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
