Nevaisingumo biomedicininis gydymas: išsami informacija ir galimybės

Nevaisingumas mediciniškai apibūdinamas kaip negalėjimas turėti palikuonių ir pastoti per vienerius reguliarius lytinio gyvenimo metus. Pasaulinės sveikatos organizacija nevaisingumą laiko liga, kuri gali būti dviejų formų - pirminis nevaisingumas, kai moteris niekada nebuvo pastojusi, ir antrinis nevaisingumas, kai nėštumas buvo patirtas, neatsižvelgiant į jo baigtį.

Statistiniai duomenys rodo, kad kas šešta pora susiduria su nevaisingumo ar sumažėjusio vaisingumo problema. Manoma, kad nevaisingumas šiuo metu paliečia 10-15 proc. šeimų. Lietuvoje, manoma, apie 100-150 tūkstančių šeimų gali kovoti su vaisingumo problemomis.

Deja, tačiau su nevaisingumo gydymu susiduriantiems specialistams tenka matyti, kad nevaisingumo problemų turinčios poros ne tik išgyvena šį sutrikimą, patiria visuomenės spaudimą ar gailestį, bet ir susiduria su daugybe kitų neigiamų emocijų, tokių kaip nusivylimas, nepilnavertiškumas, nerimas, įtampa, depresijos apraiškos. Visa tai neigiamai veikia šeimos gyvenimo kokybę ir prisideda prie visuomenės reprodukcinės funkcijos nusilpimo. Nepaisant to, modernios medicinos pasiekimai kiekvieną dieną padeda vis daugiau šeimų sulaukti laukiamos žinios apie būsimą tėvystę.

Nevaisingumo priežastys ir jų pasiskirstymas

Nors plačiai paplitęs įsitikinimas, kad su nevaisingumu dažniausiai susiduria tik moterys, realybė atskleidžia kitokį vaizdą. Nevaisingumo statistika rodo, kad vyrai susiduria su tokiais sunkumais 20-30 proc. atvejų, moterys yra atsakingos už 20-35 proc. atvejų, o abu partneriai turi problemų su vaisingumu 25-40 proc. atvejų. Tačiau yra ir 10-20 proc. atvejų, kuriuose sunku ar neįmanoma nustatyti nevaisingumo priežasties.

Per daugybę praktikos metų specialistai įsitikinę, kad šio sutrikimo priežastys gali būti tiek įgimtos ar paveldimos, tiek įgytos (įvairios ligos, sutrikimai ir kt.) ar nulemtos išorinių veiksnių. Statistikos duomenys rodo, kad net 80 proc. atvejų nevaisingumas egzistuoja dėl hormonų pusiausvyros sutrikimų ar anatominių trukdžių.

Pagrindinės moterų nevaisingumo priežastys

Moterų nevaisingumo priežastys dažniausiai yra susijusios su ovuliacijos sutrikimais bei kiaušintakių patologija. Tarp dažniausiai išskiriamų veiksnių yra:

• Mėnesinių ciklo sutrikimai: sudaro ketvirtadalį visų atvejų. Jie gali apimti ovuliacijos nebuvimą, policistinių kiaušidžių sindromą ar kitus hormoninius disbalansus.
• Kiaušintakių būklė ir adhezijos: apie 35 proc. problemų susijusios su kiaušintakių užakimu, pažeidimais ar veiklos sutrikimais pilvo ertmėje.
• Endometriozė: kas šešta moteris negali pastoti ar pastoja sunkiai dėl endometriozės sukeltų pokyčių gimdoje, kiaušidėse bei mažajame dubenyje.
• Hormonų pusiausvyros sutrikimai: pavyzdžiui, 7 proc. atvejų yra nustatyti dėl prolaktino apykaitos sutrikimų. Taip pat hormoninis disbalansas gali būti susijęs su skydliaukės ligomis.
• Amžius: moters vaisingumas mažėja su amžiumi, ypač po 35 metų.
• Lyties organų patologija: įgimti ar įgyti defektai.

Pagrindinės vyrų nevaisingumo priežastys

Vyrų nevaisingumo priežastys sudaro apie 30 proc. bendrų nevaisingumo priežasčių ir yra susijusios su spermos kiekio ir kokybės pakitimais. Dažniausios priežastys:

• Varikocelė: nustatoma net 34 proc. atvejų.
• Spermos kokybės pakitimai: apima mažą spermatozoidų kiekį (oligospermija), sumažėjusį judrumą, netaisyklingą formą. Spermos kokybė gali būti netinkama apvaisinimui dėl nenusileidusių sėklidžių, nevykstančios spermatozoidų gamybos sėklidėse.
• Infekcijos: 9 proc. atvejų susiję su urogenitalinės sistemos infekcijomis.
• Lytinių organų vystymosi defektai: sudaro 18 proc. atvejų.
• Imunologiniai veiksniai ir įgimti veiksniai.

Nepaaiškinamas nevaisingumas

Nepaaiškinamas nevaisingumas yra ypač sudėtinga būklė, kai pora negali pastoti po vienerių metų reguliarių, neapsaugotų lytinių santykių, nepaisant normalių abiejų partnerių standartinių tyrimų rezultatų (ovuliacijos, spermos kokybės ir kiaušintakių praeinamumo). Šios būklės priežastys tebėra neaiškios apie 10-20 proc. atvejų, nors kai kuriais duomenimis gali siekti ir 48,5 proc.

Nors daugeliu atvejų priežasčių nustatyti neįmanoma, kai kurie veiksniai gali turėti įtakos:

• Infekciniai veiksniai: lytiškai plintančios infekcijos (LPI) gali sukelti randus ar užsikimšimus reprodukciniame trakte, kurie ne visada aptinkami atliekant įprastinius tyrimus.
• Genetiniai veiksniai: kai kurios poros gali turėti genetinių mutacijų, kurios veikia vaisingumą, nerodydamos jokių simptomų.
• Autoimuniniai sutrikimai: kai organizmo imuninė sistema klaidingai atakuoja savo audinius, taip pat gali sutrikdyti reprodukcinius procesus.
• Gyvenimo būdo pasirinkimai ir mitybos įpročiai: tokie veiksniai kaip nutukimas, rūkymas, per didelis alkoholio vartojimas ir prasta mityba gali neigiamai paveikti reprodukcinę sveikatą. Pavyzdžiui, nutukimas gali sukelti hormonų disbalansą, kuris turi įtakos ovuliacijai, o rūkymas gali sumažinti spermos kokybę.
• Psichikos sutrikimai: nors ir reti, gali sudaryti iki 1 proc. priežasčių.

Lentelė: Dažniausios nevaisingumo priežastys ir jų paplitimas

Kada kreiptis į specialistus dėl nevaisingumo?

Vienas iš svarbiausių klausimų, kylančių pacientams, - ką daryti susidūrus su nevaisingumo problemomis? Pirmiausia derėtų išsiaiškinti, kokios yra jo priežastys.

Nevaisingos poros tyrimas pradedamas, jei moteris nepastoja vienerius metus ar ilgiau, nevartodama jokių apsisaugojimo nuo nėštumo priemonių. Tačiau kai kuriais atvejais reikėtų susirūpinti anksčiau:

• Moteris nepastoja 6 mėnesius ar ilgiau ir yra 35 metų ar vyresnė.
• Pora žino apie problemas, kurios gali trukdyti pastojimui, pavyzdžiui, sutrikęs mėnesinių ciklas, policistinių kiaušidžių sindromas.
• Moteris anksčiau yra patyrusi uždegimines mažojo dubens ligas, yra buvusi operuota pilvo ertmėje ar turi sunkią endometriozę.
• Yra buvusių ginekologinių operacijų pasekmių, kiaušintakių patologija.
• Moteris yra susidūrusi su onkologinėmis ligomis, ypač toms, kurios yra gavusios chemoterapiją ar radioterapiją.
• Yra žinoma apie vyro spermos kiekio ir judrumo sutrikimus.

Nevaisingos poros tyrimą rekomenduojama atlikti specializuotose klinikose, kuriose dirba patyrę šios srities specialistai: ginekologai moterų nevaisingumo atveju, urologai-andrologai - vyrų nevaisingumo atveju. Svarbu, kad būtų tiriami abu partneriai - abiejų partnerių tyrimas pradedamas vienu metu.

Nevaisingumo diagnostika: išsamūs tyrimai abiem partneriams

Gydymo metodai priklauso nuo nevaisingumo priežasties ir trukmės. Kiekvienas gydymo planas yra individualus ir pritaikytas konkrečiai porai. Konsultacijų metu vaisingumo specialistai detaliai aptaria poros lūkesčius ir pageidavimus. Svarbu ne tik medicininiai aspektai, bet ir poros emocinė bei psichologinė būklė.

Bendrosios konsultacijos ir tyrimai

• Konsultacijos dėl nevaisingumo: Jų metu gydytojas įvertina abiejų partnerių sveikatos istorijas bei galimas nevaisingumo priežastis ir paskiria reikiamus tyrimus. Konsultuotis rekomenduojama tiek moteriai, tiek vyrui.
• Hormonų tyrimai dėl endokrininių sutrikimų: Atlikus kraujo tyrimus įvertinamas hormonų lygis ir nustatomi galimi endokrininiai sutrikimai. Tinkamai diagnozuotas hormoninis disbalansas padidina pastojimo tikimybę.
• Urogenitalinės infekcijos ištyrimas: svarbu pašalinti infekcines priežastis, kurios gali paveikti vaisingumą.

Moterų nevaisingumo diagnostika

Moters tyrimas pradedamas nuo išsamios anamnezės surinkimo, apžiūros ir echoskopinio ištyrimo.

• Endokrininės būklės ištyrimas: apima bazinę kūno temperatūrą, gonadotropinių, skydliaukės ir lytinių hormonų tyrimus dinamikoje - FSH, LH, TTH, FT4, prolaktino, progesterono, estradiolio, testosterono.
• Echoskopinis folikulo augimo monitoringas: leidžia stebėti kiaušidžių veiklą ir ovuliaciją.
• Kiaušintakių pratekamumo tyrimai: Kiaušintakių būklė - vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių natūralų pastojimą. Jų pratekamumo tyrimais, atliekamais pasitelkiant ultragarso arba rentgeno įrangą, nustatomi galimi kiaušintakių užakimai bei pažeidimai.
• Histeroskopija ir laparoskopija: tai minimaliai invazyvios endoskopinės-ginekologinės operacijos, daromos tiek diagnostiniais, tiek gydymo tikslais.

Vyrų nevaisingumo diagnostika

• Išsamūs ir kompleksiniai vyro spermos tyrimai (spermograma): Spermograma leidžia įvertinti svarbiausius vyro vaisingumo rodiklius - spermatozoidų kiekį, judrumą, formą ir bendrą spermos būklę. Prireikus gali būti atliekami ir išplėstiniai tyrimai, tokie kaip DNR fragmentacijos ar MAR testas. Gauti rezultatai padeda nuspręsti, ar taikytinas natūralus pastojimo būdas, ar reikalingos pagalbinio apvaisinimo procedūros. Tyrimas yra greitas ir neskausmingas, tačiau labai reikšmingas diagnostikos procese.
• Urologinis ištyrimas.
• Endokrininis ištyrimas: apima FSH, LH, TTH, FT4, prolaktino, testosterono, skydliaukės ištyrimą.

Biomedicininiai nevaisingumo gydymo metodai

Kiekvienas gydymo planas yra individualus ir pritaikytas konkrečiai porai, tačiau yra bendri gydymo principai. Gydymas gali apimti medikamentinę korekciją, ovuliacijos stimuliaciją, chirurgines operacijas ar pagalbinio apvaisinimo procedūras. Dažnai užtenka tik minimalios chirurginės korekcijos ir moteris gali sėkmingai pastoti. Dabar ginekologinės-endoskopinės operacijos atliekamos ypač tausojančiais metodais ir instrumentais. Pavyzdžiui, histeroskopijos atliekamos plonais instrumentais; laparoskopinės operacijos dėl endometriozės atliekamos taip, kad būtų maksimaliai išsaugota kiaušidžių funkcija.

Tais atvejais, kai minėtas gydymas yra neveiksmingas, taikomi pagalbiniai apvaisinimo būdai. Pagal tai, kur įvyksta apvaisinimas - kiaušialąstės ir spermijaus susijungimas - šie būdai skiriami į dvi grupes: apvaisinimas moters kūne, arba intrauterininė inseminacija (IUI), ir apvaisinimas ne moters kūne, t. y. mėgintuvėlyje (IVF).

Intrauterininė inseminacija (IUI)

Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pagalbinio apvaisinimo procedūra, kurios metu specialiai paruošta vyro sperma plonu kateteriu sušvirkščiama tiesiai į gimdą. Ji atliekama natūraliame cikle ovuliacijos metu arba stimuliuojant vaistais. IUI dažniausiai taikoma atvejais, kai pora dėl vienokių ar kitokių priežasčių neturi visaverčių lytinių santykių, yra pakitusi spermos kokybė ar gimdos kaklelis, arba nustatomas imunologinis nevaisingumas. Procedūra yra trumpa, nereikalauja nejautros ir dažnai atliekama ambulatoriškai. Nors tai paprastesnis metodas nei apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF), tam tikrais atvejais jis gali būti labai veiksmingas. Po šio apvaisinimo 10-15 proc. moterų pavyksta pastoti. Procedūrą rekomenduojama kartoti 4-6 ciklus.

Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF)

Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF) yra viena pažangiausių pagalbinio apvaisinimo procedūrų, kai kiaušialąstės apvaisinamos laboratorijoje, o užsimezgę embrionai perkeliami į moters gimdą. Pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje yra metodas, kai iš moters kūno po stimuliacijos vaistais surinktos kiaušialąstės yra sujungiamos su išgrynintais laboratorijoje vyro spermatozoidais. IVF dažniausiai atliekamas tada, kai pastoti natūraliai nepavyksta dėl kiaušintakių nepratekamumo, ovuliacijos sutrikimų, endometriozės ar neaiškios kilmės nevaisingumo. Procedūra atliekama keliais etapais - pirmiausia stimuliuojamos kiaušidės, tuomet atliekama folikulų (kiaušidžių) punkcija, apvaisinimas ir embrionų perkėlimas. Šis metodas taikomas visame pasaulyje ir pasižymi dideliu veiksmingumu.

Intracitoplazminė spermatozoido injekcija į kiaušialąstę (ICSI)

Intracitoplazminė spermatozoido injekcija į kiaušialąstę (ICSI) yra procedūra, kai į kiekvieną kiaušialąstę mikroskopu įvedamas vienas pasirinktinis spermatozoidas. Ji atliekama, kai spermos kokybė yra stipriai pakitusi - žema spermatozoidų koncentracija ir judrumas, netaisyklinga forma, arba kai sperma išgauta chirurginiu (TESA) būdu. ICSI padidina apvaisinimo tikimybę tais atvejais, kai įprastas apvaisinimas nepavyksta. Procedūra yra sudėtinga bei reikalauja aukštų laboratorinių kompetencijų.

Fiziologiškai atrinktų spermatozoidų intracitoplazminė injekcija į kiaušialąstę (PICSI)

PICSI yra ICSI procedūros atmaina, kuomet spermatozoidai atrenkami pagal gebėjimą pritraukti kiaušialąstę supančią hialurono rūgštį. Tokiu būdu parenkami brandesni, genetiškai kokybiškesni spermatozoidai. Ši procedūra dažniausiai rekomenduojama, kai ankstesnių ICSI bandymų metu embrionai arba neužsimezgė, arba buvo prastos kokybės. Pasirinkus fiziologiškai tinkamesnius spermatozoidus, padidėja tikimybė, kad embrionai vystysis sėkmingai.

Spermatozoidų aspiracija iš sėklidžių (TESA)

Kai vyro ejakuliate nėra spermatozoidų (azoospermija), jie gali būti išgaunami tiesiai iš sėklidžių. Procedūra atliekama taikant bendrinę nejautrą - plona adata per odą paimamas sėklidžių audinys ir iš jo išskiriami gyvybingi spermatozoidai. TESA dažniausiai taikoma kartu su ICSI arba PICSI.

Embrionų ir kiaušialąsčių šaldymas (vitrifikacija)

Embrionų šaldymas buvo pirmasis Lietuvoje įdiegtas ypač greitas embrionų ir kiaušialąsčių šaldymo metodas - vitrifikacija. Šio proceso metu naudojamos specialios apsauginės medžiagos (krioprotektoriai), todėl šaldant embrioną jame nesusiformuoja ledo kristalai, ląstelių vidinė terpė nėra „subraižoma”, nepažeidžiamos vidinės ląstelių struktūros. Tai užtikrina didesnį embriono išgyvenamumą ir kokybę po atšildymo.

Atliekant kiaušidžių stimuliaciją ir folikulų punkciją, dažniausiai gaunama daugiau kiaušialąsčių, o atlikus pagalbinio apvaisinimo procedūras - daugiau embrionų, nei perkeliama vieno ciklo metu. Tinkamos kokybės pertekliniai embrionai užšaldomi ir gali būti panaudoti vėliau, jei prireiktų papildomo bandymo ar pora norėtų susilaukti dar vieno vaiko. Moksliškai nėra įrodyta, kad užšaldymo-atšildymo procedūra kenkia būsimam kūdikiui. Skystame, žemos temperatūros (-196°C) azote visi biologiniai procesai tarsi sustoja laike. 2008 m. Lietuvoje gimė pirmasis „vitrifikuotas“ kūdikis po klinikoje atliktos vitrifikacijos ir atšildytų embrionų patalpinimo.

Kiaušialąsčių šaldymas (vitrifikacija) - tai galimybė moteriai išsaugoti savo vaisingumą ateičiai. Procedūra dažnai atliekama prieš onkologinį gydymą, esant genetinėms ligoms ar nusprendus motinystę atidėti dėl asmeninių ar profesinių priežasčių. Užšaldytos kiaušialąstės laikomos -196°C temperatūroje, todėl jų kokybė išlieka aukšta nepaisant prabėgusio laiko.

Užšaldytų ir atšildytų embrionų patalpinimas (FET)

Tai procedūra, kurios metu į moters gimdą patalpinamas(-i) atšildytas(-i) embrionas(-ai). Tinkamu moters ciklo metu, embrionas per ploną kateterį švelniai įvedamas į gimdą. Sėkmės tikimybė tokia pati, kaip ir perkeliant neužšaldytus embrionus, o pora gali pasirinkti tinkamiausią laiką nėštumui planuoti.

Blastocistų auginimas ir patalpinimas

Kai kurie embrionai laboratorijoje stebimi ir auginami iki 5-6 dienų - ši vystymosi stadija vadinama blastocista. Kadangi šį etapą pasiekia tik dalis embrionų, siekiant geriausių rezultatų patartina išsirinkti stipriausius. Blastocistų perkėlimas į gimdą dažnai siejamas su didesne pastojimo tikimybe. Šis metodas ypač tinka atvejais, kai užsimezga keli kokybiški embrionai ir siekiama sumažinti embrionų perkėlimų skaičių.

Finansavimas

Pagalbinis apvaisinimas laboratorijoje (IVF/ICSI) gali būti kompensuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto tam tikrais atvejais. Tačiau poroms, išnaudojusioms du PSDF biudžeto lėšomis kompensuojamus gydymo ciklus ar moteriai esant vyresnei kaip 42 metų amžiaus, gali būti teikiamos mokamos paslaugos. Šios procedūros reglamentuojamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu.

tags: #nevaisingumas #biomedicininis #gydymas

• skaitykite apie ledo ritulio žvaigždės vaidmenį filme „Dantukų fėja“
• Kaip kmynų arbata padeda kūdikių virškinimui
• mįslė apie gyvenimo trapumą
• Teisinė perspektyva: vaiko nemylėjimas
• specialistų nuomonės apie vaikštynes