Kenkėjai darže ir sode: nuo patalinės blakės iki obelinių blakučių – išsami kontrolės strategija

Įvadas į daržo kenkėjus

Didžiausią daržovinių augalų kenkėjų grupę sudaro vabzdžiai. Vien tiktai šiaurės vakarų zonoje jų priskaitoma daugiau kaip 200 vabzdžių rūšių. Be vabzdžių, daržovėms kenkia nematodos, šliužai, erkės.

Vabzdžiai: didžiausia kenkėjų grupė

Vabzdžiai (Insecta) yra smulkūs bestuburiai gyviai, kurių kūnas sudarytas iš 3 dalių: galvos, krūtinės ir pilvelio. Visas vabzdžio kūnas apdengtas kietu chitino apdangalu ir suskirstytas į narelius - segmentus. Krūtinėje vabzdžiai turi 3 poras kojų ir dažniausiai - 2 poras sparnų. Vabzdžių burnos organai sudaryti gana įvairiai. Augalams kenkiančių vabzdžių jie esti arba graužiamieji, arba duriamieji.

Graužiantieji vabzdžiai (kurklys, įvairūs vabalai ir jų lervos, drugių vikšrai ir kt.) turi stiprius žandikaulius, kuriais atkanda įvairias augalų dalis.

Dauguma vabzdžių dauginasi kiaušiniais. Paskirų rūšių vabzdžiai sudeda nuo keleto dešimčių iki keleto šimtų kiaušinių, o kartais ir daugiau. Kiaušinius vabzdžiai deda arba tiesiog ant augalų, arba į žemę aplink šaknis. Iš kiaušinių išsiritę vabzdžių jaunikliai vadinami lervomis. Lervos daug ėda ir greitai auga.

Užaugusios vabalų, drugių, musių lervos virsta lėliukėmis. Jos nesimaitina ir dažniausiai nejuda. Lėliukės viduje įvyksta organizmo persitvarkymas į būsimąjį vabalą, drugį ar musę. Šiam persitvarkymui užsibaigus, iš lėliukės išrieda sparnuotas suaugęs vabzdys. Kai kurių drugių vikšrai, prieš virsdami lėliukėmis, pasigamina iš voratinklinių siūlų uždarą maišelį, vadinamą kokonu. Lėliukės stadiją pereina vabalai, drugiai, musės ir kai kurie kiti vabzdžiai. Jie sudaro vadinamųjų pilnos metamorfozės vabzdžių grupę.

Tačiau yra nemažai vabzdžių, kurie vystosi be lėliukės stadijos. Tai amarai, skydamariai, blakės, tripsai, skėriai ir kiti vabzdžiai. Iš kiaušinių išsiritusios šių vabzdžių lervos daug kuo panašios į suaugėlius, tik neturi sparnų. Lervoms augant, pradeda atsirasti sparnų pradai, kurie su kiekvienu išsinėrimu didėja. Kai sparnai išauga normalaus dydžio, lerva išsineria paskutinį kartą ir virsta suaugusiu vabzdžiu. Vabzdžiai vystosi palyginti greitai. Daugelis jų per vasarą išaugina nuo vienos iki keleto generacijų (kartų).

Masinis vabzdžių dauginimasis priklauso nuo daugelio sąlygų, svarbiausia, nuo meteorologinių. Šiltas, sausas ar normaliai drėgnas pavasaris ir vasara skatina žalingų vabzdžių dauginimąsi, šaltis ir lietingi orai stabdo jį.

Kiti pavojingi kenkėjai

Be vabzdžių, augalams kenkia ir kitos smulkios, bet labai žalingos organizmų grupės.

• Nematodos (Heterodera): tai labai smulkios, dažniausiai mikroskopinio dydžio kirmėlaitės. Jų burnos priekyje yra adatos pavidalo smaigelis, kuriuo nematoda praduria augalo audinius ir iščiulpia sultis. Nematodos dauginasi kiaušiniais. Iš jų išsiritusios lervos daugeliu atvejų panašios į suaugėlius. Augdamos jos keletą kartų neriasi ir laipsniškai virsta suaugėliais. Kai kurios nematodos turi savybę lervos stadijoje pereiti į ramybės (anabiozės) būklę. Šioje būklėje lervos nejudėdamos ir nesimaitindamos gali išbūti iki 10 metų. Nematodos gali parazituoti įvairius augalus. Vienos iš jų gyvena ant šaknų, kitos - antžeminėse augalo dalyse (lapuose, stiebuose, žieduose, sėklose). Iščiulpdamos sultis, nematodos skurdina augalus ir mažina derlių.
• Šliužai: priklauso moliuskų tipui. Jų kūnas gležnas, be kiauto, su plona, gleivėta oda, ištįsęs, verpstės formos, su plokščia apačia ir iškilia nugara. Ant nugaros yra kauburys su skylute dešiniame šone (kvėpuojamoji anga). Galvoje esti dvi poros judrių čiuptuvų; ilgųjų čiuptuvų viršūnėse yra akys. Šliužų burnoje yra raumeningas liežuvis, apaugęs aštriais danteliais. Juo šliužas tarkuoja sultingus augalų audinius ir jais minta. Šliauždami šliužai palieka gleivėtą pėdsaką. Jie dauginasi kiaušiniais. Gyvena drėgnose vietose. Daugiau jų prisiveisia lietingomis vasaromis.
• Erkės (Acarina): tai smulkučiai, dažnai mikroskopinio dydžio, į voriukus panašūs gyviai su 4 poromis kojų. Jų burnos organai sudaryti nevienodai: vienų erkių jie pritaikyti augalų odelei pradurti ir sultims čiulpti, kitų erkių - kietam maistui graužti. Dauginasi kiaušiniais. Esant palankioms sąlygoms, vystosi sparčiai. Per vasarą gali užaugti keletas generacijų. Minta įvairiais augalais.

Dažniausiai pasitaikantys namų ir sodo kenkėjai Lietuvoje

Prasidėjus naujiems metams, kenkėjų kontrolės ekspertai reitinguoja praėjusių metų kenkėjus pagal gautus skundus, užklausas ir atliktus naikinimo bei prevencijos darbus.

Patalinė blakė

Patalinė blakė praėjusių metų „herojus“ - jau kelerius metus neužleidžianti „lyderių“ pozicijos. Tai žmonių krauju mintantis, daugiausia naktį ir dažniausiai miegamojo lovose aptinkamas mažas kenkėjas. Patalines blakes iš vienos vietos į kitą perneša žmonės ant drabužių, daiktų, po kambarius ir butus jos lengvai plinta per įvairius plyšius, ventiliacijos angas. Jei įtariama, kad namuose apsigyveno šis kenkėjas, patariama pirmiausia apžiūrėti miegamojo lovos pagalves, itin kruopščiai patikrinti visas patalynės, čiužinio siūles, net arti lovos esančius baldus (fotelius, sofas, staliukus ir kt.).

Tarakonai

Iš viso pasaulyje yra apie 4000 rūšių tarakonų, iš jų maždaug 20 rūšių paprastai plinta gyventojų namuose. Lietuvoje dažniausiai sutinkami vokiškieji prūsokai ir rytietiški juodieji tarakonai. Pastebima, kad nusiskundimų tarakonais kasmet daugėja, todėl užkrėstumą šiais kenkėjais imta plačiau spręsti kompleksiškai - naikinti ne viename bute ar patalpoje, tačiau keliuose ar net visame name iš karto. Su tarakonais kovojama ištisus metus. Jei kitiems kenkėjams galioja sezoniškumo dėsnis, tarakonai šiai išlygai atsparūs - jie veisiasi ir plinta itin greitai, nesvarbu, ar vasara, ar žiema už lango.

Graužikai (pelės ir žiurkės)

Graužikai ne tik naikina gyventojų maisto atsargas, bjauriai teršia namus ir kitas patalpas, tačiau platina itin pavojingas ligas, todėl su jais reikia kovoti apdairiai ir tiksliai. Graužikai neretai smarkiai kenkia inspektuose ir šiltnamiuose, išėsdami pasėtas sėklas, nugrauždami daigus.

Skruzdėlės

Pavasarį, kai oras ima maloniai šilti, bunda skruzdėlės. Ieškodamos maisto, šiltuoju metų sezonu jos neretai užsuka ir į gyventojų namus. Lietuvoje yra apie 40 rūšių skruzdėlių. Kai kurios jų dažnai sukelia nepatogumų ir žmogui: juodosios (sodo), rudosios žemės, raudonosios ugninės ir faraoninės. Pastarosios kelia realų pavojų gyventojų sveikatai, jos gyvena žmogaus apšildomuose pastatuose, yra visaėdes.

Blusos

Šie maži ropojantys vabzdžiai, nors dažniausiai gyvena gyvūnų kailyje, gali sukelti rimtų problemų: platina marą, žiurkių dėmėtąją šiltinę, kačių įdrėskimo ligą. Blusos kanda ne tik gyvūnams, tačiau ir žmonėms. Be to, jos plinta labai dideliu atstumu, o pagrindiniai ženklai, liudijantys užkrėstumą - gyvi vabzdžiai ant naminių gyvūnų kailio, maži įkandimai ant odos, įkandimo vietų niežulys.

Specifiniai daržo ir sodo augalų kenkėjai

Kenkėjų paplitimas ir žalingumas labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Jei bus pakankamai šilta, orai mažai lietingi - pranašaujama gausesnė kenkėjų invazija į pasėlius.

Blakutės (Psyllidae): biologija ir žala

Blakutės (Psyllidae) - lygiasparnių (Sternorrhyncha) pobūrio vabzdžių šeima. Turi dvi poras plėviškų sparnų, kurie yra ilgesni už kūną. Pilvelis segmentuotas. Užpakalinės kojos šokamosios. Blakutės vikriai skraido ir šokinėja. Dalis rūšių, kaip ir amarai, išskiria „medaus rasą“ (skystas lipnias išmatas). Kiaušinėlius deda ant augalų stiebų. Lietuvoje žinoma apie 60 blakučių rūšių.

Agurkinė blakė (Halticus saltator)

Dažniausiai pažeidžia šiltadaržiuose auginamus agurkus, nors gali maitintis ir salierais, dilgėlėmis, balandomis bei kitokiais augalais. Gyvena ant lapų apatinės pusės, siurbia audinių sultis. Ant iščiulptų lapų pirmiausia atsiranda smulkių gelsvų dėmelių, vėliau jie susiraito ir nudžiūsta. Tose vietose, kur agurkinių blakių būna daug, matomos juodų blizgančių dėmelių pavidalo jų išmatos ir lervų išnaros. Smarkiai kenkėjų apnikti agurkai nemezga vaisių, o jeigu ir užmezga, tai jie būna maži, deformuoti. Kenkia suaugėliai ir lervos.

Suaugusi blakė 3,1-3,5 mm ilgio, trumpa, išgaubta, juoda, blizganti. Jos galva rausvai ruda, beveik vienodo aukščio ir pločio. Viršutinė lūpa maža. Priešnugarėlė juoda, antsparniai apaugę aukso spalvos plaukeliais, antenos ir kojos šviesios, akys smarkiai iššokusios, antenos ilgesnės už kūną, užpakalinės kojos šokamosios. Agurkinės blakės biologija mažai ištirta. Peržiemojusios blakės pasirodo balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje. Patelės kiaušinius deda nedidelėmis grupėmis (po 3-7) į augalų stiebų audinius. Gegužės mėnesį iš kiaušinių išsirita lervos. Ypač daug jų būna birželio mėnesį. Rugpjūčio pabaigoje pasirodo naujos generacijos suaugusios blakės. Duomenų apie agurkinės blakės paplitimą Lietuvoje nėra.

Apsaugos priemonės: Šis kenkėjas gali maitintis ir piktžolėmis, todėl šiltadaržių teritorijoje reikia naikinti piktžoles. Agurkinei blakei naikinti turėtų tikti tokie pat insekticidai kaip ir kitų rūšių blakėms.

Obelinės blakutės

Suaugusios blakutės čiulpia sultis iš obelų, rečiau iš kriaušių lapų, o lervos bei nimfos - iš besiskleidžiančių pumpurų, žiedpumpurių, žiedų ir vaisių užuomazgų. Ant plonų vaismedžių šakučių, dažniausiai vaisinių, žiemoja kiaušiniai. Dedami po vieną arba krūvelėmis į žievės įdubas. Vėliau išsirita plokščios oranžinės, vėliau gelsvėjančios lervos. Pažeisti lapeliai nebeauga, susisuka, išblykšta ir nudžiūsta, žiedpumpuriai, žiedai ar obuolių užuomazgos nubyra.

Prieš žydėjimą lervos virsta dar žalingesnėmis nimfomis. Obelims žydint, pasirodo suaugusios 3,4-3,7 mm blakutės. Galva ir krūtinėlė gelsvai žalios. Patelių pilvelis pirmoje vasaros pusėje gelsvas ar žalsvas, o rudenį - rausvas, tamsesnėmis juostelėmis. Patinai gelsvi, su oranžinėmis išilginėmis juostelėmis. Sparnai suskliaudžiami stogeliu, permatomi, daug ilgesni už kūną. Gali šokinėti ir skraidyti. Obelims peržydėjus, išsiskirsto ant žolių. Į obelis grįžta rugpjūčio mėnesį.

Apsaugos priemonės: Nukritus lapams arba iki pumpurų išbrinkimo, sodus purkšti ovicidais. Nuo pumpurų išsiskleidimo iki žydėjimo pradžios lervos ir nimfos naikinamos insekticidais.

Kiti svarbūs augalų kenkėjai

• Amarai: šio pavasario orai gana vėsoki ir drėgni, labiau primena rudenį nei pavasarį. Tačiau amarų galima pamatyti daug kur: ir sode, ir gėlyne, ir ant laukinių augalų. Daugiausia tai pupiniai amarai. Skruzdėlės labai mėgsta saldžias amarų išskyras, todėl amarų kolonijas tiesiog globoja ir saugo nuo jas ėdančių vabzdžių (boružių, auksaakių, augalinių blakių ir kt.). Amarai, globojami skruzdžių, būna labai vislūs ir gyvybingi.
• Grambuolių ir spragšių lervos: grambuolių lervos jau pasiekė viršutinius dirvos sluoksnius ir ima kenkti braškėms. Nuo jų neatsilieka spragšių lervos. Grambuolių lervos dirvoje gyvena 3-4 metus. Suaugusi lerva būna 60-65 mm ilgio. Grambuolio patelės kiaušinėlius deda dirvoje krūvelėmis po 25-30, 10-15 cm gylyje, ties augalų šaknimis. Iš pradžių jos maitinasi plonomis augalų šaknimis, mėgsta varpučio šakniastiebius. Žiemoti lervos sulenda giliau į žemę (kartais iki 1 m gylio).
• Daiginės muselės lervos: šiltnamio augalams žalos jau pridarė daiginių muselių lervos. Paprastai jos kenkdavo lauko daržovių daigams, ypač pupelių, bet kadangi orai šalti, tad sulindo į šiltnamius.
• Baltasparniai: ten, kur pernai buvo gausu baltasparnių, peržiemoję jie jau apniko pomidorus, agurkus.
• Lapsukiai ir tripsai: sodo augalams taip pat kenkia lapsukiai ir tripsai. Nuo visų šių kenkėjų pumpurai deformuojasi, neišsiskleidžia, lapai sukasi, gelsta, juosta. Apgraužtuose, susuktuose lapuose apsigyvena vikšreliai - tai lapsukių lervos.
• Rabarbariniai lapinukai: apgriaužia rūgštynių ir rabarbarų, špinatų lapus. Suaugę vabalai pažeidžia minėtų daržovių lapus ir žiedynus, išgraužia juose nedideles skyles. Lervos apgraužia rabarbarų ir rūgštynių šaknis. Vabalai 4-5 mm ilgio, pilkšvai gelsvi, panašūs į dirvos grumstelius, nes, pajutę pavojų, pritraukia kojas ir krinta ant žemės tarytum negyvi. Kiaušinius patelės deda dirvos paviršiuje. Išsiritusios lervos vystosi dirvoje, paskui ten pat virsta lėliukėmis. Antroje vasaros pusėje pasirodo jauni vabalai, kurie rudenį išsislapsto po augalų liekanomis ir dirvos viršutiniame sluoksnyje, ten ir žiemoja.
• Smidriniai lapgraužiai: nuėda smidrų lapus bei stiebus, o lervos graužia uogas ir lapus. Ant smidrų vabalai pasirodo vasaros pradžioje ir gyvena iki rudens.
• Kopūstų vikšrai, vaisėdžiai, morkinės ir svogūninės musės: kopūstams, kaip visada, kenkia vikšrai - kopūstinių, ropinių baltukų, kandžių, pelėdgalvių. Bulvienojais minta kolorado vabalai ir jų lervos. Vaisėdžiai taip pat rinksis savo augalus: obuolius, slyvas, žirnius ir t. t. Vasaros antroje pusėje pasirodys antra karta žalingų daržo musių - svogūninių, morkinių, kurių lervos graužiasi į svogūnų ropeles, šakniavaisius.

Kenkėjų kontrolės strategijos

Pasak kenkėjų kontrolės produktais prekiaujančios įmonės eksperto, vienos priemonės apsaugant augalus nuo vabzdžių-kenkėjų, nėra. Jos pasirinkimą lemia kenkėjų atsparumas veikliosioms medžiagoms, ūkininkavimo būdas, paties ūkininko ar smulkaus daržininko-sodininko poreikiai bei ekologiškas mąstymas.

Bendrieji principai ir modernios technologijos

Žemės ūkyje naudojama labai daug pesticidų, kurie kenkia gamtai, gyvūnams, žmonėms. Todėl nuolat ieškoma būdų, inovatyvių natūralios kilmės, mažiau kenksmingų produktų bei preparatų veikiančių ne cheminiu, o mechaniniu, fiziniu būdu. Būtent į priemones, kurios veikia mechaniniu principu ir reikia atkreipti dėmesį. Jos efektyviai naikina voratinklines erkes, amarus, skydamarius, baltasparnius, tripsus, blakutes, gumbadares erkes, kurie kenkia vaismedžiams, uogakrūmiams ir uogienojams, daržovėms, dekoratyviniams augalams ir javams.

Kenkėjams išnaikinti padės naujai atsiradusi, unikali technologija, kuomet vabzdžiai žūva sava mirtimi. Prieš keletą metų Lietuvos ir užsienio rinkai buvo pristatytas smulkius vabzdžius bei erkes naikinantis preparatas, kurio sudėtyje nėra tradiciniuose augalų apsaugos produktuose naudojamų cheminių medžiagų, todėl vaisius ir daržoves galima valgyti netrukus po purškimo kruopščiai juos nuplovus. Ši priemonė draugiška aplinkai: ji nedaro neigiamos įtakos bitėms, kamanėms bei kitiems naudingiems vabzdžiams. Kenkėjai šalinami ne juos nuodijant, o taikant unikalią technologiją, kai polimerinis tinklas sukausto kenkėjus blokuodamas jų judėjimą. Dėl to vabzdžiai ir erkės nebegali maitintis ir žūva.

Cheminė kontrolė

Neprofesionalios priemonės - nepadės, įsitikinęs biologas-chemikas. Visgi, veiksmingiausia ir efektyviausia išlieka cheminė kontrolė, naudojant sintetinius augalų apsaugos produktus: insekticidus ir akaricidus. Jų naudojimas nėra labai sudėtingas. Kaip ir dauguma kitų priemonių ji skiedžiama vandeniu ir išpurškiama ant augalų, užpultų kenkėjų. Šios pradedamos naudoti, kai pirmieji kenkėjai pastebimi ant augalų. Jei būtina, purškimas pakartojamas maždaug po 7 - 10 dienų.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad augalus purkšti „Coca-cola” ar buitine chemija yra pavojinga. Saldus gėrimas nesunaikina kenkėjų: juos tik vilioja cukrumi. O stiprios buitinės chemijos veikliosios medžiagos įsiskverbia į augalus, juos apnuodydamos ir sunaikindamos gerąsias, maistingąsias savybes. Taip apipurkštų produktų vartoti negalima - galite apsinuodyti.

Natūralios ir biologinės priemonės

Naudingieji vabzdžiai: gamtos pagalbininkai

Prevencijai reiktų pasirūpinti, kad soduose nebūtų daug skruzdžių, kadangi jos perneša amarus nuo vieno augalo ant kito. Jos labai mėgsta saldžias amarų išskyras. Dėl šios priežasties skruzdės amarų kolonijas globoja ir saugo nuo juos ėdančių vabzdžių (boružių, auksaakių, augalinių blakių ir kt.). Kita prevencijos priemonė - naudingųjų vabzdžių viešbučiai.

Svarbu prisiminti, kad visi naudingi vabzdžiai yra neatsparūs cheminiams preparatams, ypač pesticidams, todėl jei juos naudojate, vabzdžiaėdžiai negyvens jūsų sode.

Nematodai

Vienas efektyviausių būdų kovoti su kurkliais yra biologinė priemonė - nematodai. Nematodų sudėtyje yra entomopatogeninių nematodų Steinernema carpocapsae infektyvių jauniklių, kurklio biologinei kontrolei darže, sode ir vejoje. Palaisčius dirvą paruoštu preparatu, S. carpocapsae nematodai aptinka vabzdžius šeimininkus ir įsiskverbia į jų organizmą, kuriame paskleidžia savo žarnyne gyvenančias simbiotines bakterijas. Bakterijoms sparčiai dauginantis, vabzdys žūva per kelias dienas. Nematodai toliau maitinasi ir dauginasi negyvame šeimininko kūne, kol ten esančio maisto medžiagos visiškai išeikvojamos.

Nematodų produkto sudėtyje yra entomopatogeninių nematodų (Heterorhabditis bacteriophora ir Steinernema feltiae) mišinys, skirtų kai kurių plokštėtaūsių vabalų - sodinio grambuolėlio (Phyllopertha horticola), paprastojo auksavabalio (Cetonia aurata) vasarinio grambuolio (Amphimallon solstitialis), grambuoliukų (Hoplia spp.) ir paprastojo grambuolio (Melolontha melolontha) lervų biologinei kontrolei.

Atbaidantys augalai ir jų savybės

Kenkėjus labai gerai atbaido rūtos, aitrieji pipirai, serenčiai, bazilikai, kalendros, anyžiai (pastarųjų ypač nemėgsta skruzdėlės). Kurklius atbaidyti gali chrizantemos. Šie vabzdžiai nepakenčia šviežių baltalksnių kvapo ir pasišalina iš lysvių, į kurias prismaigstyta jų šakelių. Krienai, augantys beveik kiekviename sklype, naudojami ginantis nuo erkių, amarų. Taip pat jie apsaugo lysves nuo vaisių ir daržovių puvinio.

Augaliniai ekstraktai ir botaniniai preparatai

Ekologiškai užaugintoms daržovėms naudojamos apsaugos priemonės, sukurtos augalinių ir natūralių žaliavų pagrindu. Tai botaniniai ekstraktai, tokie kaip „Oleorgan“, „Konflic“, „Zicara“, „Zytron“, „Mimoten Flama“, „Funres“, „Canelys“, „Fitomare Bio“. Jie veikia kaip antioksidantai, stiprina augalų imunitetą, didina atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams, ligoms ir kenkėjams.

Jų gamybai naudojami jūros dumbliai, nimbamedžių, mimozų, karčiųjų musmedžių, citrusinių augalų, cinamono ekstraktai, kuriuose gausu eterinių aliejų, riebalų, biologiškai aktyvių medžiagų, mineralų, taninų, lipidų, fitosterolių, glikozidų ir kitų junginių. Apdorotų augalų natūralus kvapas ir skonis pakinta - jų nenori graužti kenkėjai, paprasčiausiai juos aplenkia.

Jūros dumbliuose gausu vitaminų, mineralų, mikroelementų, aminorūgščių, vitaminų A1, B1, B2, B6, B12, C, E, K, pantoteno rūgšties, folio rūgšties ir niacino. Jūros dumbliai taip pat pasižymi fitohormonų ir antioksidantų, pavyzdžiui beta karoteno, ir daugiau kaip 60 mikroelementų gausa. Produktai, pagaminti iš jūros dumblių, su mikroelementais, baltymais, augimo stimuliatoriais, oligosacharidais, karbohidratais ir kitomis medžiagomis, tinka tręšti dirvoms, papildo jas organinių medžiagų ir gerina augalų vystymąsi, augimą, naujų ūglių formavimąsi, skatina augalų žydėjimą, gerina brendimą ir brandinimą, didina derlingumą. Šie produktai sertifikuoti Europos Sąjungos bei Lietuvos įstaigų ir leidžiami naudoti ekologiniuose ūkiuose.

Namų gamybos užpilai ir nuovirai

Kovai su kenkėjais agronomė siūlo patiems pasigaminti užpilų, kurie, priešingai nei stipriai veikiančios ir ilgai išliekančios nuodingos cheminės medžiagos, yra nekenksmingi žmonėms. Paruoštus preparatus reikėtų sunaudoti tą pačią dieną.

• Baltalksnių lapų užpilas: nuo erškėtrožes, obelis ir gvazdikus puolančių amarų, voratinklinių ir šakninių erkučių gintis baltalksnių lapų užpilu, kuris gaminamas taip: 1 kg džiovintų arba 2 kg šviežių lapų užpilama 10 l karšto vandens ir paliekama parą pastovėti. Paskui užpilas 30-40 min. pavirinamas, perkošiamas ir juo purškiami augalai.
• Bulvių ir pomidorų virkščių užpilai: bulvės ir pomidorai veiksmingai saugo augalus nuo amarų, erkių, blakių, kopūstinių baltukų vikšrų, kandžių ir musių, obelinių vaisgraužių, pievinių drugių, rasinių pjūklelių lervų, kryžmažiedžių augalų spragių. Šie augalai nubaido agrastinius pjūklelius ir įvairių rūšių kenkėjų vikšrus.
  • 2 kg džiovintų smulkintų bulvių ir pomidorų virkščių užpilama 3 l vandens ir virinama 1 val. Prieš purškiant 1 l nuoviro atskiedžiamas 5 l vandens.
  • Galima pasidaryti ir kitokio užpilo: 3,5 kg pomidorų virkščių (lapų, pažastinių ūglių, stiebų ir net žalių vaisių) smulkiai supjaustoma, užpilama 10 l verdančio vandens ir paliekama parą pastovėti. Paskui išmirkusios virkštės gerai sutrinamos, o skystis nukošiamas per marlę. 2 l koncentrato atskiedžiami 10 l vandens. Sausų pomidorų ir bulvių virkščių atsargų galima pasiruošti rudenį.
• Ropinių svogūnų lukštų užpilas: ropiniai svogūnai naikina daržoves, vaisinius ir uoginius augalus apnikusias voratinklines erkutes bei amarus. Jie veiksmingi kovojant su serbentų pumpurų kandimis, agrastų kenkėjais pjūkleliais, lapsukiais, vaisgraužiais, pelėdgalvių vikšrais ir kitais kenkėjais. Receptas: pusė kibiro svogūnų lukštų iki viršaus užpilama karštu vandeniu ir paliekama parai, kad pritrauktų. Užpilas atskiedžiamas 2 dalimis vandens. Juo nupurškiami kenkėjų apnikti augalai.
• Krienų užpilas: susmulkinama 0,5 kg šviežių krienų šaknų, užpilama 5 l vandens, gerai išmaišoma ir nusunkiama. Išspaudos užpilamos 5 l vandens ir vėl nusunkiamos. Abi ištraukos sumaišomos ir prieš purškimą atskiedžiamos trimis dalimis vandens.
• Didžiųjų varnalėšų užpilas: veiksmingai atbaido lapus graužiančius ir čiulpiančius daržovių kenkėjus. Švieži lapai sukapojami. Jų pridedama trečdalis arba pusė 10 l talpos kibiro, iki viršaus pripilama vandens ir tris paras ekstrahuojama. Augalai purškiami 3-7 kartus kas 7 dienas.
• Paprastųjų bitkrėslių užpilas: padeda įveikti vaisgraužius, žiedgraužius, agrastų kenkėjus, žemuogines erkes, avietinius ir žemuoginius straubliukus, avietinius vabalus, pjūklelius, skruzdėles. Jos naudojamos ir kaip gydomoji bei profilaktinė priemonė nuo rūdžių ir miltligės. 700-800 g džiovintų arba 2-2,5 kg šviežių stiebų ir žiedynų sudedama į kibirą. Šis iki viršaus pripilamas vandens. Po dviejų parų užpilas 25-30 minučių pavirinamas ir prieš purškiant atskiedžiamas 2 dalimis šalto vandens.
• Vaistinių kiaulpienių užpilas: naikina amarus, erkes, obelines blakutes, užpuolusias vaisinius augalus. 1 kg lapų užpilama 3 l vandens ir paliekama trims dienoms.
• Paprastųjų pušų arba eglių užpilas: padeda atsikratyti amarų, obelinių blakučių, obelinių vaisgraužių ir kitų kenkėjų. Šviežiai nupjautos šakos sudedamos į indą ir užpilamos tokiu pat kiekiu verdančio vandens. Užpilą galima naudoti kitą dieną, tik būtina atskiesti penkiomis dalimis vandens. Vaiskrūmius taip pat galima apsaugoti naudojant spyglių koncentratą (50-70 g -10 l vandens) žydėjimo pradžioje ir pabaigoje. Vyšnios purškiamos nuo žydėjimo pradžios kas 7-9 dienas visą drugių ir lėliukių buvimo laikotarpį. Obelys purškiamos iškart po žydėjimo- procedūra atliekama mėnesį kartojant kas savaitę. Kad braškės nesusirgtų pilkuoju puviniu, prieš uogų nokimą dirva pamulčiuojama spygliais.

Fizinės ir kultūrinės priemonės

• Piktžolių naikinimas: Norint stabdyti amarų plitimą, reikia nuo pat ankstyvo pavasario aplink laukus šienauti piktžoles, naikinti nereikalingus krūmus. Rudenį reikia pašalinti augalų liekanas, o vasarą vegetacijos metu naikinti piktžoles (rabarbariniams lapinukams).
• Rankinis kenkėjų surinkimas: jei daržas nedidelis, šliužus galima tiesiog surinkti ir sunaikinti, atiduoti sulesti vištoms. Šliužus surinkti galima specialiais indeliais - įpilkite alaus, jo kvapas juos labai vilioja.
• Dirvos purenimas: birželio pradžioje būtina tris kartus supurenti dirvą tarpueiliuose - taip naikinsite kurklių lizdus.
• Spąstai ir barjerai:
  • Skruzdės nepateks ant vaismedžių, jei kamienus aprišite lipniomis juostomis arba ištepsite klijais, skirtais peliniams graužikams naikinti. Aplink medelius galite pabarstyti medžio pelenų arba nupurkšti pesticidinių augalų ištrauka.
  • Norint sutrukdyti moliuskams patekti į braškių lysves, klojamos pušų ir eglių spyglių užtvaros, paberiama pjuvenų ir smėlio.
  • Ant skruzdėlių suneštų kauburėlių užberkite pelenų, perpus sumaišytų su medžių žievės pjuvenomis. Tinka ir suodžiai su kalkėmis, taip pat kavos tirščiai.
  • Vakarop ant dirvožemio ir takų rekomenduojama pabarstyti gesintų kalkių, smulkinto superfosfato, geležies sulfato, vario sulfato, amonio salietros arba rupios druskos ir pelenų mišinio (nuo šliužų). Vengdami kūnelį dirginančių medžiagų, moliuskai pasitraukia ieškoti geresnio prieglobsčio.
  • Šiltnamiuose žmonės kurklius pamaitina smulkiai sumaltais kiaušinių lukštais, sumaišytais su saulėgrąžų aliejumi. Šis mišinys kurkliams yra pragaištingas.
• Persodinimas: masiškai išplitus rabarbariniams lapinukams ar smidriniams lapgraužiams, rabarbarus ar smidrus tenka persodinti į naują vietą.

Gamtos balansas: naudingi gyvūnai ir ekosistema

Agronomė Tatjana Rimgailienė teigia, kad gamtoje nėra naudingų ir žalingų mikroorganizmų, visi jie susiję ir būtini. Kiekvienas mūsų sukurtas sodas yra maža ekosistema, kurioje vyksta natūrali kova, taigi viskas gali susitvarkyti savaime. Nuo kenkėjų vienus augalus gali apsaugoti kiti augalai, atbaidydami juos kvapu. Kita vertus, kenkėjai privilioja „geruosius“ vabzdžius, kurie naudingi daržui.

• Boružės: minta amarais ir įvairiomis erkutėmis, todėl jų draugija labai naudinga. Lietuvoje gyvena 20 boružių rūšių. Tik viena iš jų - septyntaškė - minta augalais, visos kitos yra grobuonys. Viena boružė, kol suauga, suėda 500 amarų.
• Žiogai: maitinasi augalais, tačiau kartu naikina lervas ir kitus vabalus.
• Plėšriamosios musės, širšalai, širšės: gaudo kirminus.
• Juodieji vabalai žygiai: yra tikri žudikai, mintantys visokių vabzdžių lervomis ir kiaušinėliais, netgi gaudantys mažesnius kurklius ir nedidelius moliuskus.
• Vorai: pradeda medžioti vos tik lauke šiek tiek sušyla.
• Ežiai, varlės, rupūžės: natūralūs šliužų priešai. Šliužus reikia naikinti, bet saikingai, nes jie - daržo sanitarai, suėda pūvančius augalus, apvalo dirvas. Rupūžės sunaikina daugybę vabzdžių, o svarbiausia - naikina šliužus, kurių iš tiesų labai daug privisę.
• Kirstukai: mažieji žinduoliai, per dieną suėda kone dvigubai daugiau vabzdžių, nei patys sveria.

Augalų pasirinkimas kenkėjų kontrolei

Augalai gali apsaugoti nuo kenkėjų dviem būdais. Pirmasis būdas - tai kenkėjų atbaidymas savo kvapu. Augalai skleidžia specifinį kvapą, kuris nepatinka kenkėjams, todėl jie nesiartina arba toje vietoje būna neilgai. Taip pat gali būti, kad augalo skleidžiamas kvapas toks stiprus, kad sumaišo kenkėjams visas kortas ir jie tiesiog nesuranda tos daržovės, kurios ieško. Antrasis būdas - augalai privilioja „geruosius“ vabzdžius, kurie naudingi daržui. Abiem atvejais, darže naudinga auginti gėles, kurios skleidžia kvapą.

Ypač svarbus šių gėlių vaidmuo, jei auginate daržą balkone. Mažai daržovių rūšių, silpna kitų augalų konkurencija gali sudaryti palankesnes sąlygas kenkėjams.

Serenčiai (Tagetes)

Serenčiai, dar vadinami tagetėmis, gvazdikėliais - tai vienmetės gėlės, kurias būtina paminėti pirmąsias. Drąsiai sodinkite serenčius darže: prie bulvių, kopūstų, morkų, kur tik sugalvosite. Serenčius labai paprasta užsiauginti tiesiog iš sėklų. Kai gerai įsitvirtina, jie pakenčia nelaistymą, o žydi visą sezoną be perstojo. Geriausiai kenkėjus atbaido tos veislės, kurios turi stiprų kvapą, bet iš esmės poveikis bus net pasirinkus mažiau aromatingą veislę. Sodinkite serenčius tarp kopūstų, nes kvapas atbaido kopūstinius baltukus.

Medetkos (Calendula)

Medetka gal mažiau pažįstama, tačiau ne mažiau svarbi darže. Tai lengvai auginama vienmetė gėlė, kuri pradeda žydėti birželio mėnesį ir dovanoja puikius oranžinius ramunėlės tipo žiedus. Jas tinka sodinti prie braškių, bulvių, česnakų, kopūstų, ypač - prie pomidorų. Medetkos pasižymi specifiniu kvapu, todėl nubaido daugelį kenkėjų - vabzdžių ir nematodų.

Nasturtės (Tropaeolum)

Nasturčių išskirtinumas yra tas, kad nasturtėmis galite pagražinti ne mažą kampelį, o ištisą sieną. Pasisėti daugiau negu paprasta, net vaikas savo mažais piršteliais sėklas sugraibys, o daugiau jokios ypatingos priežiūros nereikia. Be to, nasturtės linkusios ir pačios pasisėti. Nasturtė nepatinka kopūstiniams baltukams ir kitiems kenkėjams, kurie puola kopūstus, ridikus, moliūginių šeimos augalus. Jeigu pasodinsite nasturtes prie šių augalų, tikėtina, kad kenkėjai juos puls mažiau.

Nasturtė gali būti klastinga jūsų sąjungininkė: ji privilioja amarus (ypač juoduosius), todėl sodinkite ją ten, kur didesnė amarų rizika. Dėl šios priežasties nasturtės pravers ne tik darže, bet ir prie vaismedžių ir vaiskrūmių, prie gėlyno. Sultingi stambūs nasturtės lapai patiks ir sraigėms - po nasturčių lapais padėkite sraigių gaudykles arba tiesiog nurinkite jas iš ten. Nasturčių lapų sultingumas ir jų sukuriamas šešėlis patinka daugeliui kenkėjų. Bet patinka ir tiems vabzdžiams, kurie minta tais kenkėjais. Tad serenčiai naudingi dėl to, kad jie atbaido kenkėjus, o nasturtė naudinga ir dėl to, kad ji kenkėjams tampa gerai paspęstais spąstais.

tags: #kenkejas #darzas #psyllid

• Simptomai ir priežastys, susijusios su negimdiniu nėštumu
• Jaukios naujagimio fotosesijos detalės
• Patogūs ir stilingi džinsai būsimoms mamoms
• kodėl vaikui svarbu turėti savo įrankių rinkinį
• natūralūs kiaušinių marginimo būdai