Netekusios kūdikio motinos pasąmonės psichologija ir gedėjimo kelias
Įžanga: Netekties Skausmas ir Motinos Psichika
Mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, tačiau jos suvokimas ir išgyvenimas yra unikalus kiekvienam žmogui. Ypatingai skausminga ir sudėtinga yra kūdikio netektis. Šis straipsnis nagrinėja mirties suvokimo psichologiją, gedėjimo procesą, jo etapus, ypatingą dėmesį skiriant motinos, netekusios kūdikio, patiriamiems iššūkiams ir pasąmonės ypatumams. Straipsnyje remiamasi psichologų įžvalgomis, senovės papročiais ir šiuolaikinės visuomenės požiūriu į netektį, siekiant padėti suprasti ir įveikti šį sunkų periodą.
Gedėjimo Procesas: Natūrali Reakcija į Neišmatuojamą Netektį
Kas yra gedėjimas?
Gedėjimas - tai reakcija į netektį, sielvartas netekus kažko svarbaus, brangaus, reikšmingo. Tai sudėtingas procesas, kurio metu suvokiamas netekties faktas, pakinta gedėtojo emociniai santykiai, tenka gyventi aplinkoje, kurioje jau nebėra asmens, anksčiau užėmusio tam tikrą vietą Jūsų gyvenime. Sielvartas sekina ir yra negailestingas, kartais sunkiai valdomas, bet jį galima įveikti. Šis jausmas yra skausmingas, bet natūralus procesas.
Gedėjimo trukmė ir jos unikalumas
Gedėjimo trukmė kiekvienam žmogui yra skirtinga. Labai sunku susitaikyti su brangių žmonių mirtimi. Reikia nemažai laiko, kad praeitų vidinis netekties skausmas ir sumažėtų vidinės tuštumos jausmas. Gyvenimas po netekties nebus tik gyvenimas prisiminimais, bet ir visiškai naujas etapas.
Komplikuotas Gedėjimas po Kūdikio Netekties
Gedėjimo proceso sunkumas didele dalimi priklauso nuo to, kokią reikšmę gedinčiajam turėjo mirusysis ir kaip įvyko netektis. Jei tėvai netenka savo vaiko, gedėjimas bus komplikuotas. Tėvai, netekę vaiko, netenka ne tik artimo mylimo žmogaus, bet ir su juo susijusių vilčių, svajonių ir planų ateičiai. Vaikų mirtis - nepraeinanti viso gyvenimo dalis. Sielvartas tampa komplikuotas, atsiranda kaltės jausmas, kuris lydi visą gyvenimą.
Skausmingesnis gedėjimas bus tada, kai su mirusiuoju sieja daug stiprių jausmų. Netikėta mirtis dėl nelaimingo atsitikimo, traumos, smurto ar staigi mirtis, net jei ligonis sunkiai sirgo, gali išprovokuoti sunkų gedėjimą. Savižudybė taip pat veda į komplikuotą gedėjimą. Atsiranda kaltė, kad užkirsti kelio mirčiai nepavyko. Gedintieji save kaltina, kad nepadarė kažko, kas galėjo sulaikyti nuo savižudybės. Išgyvenantieji netektį negali susitaikyti su nelaukta mirtimi ir analizuoja, dėl kokių priežasčių ir kodėl nusižudė jų artimasis.
Komplikuotas gedėjimas būna tada, kai žmogus lyg „užstringa“ kuriame nors gedėjimo etape, ilgai sielvarto procesas nebepereina į galutinį susitaikymą su netektimi. Retai kada gedėjimas gali trukti net visą gyvenimą. Jei žmogus neleidžia sau liūdėti, verkti, jis protu suvokia netekties faktą, tačiau negali priimti savo jausmų, o tada neįmanoma pereiti į susitaikymo etapą ir normaliai gyventi. Dažnai jie namuose sukuria mirusiojo kampelį, išdėsto jo daiktus, sienas nukabinėja jo nuotraukomis ir įsivaizduoja, kad mirusysis yra šalia. Atsiranda gili depresija. Norint įveikti dvasinį skausmą, būtina artimiesiems susitaikyti su įvykusia netektimi ir patirti skausmą.
Netekusios Motinos Pasąmonės Iššūkiai: Gedėjimo Etapai
Daugelis mokslininkų nustatė gedėjimo etapus, kurie yra skirtingi ir kartu panašūs. Ne kiekvienas žmogus išgyvena visus nurodytus etapus, be to, nebūtinai jie vyksta nuosekliai, vienas paskui kitą. Motinai, netekusiai kūdikio, šie etapai gali būti ypač intensyvūs ir sunkiai įveikiami.
Šokas ir sustingimas
Pirmąsias dienas ar savaites po artimojo mirties žmogus išgyvena šoką. Vieni žmonės šoko metu būna lyg „sukaustyti“ ar „užšaldyti“, kiti - sutrikę, verkia. Kadangi sunku priimti artimojo mirties faktą, jie pasijunta sustingę, sutrikę ar apstulbę. Vėliau artimieji negali prisiminti, kas vyko laidotuvių metu. Šis laikotarpis trunka neilgai. Tai - apsauginė reakcija nuo dvasinio skausmo ir širdgėlos. Šiuo metu nereikia Jums priimti jokių su ateitimi susijusių sprendimų.
Gilus skausmas ir ilgesys
Vėliau skausmas stiprėja, nes tampa aišku, kad mirusiojo nebėra. Gedintysis pradeda ilgėtis velionio, kiekvieną kartą pasigedus mirusiojo širdgėla suspaudžia širdį. Neigimą pakeičia suglumimas, abejingumas ir neviltis. Šio laikotarpio metu Jūs galite patirti įvairiausius jausmus: fizinius simptomus (pykinimą, apetito stoką, burnos džiūvimą), dvasines dvejones. Šeimai sunku priprasti gyventi be mirusiojo. Gedintieji dažnai kalba: „Žinau, kad mirė, bet negaliu patikėti.“ Jūsų pasąmonei ir jausmams sunku priimti tą faktą, kad artimojo nėra. Ši tuštuma - lyg skausminga negyjanti žaizda. Jums darosi sunku atlikti kasdienius darbus, gali imti kankinti nemiga, pasireikšti nenoras rūpintis ir savo higiena, ryškėja abejingumas aplinkai, neviltis, depresija, dingsta apetitas, kartais tikite, kad mirusysis sugrįš.
Iliuzijos ir haliucinacijos: Pasąmonės Išraiškos
Šiuo laikotarpiu gedintiesiems pasireiškia iliuzijos, haliucinacijos, kartais jie jaučia, lyg velionis būtų šalia. Dažnai motinos, netekusios vaikelio, naktį pabunda lyg išgirdusios kūdikio verksmą ar žingsnius. Visa tai rodo, kad Jūsų pasąmonė saugoja tą informaciją, kurios Jūs labiausiai trokštate - vėl matyti savo artimąjį. Mirusiojo ieškojimas nėra betikslis - jis aiškiai nukreiptas į norą atrasti prarastą žmogų. Nereikėtų priešintis tokioms simbolinėms gedinčiojo pastangoms, nes tai yra vienas iš mėginimų įveikti netektį elementų.
Fiziniai simptomai ir nerimas
Šiuo atveju Jūs jaučiate stiprius fizinius simptomus, kurie atsiranda dėl nerimo: lyg gerklėje užstrigęs kamuolys gniaužia gerklę, jaučiate širdies plakimą, atsiranda nemotyvuota baimė, sutrinka virškinimas. Kasdieniai darbai tampa neįveikiami, greitai pavargstate. Stenkitės surasti patikimą klausytoją (gali būti šeimos narys, artimiausias draugas, bendradarbis ar savanoris) ir kalbėti apie savo pojūčius, išgyvenimus, nes neišsakytos mintys tampa „dramblio“ dydžio.
Pyktis ir kaltė: Sielvarto Palydovai
Pyktis - tai natūrali reakcija. Jūsų pyktis gali būti nukreiptas į gydytoją, slaugytoją, kad nepagydė Jūsų artimojo, ar į kurį nors šeimos narį. Dažnai pykstama ant savęs, ant viso pasaulio, kuris atrodo neteisingas. Šioje būsenoje gedintieji labai jautrūs ir pažeidžiami, bet jie turi teisę tokie būti. Dažnai stiprus pyktis būna nukreiptas ir į mirusįjį: „Kodėl tu mane palikai?“ Reikia žinoti, kad pyktis praeis. Jį reikia kuo greičiau „išleisti“, nes ilgalaikis pyktis gali tapti įpročiu, kuris destruktyviai veiks Jus. Leiskite pykčiui „išeiti“ - išsikalbėkite su artimu žmogumi. Kalbėkite apie mirusįjį, kaip jo pasiilgote, kaip Jums jo trūksta.
Galite jausti kaltę dėl savo kažkokių Jums svarbių atrodančių veiksmų, kurie galėjo išgelbėti Jūsų artimąjį „Jei tik… jei tik būčiau skatinęs anksčiau kreiptis į gydytoją.“ Tas begalinis „jeigu“ apsunkina sąžinės graužimą. Patyrę netektį savęs vis klausia: „Ar aš viską padariau dėl mirusiojo?“, „Ar pakankamai dėmesio jam skyriau?“ Prisimenate atvejus, kai su velioniu elgėtės netinkamai, sau tvirtinate, kad jei būtų galima viską sugrąžinti, elgtumėtės visiškai kitaip. Po artimojo mirties anksčiau buvę tokie jausmai iškyla tarsi ieškant atsakymo į klausimą, kaip gyventi jaučiant kaltę. Tai natūralu, nes tai dalis sielvarto. Supraskite, kad negalima pakeisti aplinkybių, kurios susiklostė, nes to niekas negalėjo numatyti, todėl Jūs neturite jausti kaltės.
Neviltis, pripažinimas ir kelias į atsigavimą
Jūs dabar suvokiate, kad tas, kurį praradote, iš tiesų nebegrįš. Tai gali sukelti neviltį: „Koks dabar yra mano gyvenimo tikslas?“, „Kodėl taip atsitiko man?“, „Kam gyventi?“ Paprastai ilgesys ateina praėjus 3 - 6 mėnesiams po artimojo mirties. Mirties pripažinimas padeda Jums save kontroliuoti. Pamažu ima grįžti jėgos, tačiau tuštumo jausmas išlieka. Pamažu jis tampa mažesnis, dar sielvartaujate, bet dvasinis skausmas jau mažesnis. Ima rastis noras kažką atnaujinti. Stenkitės prisitaikyti prie naujo gyvenimo proceso, kasdienėje buityje sugrįžkite prie savikontrolės. Reikia ugdyti atsakomybę už savo veiksmus ir jėgas. Žinoma, tuštumo jausmas išlieka, bet jis tampa ne toks aštrus, kaip žaizda, kuri gelia, bet aštriai nebeskauda.
Praėjus tam tikram laikui Jūs pastebite, kad vėl pradedate domėtis gyvenimu. Gerų dienų būna vis daugiau, ateina ramybė. Smulkmenos, kurios anksčiau erzino, tampa nereikšmingos. Atsiranda noras kažką daryti: užsiimti buto remontu, nusipirkti naują drabužį, keisti aplinką. Dažniau bendraujate su giminėmis, draugais, bendradarbiais. Reikia susigrąžinti ankstesnius santykius su aplinkiniais. Pripažinimas, kad šios reakcijos yra normalios, padeda Jums kontroliuoti situaciją, iš naujo įvertinti gyvenimo vertybes: nebeįsiveliate į niekur nevedančius ginčus, smulkmeniškos intrigos tampa nereikšmingos. Jūs taip pat galite rašyti „neišsiųstus“ laiškus: ką jaučiate, ką norite pasakyti savo artimajam, pasitarti, papasakoti, atsiprašyti.
Pagalbos Svarba ir Šiuolaikinės Visuomenės Požiūris
Kada reikalinga specialistų pagalba?
Atsigavimas po mylimo žmogaus netekties yra ilgas ir skausmingas procesas. Dauguma žmonių gedi nuo šešių mėnesių iki dvejų metų. Idealiu atveju artimieji patys įveikia netektį, tačiau tai padaryti nesiseka žmonėms, kurie neigia ir slopina sielvarto jausmus. Jei jaučiate, kad gedėjimo procesas užsitęsia per ilgai, jaučiatės „užstrigęs“ kuriame nors etape, arba jus kamuoja stiprūs jausmai, tokie kaip kaltė, pyktis, neviltis, rekomenduojama kreiptis į specialistus - psichologus, psichoterapeutus, kurie padės jums įveikti netektį ir susitaikyti su nauja realybe.
Tradicijos ir iššūkiai šiuolaikinėje visuomenėje
Gedulas buvo ir yra tradicinis mirusiojo pagerbimas. Gedėjimas senosios Lietuvos kaime ir pagarba mirusiajam pasireiškė tam tikrais išoriniais bei vidiniais ženklais. Nuo XIX a. iki XX a. vidurio vyravo paprotys, kad mirus vaikams motinos turi gedėti metus laiko. Dvasiniai ryšiai išlieka ilgai: artimieji meldžiasi už mirusiuosius, užperka mišias praėjus keturioms savaitėms ir po metų nuo mirties, prisimena gimimo dieną, per Šv. Kūčias, Šv. Velykas bei kitas šventes. Ypač ilgai išlieka ryšys tarp mirusios motinos ir jos vaikų - našlaičių.
Dėl globalizacijos įtakos šiandien tradicijos pasikeitė, ypač miestuose. Šiandienė visuomenė nelabai pageidauja matyti verkiančius, liūdinčius, kenčiančius, gedinčiuosius. Keičiasi ir gedėjimo suvokimas. Gyvename visuomenėje, kurioje atvirai liūdėti, blogai jaustis, juolab sielvartauti, nedera. Visuomenė nenori matyti mirties sukeliamo skausmo, ašarų. Šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau įsivyrauja pasaulietinės pažiūros, todėl pradedama vengti kai kurių laidojimo ritualų, nedera parodyti sielvarto, skatinama vengti liūdesio, greičiau įsitraukti į veiklą, jau kitą dieną siūloma nusivilkti gedulo drabužius ir kuo greičiau išstumti mirusiojo prisiminimą iš atminties, kad viskas atrodytų taip, lyg nieko ir neįvyko. Nors manoma, jog tai padės lengviau išgyventi gedulą, tai - klaidinga nuomonė.
tags: #netekusios #kudikio #motinos #pasamoneje #is #tiesu
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
