Vilniaus miesto savivaldybė aktyviai skatina ir palaiko amatų puoselėjimą, skirdama lėšų projektinėms veikloms. 2025 m. amatų projektams miestas skyrė 99 tūkst. eurų. Šios lėšos buvo panaudotos viešam gamybos procesų demonstravimui ir edukacinėms veikloms, apimančioms parodas, paskaitas, naujų gaminių, suvenyrų bei atkurtų technologijų pristatymus, taip pat istorinių amatų paveldo vertybių tyrimus.
Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra, bendradarbiaudama su miesto Amatų programos dalyviais, sukūrė filmuką „Vilniaus amatininkai sveikina“, skirtą paminėti Vilniaus 700-ąjį jubiliejų. Šis filmukas primena apie gilias amatininkystės tradicijas, kurias puoselėja mūsų amatininkai.

Taip pat Vilniaus miesto savivaldybė jau ne vienerius metus teikia dalinį finansavimą Europos dailiųjų amatų dienų organizavimui, skatindama šių tradicijų tęstinumą.
Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre, Arnetų name, vaikiškas šurmulys netyla net ir vasarą. Čia vyko stovykla, kurioje vaikai mokėsi senųjų amatų, susipažino su Aukštaitijos regiono papročiais ir paveldu. Aukštaitiško identiteto ženklų ieškojo ne tik Kėdainiuose, bet ir Rumšiškėse.
Šio centro vadovė Regina Lukminienė pasakojo, kad vaikams skirtos stovyklos Arnetų name organizuojamos jau ne pirmi metai ir kasmet sulaukia didžiulio susidomėjimo. „Tėveliai jau nuo pavasario skambina ir teiraujasi, ar bus stovyklėlė. Matome, kad tikrai yra poreikis, todėl rašome projektus ir stengiamės gauti finansavimą“, - teigė ji.
Šie metai paskelbti Aukštaitijos metais, todėl ir stovykla vadinosi „Mes - aukštaičiai“. Stovyklos tikslas - ne tik smagiai praleisti laiką ir susirasti naujų draugų, bet ir supažindinti vaikus su Aukštaitijos regiono paveldu, tradicijomis, papročiais bei senaisiais amatais. Mokymus vedė Tradicinių amatų centre dirbantys amatininkai, taip pat buvo kviečiami svečiai lektoriai. Pavyzdžiui, Kauno rajono atstovai mokė aukštaitiškų tradicinių žaidimų, dainų, sutartinių, o amatininkė mokė gaminti kermošinius saldainius.

Šiemet stovykloje dalyvavo 35 vaikai nuo 7 iki 13 metų amžiaus. Suskirstyti grupelėmis, jie dalyvavo juostų pynimo, keramikos, medžio drožybos, vilnos vėlimo ir karpinių edukacijose, kurios vyko Arnetų name bei kiemelyje esančiuose amatininkų nameliuose.
Stovyklos programa apėmė ir ekskursiją po Kėdainius, kurioje vaikai senamiestyje ieškojo aukštaitiško identiteto ženklų. Taip pat buvo aplankytos Rumšiškės ir liaudies buities muziejus, kur vaikai susipažino su Aukštaitijos regiono architektūra, papročiais ir dalyvavo duonos kepimo edukacijoje.
Baigiantis stovyklai, buvo surengta vaikų sukurtų darbelių paroda, o įgytos žinios įtvirtintos etno protų mūšyje. Stovykla vaikams buvo nemokama, nes gautas finansavimas iš rajono savivaldybės.
Jonas džiaugėsi galimybe išmokti senųjų amatų, kurių kitur nelabai išmoksi. „Namie prie kompiuterio, tai tik į ekraną žiūri, o čia gali kažką išmokti, pasigamini visokių darbelių“, - sakė jis.
Emilija pasakojo, kad stovykloje pabandė gaminti atvirukus iš karpinių, drožti medinius šaukštus, velti arkliukus iš vilnos ir pinti juosteles. „Nėra labai sudėtinga, mus visko pamokė, parodė kaip ką daryti. Tai, ką išmokau stovykloje, gal bandysiu ir namuose pasigaminti. Manau, tikrai verta būti tokioje stovykloje“, - kalbėjo ji.
Keramikos užsiėmime dalyvavę vaikai patvirtino, kad stovykloje tikrai įdomiau nei kažkur kieme bėgioti. Roneta, lipdydama iš molio, nulipdė paukštelį ir dubenėlį.
Radvilė ir Ieva džiaugėsi, kad stovykloje smagu ir senieji amatai jų nenuvylė. Jos išmoko velti, drožinėti, lipdyti, pinti juosteles, ir tikina, kad bus galima ir namuose panašius darbus pasidaryti.

Vienas iš pagrindinių tikslų - kad senieji amatai išliktų. Amato mokytoja ragina vaikus nebijoti bandyti, nes net ir suaugusiems ne visada pavyksta iš pirmo karto. „Manau, senieji amatai išliks dėka amatininkų, kurie ne tik patys kuria, bet ir to moko kitus“, - teigė ji. Tradicinių amatų centre yra „užauginta“ nemažai vaikų, kurie ne vienerius metus lankė įvairius užsiėmimus.
Svarbu sudominti jaunimą, kad jie perimtų seniuosius amatus ir galėtų juos pritaikyti savo gyvenime. Pavyzdžiui, pintos juostos pamažu grįžta į madą ir jomis galima puošti drabužius, batus, rankines.
Lietuviškų dailiųjų amatų tradicijas dabar saugo ir puoselėja sertifikuoti amatininkai. Apie amatus daugiau sužinoti ar praktiškai juos išbandyti gali kiekvienas panoręs - tereikia susirasti edukacinę programą. Lietuvos kaimo turizmo asociacija vykdo projektą „Tradicinių lietuviškų amatų gidas“.
Nors dabar margučiai siejami su Velykų švente, tačiau kiaušinių marginimo tradicija egzistavo dar prieš kelis tūkstančius metų. Tiek anksčiau, tiek dabar kiaušiniai tradiciškai dažomi natūraliomis priemonėmis. Spalvos gaunamos naudojant augalus, o raštai - vašką ar skustuką. Spalvos ir raštai nuo seno turėjo simbolinę, o kartais ir magišką prasmę.

Karpymo menas pirmiausia atsirado Kinijoje ir Japonijoje. Europą tiek popierius, tiek karpiniai pasiekė viduramžiais Šilko keliu. Lietuvoje karpiniai kelis amžius buvo naudojami kaip antspaudai. Lietuvių namuose, kaip puošybos elementai, karpiniai atsirado tik XIX a. Iš popieriaus moterys sukurdavo įvairiausių dekoracijų. Karpiniai būdavo tiek paprasti, tiek ypatingai sudėtingi ir reikalaujantys kūrybiškumo, meistriškumo ir kantrybės.
Keli tūkstančiai metų skaičiuojantis muilas buvo naudojamas kaip higienos ir skalbimo priemonė, o kartais - kaip vaistas. Senuosiuose raštuose galima rasti muilo receptų iš įvairiausių pasaulio kampelių. Jam virti būdavo naudojami medžio pelenai, įvairių rūšių aliejai ar net žuvų taukai.
Pirmoji žmogaus sukurta žvakė buvo į paprasčiausią duobutę akmenyje supilti taukai. Amžiams bėgant šviesą skleidžiantis šaltinis vis tobulėjo, kol buvo pastebėta, kad patogiausia ir taupiausia dagtį aplieti bičių vašku. Lietuvoje bičių vaško žvakės pradėtos gaminti labai seniai. Pagrindiniai žvakių gamybos rankomis būdai buvo du: lieti vašką ant pakabintos dagties arba žvakes kočioti. Bičių vaško žvakės buvo naudojamos ne tik apšvietimui, bet ir burtams.
Kaziuko mugė - kasmetinė Lietuvoje rengiama folkloro mugė, kurioje žmonės parduoda savo pagamintus liaudiškus dirbinius. Svarbu jau ikimokykliniame amžiuje vaikus supažindinti su švente, parodyti, kaip dirba įvairių amatų meistrai.
Darželiuose organizuojamos savaitės, skirtos susipažinimui su Kaziuko muge, amatais, dirbinių įvairove ir jų gamyba. Vaikai išbando įvairius amatus: pynė, klijavo, lipdė dirbinius iš molio, popieriaus. Savaitės pabaigoje organizuojama Kaziuko mugė, kurios metu vaikai demonstruoja savo kūrinius.
Mokytojos vaikams pasakoja apie Kaziuko mugės papročio atsiradimą. Vaikai mokosi eilėraščius, gamina įvairius dirbinius: šaukštus, riestainius, ąsočius, rankines, pavasariu kvepiančias puokštes.
Kaziuko mugė - tai seniausias ir didžiausias lietuvių etninės kultūros renginys. Mugės metu vaikai groja, prekiauja savo pagamintais darbais, šoka.
Kartais tėveliai ar kiti artimieji pristato vaikams savo profesijas. Pavyzdžiui, Eitvilės mamytė pristatė arboristikos profesiją. Arboristika - tai sumedėjusių augalų priežiūra. Sužinota apie augalų sandarą, kenkėjus ir kaip prižiūrėti medelius.
Amatų savaitės pradžią gali atidaryti ir medinių pučiamųjų instrumentų pristatymas. Rūtenio tėtis pristatė skudučius, dūdelę, birbynę, papasakojo iš ko jie pagaminti ir pademonstravo jų garsus.

Net patys mažiausi vaikai gali susipažinti su paukščiais, jų įvairove, žaisdami žaidimus ir mokydamiesi apie juos.
tags: #eilerasciai #vaikams #apie #amatus