Alfredo Rosenbergo „Velnio dienoraštis“: Tamsiausi Trečiojo reicho ideologo užkampiai ir jo kelias į teismą

Ką tik pasirodžiusioje knygoje „Velnio dienoraštis“ amerikiečiai autoriai tiria artimo Hitlerio bendražygio ir vieno iš Trečiojo reicho ideologijos architektų Alfredo Rosenbergo asmeninio dienoraščio užrašus, pasakoja kone detektyvinę dienoraščio dingimo ir suradimo istoriją. Dokumentinis pasakojimas moksliniu tikslumu parodo Vokietiją ir pasaulį XX a., o knygoje aprašomų veikėjų biografijos ir asmeninė patirtis gyvai perteikia Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos būklę, socialinį ir politinį jos vaizdą, detaliai vaizduoja katastrofa pasibaigusį nacionalsocialistų iškilimą į valdžią, jų siekius, motyvaciją, tarpusavio ryšius ir intrigas.

Dienoraščio atradimas, dingimas ir sugrįžimas

Pirmiausia Rosenbergo dienoraštis buvo rastas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje paslėptas vienoje Bavarijos pilyje. Tai buvo 500 puslapių, atskleidžiančių tamsiausius žmogaus, padėjusio pamatus Holokaustui, sąmonės užkampius. Niurnbergo tribunolo metu dienoraštis buvo analizuotas, tačiau, Rosenbergui įvykdžius mirties bausmę, paslaptingai dingo.

Po ilgo dingimo, jis buvo surastas 2013 m. Knyga „Velnio dienoraštis“ būtent ir pasakoja šią detektyvinę istoriją apie vieno svarbiausių nacių dokumentų atradimą ir jo kelią per istoriją.

Banco pilis ir paslėpti dokumentai 1945 metais

1945 metais, po šešerių sekinančių karo metų, artėjo Vokietijos pralaimėjimas. Visoje šalyje naciai degino slaptus valdžios dokumentus, kad šie neatsidurtų nugalėtojų rankose ir nebūtų panaudoti prieš juos. O biurokratai, kurie negalėjo prisiversti naikinti savo dokumentų, slėpė juos miškuose, kasyklose, pilyse ir rūmuose. Vienas iš tokių rūmų buvo ir Banco pilis, traukusi dėmesį apačioje, tarp šalia vingiuojančios upės įsikūrusių kaimų ir sodybų.

Per tūkstantmetę piliavietės istoriją čia būta ir prekybinės gyvenvietės, ir įtvirtintos pilies, galinčios atremti kariaunas, ir benediktinų vienuolyno. Per karą rūmai buvo nusiaubti ir sugriauti, tačiau ištaigingai atstatyti karališkajai Vitelsbachų šeimai. Jų prabangias menes pagerbė karaliai ir kunigaikščiai, o kartą netgi kaizeris Vilhelmas II, paskutinis Vokietijos imperatorius.

Antrą balandžio savaitę 1945 m. kraštą užėmė JAV generolo George’o S Pattono 3-iosios armijos ir generolo Alexanderio Patcho 7-osios armijos kariai. Prieš kelias savaites persikėlę per Reiną, vyrai sparčiai žygiavo į priekį vakarinėmis karo išvargintos šalies platybėmis, pristabdomi tik susprogdintų tiltų, greitosiomis suręstų užtvarų ir atkaklaus pasipriešinimo salelių. Jie ėjo pro Sąjungininkų bombų sugriautus miestus, pro tuščiomis akimis žvelgiančius kaimiečius ir namus, iš kurių langų kyšojo ne vėliavos su svastikomis, o baltos paklodės ir pagalvių užvalkalai. Vokietijos kariuomenė buvo pakrikusi.

Neilgai trukus kraštą užėmę amerikiečiai sutiko puošnų aristokratą su monokliu, avintį nublizgintus aukštaaulius batus. Kurtas von Behras karą buvo praleidęs Paryžiuje, kur grobė privačias meno kolekcijas ir naršė dešimčių tūkstančių Prancūzijos, Belgijos ir Nyderlandų žydų namų turtą. Jis nuvyko į netoliese esantį Lichtenfelsą ir kreipėsi į karinės valdžios atstovą Samuelį Haberį. Pasirodė, kad von Behras buvo karališkai įsitaisęs po įmantriai ištapytomis rūmų lubomis. Amerikietis susidomėjo. Renkant vertingą žvalgybinę informaciją ir kai jau ne už kalnų buvo karo nusikaltimų teismai, Sąjungininkų pajėgoms buvo įsakyta surasti ir išsaugoti kiek įmanoma visus vokiečių dokumentus. Pattono armijoje buvo specialiai šiai užduočiai skirtas karinės žvalgybos padalinys G-2.

Gavę šią informaciją, amerikiečiai įkopė į kalną ir pro vartus nuvyko į rūmus, kur jų laukė von Behras. Nacis juos nuvedė į penkių aukštų požemį, kurio apačioje už netikros betono sienos buvo paslėpta gausybė slaptų nacių dokumentų. Didžiulis skliautuotas rūsys buvo pilnutėlis aplankų. Atskleidęs savo paslaptį ir aiškiai suvokdamas, kad šis žingsnis neapsaugos jo nuo žeminančio Vokietijos pralaimėjimo padarinių, von Behras buvo pasirengęs sceną palikti stilingai. Apsivilkęs vieną iš savo prašmatnių uniformų, jis palydėjo žmoną į jų miegamąjį rūmuose. Pakėlę prancūziško šampano taures su kalio cianidu jiedu išgėrė už visa ko pabaigą. Kareiviai aptiko von Behrą ir jo žmoną susmukusius savo prabangioje buveinėje. Pora buvo išsirinkusi simbolinius vynuogių derliaus metus - 1918-uosius. Rūsyje rasti dokumentai priklausė Alfredui Rosenbergui.

Alfredas Rosenbergas: Fiurerio ideologijos architektas

Alfredas Rosenbergas buvo svarbiausias Hitlerio ideologas ir senas nacių partijos narys. Rosenbergas matė pačias partijos užuomazgas 1919 m., kai įniršę Vokietijos nacionalistai rado lyderį - Adolfą Hitlerį, sureikšmintą, nepritampantį Pirmojo pasaulinio karo veteraną. 1923 m. lapkritį, tą vakarą, kai Hitleris mėgino nuversti Bavarijos vyriausybę, Rosenbergas žengė į Miuncheno alinės salę per žingsnį iš paskos savo didvyriui. Jis buvo kartu ir po dešimties metų Berlyne, kai partija atėjo į valdžią ir rengėsi sutriuškinti savo priešus. Jis kovėsi toje arenoje, naciams pertvarkant Vokietiją pagal savo paveikslą.

Ranka rašyti užrašai, sudarantys Rosenbergo dienoraštį, apima penkis šimtus puslapių. Dalis įrašų - užrašai bloknote, tačiau daugiau jų palaidais lapais. Rašyti pradėta 1934 m., Hitleriui jau metus būnant valdžioje, o baigta po dešimtmečio, likus keliems mėnesiams iki karo pabaigos. Iš svarbiausiųjų, pirmuosiuose Trečiojo reicho valdžios ešelonuose buvusių asmenų tokius dienoraščius paliko tik Rosenbergas, propagandos ministras Josephas Goebbelsas ir brutalusis okupuotos Lenkijos generalgubernatorius Hansas Frankas. Kiti, įskaitant ir Hitlerį, savo paslaptis nusinešė į kapus.

Už Vokietijos ribų Rosenbergas niekuomet nebuvo toks žinomas, kaip Goebbelsas ar Heinrichas Himmleris, SS saugumo pajėgų įkvėpėjas, ar Hermannas Göringas, Hitlerio ekonomikos vadovas ir oro pajėgų vadas. Rosenbergui teko pakovoti ir muštis su šiais nacių biurokratijos gigantais, kad įgytų galių, kurių manėsi nusipelnęs. Vis dėlto jį besąlygiškai palaikė fiureris. Jiedu su Hitleriu pačiais svarbiausiais klausimais laikėsi vienos nuomonės ir Rosenbergas buvo visiškai lojalus. Hitleris skyrė Rosenbergą į vadovaujamąsias partijos ir vyriausybės pareigas, šitaip padidino jo žinomumą ir užtikrino didelę įtaką. 1920 m. Hitleriui jis įteigė slaptą mintį ir nuolat kartojo, kad už komunistų revoliucijos ir Sovietų Sąjungos slypi pasaulinis žydų sąmokslas.

Rosenbergas buvo pagrindinis šalininkas tos teorijos, kurią po dviejų dešimtmečių Hitleris pasitelks, kad pateisintų niokojamąjį karą su sovietais. Naciams rengiantis įsiveržti į Sovietų Sąjungą, Rosenbergas tikino, kad šis karas bus „valomoji biologinė pasaulio revoliucija“, kuri galutinai išnaikins „visus tuos rasiškai užkrėstus žydijos ir jos išperų mikrobus“. Būtent Rosenbergas paklojo pamatą Holokaustui. Savo nuodingas mintis apie žydus jis pradėjo spausdinti 1919 m., o kaip partijos laikraščio redaktorius, straipsnių, propagandinių lankstinukų ir knygų autorius neapykantos žinią skleidė partijoje. Vėliau Rosenbergas buvo fiurerio ideologijos reikalų įgaliotinis ir visame reiche, miestuose ir kaimuose, vėliavomis ir džiaugsmo šūksniais jį sveikino minios. „Tegyvuoja amžinoji Vokietija!“, - vietos naciai sveikino Alfredą Rosenbergą, atvykusį į Heiligenštatą, Tiuringiją, 1935 m.

Jo teorinių veikalų viršūnės, „Dvidešimtojo amžiaus mito“ (Der Mythus Des 20.Jahrhunderts), buvo išpirkta daugiau nei milijonas egzempliorių ir drauge su Hitlerio „Mein Kampf“ jis laikytas svarbiausiu nacistinės ideologijos tekstu. Savo nuobodžių raštų senamadiškas idėjas apie rasę ir pasaulio istoriją Rosenbergas paėmė iš kitų pseudointelektualų ir sujungė jas į išskirtinę politinių įsitikinimų sistemą. Partijos vietiniai ir apygardų vadai jam teigė sakę tūkstančius kalbų, tiksliai remdamiesi jo žodžiais. „Juose jie rado kovos kryptį ir pagrindą“, - dienoraštyje gyrėsi Rosenbergas. Trečiajame reiche ideologas galėjo matyti, kaip jo koncepcijos įgyvendinamos praktiškai.

Alfredas Rosenbergas Niurnbergo tribunole

1945 m. lapkritį Niurnberge susirinko ypatingasis Tarptautinis karo tribunolas teisti žymiausių išgyvenusių nacių, kaltinamų karo nusikaltimais. Tarp jų buvo ir Alfredas Rosenbergas. Kaltinimas rėmėsi gausybe karo pabaigoje Sąjungininkų perimtų Vokietijos dokumentų.

Hansas Fritzscheʼė, apkaltintas karo nusikaltimais dėl to, kad vadovavo Propagandos ministerijos Naujienų skyriui, vykstant procesui kalėjimo psichiatrui papasakojo, kad XX a. trečiąjį dešimtmetį, iki naciams ateinant į valdžią, formuojantis Hitlerio nuostatoms Rosenbergui teko išskirtinis vaidmuo. „Mano nuomone, Hitleriui jis darė milžinišką poveikį tada, kai tas dar šiek tiek mąstė“, - kalbėjo Fritzscheʼė, kuris Niurnberge bus išteisintas, tačiau vėliau Vokietijos denacifikacijos teismo nuteistas devynerius metus kalėti.

Niurnberge Robertas H. Jacksonas, JAV vyriausiasis kaltintojas, įvardino Rosenbergą kaip „intelektinį „aukščiausiosios rasės“ vyriausiąjį kunigą“. Teisėjai pripažino nacį kaltu dėl karo nusikaltimų ir 1946 m. spalio 16 d. jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Vėlesniais dešimtmečiais istorikai, mėginantys suprasti, kaip ir kodėl įvyko didžiausias XX a. kataklizmas, tyrinės milijonus dokumentų, kuriuos karo pabaigoje surinko Sąjungininkai. Išlikusių dokumentų buvo labai gausu - slapti kariuomenės užrašai, detalūs grobio aprašai, asmeniniai dienoraščiai, diplomatiniai raštai, telefono pokalbių stenogramos, šiurpūs biurokratiniai raštai, kuriuose kalbama apie masines žudynes.

Roberto Kempnerio asmeninis karas su nacizmu

Niurnbergo Teisingumo rūmų 600-ojoje salėje kaltintojas Robertas Kempneris laukė, kol bus paskelbti nuosprendžiai. Mėgstantis ginčytis, atkaklus, nenuilstantis pažinčių mezgėjas, linkęs regzti pinkles, keturiasdešimt devynerių metų teisininkas per gyvenimą ėjo iškėlęs galvą, tarsi kviestų priešininką - o jų buvo daug - kaip reikiant pasistengti. Nors išoriškai jis neatrodė išskirtinis, penkių pėdų ir aštuonių colių ūgio, pliktelėjęs ties viršugalviu, Kempneris buvo tokio būdo, kuriam abejingų nebuvo.

Kempneris beveik dvidešimt metų buvo skyręs kovai su Hitleriu ir naciais, o pastaruosius ketverius iš jų būtent Niurnberge, mieste, nuniokotame fiurerio megalomanijos ir Sąjungininkų bombų. Jo kova kartu buvo ir unikalus asmeniškas pasakojimas, ir universalus naratyvas: ir kova už savo gyvybę, ir dalis to meto visuotinės kovos. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, būdamas jaunas Berlyno policijos administratorius, Kempneris tvirtino, kad Vokietija turėtų suimti Hitlerį ir jo sekėjus už tėvynės išdavimą, kol jie nespėjo sunaikinti respublikos ir nepradėjo suplanuoto teroro. Partijai atėjus į valdžią 1933 m., per keletą dienų Kempneris - žydas, liberalas ir aiškus oponentas - buvo pašalintas iš valstybės tarnybos. Po trumpo sulaikymo ir gestapo tardymo 1935 m. jis pabėgo į Italiją, vėliau į Prancūziją, o galiausiai į Jungtines Valstijas, kur toliau tęsė savo kampaniją. Pasinaudojęs Vokietijos vidaus dokumentų biblioteka ir pasitelkęs informatorių tinklą, Kempneris padėjo Teisingumo departamentui nuteisti Jungtinėse Valstijose veikusius nacių propagandininkus, taip pat teikė žvalgybinę informaciją apie Trečiąjį reichą Karo departamentui, slaptai Strateginių tyrimų valdybai.

Kempneris asmeniškai prižiūrėjo paskutinį ir ilgiausią ieškinį, 11-ąją bylą, pramintą Ministerijų byla, nes dauguma kaltinamųjų ėjo aukštas valstybės tarnybos pareigas Vilhelmštrasėje, Berlyne. Žymiausias iš jų buvo Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius Ernstas von Weizsäckeris, atvėręs kelią įsiveržimui į Čekoslovakiją ir, kaip įrodyta, asmeniškai patvirtinęs daugiau nei šešių tūkstančių Prancūzijos žydų išsiuntimą į Aušvico mirties stovyklą. Liūdniausiai pagarsėjęs kaltinamasis buvo Gottlobas Bergeris, aukštas SS karininkas, suformavęs žiaurumu pagarsėjusį naikinimo būrį. „Geriau nušauti dviem lenkais per daug, nei dviem per mažai“, - rašė jis apie būrį.

Niurnbergo bylos ir jų rezultatai

Procesas prasidėjo 1947 m. pabaigoje, o 1949 m. balandžio 12 d. galiausiai artėjo prie pabaigos. Trys amerikiečiai teisėjai įėjo į teismo salę, užlipo ant pakylos ir ėmė garsiai skaityti nuosprendį. Jis sudarė aštuonis šimtus puslapių; perskaityti balsu prireikė trijų dienų. Kitoje salės pusėje naciai, saugomi pasitempusių kaip styga karo policininkų spindinčiais sidabro spalvos šalmais, per ausines klausėsi į vokiečių kalbą verčiamų verdiktų. Galiausiai devyniolika teisiamųjų iš dvidešimt vieno buvo pripažinti kaltais, penki iš jų - už nusikaltimus taikai, pastarasis kaltinimas įtrauktas Niurnberge. Tai buvo didelė ieškinį pateikusios šalies pergalė.

Per ketverius metus išrausę nacių dokumentus ir apklausę šimtus liudininkų, kaltintojai pasiekė, kad žiauriausi nusikaltėliai būtų nuteisti ir pasodinti į kalėjimą. Jie parodė pasauliui, kad bendrininkavimas Holokauste buvo giliai ir plačiai apėmęs Vokietijos valdžią. Kempnerio žodžiais tariant, jie nutapė visą Trečiojo reicho „nusikaltimo freską“ ir įtvirtino Niurnbergo, kaip „tikėjimo tarptautine teise tvirtovės“, vietą istorijoje.

Niurnbergo teismų kritika ir pasekmės

Nuo pat pradžių teismo procesai buvo kritikuojami Vokietijoje ir Amerikoje. Kritikams atrodė, kad baudžiamuoju persekiojimu iš esmės siekiama ne teisingumo, bet keršto, o Kempneris, įžūli asmenybė ir akivaizdžiai agresyvus kvotėjas, imtas laikyti šio neobjektyvumo simboliu. Geras pavyzdys būtų tai, kaip kaltintojas nuožmiai apklausė buvusį nacių diplomatą Friedrichą Gausą. Per apklausą Kempneris pagrasino dėl galimų karo nusikaltimų liudininką perduoti rusams. Vienas iš kaltintojo amerikiečių kolegų pareiškė, kad Kempnerio taktika yra „kvaila“, nuogąstaudamas, kad Kempneris „paprastus nusikaltėlius Niurnbergo tribunole pavers kankiniais“.

1949 m. Kempneris įsitraukė į aštrius viešus debatus su evangelikų vyskupu Theophilu Wurmu dėl teismo proceso sąžiningumo. Wurmas parašė Kempneriui atvirą protesto laišką; Kempneris atsakė, kad tie, kurie abejoja Niurnbergo teismo procesais, iš tiesų yra „Vokietijos žmonių priešai“. Po šios diskusijos Vokietijos spaudoje Kempneris tapo pajuokos objektu. Kempneriui nepritarė netgi JAV senatorius Josephas McCarthyʼis, tarp kurio rinkėjų Viskonsine buvo gausu Amerikos vokiečių. Senatorius prieštaravo Weizsäckerio teisminiam persekiojimui, nes, pasak jo neįvardytų šaltinių, iš tiesų karo metais nacis buvo svarbus amerikiečių slaptasis agentas. McCarthyʼis teigė, kad Niurnbergas kliudo JAV rinkti žvalgybos duomenis Vokietijoje.

Per visą savo veiklos laiką JAV karo nusikaltimų teismai kalėjimo bausmes skyrė daugiau nei tūkstančiui nacių. Dauguma jų sėdėjo Landsbergo kalėjime netoli Miuncheno. Vis dėlto daugybė vakarų vokiečių nesutiko pripažinti Sąjungininkų teismų teisėtumo ir įkalintus nacius laikė ne karo nusikaltėliais, o veikiau neteisėtos teisingumo sistemos aukomis. Šis klausimas tapo svarbiu nesutarimų objektu, ypač Vakarų Vokietijai 1949 m. įkūrus savarankišką valstybę. 1951 m. peržiūrėjęs nuosprendžius, JAV vyriausiasis komisaras Vokietijai paleido trečdalį Niurnbergo nuteistųjų ir panaikino beveik visus likusius nuosprendžius.

tags: #nesciosios #dienorastis #knyga

• Laikykite kiaušinius šviežius
• Laikykite kiaušinius šviežius
• Vaikų poilsio stovykla Trakų rajone
• Patarimai pogimdyminiu laikotarpiu
• Radijo istorija vaikams