Negalių turinčių vaikų statistika ir integracija į ugdymo įstaigas Lietuvoje

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, neįgalių vaikų integracija į bendrojo lavinimo mokyklas yra svarbus žingsnis siekiant lygių galimybių ir socialinės įtraukties.

Negalių turinčių vaikų statistika Lietuvoje

Oficialiais duomenimis (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2023), šiuo metu Lietuvoje auga per 15 tūkst. vaikų su negalia. Tačiau realus negalią turinčių ar su raidos sunkumais susiduriančių vaikų skaičius yra kur kas didesnis nei nurodytas oficialiose statistikose, nes dalis jų yra neregistruota duomenų bazėse dėl to, kad nėra nustatyta jų diagnozė. Remdamiesi Statistikos departamento, Higienos instituto ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, „Padėkime sau‘19“ 2020 m. Nr. 12 darėme apibendrinimus, jog 2019 m., palyginti su 2018-aisiais, Lietuvoje neįgalių vaikų padaugėjo 2,2 proc. Vaikų pagrindinė negalios priežastis - psichikos ir elgesio sutrikimai, įgimtos formavimosi ydos, deformacijos ir chromosomų anomalijos bei nervų sistemos ligos. Vos per vienerius metus, nuo 2021 iki 2022 m., jų padaugėjo 18 proc. 2024 m., palyginti su 2014 m., t, y., per 10-metį, vaikų, kuriems pirmą kartą nustatytas neįgalumas, skaičius išaugo 40 proc. 2024 m. vaikų su negalia buvo 18,6 tūkst., palyginti su 2023 m., šis skaičius padidėjo 5,09 proc. Lietuvoje pirmą kartą neįgalumas 2022 m. nustatytas 4,8 vaikų iš 1000, o 2023-2024 m. 2020 m. Lietuvoje buvo beveik 230 tūkst. asmenų su negalia, per metus jų sumažėjo 3 proc. Iš visų vaikų iki 17 m. amžiaus vaikai su negalia sudarė 3,1 proc., tai yra, iš 100 Lietuvos vaikų 3 buvo neįgalūs. Šis skaičius metų bėgyje palyginti nedaug kinta. 2019 m. vaikų populiacijoje turintieji negalią asmenys sudarė 3,1 proc. Neįgalių asmenų iki 18 m. amžiaus šalyje nežymiai daugėjo, 2019 m. neįgalių vaikų visame neįgaliųjų asmenų skaičiuje (0,24 mln. asmenų) buvo 6,5 proc., kaip duomenis pateikė Valstybės kontrolė mūsų leidiniui 2020 m. 2020 m. Lietuvoje 17 vaikų iš 1000 reikėjo slaugos ar priežiūros (pagalbos), tai yra, jiems buvo nustatyti specialieji poreikiai, tai sudarė 1,7 proc. visų vaikų šalyje. Laikotarpiu per 13 metų nuo 2006 iki 2018 m. vidutiniškai 3,5 asmenims iš 1000 vaikų, priklausančių 0-17 m. amžiaus grupei, būdavo pirmą kartą pripažįstamas neįgalumo lygis, kiekybiniai svyravimai nedideli, 2012 ir 2017 m. buvo daugiausia tokių asmenų - po 3,8 - 1000 vaikų. Pirmą kartą nustatytas neįgalumas kiekybiškai rekordus sumušė 2008 m. - nustatyti 2243 neįgalūs asmenys iki 17 m. Skaičiuojama, kad Lietuvoje apie 40 tūkstančių vaikų turi specialiųjų poreikių, o tai sudaro daugiau nei dešimtadalį visų šalies vaikų. Kiti 10 proc. vaikų su specialiaisiais poreikiais, kurių yra apie 8 tūkst., turi intelekto, judėjimo, regos ar klausos negalią.

Lietuvoje stebimas neįgalių vaikų skaičiaus augimas, per vienerius metus jų padaugėja vidutiniškai net 5 proc., kai skaičiuojamas pirmą kartą nustatytas neįgalumas.

Esama situacija ir iššūkiai

Deja, 4 tūkstančiai vaikų šalyje vis dar tebesimoko atskirai. Tai reiškia, kad apie 4 tūkstančiai Lietuvos vaikų mokosi izoliuoti nuo savo bendraamžių. Dėl negalios (intelekto, judėjimo, regos ar klausos) šiems vaikams nerandama vietos ten, kur mokosi visi - jie netenka socializacijos ir savęs realizavimo bendruomenėje galimybės. Jie atskirti nuo mokymosi atviroje ir įvairioje aplinkoje, nuo santykių ir bendravimo, nuo draugysčių, konfliktų ir jų sprendimo. Jie atskirti nuo mokymosi proceso ir socializacijos, kuri įprasta mokykloje.

Tą labai aiškiai yra įvardijusios tarptautinės žmogaus teisių organizacijos įskaitant Jungtinių Tautų (JT) Vaiko ir Neįgaliųjų teisių komitetus. Socialinė integracija, reikia pripažinti, nepavyko, nes buvo bandoma mechaniškai perkelti vaikus į bendrojo lavinimo mokyklą, nekeičiant mokymosi formų, metodų, proceso, galų gale, mąstymo. Nepavyko pašalinti ugdymo standarto dominavimo mokykloje ir įdiegti įvairių vaiko poreikių prioriteto. Nepavyko sukurti mokyklos, kurioje lygiomis teisėmis mokytųsi visi drauge. Švietimo įstatymas niekaip neįpareigoja mokyklų sudaryti tinkamas sąlygas negalią turintiems vaikams mokytis bendrojo lavinimo klasėse. Mokyklos vis dar turi teisę atsirinkinėti tik jiems patinkančius vaikus ir atstumti nepatinkančius, tarp kurių patenka ir vaikai su negalia. Tačiau iki šiol švietimo politikai, valdininkai ar pačios mokyklos niekaip negali tam vienam procentui vaikų rasti vietos bendrojo lavinimo klasėse. 4 tūkst. negalią turinčių vaikų labai mažas skaičius - tik truputėlį daugiau nei 1 proc. visų Lietuvos vaikų. Nebūtų sunku jiems pasiskirstyti per kone tūkstantį šalies mokyklų, pritaikyti ugdymo aplinką prie kokybiško, individualiais poreikiais grįsto ugdymo.

Įtraukiam ugdymui įgyvendinti būtini Švietimo įstatymo pokyčiai, įpareigojantys mokyklas priimti visus vaikus nepaisant jų negalios ir sudaryti jiems tinkamas sąlygas mokytis kartu su visais.

Įtraukusis ugdymas: kas tai yra?

Įtraukus ugdymas reiškia, jog negalią turintys vaikai yra bendrojo ugdymo proceso dalis - visi vaikai mokosi drauge, neatskiriant vienų nuo kitų. Praktinė patirtis ir moksliniai tyrimai rodo, kad toks ugdymas yra naudingas visiems. Negalią turintys vaikai pasiekia aukštesnių mokymosi rezultatų, įgyja daug geresnius socialinius gebėjimus nei mokydamiesi specialioje mokykloje. Toks švietimas kviečia puoselėti kiekvieno vaiko individualius poreikis ir gebėjimus, nesvarbu, su ar be negalios jis yra. Taip remiamasi ne mokymosi pasiekimais, bet kiekvieno vaiko ugdymosi poreikiais, pripažįstama jų įvairovė. Įtraukus ugdymas savo esme atitinka Lietuvos švietimo strategiją, taip pat Geros mokyklos koncepciją, kuri yra oficialus valstybės orientyras mokykloms. Atvirumas pasauliui, socialinei įvairovei, pedagoginėms inovacijoms ir vaikų kūrybiškumui - politiniu lygmeniu sutartos vertybės, kurios yra ir įtraukiojo ugdymo dalis. Visi vaikai patiria įtraukaus švietimo naudą. Negalių neturintis vaikai įgyja galimybę turėti draugų su negalia, tuo pačiu, ugdyti savo socialinį jautrumą, atvirumą pasaulio įvairovei.

Gyventojų nuomonės

Naujienų portalo JP kalbinti panevėžiečiai pasidalino savo nuomonėmis apie neįgalių vaikų integraciją į mokymosi įstaigas:

• Panevėžietė Sigita: Tikiu, jog specialių poreikių vaikams pritapti bus tikrai sunku, tačiau viskas priklauso nuo pedagogų sugebėjimo tai kontroliuoti. Ilgą laiką mąsčiau, kada visus mokinius integruos į vieną programą ir suteiks jiems lygias teises. Pagaliau ši idėja jau po truputį įgauna pagreitį ir planai pradedami įgyvendinti.
• Panevėžietis Justinas: Kiekvienas vaikas privalo būti pripažintas ir priimtas į bet kurią kompaniją, neatsižvelgiant į jo sugebėjimus ir poreikius. Sutinku su tuo, jog neįgalieji privalo gauti teisę integruotis į sveikų vaikų mokymosi įstaigas ir drauge su jais atlikti bendras užduotis. Be abejo, tokie vaikai pedagogų pareikalaus papildomo dėmesio, o tik patys mokytojai turės susidėlioti savo prioritetus.
• Panevėžietė Laura: Integruoti neįgaliuosius vaikus į mūsų mokymosi įstaigas - tikrai verta. Jokių problemų neturintys vaikai įgauna tam tikros patirties bendraujant su specialių poreikių vaikais. Tik įdomu, ar patys pedagogai yra tam pasiruošę. Kadangi pati esu mokytoja, todėl puikiai žinau šią situaciją.

Šeimų iššūkiai ir parama

Kaip žinia, šeimos, auginančios neįgalų vaiką, susiduria su finansinėmis, psichologinėmis, socialinėmis bei kitomis problemomis kelis kartus dažniau nei kitos šeimos. Vaikas, turintis negalią, natūraliai tampa išbandymu visai šeimai (Piščalkienė ir Navickienė, 2019). Kalbant apie šeimos emocinį pokytį, sunkios ligos ar negalios atsiradimas šeimoje priskiriamas prie nenorminės šeimos krizės. Šie sunkumai visai šeimai sukelia įvairių emocijų. Emocija dažnai yra ne tik žmogaus vidinė būsena - ji prisideda ir prie atitinkamos reakcijos į aplinką, į problemą. Emocijos neretai tampa vienu iš pagrindinių pasirinkimą lemiančių veiksnių. Pastebima, jog į žinią apie vaiko negalią šeima reaguoja panašiai kaip į netektį. Teigiama, jog išgyvenę šoką, neigimą, liūdesį, pyktį, nerimą ir radę būdų kaip toliau gyventi, tėvai paprastai pamažu apsipranta su nauja nepalankia situacija, ieško ir randa pozityvų vaiko priėmimo būdą, palaipsniui mažėja kaltės jausmas. Tiesa, kiekviena šeima skirtingai ir savaip išgyvena nepalankią vaiko situaciją bei per gedėjimo fazes keliauja netolygiai: vienoje fazėje gali užsibūti ilgiau nei kitoje, šokinėti nuo vienos prie kitos ar vis grįžti prie kitų fazių, nepasiekusi susitaikymo. Pastebima, jog išgyvenimų būsenoms ir patiriamų emocijų intensyvumui įtakos turi įvairūs veiksniai: socialinis ekonominis statusas, emocinė tėvų (globėjų) branda, amžius, išsilavinimas, religija, kultūrinės ir vertybinės nuostatos, specialistų ir aplinkinių nuostatos, vaiko išvaizda, sunkios ligos ar negalios prognozė (Kavaliauskienė ir Kondratavičienė, 2019). Taip pat tyrėjai pastebi, jog pilnos šeimos yra labiau linkusios dalintis atsakomybėmis tarpusavyje, o tai sumažina psichologinę įtampą šeimoje. Akcentuojama ir tai, jog vieniši tėvai, auginantys negalią turintį vaiką, dažniau išgyvena ir depresiškumo ar liūdesio būsenas. Šiuo pažeidžiamu laikotarpiu ypač svarbi specialistų pagalba ir informacijos visai šeimai suteikimas.

Šeimos, auginančios vaikus su negalia, patiria ir daugiau išbandymų, todėl suteikti joms bent kokią nors pagalbą - labai gera. Tačiau ji atskleidžia ir skaudžią realybę: „Šeimos auginančios tokius vaikus neretai išyra - dažnai mamos lieka vienos, mat tėvai, neatlaikę krizės, šeimą palieka.“ Auginant sunkios negalios vaiką, mamos tampa socialiai pažeidžiamos, užsidaro savyje. Dėl lėšų stygiaus, neįgalieji ir jų šeimos nariai dažnai negali įsitraukti į švietėjiškas ir socialines veiklas, suteikiančias žinių ir ugdančias įgūdžius darbui su neįgaliais šeimos nariais. Vaikai su individualiais poreikiais yra daugiau priklausomi nuo kitų asmenų pagalbos, ypač šeimos narių. Todėl valstybė turi suteikti pagalbą vaikams su individualiais poreikiais ir jų šeimoms. Valstybė turi užtikrinti, kad vaikai su individualiais poreikiais būtų kuo daugiau įtraukiami į visuomenę. Šeimos, auginančios vaikus su individualiais poreikiais, gali gauti pagalbą, kurią užtikrina nacionalinis teisinis reglamentavimas. Valstybės pagalba garantuojama nepaisant negalios pobūdžio. Kad vaikas galėtų gauti pagalbą, jam turi būti nustatyta negalia (neįgalumas). Negalia nustatoma vadovaujantis Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymu, tam reikalingos specialios medicinos ir kitos žinios.

Kūrybiškumas kaip integracijos priemonė

Bendras dalyvavimas kūrybinėje ugdančioje veikloje padeda empatija ir tarpusavio supratimu grįstų santykių sukūrimui, o tai padeda jiems geriau integruotis į bendruomenę. Pavyzdžiui, bendrija „Rietavo viltis“ įgyvendino projektą, kuriame dalyvavo 25 nariai - ne tik vaikai, bet ir kai kurių jų tėvai. Projekto metu buvo koncentruotasi į įvairias užimtumo veiklas, padedančias sutrikusio intelekto negalią turintiems asmenims geriau integruotis į visuomenę. Užsiėmimų metu buvo itin didelis dėmesys skirtas kūrybiškumui, pasitelktos kultūros ir meno priemonės, o veiklose padėjo projekto savanoriai. „Keliavome į kūrybiškumo ir užimtumo terapijos stovyklą prie Baltijos jūros. Dalyvavo neįgalieji, jų šeimų nariai, savanoriai. Stovyklos metu vyko mokymai, buvo kviečiami meno terapeutai, kurie mokė neįgaliuosius ir jų šeimų narius meno terapijos. Vyko meninės terapijos užsiėmimai prie Baltijos jūros, fotografavimo menas, meniniai užsiėmimai, tokie kaip piešimas ant šilko, porcelianinių puodelių dekoravimas porceliano dažais. Vyko fotosesija prie jūros ir sporto užsiėmimai“, - pasakoja bendrijos pirmininkė. Taip pat buvo vykdomos ir kūrybinės dirbtuvės, kurių metu buvo skatinamas bendravimas, bendruomeniškumas, tarpusavio supratimas, pagarba vienas kitam. „Iš viso turėjome 18 užsiėmimų. Kūrėme įvairius paveikslus, vilną vėlėme, fotografavome, pynėme juosteles, lipdėme iš modulino. Dalyvavome ir mugėje, kur demonstravome dalyvių kurtus paveikslus“, - pasakoja pašnekovė. Dalyviams labiausiai trūksta ne veiklos, o bendravimo, išėjimo iš namų. Veikla naudinga, vyksta nuotoliniu būdu. Tačiau bendravimas, pasibuvimas kartu, pokalbiai duoda didesnę naudą.

Švietimo įstatymo pakeitimai ir ateities vizija

Nuo 2024 metų visi neįgalūs vaikai, taip pat ir turintys intelekto negalią, galės lankyti bendrojo ugdymo mokyklas, o mokyklos privalės priimti vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių. Tačiau būtent specialistų ir sąlygų poreikis kelia didžiausią nerimą tėvams, auginantiems vaikus, turinčius intelekto negalią. Priimtos Švietimo įstatymo pataisos numato, kad nuo 2024 m. visos bendrojo ugdymo mokyklos privalės priimti neįgalius ar specialiųjų poreikių vaikus, t. y. visi vaikai, turintys įvairių formų sutrikimų - intelekto, klausos, regos, autizmo spektro ar kitokių, galės lankyti bendrojo ugdymo mokyklas. Mokyklos nebegalės atsisakyti jų priimti motyvuodamos tuo, kad neturi spec...

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, praėjusiais mokslo metais bendrojo ugdymo mokyklose mokėsi beveik 337 tūkst. mokinių, iš kurių daugiau nei 70 tūkst. turėjo specialiųjų ugdymosi poreikių. Daugiau nei 65 tūkst. mokinių mokėsi bendrosiose mokyklose, o daugiau nei 4 tūkst. - specialiosiose mokyklose. Statistika rodo, kad vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, įtrauktis į ugdymosi procesą aktuali iš esmės visoms bendrojo lavinimo mokykloms, o ugdymo kokybė ir rezultatai svarbūs ne tik šių vaikų tėvams bei globėjams, bet reikšmingi visos šalies mastu.

Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama įtraukiajam ugdymui, siekiant užtikrinti, kad visi vaikai, įskaitant turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, galėtų mokytis bendrojo ugdymo mokyklose. Nuo 2024 metų visos bendrojo ugdymo mokyklos privalės priimti neįgalius ar specialiųjų poreikių vaikus, nepriklausomai nuo jų negalios formos - intelekto, klausos, regos, autizmo spektro ar kitų sutrikimų.

tags: #neigalus #vaikas #darzelyje #statistika

• Apie Lukas Gricius: kelias iki pripažinimo
• Gamtos lobiai ir elnio ragai
• Terminų pratęsimas bankroto byloje
• Saugumo aspektai vaikų darželyje
• Kūrybiškumas skaitmeniniame amžiuje