Natalie Babbitt „Amžinieji Takiai“: nemirtingumo ir gyvenimo prasmės apmąstymai

Visais laikais žmonės suko galvą dėl dviejų dalykų: pinigų ir laiko. Bet dabar nekalbėsime apie pinigus, geriau - apie laiką. Tiksliau apie vieną konkretų laikotarpį, kuris žmogui yra svarbiausias - jo gyvenimas. Tie 90-100 metų, priklausomai, kiek puodelių žalios arbatos išgėrei ir kelias ženšenio šaknis sugraužei. Nemirtingumo tema nėra nauja. Iš tikrųjų tai labai seniai žmogui kilusi idėja, vis kitokia forma rašytiniuose šaltiniuose aprašoma jau nuo XII amžiaus.

Pirmiausia tai buvo nesužeidžiamos būtybės ir dievai senovės skandinavų sagose bei nenugalimi herojai graikų mituose (kuriuos, tarp kitko, vaikystėje skaitė rašytoja N. Babbitt). Pagaliau ne tik knygose aprašomi, bet iš tikrųjų gyvenę alchemikai nepailsdami stengėsi sukurti Filosofijos akmenį, kuris padarytų juos nemirtingus. Šiandien nemirtingumas knygose ir filmuose dažniausiai sutinkama vampyro, vilkolakio ar dar kokios nors fantastinės būtybės forma (pavyzdžiui, Daktaro). Negana to, visi jie turi ir daug magiškų galių, priešų, mylimųjų ir kliūčių. Tai amžiną gyvenimą padaro prasmingą ir įdomų žiūrovui ar skaitytojui.

Kas nutiktų, jei mirtis neegzistuotų?

Tačiau kaip sektųsi paprastam žmogui? Gyventi be burtų ir magiškų gebėjimų, be antgamtinių priešų ir jų sukeltų nelaimių? Mirtis yra bauginamas ir ne visiškai suvokiamas dalykas, tačiau toks pat svarbus, kaip ir gyvenimas. Pradžia privalo turėti pabaigą, kitu atveju tai - chaosas. Kas iš tikrųjų dėtųsi, jeigu kas nors egzistuotų be pabaigos? Žmogus, negalintis mirti, iškritęs iš „didžiojo rato“, jau negyvenantis, o tiesiog esantis.

Į šį klausimą atsakoma Natalie Babbitt knygoje „Amžinieji Takiai“.

Apie autorę Natalie Babbitt

Amerikiečių vaikų rašytoja ir knygų iliustruotoja Natalie Babbitt (tikrasis vardas - Natalie Zane Moore) gimė 1932 m. liepos 28 d. Deitone, Ohajuje, ir mirė 2016 m. spalio 31 d. Natalie Babbitt neplanavo tapti rašytoja. Tiesą pasakius, sunku pasakyti, kokie buvo jos pačios ketinimai - Natalie ir jos sesers Diane ateitį aktyviai planavo jų veikli, energinga ir kūrybinga motina. Negalėjusi gyvenime realizuoti savo gabumų bei troškimų (ją nuo menų magistro laipsnio atgrasė bažnyčios moterų grupė, kuri manė, kad moteriai toks siekis nėra tinkamas), visą energiją nukreipė į Natalie ir jos sesers Diane auklėjimą bei lavinimą.

Neatskleisti motinos meniniai gabumai turėjo labai didelę įtaką abiem mergaitėms - jos buvo auginamos ir lavinamos, diegiant mintį, kad užaugusios gali turėti viską: kokybišką išsilavinimą, tvirtą santuoką, šeimą ir kartu aktyvią karjerą. Motinai pavyko abiem dukroms įskiepyti meilę kultūrai, menui, knygai, žodžiams. Ji vaikams skaitė daug klasikinių kūrinių (vėliau ir pati Natalie daug skaitė). Nuošalyje neliko ir tėvas - jis mėgdavo visokiausius žodžių žaidimus ir t.t. Vėliau rašytoja pripažino, kad šie dalykai jai labai pravertė rašant. Tai motina sugalvojo, kad Natalie turėtų tapti knygų dailininke, o jos sesuo - rašytoja. Natalie ir neprieštaravo - iš tiesų mokykloje jai labai sekėsi piešimas, - grįžusi namo po pamokų užsidarydavo kambaryje ir piešdavo.

Šeima ilgai vienoje vietoje ramiai neužsibūdavo - mažajai Natalie teko daugybę kartų kraustytis, tai dėl tėvo darbų, tai bėgant nuo Didžiosios ekonominės krizės. Tačiau abi seserys įgijo gerą išsilavinimą - baigė privačią Lorelio menų mokyklą Klivlande, o 1950 metų rudenį N. Babbitt įstojo į Smito koledžą. Tačiau svajonių apie laisvą ir nepriklausomą kūrėjos gyvenimą išsipildymui teko palūkėti - vos baigusi studijas Natalie 1954 metais ištekėjo už Samuelio Fisherio Babbitto, su kuriuo susipažino studijuodama. (1965-1978 m. jis buvo Kirklando koledžo prezidentu.) Vienas paskui kitą gimė trys vaikai - Christopheris, Thomas ir Lucy. Kūrybinis gyvenimas tarsi liko antrame plane - dešimt metų N. Babbitt paskyrė savo šeimai, rūpinosi vaikais ir vyru, stengėsi jam sukurti kuo geresnes sąlygas tapti rašytoju. Pora visą gyvenimą vienas kitą labai mylėjo, jųdviejų gyvenimas buvo gražus ir sklandus.

1966 metais Natalie Babbitt pagaliau pavyko įkūnyti vaikystės svajones - vaikai jau buvo ūgtelėję ir ji „išprašė“ vyro, kuris tuo metu buvo užsiėmęs akademiniais reikalais, sukurti jai istoriją. Dideliam žmonos džiaugsmui, jis sukūrė istoriją per dvi valandas. N. Babbitt iliustravo rankraštį - tai tapo jų bendra knyga „Keturiasdešimt devintasis burtininkas“ (angl. „The Forty-Ninth Magician“). 1969 metais pasirodė pirmoji pačios N. Babbitt parašyta knyga apie našlaitį berniuką „Kas yra gardumynas“ (angl. „The Search for Delicious“).

„Amžinieji Takiai“: istorijos ištakos ir gilioji prasmė

Iš viso per savo gyvenimą Natalie Babbitt parašė 19 knygų. Garsiausiomis jos knygomis laikomos „Kas yra gardumynas“ (1969), „Amarilio akys“ (angl. „The Eyes of the Amaryllis“, 1977), „Velnio apsakymai“ (angl. „The Devil’s Storybook“, 1974), „Kiti velnio apsakymai“ (angl. „The Devil’s Other Storybook“, 1987). Ir, be abejo, didžiausio pasisekimo sulaukusi - „Amžinieji Takiai“ (angl. „Tuck Everlasting“, 1975). Knygos idėja rašytojai atėjo vieną vėlyvą vakarą, kai jos 4 metukų dukrelė pabudo iš blogo sapno ir pradėjo verkti. Pasirodo, mažoji išsigando minties, kad kažkada mirs, bet nurimo pasikalbėjusi apie tai su mama. Būtent po šio pokalbio N. Babbitt panoro rašyti istoriją apie mirtį. N. Babbitt norėjo, kad vaikas mintis apie mirtį prisijaukintų, kad nebijotų to visą likusį gyvenimą. Dažnai tėvai vengia su atžalomis kalbėti apie mirtį, nenori jų liūdinti, gąsdinti, bet tada vaikai ir nesusiduria su atšiauria tiesa iki tol, kol nenumiršta kuris nors artimas žmogus.

„Amžinieji Takiai“ - tai knyga apie Takių šeimyną, kurie atsitiktinai, patys to nežinodami, norėdami numalšinti troškulį miško šaltinėlyje, atsigėrė gyvybės vandens ir dėl to tapo nemirtingi. Takių šeima nenorėjo tapti nemirtingi, jie tiesiog buvo ištroškę. Tik po nelaimingo atsitikimo, kai jaunėlis sūnus krito iš medžio stačia galva žemyn, bet tuoj pats atsikėlė gyvas ir sveikas, Takiai pastebėjo, jog raukšlių veide nedaugėja, o vaikų batų dydis jau kelinti metai nesikeičia. Suvokę, kas atsitiko, Takiai toliau nebegalėjo gyventi normaliai. Mieste rodytis saugu būdavo tik kas 10 metų, kad nepatrauktų aplinkinių dėmesio, o namus įsikurti reikėjo atokiai, pasislėpus nuo visų žmonių. Šeima suprato, kuo virstų pasaulis, jei kiti rastų gyvybės šaltinėlį. Kiekvienas norėtų paragauti amžinybės ir natūrali gamtos pusiausvyra subyrėtų į šipulius.

Vinė Foster ir susitikimas su Takiais

Dešimtmetė mergaitė Vinė norėjo ištrūkti iš tobulai tvarkingų namų ir nors kartą sulaužyti taisykles, o miškelis už tvoros pasirodė tobula vietelė pabėgti. Tik ji nesitikėjo ten ką nors sutikti, juolab Džesį Takį, atėjusį atsigaivinti šaltinėlio vandeniu. Vinei tai buvo pirmas susižavėjimas, bet Takiams ši mergaitė atspindėjo jų didžiausią baimę. Knyga sukurta tarsi apmąstant liaudies pasakose neretai minimą gyvybės vandens vaizdinį. Ji pamatė abi tokio gyvenimo puses: nuostabią galimybę padaryti bet ką, nes laikas tampa nesvarbus ir bejėgiškumą, nes kitų žmonių gyvenimai nesustoja, o pats negali judėti kartu su jais ir esi „pamestas kaip akmuo prie kelio“.

„Amžinieji Takiai“ skirti jaunesniesiems skaitytojams. Ši istorija ne liūdna, ne pamokanti, o tiesiog pateikia paprastą tiesą paprastais žodžiais. Vinė knygoje atspindi kiekvieną vaiką, kuris nesupranta, bijo ir nedrįsta klausti apie mirtį. Takiai neišgąsdina mergaitės, o tampa jos draugais. Vinė (ir skaitytojas) jaučiasi saugiai jaukioje Takių trobelėje, kur pusryčiaujama ant žemės ir be servetėlių.

Charakteriai ir filosofinės idėjos

Knyga graži ne tik savo gilia mintim, bet ir kalba, kuri įtraukia lyg į guolį, apvynioja ir apkamšo. Amžinieji Takiai keliauja per pasaulį kaip stebuklas ir kartu kaip prakeiksmas, atskleidę savo paslaptį vieninteliam žmogui - Vinei, ir padėję jai suprasti tikrąją amžinojo gyvenimo reikšmę. Autorė pabrėžia, kad dėl savo išskirtinumo Takiai nesijaučia laimingi. Jie izoliuoti nuo visuomenės, negali turėti draugų, ilgai gyventi vienoje vietoje.

Angusas Takis: nemirtingumo kančia

Vyriausiasis Takis teigia: „Nėra gyvenimo be mirties. Taigi mes negalime sakyti, kad gyvename. Mes tiesiog esame, mes tiesiog pamesti, kaip akmenys prie kelio“. Jo paveiksle galime justi tam tikrą susitaikymą: per tokį ilgą gyvenimą žmogus „turi nuveikti ką nors naudinga“. Pagrindinė apysakos idėja sutelkta vyriausiojo Takio monologe: „Žinai, kas čia aplink mus, Vine? - tyliai prakalbo Takis. - Gyvenimas. Viskas juda, auga, keičiasi, nė viena minutė nebūna panaši į kitą. Krintanti rasa, čiulbantis vieversys, vėjas medžių šakose - viskas gamtoje įkūnija nuolatinį gyvenimo rato virsmą. <...> Mirtis irgi to rato dalis, kaip ir gimimas. Negalima iš to rato išsirinkti tik tai, kas tau patinka, o visa kita palikti. Būti tame rate yra malonė. Bet mus, Takius, ji aplenkė. Gyventi yra sunkus darbas, tačiau gyventi taip, kaip gyvename mes, nėra jokios naudos. Tai beprasmiška.“ Mokiniai turėtų suprasti, kad Engusas Takis kenčia dėl nemirtingumo, ir tai įrodyti. Svarbiausias įrodymas - jo bandymas persišauti širdį.

Mėja Takė: motiniškumas ir susitaikymas

Mėja, jo žmona, mano, kad reikia ramiai susitaikyti su tuo, kas yra skirta, „gyvenimą reikia gyventi, nesvarbu, ar jis ilgas, ar trumpas“. Ji kartais visiškai užmiršta, kas atsitiko, nes svarbiausia - šeima: „Takis ir aš - mes turime vienas kitą (…), ir tai jau labai daug“. Mėjos paveiksle labai ryšku moteriškumas ir motiniškumas. Ji gana veikli - rūpinasi, kad šeima kas dešimt metų susitiktų, ilgisi sūnų: „bet aš netveriu kailyje - taip noriu juos greičiau pamatyti“. Ji pasipriešina blogiui - sustabdo vyrą geltonu kostiumu, užkerta tam siaubingam blogiui kelią. Motiniškumą liudija ir visas ankstesnis jos elgesys su Vine.

Džesis Takis: jaunatviškas noras mylėti

Jaunėlis Džesis, sustojęs ties septyniolikos metų riba, trykšta paaugliška energija, jis vis dar svajoja apie meilę. Džesis net pateikia Vinei beprotišką pasiūlymą - palūkėti dar šešerius metus, kol ir jai sueis septyniolika, tuomet atsigerti to stebuklingojo vandens: „ir tada tu galėtum… pabėgti su manim! Mes netgi galėtumėm susituokti. Kaip būtų puiku, ar ne? Galėtumėm smagiai pagyventi, apkeliauti visą pasaulį, tiek visko pamatyti!“

Vinė Foster: pasirinkimo branda

Vinifradai Foster pažintis su amžinaisiais Takiais sutampa su jos perėjimu iš vaikystės į paauglystę. Autorė nieko nesako apie jos išvaizdą, o charakterį atskleidžia neskubėdama, po truputį, dažniausiai per pačios veikėjos vidinius monologus, minčių tėkmę. Taigi galima drąsiai teigti, kad Vinė - intravertiška, į apmąstymus, savistabą linkusi mergaitė. Pasaulio modelio, gyvenimo dėsnių pažinimas atveria įvairias galimybes, kita vertus, laisvės patyrimas verčia atsakingai rinktis. Vinė laisvę rinktis suvokia pamažu, nuo paprastų, vaikiškų dalykų - bėgti ar nebėgti iš namų - pereidama prie sudėtingų - gyvenimo vertės sampratos. Vinė grįžta namo jau kitokia - laisva, suvokusi gyvenimo dėsnius, todėl gali atvirai ištarti žodį, kurio prie vaikų suaugusieji dažnai nedrįsta minėti: „Norėjai pasakyti, jei jis numirs“. Galiausiai Vinė pasirinko atsisakyti nemirtingumo.

Vyras geltonu kostiumu: savanaudiškumas ir pavojus

Šis personažas teikia galimybę pasamprotauti apie neigiamo veikėjo vaidmenį literatūros kūrinyje. Jam tas šaltinis - prekė, verslas, pelnas. Kokius planus puoselėja šis personažas? Pelningai pardavinėti vandenį, reklamai panaudoti Takius ir pačią Vinę ir taip praturtėti. Autorei šis veikėjas labai grėsmingas, jis neskiria gėrio ir blogio, jis mato tik tai, ką nori matyti, yra absoliutus savimyla ir savanaudis. Jis nesusimąsto, kad jo sumanymas daugybę žmonių padarytų nelaimingus. Šalia nemirtingumo autorė iškelia dar vieną ne mažiau svarbią - būtinos žmogžudystės - problemą: ar galima tai pateisinti, jei suvoki, kad, likęs gyvas, tas žmogus dar padarys nelaimingus tūkstančius kitų?.. Vinė apsisprendžia gelbėti Mėją, nužudžiusią nepažįstamąjį, norėjusį pasipelnyti iš gyvybės vandens.

Knygos žanras ir simbolika

Tikslindami „Amžinųjų Takių“ žanrą, juos vadintume apysaka-pasaka, arba literatūrine pasaka. „Literatūrinė“ reikštų tai, kad kūrinys turi konkretų autorių. Knyga pasižymi neįprastumu, dėmesiu egzistenciniams gyvenimo ir žmogaus prigimties klausimams, sudėtingomis problemomis, kurias ji sugeba perteikti taupia ir vaizdinga menine kalba. Kas šia knygą daro pasaka, kas sieja su liaudies pasaka? Pasakiškumą lemia gyvybės vanduo, tekantis iš po didžiulio uosio šaknų, kad gyvybės vandenį pažįstame iš liaudies pasakų. Akivaizdžiai iš mitų perimta yra vandens paralelė su gyvenimu: tvenkinys, anot vyriausiojo Takio, „yra išmintingas“.

Kūrinys labai meniškas, talpus, problemiškas, provokuojantis jaunesniųjų paauglių mąstymą ir estetinius pojūčius. Knygos pavadinimas išduoda, kad amžinieji yra Takiai - šeimyna, kurios vaikai gyvena jau beveik šimtą metų, bet vis dar atrodo kaip dvidešimtmečiai. Dėl to jie negali ilgai užsibūti vienoje vietoje, aplinkiniai tuoj pat ima šnairuoti ir jais nepasitikėti - visi sensta, išskyrus Takius. Anokia čia laimė. Ypač svarbu, kad šeima tą suprato, ir visi tvirtai stojo jos pusėn. Krintanti rasa, čiulbantis vieversys, vėjas medžių šakose - viskas gamtoje įkūnija nuolatinį gyvenimo rato virsmą.

Knygos pavadinimų reikšmės

Daugelyje Natalie Babbitt knygų, veikėjų vardai yra dviprasmiški, ne išimtis ir Takiai. Anot rašytojos, Vinės pavardė - Foster - kilo iš žodžio miškininkė (angl. forester). Vardas yra iš senesnių laikų, dėl to rašytoja jį ir pasirinko. „Dabar jau retai sutinki žmogų su tokiu senovišku vardu, nors kartą prie manęs priėjo moteris ir pasakė, kad jos vardas Vinifreda Foster!“, - pasakoja autorė. Takių pavardė irgi turi savo reikšmę. Rašytoja pasakoja ieškojusi senovinio vienskiemenio žodžio, kuris reikštų „gyvenimas“, ir viename sename žodyne rado, jog anglų kalbos žodis „tuck“ yra turėjęs ir šią reikšmę.

„Amžinųjų Takių“ reikšmė ir adaptacijos

Pagrindinė knygos tema („Ar gyventi amžinai yra gerai?“) 1975-aisiais, knygos pasirodymo metais, atrodė kiek prieštaringa, buvo net abejojama dėl jos tinkamumo mokiniams, tačiau ji sulaukė stipraus pedagogų bei bibliotekininkų palaikymo ir greitai tapo viena mėgstamiausių jaunųjų skaitytojų knygų. „Amžiniesiems Takiams“ suteikti net septyni apdovanojimai. „Amžinieji Takiai“ buvo parduoti JAV net keturių milijonų tiražu, knyga išversta į 27 kalbas. Lietuvoje „Amžinieji Takiai“ virto radijo pjese (rež. Irena Bučienė). Iš epilogo sužinome, kad Vinė vis dėlto nepasinaudojo galimybe tapti nemirtinga. Užrašas ant paminklo miestelio kapinėse šiek tiek praskleidžia tolesnio jos gyvenimo uždangą.

Apdovanojimai ir pripažinimas

• 1971 m. N. Babbitt buvo įtraukta į Niuberio medalio Garbės sąrašą.
• 1982 m. nominuota Hanso Christiano Anderseno medaliui.
• 2013 m. gavo E. B. White’o apdovanojimą už pasiekimus vaikų literatūros srityje.

Kino ir teatro adaptacijos

Pagal istoriją pastatyti du filmai, 1981 m. ir naujesnis 2002 metais. Pastaroji „Disney“ ekranizacija supykdė ne tik knygos gerbėjus, bet ir pačią Natalie Babbitt - joje Vinė „pasendinta“ nuo 10 iki 15 metų. Taip pat Brodvėjuje pastatytas miuziklas, tiesa, rodytas labai trumpai.

tags: #n #babit #n #babbitt #amzinieji #takiai

• Apie guldymą ant pilvuko: raida, saugumas ir patarimai
• Kada įvesti kiaušinius vaikui
• priežastys, kodėl 3-metis dažnai šlapinasi
• Kaip gyvena šeimos su Dauno sindromo vaikais
• Išsamus vadovas tėčiams po gimdymo