Muzikinės kaukės: kūrybinės išraiškos galimybės globos namuose
Kūrybinė išraiška ir prasmingas užimtumas yra esminiai veiksniai, siekiant užtikrinti gerą savijautą ir gyvenimo kokybę visiems žmonėms, ypač tiems, kurie gyvena globos įstaigose. Muzikinės veiklos, įskaitant personažų įkūnijimą ir persirengimą, gali tapti galingu įrankiu, padedančiu atskleisti slaptus talentus, lavinti bendravimo įgūdžius ir stiprinti bendruomeniškumą.
Užimtumo svarba ir iššūkiai globos namuose
Visiems žmonėms, tame tarpe ir žmonėms su negalia, svarbi yra nuolatinė ir reguliari veikla. Veikla žmogui reikalinga kaip duona, nes ji suteikia gyvenimui turinį ir prasmę. Užimtumą galima apibūdinti kaip įdomų ir ilgalaikį užsiėmimą. Tai gali būti tiek darbinė, tiek nedarbinė veikla.
Pastaruoju metu visuomenės humanistinių nuostatų ir demokratinių vertybių plėtra verčia išsamiau domėtis stacionariose globos įstaigose gyvenančių neįgalių žmonių poreikiais ir užimtumo galimybėmis tenkinant tuos poreikius. Kad pensionato gyventojai jaustųsi pilnaverčiais mūsų visuomenės nariais, kad jų žemesniojo lygmens (fiziologiniai, saugumo, socialiniai) bei aukštesniojo lygmens (saviraiškos, pagarbos) poreikiai kiek įmanoma būtų patenkinami, neįgalųjį reikia įtraukti į prasmingą veiklą.
Svarbu išsiaiškinti, kokios galimybės yra organizuoti kuo įvairesnę užimtumo veiklą, kad proto negalės asmenys galėtų pasirinkti priimtiniausią. Asmenų, turinčių vidutinę protinę negalią ir gyvenančių globos įstaigose, užimtumas yra nepakankamai tirtas.
Visuomenės požiūris į asmenis su protine negalia
Anot J. Ruškaus (2002), socialinio atstūmimo priežastis yra ne pati negalė, o socialinis asmens statusas ir visuomenės požiūris į žmogų. A. Germanavičius (2008) pažymi, jog proto negalės asmenis ir jų artimuosius visuomenė yra linkusi stigmatizuoti, dažnai pažeidžiamos jų teisės. O stigmatizacija sukelia ekonominę naštą, dėl jos vengiama kreiptis pagalbos, dėl to dažnėja komplikacijos.
M. Barkauskaitė (2001) pabrėžia, jog visi esame bent truputį neįgalūs: ne kiekvienas gali užrašyti dainos melodiją, griežti smuiku, vaikščioti aukštais pastoliais ar lipti kopėčiomis. Dažnam atsiranda širdies ūžesių, galvos migreninių skausmų, iškrypsta stuburas ir panašiai.
„Protiškai neįgalūs visuomenės nariai - tai socialinė grupė, kuri egzistuoja nuo pat žmonijos atsiradimo. Senovės Lietuvoje tokie žmonės buvo laikomi velnio apsėstaisiais ir buvo stengiamasi įvairiom maldom ir užkeikimais, net fizinėmis bausmėmis išvaryti iš jų piktąją dvasią. Lietuvai būnant Sovietų Sąjungos dalimi, neįgalieji buvo ignoruojami kaip nepageidautina valstybės gyventojų grupė ir patalpinami į internatus ar psichiatrijos ligonines“ (Sutrikusio intelekto žmogaus teisės, 2003).
M. Išoraitė (2005) pažymi, jog proto negalios asmens sąvoka nėra tiksliai apibrėžta Lietuvos Respublikos įstatymuose. Todėl yra asmenų, sergančių psichikos ligomis bei turinčių proto negalią identifikavimo problema.
Protinės negalios samprata ir lygiai
L. Mikulėnaitė (2007) protinį atsilikimą apibūdina, kaip žmogaus būklę, kuriai būdingas visų raidos sričių sutrikimas (atsilikimas nuo amžiaus normos), bet labiausiai - pažintinės funkcijos sutrikimas, pasireiškiantis intelekto problemomis. Autorė pabrėžia, kad protinį atsilikimą reikia suprasti kaip raidos sutrikimą, pasireiškiantį intelekto gebėjimų stoka.
Pasak J. N. V. Daulenskienės (2003), protinis atsilikimas yra silpnaprotystės forma, kuri pasireiškia dėl nepakankamai arba ydingai besivystančių smegenų. Autorė akcentuoja, jog protinį atsilikimą reikėtų suprasti kaip tam tikrą būklę, kuri gali kilti dėl įvairių priežasčių, tačiau turi nemažai bendrų bruožų, kuriuos lemia šios būklės esmė - raidos anomalija.
Anot A. Germanavičiaus (2008), proto negalė susijusi su sutrikimais, prasidėjusiais vaikystėje. Kartais asmenims su proto negale gali atsirasti psichikos ir elgesio sutrikimų. Jei pastarieji yra sunkūs, gali susiformuoti „mišri negalė“, tačiau paprastai vartojamas terminas, atitinkantis vyraujančią negalės priežastį. Protinis atsilikimas sudaro gausiausią intelekto sutrikimų grupę.
J. Kairys (2001) teigia, kad protinis atsilikimas yra toks sutrikimas, kuris pasireiškia tuo, kad negrįžtamai pakenkta žmogaus pažintinė veikla (ypač mąstymo procesas), yra neišsivysčiusi valia, emocijos, kamuoja dažnos fizinės negalios.
Protinio atsilikimo sampratoje (Specialiojo ugdymo pagrindai, 2003) akcentuojami trys požymiai:
- organinis ar funkcinis centrinės nervų sistemos pažeidimas;
- pažintinės veiklos sutrikimas;
- negrįžtamas (pastovus) pažintinės veiklos sutrikimo pobūdis.
Tik esant visiems trims išvardytiems požymiams galima konstatuoti protinį atsilikimą.
Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinami protinio atsilikimo lygiai pagal IQ, pabrėžiant ryškius skirtumus tarp jų:
| Protinio atsilikimo lygis | IQ | Apibūdinimas |
|---|---|---|
| Lengvas | 50-69 | Tikėtina, kad tai gali sukelti kai kurių mokymosi sunkumų mokykloje: dauguma asmenų turi tam tikrų skaitymo ir rašymo problemų. Daugelis suaugusiųjų gali dirbti ir palaikyti gerus socialinius santykius bei dalyvauti visuomeninėje veikloje. Jie iš esmės sugeba užsiimti veikla, reikalaujančia daugiau praktinių, o ne akademinių įgūdžių, tarp to - atlikti nekvalifikuotą ar pusiau kvalifikuotą darbą. |
| Vidutinis | 35-49 | Dažniausiai tai sukelia žymų protinės raidos sulėtėjimą vaikystėje, bet leidžia įgyti tam tikro savarankiškumo save aptarnaujant. Tačiau daliai šių žmonių reikia priežiūros visą gyvenimą. Suaugę asmenys su vidutiniu protiniu atsilikimu paprastai gali atlikti nesudėtingą praktinį darbą, tiktai būtina kruopščiai paruošti užduotis ir prižiūrėti. Tai, kad suaugę vidutinio protinio atsilikimo žmonės gyventų visiškai savarankiškai, pasitaiko retai. |
| Sunkus | 20-34 | Reikalauja nuolatinės paramos. Šiai grupei būdingi patys žemiausi pasiekimų lygiai. Dauguma sunkaus protinio atsilikimo žmonių kenčia nuo žymių motorikos ar kitų sutrikimų, liudijančių kliniškai reikšmingą centrinės nervų sistemos pažeidimą ar neišsivystymą. |
| Gilus | mažesnis kaip 20 | Savarankiškumas, valyvumas, bendravimas ir judrumas labai apriboti. Dauguma gilaus protinio atsilikimo asmenų yra nejudrūs, nesivaldantys ir gali bendrauti tik labai nedaugeliu rudimentinių neverbalinių formų. Jie beveik arba visiškai negali patenkinti savo pagrindinių poreikių ir todėl juos reikia nuolat prižiūrėti ir padėti jiems. Supratimas ir kalbos vartojimas yra apriboti, geriausiu atveju gali suprasti pagrindinius paliepimus ir ko nors nesudėtingai prašyti. Būtina nuolatinė pagalba ir priežiūra. |
J. Kairys (2001) pabrėžia, kad tarp šių keturių protinio atsilikimo laisnių yra labai ryškūs skirtumai. Pavyzdžiui, nežymiai sutrikusio intelekto asmenys ugdymo įstaigoje rengiami savarankiškam gyvenimui. Jie yra visiškai atsakingi už savo poelgius. Labai žymiai sutrikusio intelekto asmenys, turintys kompleksinių sutrikimų (be žymaus intelekto sutrikimo, jiems būdingų regėjimo, klausos, motorikos somatinių sutrikimų), dažnai yra prikaustyti prie patalo, nepalaiko jokių ryšių su juos supančiu pasauliu. Visame pasaulyje buvo laikomi nemokytinais, todėl jiems buvo uždarytos visų ugdymo įstaigų durys. Apibendrinant galima teigti, kad protinė negalia yra tokia kompetentingų institucijų nustatyta asmens būklė, kai asmuo dėl įgimtų ar įgytų fizinių bei psichinių sutrikimų visai arba iš dalies negali pasirūpinti asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. O protinį atsilikimą galima laikyti tokiu raidos sutrikimu, kuris pasireiškia intelekto gebėjimų stoka.
Sociokultūrinės veiklos ir meno terapija: kelias į prasmingą užimtumą
Užimtumas globos įstaigoje organizuojamas ir yra skirtas prarastų darbo ir bendravimo sugebėjimų atnaujinimui arba jų formavimui, bei aktyvaus gyvenimo palaikymui ir formavimui (I. Leliūgienė, 2002). Mokslininkė (2003) teigia, kad socialinę ir protinę žmogaus sveikatą stiprina tinkami tarpasmeniniai santykiai.
Vienas iš efektyvių būdų užtikrinti šį užimtumą yra sociokultūrinis ugdymas ir meno terapija. Sociokultūrinis ugdymas - tai paslauga, kuri teikiama individams, grupėms bei organizacijoms ir kuria siekiama jų kultūrinio ir visuomeninio veiklumo (M. Spierts, 2003). Meno terapija - tai kūrybinis tikrovės perteikimas vaizdais (R. Mockienė, 2011).
Sertifikuoti specialistai, tokie kaip aktorius ir socialinis klounas Šarūnas Gedvilas, jau vykdo sociokultūrines veiklas, įrodydami jų svarbą ir teigiamą poveikį. Jam už tai yra skirtas Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanojimas „Lietuvos galia. Stipri Lietuva“ bei Kultūros ministerijos diplomas už geriausią metų projektą jaunimui.
Urtė Šilagalytė kalbina Laurą Mazalienę - Muzikos nauda | Q MUZIKOS TERAPIJA
„Muzikinė kaukė“ kaip kūrybinės išraiškos įkvėpimas globos namuose
Projektas „Muzikinė kaukė“ televizijoje yra puikus pavyzdys, kaip muzika ir persirengimas gali išlaisvinti kūrybinę energiją ir suteikti neįkainojamų patirčių. Nors tai didelio masto televizijos šou, jo principai - įkūnyti muzikos atlikėjus ir atlikti jų kūrinius - gali būti adaptuoti ir pritaikyti įvairiose bendruomenėse, įskaitant globos namus.
Pavyzdžiui, gimnazijos bendruomenę subūrė renginys „Muzikinė kaukė”, per kurį mokiniai atliko įvairias muzikines užduotis („Atspėk dainą be žodžių“, „Muzikinė šarada“ bei karaokė ir kt.). Be to, kiekviena klasė turėjo paruošti pasirodymą, per kurį parodijuotų žinomą dainą. Ši patirtis rodo, kad tokio tipo veiklos padeda išlaisvinti emocijas, atrasti humoro svarbą ir ugdyti kritinį mąstymą. Programa gimė iš pastebėjimo, kad mokiniai dažnai bijo klysti. Norėjosi padėti jiems išlaisvinti emocijas, atrasti humoro svarbą ir ugdyti kritinį mąstymą.
Televizijos projekto dalyviai, tokie kaip Kasparas Varanavičius, profesionalus aktorius, 2022 metais baigęs teatro vaidybos bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, demonstruoja, kokią transformuojančią galią turi įsikūnijimas į personažą. Muzika Kasparą lydėjo nuo vaikystės. Giedojo bažnyčios chore, lankė pianino, smuiko, bosinės gitaros pamokas, savamoksliškai pramoko groti būgnais. „O bandyti atkartoti įvairius balsus tikrai labai smagu ir tai darau nuo mažens. Ar tai būtų lietuviškai dubliuotas animacinis filmas, ar koks nors muzikos atlikėjas. Kartu su broliu ir sese cituodavom ir mimikuodavom įvairiausius personažus. Ši praktika, manau, labai prisidėjo prie mano noro eiti aktoriaus profesijos kryptimi“, - pasakoja Kasparas.
LNK projekto „Muzikinė kaukė“ užkulisiuose Kasparo beveik nepastebėsi. Jis tylus, ramus, susikaupęs, dažniausiai kartojasi tekstą ar judesius, bet įžengęs į sceną sugeba nustebinti „Muzikinės kaukės“ komisijos narius ir pelno didžiausius balus. Toks įsitraukimas ir transformacija gali būti galingas įrankis ir globos namų gyventojams, padedantis išreikšti save ir patirti sėkmę.
Svarbu paminėti ir stiprų palaikymą, kurį gauna atlikėjai. Net ir užkulisiuose nuo Kasparo nesitraukia jo mylimoji, taip pat aktorė Urtė Povilauskaitė. Ji stebi visas repeticijas, dalinasi pastebėjimais. „Didžiausios pagalbos aš sulaukiu iš savo mylimosios partnerės Urtės. Jos indėlis į pasirodymų režisūrą, idėjas, personažo detales yra neįkainojamas. Urtė labai gerai mane pažįsta ir supranta, kokios yra mano galimybės ir kokias pastabas aš teisingiausiai priimsiu. Tokio režisieriaus aš linkiu kiekvienam atlikėjui ir aktoriui (šypsosi). Sugebame besiruošiant palaikyti tokį lengvą ir smagų darbo pobūdį. Bet kai atkeliaujame į LNK studiją, pakeičiame kalbėjimą į profesionalų. Mums labai smagu dirbti kartu.“ - atskleidžia Kasparas Varanavičius.
Šeimyna taip pat yra didžiausi gerbėjai: „Mano šeimyna tikrai yra mano didžiausi gerbėjai. Jausti jų palaikymą yra nuostabiausias jausmas. O po „Muzikinės kaukės“ pasirodymų žinučių tikrai atkeliauja. Labai malonu jas gauti.“ Toks artimųjų palaikymas, net ir mažesniame mastelyje, yra esminis sėkmingam užsiėmimui globos namuose.
Tradicinių kaukių vaidmuo kultūroje ir saviraiškoje
Persirenginėjimo papročiai, ypač su kaukėmis, turi gilias šaknis lietuvių kultūroje, pavyzdžiui, per Užgavėnes, kur kaukės vadinamos ličynomis. Tradicinės kaukės dažniausiai daromos iš medžio, medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, o vėliau imta gaminti kaukes iš popieriaus, kartono ir kitų medžiagų.
Kaukės vaizduoja anapusinio pasaulio būtybes - protėvių dvasias, gyvenimo ir mirties dėsnius prižiūrinčias dievybes, namų, žmonių ir gamtos globėjas, skatinančias vaisingumą ir derlingumą.
Persirengėliai, stengdamiesi kuo išradingiau suvaidinti savo kaukės įvaizdį, lankydavo kaimus keldami triukšmą visokiais būdais - šūkaudami, barškindami įvairias barškynes, daužydami pagaliais į visokius rakandus, grodami instrumentais, dainuodami. Tikėta, kad keliamas triukšmas išbaido piktąsias dvasias, o sukeltas juokas skatina atgimimą.
Persirengėlių dainos pasižymi juokingais tekstais, keistais priedainiais (pvz.: „Čimdži rimdži šakar makar“; „Ei šnei, ei šnei, tumba basa, šurum burtum...“ ir pan.). Šios tradicijos rodo, kad įsikūnijimas ir muzikinė išraiška su kaukėmis yra stipriai įsišaknijusios mūsų kultūroje ir gali būti puikus pagrindas kūrybinėms veikloms, skirtoms globos namų gyventojams.
Šios etnokultūrinės veiklos gali sustiprinti bendrystę ir priminti, kad tikrosios vertybės slypi paprastume, nuoširdume ir dalijimesi. Etnokultūrinė savaitė - tai ypatingas metas, kviečiantis sugrįžti prie savo šaknų, prisiliesti prie lietuviškų tradicijų ir pajusti bendrystės stiprybę. Tai laikas, kai gyvosios kultūros paveldas tampa ne tik prisiminimu, bet ir kasdienybės dalimi.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
