Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės dvasingumo bruožai ir dorybių praktikavimas
Šiuo metu Lietuvoje yra pradėta 17 beatifikacijos bylų.
Trijų bylų - vyskupo Vincento Borisevičiaus, kunigo Alfonso Lipniūno ir mokytojos Adelės Dirsytės - diecezinė fazė jau baigta.
Kauno arkivyskupijoje 2000 m. sausio 15 d. pradėta Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla.
Tai pirmoji byla Kauno arkivyskupijoje ir Lietuvoje, pradėta pasaulietei merginai.
Elena Spirgevičiūtė - devyniolikmetė mergina, žuvusi gindama skaistumą.
Apie šią asmenybę rašyta Lietuvos ir užsienio spaudoje, parengtos kelios radijo ir televizijos laidos, išleistos kelios knygos.
Natūralu, kad rašytinių šaltinių nėra daug - Elena praktiškai nebuvo ilgesniam laikui palikusi gimtojo Kauno, netgi savo šeimos namų.
Nepaisant to, šios Dievo tarnaitės minties ir kankinystės liudijimo svarba bei susidomėjimas ja auga.
Apie jos asmenybės ir dvasingumo bruožus galima spręsti iš išlikusio jos dienoraščio, pribloškiančio savo aktualumu, nuotrupų.
Minint E. Spirgevičiūtės kankinystės 80-ąsias ir gimimo 100-ąsias metines dera aptarti jos dvasingumo bruožus bei kasdienį dorybių praktikavimą, atsiskleidžiančius dienoraštyje.
Į šiuos Dievo tarnaitės gyvenimo aspektus ypač didelis dėmesys kreipiamas ir beatifikacijos bylos eigoje.
Tyrimo objektas - Dievo tarnaitės E. Spirgevičiūtės dienoraštis.
Tyrimo tikslas - išryškinti pagrindinius Dievo tarnaitės E. Spirgevičiūtės dvasingumo bruožus ir jų įtaką jos pasirinkimui paaukoti savo gyvybę dėl skaisčios meilės dorybės.
Problematika. Šiandien, dėl vyraujančių visuomenės mąstymo tendencijų, sunku suvokti Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės pasirinkimą.
Svarbu naujai analizuoti tokio didvyriško dorybių pasirinkimo prielaidas ir sąlygas.
Tai - ne vienadienis apsisprendimas, bet gyvo tikėjimo ir nuoseklios vertybinės krypties pasirinkimo gyvenimo kelionėje rezultatas.
Tą ypač aiškiai atskleidžia Dievo tarnaitės dienoraštis.
Dienoraščio istoriją tyrinėjo Artūras Grickevičius, jo tekstą rekonstravo vysk. Algirdas Jurevičius.
Vis dėlto stinga nuodugnesnių tyrimų, leidžiančių išryškinti E. Spirgevičiūtės asmenybės, dvasingumo bruožus, lėmusius jos apsisprendimą.
Šiame straipsnyje atlikta dienoraščio analizė padės išryškinti E. Spirgevičiūtės dvasingumo bruožus, kasdienio krikščioniško gyvenimo heroizmą ir geriau suprasti jos galutinio pasirinkimo prasmę kaip amžinojo gyvenimo troškimo ir dorybių pergalę užpuoliko agresijos akivaizdoje.
Straipsnyje Dievo tarnaitės E. Spirgevičiūtės dienoraštis bus analizuojamas išryškinant šias temas:
- Tikėjimo dorybės sklaidą;
- Pašaukimo paieška;
- Kasdienę dorybių ir artimo meilės praktiką.
Tyrimo uždaviniai:
- Analizuoti tikėjimo ir dorybių praktikos svarbą E. Spirgevičiūtės pasirinkimuose.
- Išryškinti E. Spirgevičiūtės dvasingumo bruožus.
- Atskleisti E. Spirgevičiūtės pašaukimo sampratą ir pašaukimo paieškas.
Straipsnyje naudojami literatūros šaltinių analizės bei sintezės metodai.
Trumpa Elenos Spirgevičiūtės biografija
Elena Spirgevičiūtė gimė 1924 m. gruodžio 22 d. kauniečių tarnautojų šeimoje, 1925 m. sausio 11 dieną buvo pakrikštyta Kauno Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.
Krikštijo tuo metu kleboną kun. P. Vaitiekūną pavadavęs kun. P. Šidlauskas.
Elena buvo tyli, ne itin stiprios sveikatos mergaitė.
1931 m. ji pradėjo lankyti Kauno 15-ąją vidurinę mokyklą, nuo 1933 m. lankė „Saulės“ pradinę mokyklą, vėliau - Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnaziją.
1943 m. baigė Kauno VIII vidurinę mokyklą.
E. Spirgevičiūtė žuvo gindama skaistybę 1944 m. sausio 3 d., apie 22 valandą į Spirgevičių namus įsibrovus užpuolikams.
Elenos Spirgevičiūtės sesuo Sabina prisimena, kaip po kambarius buvo tampoma jiems besipriešinanti sesuo Elenutė.
Nesukalbamai ir neįbauginamai merginai vienas prievartautojų pagaliau liepė atsisveikinti su mumis.
Sunerimusi motina dar paklausė: „Ar mus visus žudys?“
Mergina atsakė: „Mirsiu tik aš, jūs gyvensite.“
Kai ji mus peržegnojo, atsidarė kito kambario durys ir lietuviškai kalbantis automatu ginkluotas jaunas banditas įtraukė ją vidun.
Netrukus pasigirdo šūvis.
Nežinau, kur iš įsibrovėlių nušovė mano seserį.
Tikėjimo dorybė Elenos Spirgevičiūtės dienoraštyje
Apie Elenos Spirgevičiūtės dvasinę kelionę liudija išlikęs jos dienoraštis.
Tiesa, tai ne teologinis traktatas, jo nesąlygoja kruopštumas ir atsakomybė, kuri paprastai lydiinternetiniam skaitytojui skirtus religinius tekstus.
Dienoraščio tekstai spontaniški, nuoširdūs, čia galima justi nuoširdžiai išsakytus religinius požiūrius ir mintis, maldingus minčių išsiliejimus, jausmingus sielos virpesius.
E. Spirgevičiūtės dienoraštis atskleidžia sveiką ir gyvą merginos santykį su Katalikų Bažnyčios tikėjimo turiniu: autentišką ryšį su Dievu, Mergele Marija, angelais, dienoraštyje juntama pagarba ir meilė Eucharistiniam Jėzui, vertinamas Atgailos sakramentas.
Galima teigti, kad autorės teologinis požiūris turi aiškiai išreikštą bažnytinio bendruomeniškumo dimensiją - autorė tiki ir meldžiasi tiek už gyvuosius, tiek už mirusiuosius.
Ji trokšta dažnai priimti šv. Komuniją, skirti ją už gyvus bei mirusius artimuosius.
Visa tai atskleidžia asmeninę autorės tikėjimo brandą.
Kalbant apie E. Spirgevičiūtės tikėjimą, galima įžvelgti ir apaštališkumo užuominų: ryškų troškimą kitus patraukti prie Jėzaus, kalbėtis apie Jėzų, ypač su jaunesniu broliuku.
Elenos tikėjimas nėra vien suvokta tiesa, jis pirmiausia skleidžiasi ir yra toliau atrandamas praktiniame lygmenyje - gyvame santykyje su Dievu, savimi ir artimaisiais, apsvarstant išorinius reiškinius ir renkantis Kristaus kelią jų akivaizdoje.
Būtent į tokį pasirinkimais besiskleidžiantį ir todėl dažnai tikros aukos reikalaujantį tikėjimą jaunimą kviečia popiežius Pranciškus posinodiniame apaštališkajame paraginime Christus vivit.
Tai tikėjimas, per kurį asmuo tampa „Dievo dabar“ vaisingu įgyvendinimu.
Dievo buvimą įdabartinančio E. Spirgevičiūtės tikėjimo pagrindą sudaro gyva krikščioniško pamaldumo patirtis namų ir tikinčiųjų bendruomenės aplinkoje.
Iš dienoraščio suprantame, kad esminiai katalikiško dvasingumo principai bei katalikiški maldos būdai ir praktikos autorei yra žinomi ir savi.
Skaitant dienoraštį atpažįstami šie dvasingumo principai ir praktikos:
- Kristocentriškumas. Autorės santykis su Jėzumi intymus, asmeniškas, meilingas. Į Kristų Elena kreipiasi kaip į asmenį, dėkodama, prašydama pagalbos, trokšdama nuolat puoselėti santykį su juo.
- Eucharistiškumas. Elena trokšta kuo dažniau priimti šv. Komuniją. Komunijos priėmimas jai tampa pagrindiniu dienos įvykiu, Eucharistinis artumas Elenai yra viso gyvenimo atspirties taškas.
- Dažnas dalyvavimas šv. Mišiose. Autorė daro pasiryžimą kas rytą dalyvauti šv. Mišiose, turi įprotį kur nors eidama pakeliui užsukti į bažnyčią. Svarbu paminėti, kad dienoraštyje nėra užuominų, kad šio uolumo priežastys būtų skrupulingumas, vergiška baimė ar inertiškas įprotis. Tikrasis motyvas - asmeninis susižavėjimas ir meilė Eucharistiniam Jėzui, troškimas atlikti išpažintį ir melstis įvairiomis intencijomis priimant šv. Komuniją.
- Mariologinė dimensija. Skaitant dienoraštį galima pastebėti autorės šiltą asmeninį santykį su Mergele Marija, žinoma, turintį liaudiškojo pamaldumo apraiškų. Maldose Marija dažniausiai minima iškart po Jėzaus, ja žavimasi, džiaugiamasi, prašoma jos užtarimo, išreiškiamas troškimas sekti jos pavyzdžiu (ypač Marijos moteriškumu ir motiniškumu).
- Bažnytiškumas ir šventųjų bendrystė. Šv. Mišios, Eucharistinis pamaldumas ir apskritai tikėjimas autorei nėra vien asmeninis reikalas. Dienoraštyje aiškiai išreikšta pajauta, kad šv. Mišių auka turi išganingą jėgą gelbėti gyvuosius ir mirusiuosius. Autorė nuolat mini, jog jai Komunija yra kaip malda už jos šeimą, artimuosius, mirusiuosius, tuos, kurie yra patekę į nepalankias gyvenimo aplinkybes ar kuriems gresia pavojus padaryti netinkamus pasirinkimus.
- Kreipimasis į Šventąją Dvasią ir angelus. Dienoraštyje kelis kartus nuoširdžiai kreipiamasi į Šventąją Dvasią. Autorė taip pat prašo angelų pagalbos, vadindama juos, kaip būdinga to meto religinėje literatūroje, „šventosiomis dvasiomis“. Ji taip pat teigia, kad trokšta priimti Komuniją prie Viešpaties stalo kartu su angelais. Autorė maldoje kreipiasi ir į savo angelą sargą.
- Evangelizacinis ir katechetinis užsidegimas. Dienoraštyje autorė dažnai išreiškia savo rūpestį artimų ir pažįstamų žmonių likimais, jų santykiu su Dievu ir Bažnyčia.
- Nuolatinė, nenutrūkstama malda. Dienoraštyje gausu maldos kreipinių ir maldingų ištarų (tarp jų - galbūt iš kitur perrašytų maldingų sentencijų), kurias galima laikyti „strėlinėmis maldomis“ - trumpais maldos kreipiniais, kartojamais įvairiu metu. Panašų vaidmenį dienoraštyje dažnai atlieka po dienoraščio įrašais pridėtos trumpos maldelės. Dažnai net visiškai buitinio pobūdžio įrašai baigiami malda - tai ypač ryšku antrojoje dienoraščio pusėje, nes autorė kasdien savo įrašus palydi arba pradeda malda. Iš šio dienoraščio bruožo galima daryti išvadą, kad autorei pažįstama ir artima nepaliaujamos maldos praktika, pasireiškianti trumpomis maldomis, tariamomis įvairiu metu. Šį teiginį sustiprina skaitant dienoraštį jaučiamas nuoširdumas, spontaniškumas ir jautrumas.
- Nuolatinis sąžinės tyrimas, dažna sakramentinės išpažinties praktika. Autorei pažįstama fragmentiška dvasinės sausros patirtis, nors ji neįsivyrauja ir yra trumpai paminėta tik porą kartų. Reakcija į sausros patirtį labai tinkama - apsisprendimas atlikti išpažintį, susitaikyti su Jėzumi, priimti šv. Komuniją ir „turėti širdyje džiaugsmą tyro, skaistaus“.
Elenos Spirgevičiūtės asmenybės bruožai ir pašaukimo paieškos
Kaip ir galima tikėtis iš 15-17 metų amžiaus pasaulietės merginos dienoraščio, didelis dėmesys jame skiriamas romantinės meilės, meilės apskritai ir pašaukimo šeimai temoms.
Autorė gyvena mylinčioje šeimoje ir pati akivaizdžiai siekia tyros, skaisčios, švelnios, ištikimos santuokinės meilės.
Suvokdama tokios meilės teologinę vertę ir svarbą, ji pabrėžtinai paveda savo mintis ir ateitį Dievui.
Kartu dienoraščio eilutės atskleidžia pačios Elenos asmenybės bruožus: ji yra drovi, svajinga ir jausminga, tikinti, rūpestinga, atjaučianti, puoselėjanti dorybes, nebijanti svarstyti apie savo pašaukimą.
Autorė pati save neretai vadina melancholike (ypač kai patiria liūdesio ar nepasitikėjimo savimi akimirkas).
Be abejo, tokį nuomonę galėjo lemti ir tai, kad dienoraščio eilutės rašytos sunkiais laikais, per trumpą laiką patyrus tiek sovietų, tiek vokiečių okupacijas, reiškusias didelį nesaugumą ir nepriteklių, nuolat girdint apie žudynes ir karą.
Tai be abejo prisidėjo prie autorės kartais išreiškiamo liūdesio, prastos emocinės savijautos.
Vis dėlto tokios nuotaikos nėra vyraujančios.
Atvirkščiai, dienoraštis atskleidžia ir daug džiaugsmo bei pakylėjimo akimirkų: autorė mėgsta šokti, nuoširdžiai džiaugiasi jaunimo šventėmis, susitikimais su įvairiais žmonėmis, pokalbiais, šeimos jaukumu.
Galima sakyti, kad Elena geba džiaugtis įvairiais žmogiškojo gyvenimo aspektais, jei tik jie nesusiję su žemais jausmais, vulgarumu, nedorais ketinimais ar žalingais įpročiais.
Akivaizdu, jog pačios autorės žmogiškoji gyvenimo dimensija nėra ignoruojama, dirbtinai siaurinama ar atrofuota.
Svajones apie gyvenimą visada lydi skaistumo siekis, idealizmas, neretai persipynęs su tikėjimo įžvalgomis ar malda.
Visame dienoraštyje labai ryški autorės pasirinkta gyvenimo kryptis - atsiduoti Dievo valiai, vienytis su Jėzumi Eucharistijoje, siekti dorybių.
Kaip ir galima tikėtis jaunuolės dienoraštyje, čia daug suprantamų emocinių svyravimų, džiaugsmo ir nuogąstavimo akimirkų, sėkmių ir nesėkmių, taiklių ir mažiau taiklių pastebėjimų apie įvairias gyvenimo realijas.
Yra pasisakymų ir apie dramatiškus istorinius įvykius.
Tačiau pabrėžtina, kad ir šiuos įvykius autorė svarsto Dievo tikrovės perspektyvoje.
Visomis aplinkybėmis autorė karštai renkasi Dievą, Jėzų, Mariją bei dorybes - tiek džiaugsme, tiek išmėginimuose, tiek dvasiniame pakylėjime, tiek dvasinėje ir (ar) emocinėje sausroje.
Ji visais atvejais renkasi tikėjimą bei tikrą meilę ir šiame kelyje lieka tvirta.
Tikėjimu ir meile Elena nugali savo pačios identifikuotas problemas - melancholiją, įsivaizduojamą grožio trūkumą - ir žvelgia į ateities horizontą.
Pašaukimas šeimai
Šv. Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime Familiaris consortio pabrėžė, kad krikščioniškosios pasaulėžiūros ir dorybių pamatą žmogaus gyvenime dažnai suteikia šeima: „Šeimoje asmuo ne tik gimsta, bet ir auklėjamas įsijungia į žmonių bendruomenę, o per krikštą ir religinį auklėjimą įeina į Dievo šeimą - Bažnyčią“.
Būtent šeima yra „Bažnyčios lopšys“ ir ta natūrali aplinka, kurioje „Bažnyčia ateina į žmonijos kartas, o ji - į Bažnyčią“.
Elenos gyvenime šeimos įtaka labai svarbi.
Jai augant, šeima tapo jos pirmąja tarpusavio pagarbos, meilės, atjautos, pamaldumo ir kitų dorybių mokytoja.
Elena suvokia santuokos slėpinį, pamažu prie jo artinasi, gana dažnai jį apmąstydama.
Autorės susižavėjimas šeimos idealu netrukdo jai šeimos gyvenimo tikrovę suprasti realistiškai.
Ji suvokia šeimyninio gyvenimo sunkumus, svarsto apie nelengvas moters - žmonos ir motinos - pareigas šeimoje (kurias iš dalies sąlygoja ir laikmečio diktuojama vyro ir žmonos vaidmenų samprata).
Daugelyje pasisakymų autorė pabrėžia jai brangias krikščioniškos šeimos savybes - ištikimybę, meilę, švelnų prisirišimą, santykių abipusiškumą, tarpusavio papildomumą, lygų vyro ir moters orumą, dorybingumą, pamaldumą, skaistumą.
Šioms savybėms grasina „laiko dvasia, tuščias moderniškumas“ - dėl jų įtakos vaikomasi vien išorinio grožio, lyčių santykiai suprantami lėkštai ar netgi vulgariai, o moteris paverčiama vien priemone vyro aistroms patenkinti.
Autorė pabrėžia ir motinystės svarbą (pvz., „Kūdikis - didžiausias motinos džiaugsmas, nes ten jos kūnas, jos kraujas, skausmai, viltis ir laimė…“).
Elena baisisi pažįstamos merginos Vandos pasirengimu daryti abortą (tačiau nesmerkia, bet už ją meldžiasi).
Vėliau, Vandai nusprendus atiduoti savo kūdikį į prieglaudą, prašo jai „kilnaus motiniškumo ir meilės savo brangiajam kūdikiui“, kalba apie „motinišką širdį“ ir būtinybę savo kūdikį „garbingai auklėjant save išaukštinti“.
Elena nebijo kalbėti ir apie patiriamus susižavėjimo vaikinais išgyvenimus, romantinės meilės troškimą.
Šias svajones dienoraštyje lydi aiškus ir vis stiprėjantis apsisprendimas siekti skaistumo (omenyje turimas ne mergeliškumas, bet susilaikymas iki santuokos ir santuokinė meilė).
Apskritai apie skaistumą autorė kalba išvengdama legalizmo ir šalto rigorizmo, bet su susižavėjimu, džiugiai, pakiliai.
Skaistumas aiškiai suprantamas kaip kažkas pozityvaus, kaip tyros autentiškos meilės išdava (pvz., „Man atrodo, kad skaisti meilė susilaukia Dievo palaimos. O, kaip aš trokštu skaisčiai mylėti ir būti skaisčiai mylima!“; „aš noriu mylėti karštai, gerai, bet amžinai!“; „Ateis laikas, kad mano širdyje sužydės skaisti meilės liepsna, kada ji priklausys kitam asmeniui, o ne man… Meilė šventa, meilė galinga, meilė nusidėjėlius prikelia, meilė juos pražydina, meilė sujungia dvi nekaltas širdis…“).
Autorė tiki, kad tikra meilė įkvepia dorybei tiek vyrą, tiek moterį.
Jos sesers vaikinui atlikus išpažintį dėl sesers įtakos, autorė žavisi: „<…> tai ji taip kilniai jį nute...
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
