Motiejus Valančius: Švietėjo ir Vyskupo Gimimo Vieta bei Gyvenimo Kelias
Žymus XIX amžiaus lietuvių tautos švietėjas, kultūros puoselėtojas ir Žemaičių vyskupas Motiejus Kazimieras Valančius gimė 1801 m. vasario 28 d. (senuoju stiliumi - vasario 16 d.) Nasrėnų kaime, Salantų valsčiuje, Kretingos rajone, turtingų valstiečių Mykolo ir Onos Valančių šeimoje. Ši šeima buvo gausi, tad Motiejus buvo ketvirtasis vaikas. Būsimasis vyskupas pakrikštytas netoli gimtinės esančioje Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčioje Motiejaus Kazimiero vardu.
XIX amžiaus pradžioje Valančių šeima iš Nasrėnų išsikėlė gyventi į Klausgalvių-Medsėdžių kaimą. Iki 15 metų Motiejus Valančius gyveno savo gimtojoje sodyboje. Šiandien Nasrėnuose veikia vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus, įkurtas 1969 metais. Sodyboje senųjų pastatų beveik nėra, tačiau išlikusi įdomi penkių kamarų klėtelė, statyta XVIII amžiaus pabaigoje, stogastulpis ir keli šuliniai, taip pat auga Motiejaus Valančiaus ąžuolas. 2001 metais, minint Motiejaus Valančiaus gimimo 200-ąsias metines, Nasrėnuose pastatyta 3 metrų aukščio skulptūra iš šviesaus granito.
Išsilavinimas ir kunigystės kelias
Motiejus Valančius savo mokslus pradėjo Žemaičių Kalvarijos dominikonų šešiaklasėje gimnazijoje, kurioje mokėsi 1816-1821 metais ir baigė šešias klases. Po metų, 1822 metais, jis įstojo į Varnių kunigų seminariją. Būdamas gabus klierikas, po dvejų metų buvo pasiųstas tęsti studijas Vyriausioje Vilniaus kunigų seminarijoje, kurią baigė 1828 metais teologijos kandidato laipsniu. Labai tikėtina, kad tuomet Vilniaus universitete sklandžiusios lietuvybės idėjos stipriai paveikė Valančiaus įsitikinimus.
1828 metų rugsėjo 1 dieną Motiejus Valančius Vilniaus katedroje buvo įšventintas kunigu. Tų pačių metų gegužės 27 dieną universiteto Šv. Jono bažnyčioje jis laikė iškilmingas pirmąsias savo Šv. Mišias. Kunigišką veiklą pradėjo dirbdamas Mozyriaus (dabartinė Baltarusija, Gomelio sritis) mokyklos kapelionu.
Vėliau, 1834-1840 metais, Motiejus Valančius dirbo Kražių gimnazijos mokytoju, kapelionu ir bibliotekininku, kur parašė Kražių mokyklos istoriją (deja, rankraštis neišliko). Nuo 1840 iki 1842 metų jis profesoriavo Vilniaus dvasinėje akademijoje, dėstydamas pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. Akademiją perkėlus į Peterburgą, Motiejus Valančius taip pat išvyko ten. Tačiau susilpnėjus sveikatai, 1845 metais jis grįžo į Žemaitiją ir tų pačių metų paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos rektoriumi, juo išbuvo iki 1850 metų. Būtent Varniuose jis parašė svarbiausią savo mokslinį veikalą - „Žemaičių vyskupystė“.
Žemaičių vyskupas ir visuomeninė veikla
1849 metais kunigas Motiejus Valančius Neapolyje (Italija) buvo įšventintas vyskupu, o 1850 metais paskirtas vadovauti Žemaičių vyskupystei. Jis tapo pirmuoju nebajoriškos kilmės Žemaičių vyskupu. Per 25 vyskupavimo metus vyskupas Motiejus Valančius įšventino 550 klierikų į kunigus, daugiau kaip 700 000 vaikų suteikė sutvirtinimo sakramentą, o jo iniciatyva pastatyta apie 50 bažnyčių. Vyskupas ypatingą dėmesį skyrė švietimui. Jo visose vadovaujamose parapijose buvo įsteigtos mokyklos, kuriose vaikai mokėsi skaityti lietuviškai, studijavo katekizmą. Varnių miestas, dėl Valančiaus švietėjiškos veiklos, rūpesčio kultūra ir dvasiniais reikalais, buvo tapęs ne tik religiniu, bet ir kultūriniu centru. Vyskupas labai rūpinosi tautos raštingumu, išsilavinimu - dėl to dar iki 1863-1864 metų sukilimo Žemaičių vyskupystėje beveik nebuvo beraščių. Motiejus Valančius skatino mokytis, steigti mokyklas, rūpinosi mokymo ir mokslo kokybe, jų materialiniu aprūpinimu bei populiarinimu, o svarbiausia - buvo skatinamas mokymas lietuvių kalba.
Motiejus Valančius yra laikomas blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininku ir puoselėtoju. 1858 metais prasidėjo jo paskelbtas blaivybės sąjūdis, trukęs šešerius metus, kol jį uždraudė caro valdžia. Tais pat metais išleista vyskupo brošiūra „Apie brostvą blaivystės“, kuria įtvirtinamas blaivybės draugijos įsteigimas ir jos vyriausiasis vadovas - Žemaičių vyskupas. Šis sąjūdis laikomas pirmąja taikinga „masių mobilizacija“, į kurią įsitraukė didžioji dalis Žemaičių vyskupijoje gyvenusių katalikų. Jis sutelkė žmones ir tolesnei bendrai visuomeninei veiklai. Blaivybės draugijų tikslas buvo atpratinti valstiečius nuo degtinės vartojimo. Vis dėlto blaivybės draugijos buvo persekiojamos visus šešerius egzistavimo metus, o 1864 metais jas uždraudė Michailas Muravjovas. Blaivybės idėjas Valančius ir vėliau skleidė savo veikaluose.
Motiejus Valančius aktyviai prisidėjo ir prie knygnešystės, tapdamas pagrindiniu knygnešystės organizatoriumi prasidėjus spaudos draudimui (1864-1904 m.). Jis organizavo lietuviškų knygų prekybą, lietuviškų raštų spausdinimą Rytų Prūsijoje ir slaptą jų gabenimą į Lietuvą. Gyvendamas Kaune, spaudos draudimo laikais, organizavo ir finansavo lietuvišką spaudą, jos spausdinimą ir sklaidą, užsiiminėjo daraktorystės (nelegalaus mokymo spaudos draudimo laikais) reikalais. Vyskupas Valančius visais būdais priešinosi graždankai (lietuviškų raštų rašymui kirilika). Po 1863 metų sukilimo, kurio idėjai iš pradžių nepritarė, bet slapčiomis rėmė sukilėlius, Motiejus Valančius su kapitula rusų valdžios įsakymu privalėjo 1864 metais iš Varnių persikelti į Kauną. Valdžia nepasitikėjo vyskupu ir norėdama kontroliuoti jo veiklą, perkėlė vyskupijos centrą į Kauną. Jam buvo uždrausta lankytis parapijose, Kaune jį akylai stebėjo policija. Tačiau Valančius nepasidavė rusų valdžios spaudimui ir stojo ginti tautą, katalikų bažnyčią nuo rusinimo. Vyskupas įsakė kunigams mokyti vaikus bažnyčiose, taip pat reikalauti, kad vaikai, imdami pirmąją Komuniją, jau mokėtų skaityti. Tėvai patys lavino vaikus namie arba samdydavo daraktorius. Nors ne kartą norėta vyskupą ištremti iš Kauno, tačiau jo populiarumas ir žmonių meilė neleido valdžiai žengti griežčiausio žingsnio. Svarbi Valančiaus savybė buvo gebėjimas politiškai sudėtingais metais balansuoti tarp valdžios ir liaudies interesų. Jis atvirai neskelbė priešiškų idėjų, todėl Rusijos imperijos valdžia manė, kad jis lojalus, tačiau žmonės jį laikė vienu svarbiausių maištingų nuostatų skatintojų.
Literatūrinė kūryba ir įtaka
Netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, Motiejus Valančius griebėsi rašymo - prasidėjo intensyviausias literatūrinės veiklos tarpsnis. Valančius rašė ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai - tai buvo didelė naujovė to meto visuomenėje. Lietuvių kalba skaitė pamokslus, ragino taip elgtis ir kitus, todėl Valančiaus laikais ši praktika labai išplito. Užimdamas aukštas pareigas, Valančius daug prisidėjo ir prie jaunų dvasininkų, klierikų lietuvinimo.
Motiejus Valančius padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX amžiaus tapo stipriausia lietuvių literatūros šaka. Gyvendamas Kaune spaudos draudimo laikais parašė ir Prūsijoje išspausdino labiausiai mėgiamas ir skaitomas knygas: „Vaikų knygelę“, „Paaugusių žmonių knygelę“, „Pasakojimus Antano tretininko“ ir „Palangos Juzę“. Iš viso jis parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų ir apsakymų. Jie visi parašyti žemaičių tarme, kuria liaudis ir pats vyskupas mėgo kalbėti.
1868 metai buvo lemtingi lietuvių vaikų literatūrai - tuomet pasirodė dvi Motiejaus Valančiaus knygos - „Vaikų knygelė“ ir „Paaugusių žmonių knygelė“. Tai ir yra lietuvių vaikų literatūros pradžia. „Vaikų knygelės“ prakalboje autorius viliasi, kad jo knygą „vaikai skaitydami nesiilgės“, t. y., nenuobodžiaus. Jis svarstė, kad poelementoriniu laikotarpiu būtina skaityti specialias vaikams skirtas knygas. „Vaikų knygelė“ buvo išleista Tilžėje, joje buvo 17 apsakymų. „Paaugusių žmonių knygelė“, skirta vyresniam skaitytojui, buvo išleista Joteikos pseudonimu Berlyne, 1868 metais. Šiame kūrinyje veikia vyresni vaikai - paaugliai, jaunuoliai ir suaugę žmonės. 1869 metais pasirodė lietuvių didaktinės prozos viršukalne laikoma Motiejaus Valančiaus didaktinė apysaka „Palangos Juzė“. Kūrinys priklauso kelionių literatūrai, o Juozapo Viskantos pasakojimas apie keliones po Lietuvą aprašo žmonių papročius, dainas, žaidimus ir religines giesmes. Pasakojama gyvai ir įtaigiai, o apysakos ištiktukų stilistika laikoma nepranokta iki šių dienų. „Palangos Juzės“ personažas - vienas geriausiai žinomų XIX amžiaus lietuvių literatūros personažų.
Kiti Valančiaus grožiniai tekstai, tokie kaip „Pasakojimas Antano tretininko“ (1872), taip pat vertingi kaip kalbos vaizdingumo saugotojai. Didaktiškumas ir moralizavimas yra svarbus Valančiaus tekstų bruožas: visi personažai suskirstyti į bloguosius ir geruosius, atspindintys socialinius, profesinius ar kultūrinius „luomus“. Valančius rašė „žemuoju“ stiliumi, liaudiška kalba, todėl jo tekstai dinamiški, juose daug humoristinių intarpų ir dialogų. Vyskupas Valančius padarė didelę įtaką daugeliui iškilių lietuvių šviesuolių, tokių kaip Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas ir Antanas Baranauskas, tapdamas išsivadavimo, tautos švietimo ir kultūros simboliu.
Atminimo įamžinimas
Motiejus Valančius mirė 1875 metų gegužės 17 dieną (pagal kitus šaltinius gegužės 29 d.) Kaune, būdamas 74 metų amžiaus, ir buvo palaidotas Kauno Arkikatedroje-Bazilikoje.
Lietuvos tauta nepamiršo savo Didžiojo Žemaičio. Jo atminimui įamžinti yra skirta daugybė iniciatyvų:
- 1989 metais Vilniuje įkurtas Motiejaus Valančiaus muziejus.
- 1995 metais išleistas pašto ženklas, skirtas vyskupui.
- 2001 metais išleista sidabrinė 50 litų moneta „Motiejus Valančius, 1801-1875“.
- 2005 metų rugsėjo 25 dieną Kauno Rotušės aikštėje pastatytas dr. Rimvydo Sidrio Kaunui dovanotas paminklas vyskupui.
- 2009 metais Kauno 1-ajai pradinei mokyklai Šančiuose suteiktas Motiejaus Valančiaus vardas.
- 2010 metais ant Žemaičių vyskupystės muziejaus pastato Varniuose atidengta memorialinė lenta, įamžinanti vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimą.
- 2011 metais kovo 9 dieną, minint vyskupo 210-ąsias gimimo metines, ant Kauno miesto muziejaus pastato (Valančiaus g. 6) atidengta memorialinė lenta su bareljefu.
tags: #motiejaus #valanciaus #gimimo #vieta
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
