Vaiko globa namuose: kas tai ir kokios perspektyvos Lietuvoje?

Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, nemažai vaikų netenka tėvų globos. Kiekvienais metais tokių vaikų padaugėja maždaug 3 tūkstančiais. Pagal Statistikos departamento duomenis 2005 metais tėvų globos neteko 13,3 tūkst. vaikai.

Netekusių tėvų globos vaikų (ypač našlaičių) likimas pastaraisiais šimtmečiais jaudino visų Europos valstybių bendruomenes: tokiems vaikams pirmiausiai ir buvo steigiami globos namai, kuriuose vaikai buvo prižiūrimi ir auklėjami. Kiekviena valstybė jau turi savitą globos įstaigų istoriją. Lietuvoje, 1991 metais atkūrus nepriklausomybę, buvo kritiškai analizuojama savo bei kitų kraštų patirtis ir kuriama savita globos sistema.

Kas yra vaiko globa?

Pirmą kartą Lietuvoje vaiko globos pagrindinės sąvokos buvo apibrėžtos Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatyme 1998 metais. Šiuo metu tiek mokslinėje literatūroje, tiek šnekamojoje kalboje vartojama keletas sąvokų apibūdinančių vaiką netekusį tėvų globos, dažniausiai vartojamos yra šios sąvokos: beglobis, bešeimis (Braslauskienė, 2001), našlaitis, rastinukas, pamestinukas ir kt. Visas išvardintas sąvokas galima apibūdinti keliais žodžiais - tai likęs be tėvų globos vaikas (LR Vaiko globos įstatymas, 1998).

Vaiko globa šaltiniuose apibrėžiama įvairiai. L. Jovaiša aiškinamajame pedagogikos terminų žodyne vaiko globą vadina - dėl kurių nors priežasčių tėvų globos netekusių vaikų valstybinė jų teisių apsaugos ir auklėjimo forma. Vaikai auginami, auklėjami kūdikių ir vaikų namuose, internatinėse mokyklose, padedama juos įsūnyti, įdukrinti, teikiama materialinė parama ir t.t. (Jovaiša, 1993).

Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatyme suformuluota vaiko globos sąvoka apima vaiko priežiūrą, auklėjimą bei asmeninių ir turtinių teisių bei teisėtų interesų atstovavimą ir gynimą, tačiau svarbiausia yra tai, kad čia lygias teises tapti vaiko globėju įgyja fizinis asmuo (šeima) ir juridinis asmuo (šeimyna ir institucija). Globos teisinė prasmė yra pabrėžiama ir socialinės politikos kontekste, kuriame vaiko globa yra viena iš socialinės gerovės šeimoms ir vaikams sistemos programų [D. Snieškienė Dabartiniai vaikų globos tyrimai Lietuvoje: taikymas socialinėje politikoje, 1999, p.-83]. Laikinosios globos tikslas - grąžinti vaiką į biologinę šeimą.

Šiuo metu pagrindiniai vaikų globos klausimai reglamentuoti naujuoju 2001 metais įsigaliojusiu Civiliniu kodeksu.

Kodėl vaikai netenka tėvų globos?

Didžioji dauguma visų vaikų globos namų auklėtinių kontingentas - tėvų globos netekę vaikai. Gilinantis į globos problemas matyti, kad vaikai į globos įstaigas šiandien patenka dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Objektyvioms priežastims reikėtų priskirti tėvų netekimą, tėvų sunkias ligas. Tačiau tokių vaikų Lietuvos globos įstaigose yra tik apie 30%. Kur kas didesnė dalis yra tokių vaikų, kurių tėvams atimtos tėvystės teisės.

Šių šeimų vaikai labai anksti patiria skausmą, alkį, neviltį. Kūdikių, vaikų namų ir internatinių mokyklų auklėtiniai - tai daugiau ar mažiau skriaudos iš tėvų patyrę vaikai: našlaičiai, pusiau našlaičiai, neįgalių, pensininkų, vienišų motinų, gausių ir dažniausiai nedarnių šeimų vaikai. Nepaisant jų individualių fizinių ir psichinių sutrikimų, beveik visi jie patyrė skaudžių išgyvenimų. Jiems teko patirti šeimos nedarną ir tėvų nuopuolio pasekmes, neretai juridinį atskyrimą nuo šeimos.

Vienas dažniausiai stresą vaikui sukeliančių veiksnių yra tėvų praradimas arba atskyrimas nuo jų. Ypač tai pasakytina apie vaikus, kurie ne įvaikinami, o apgyvendinami globos namuose. Tokia padėtis susiklosto tada, kai biologiniai tėvai miršta arba tėvai su vaikais blogai elgiasi ir jais nesirūpina. Nustatyta, jog vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams būdingos gana rimtos elgesio bei emocinės problemos, t. y. vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams būdinga daug didesnė agresija, delinkvencija, šalinimasis, nerimas ar depresija, akivaizdesnės somatinio pobūdžio bei dėmesio problemos. Tai gali būti sietina tiek su vaikystėje išgyventais traumuojančiais įvykiais, tiek su dabartinėmis gyvenimo sąlygomis globos institucijose.

Gyvendami tokioje aplinkoje, vaikai tampa grubūs, savanaudiški, neretai nesusivaldantys, neišmokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį, asocialūs, egocentriški. Vaikų namų auklėtiniai turi daugiau kognityvinio vystymosi sunkumų, patiria emocinių sunkumų, jaučiasi psichologiškai nesaugūs, blogai socialiai adaptuoti, sulėtėjęs jų lytinės identifikacijos procesas.

Globos aspektai: teisinis, socialinis, ekonominis ir pedagoginis

Vaiko globą galima apibūdinti ne tik kaip teisinį objektą, bet ir kaip socialinį. Pasak G. G. Kvieskienės [Socializacija ir vaiko gerovė, 2003, p. - 174], globos reiškinys atsirado susiskaldžius visuomenei į socialinius sluoksnius. Kol žmonės gyveno uždaromis grupėmis, vieni su kitais buvo susiję glaudžiais tarpusavio ryšiais, tol nebuvo poreikio išskirtinei globai ir labdarai. Žmonės pagal nerašytas taisykles, remdamiesi tradicijomis padėdavo vieni kitiems nelaimėje, tad nebuvo būtinybės globą įforminti. Tačiau istorijos eigoje diferencijuojantis visuomenei į interesų grupes, žmonės vis mažiau vadovavosi papročiais ir moralės normomis, geranoriškumo principu. Atsirado poreikis sukurti pagalbos sistemą silpniausiems visuomenės nariams ir ją įteisinti. Tad žmonių globa iš šeimos, giminės funkcijos tampa bendra tautos, valstybės funkcija. Pradeda kurtis įvairios organizacijos, įstaigos, kurios įgyvendina iškeltus globos tikslus ir uždavinius. Tad istoriniame kontekste globa iš „savaime suprantamos veiklos“ modernioje visuomenėje tapo kaip „duotybė“, kurią reglamentuoja įstatymai, tai yra, kad globa iš šeimyninio reikalo ilgainiui pasidarė viešo pobūdžio ir privaloma.

Žiūrint iš socialinio taško, globa yra žmonių tarpusavio santykių vaisius. Globos reiškinys apsprendžiamas ir ekonominių veiksnių. Dėl skurdo, bedarbystės, ekonominės krizės šeimos nebeįstengia arba nebenori rūpintis savo atžalomis ir palieka juos visuomenės globai. Tad globos sąvoką apsprendžia ir ekonominis aspektas, nes vienas iš globos uždavinių yra vaiko išlaikymas. Norint įgyvendinti vaiko globos paskirtį yra reikalingos lėšos. Vaiko, likusio be tėvų globos, poreikiams tenkinti valstybė skiria kas mėnesį 500 Lt pašalpą. Vaiko globos savaitgaliais metu globėjams yra išmokami maistpinigiai, 6 Lt į dieną. Ekonominis globos aspektas, kaip teigia I. Svarbiausias globos aspektas yra pedagoginis.

Pedagogas J. Vaitkevičius socialinę globą ir rūpybą žymi kaip veiklą, formuojanti visapusišką tobulą, intelektualiai, doroviškai išlavintą pilietį, rengti jį protiniam ir fiziniam darbui, tobulinti jo gebėjimus, plėsti interesus. L. Jovaiša pateikia tokį globos ir rūpybos apibrėžtį: „<...> dėl kurių nors priežasčių tėvų globos netekusių vaikų valstybinė jų teisių apsaugos ir auklėjimo forma“. Autorius taip pat teigia, kad globos proceso metu vaikai yra auginami, auklėjami kūdikių ir vaikų namuose, internatinėse mokyklose, padedama juos įsisūnyti, įdukrinti, teikiama materialinė parama [L. Jovaiša, 1993, p. 11]. Vaiko globos procesas yra nuolatinis pedagoginis procesas, kurį nuolat reguliuoja ir sąlygoja objektyvios kultūros vertybės, ekonominės sąlygos, etika, tarpusavio santykiai, kolektyvas ar grupės ir jų nuostatai bei pedagogo, kaip vaiko globėjo, gebėjimai organizuoti, valdyti situaciją ir įvykius, daryti ugdomąjį poveikį.

I. D. Snieškienė vaiko globą pateikia kaip saugios aplinkos vaiko sveikatai ir ugdymui sukūrimą, tam tikroje gyvenamojoje aplinkoje; biologinėje šeimoje, globėjų šeimoje, įsivaikinusioje (psichologinėje) šeimoje ar visuomenės globos institucijoje. Vaiko globa yra viena iš pagrindinių šeimos funkcijų, kurią šeimos kartais dalijasi su kitomis visuomenės institucijomis, kurios teikia joms paslaugas. Vaiko globa yra viena iš socialinės gerovės šeimoms ir vaikams sistemos programų. Pateikiamuose globos sampratos apibrėžimuose labiausiai akcentuojamas teisinis aspektas, nors tiek pat svarbūs yra pedagoginis, psichosocialinis aspektai. Toks požiūris į vaiko globą atspindi visuomenės supratimą. Žinoma, visuose globos sąvokose yra pabrėžiama, kad būtina suteikti vaikui, netekusiam tėvų globos, saugią aplinką, kurioje jis galės jaustis ramus, aprūpintas, tinkamai fiziškai bei psichiškai vystytis, tačiau nekalbama apie meilę, užuojautą vaikui, globėjų ir globotinių ypatingus ryšius, jų tęstinumą. Teisinio vaiko globos aspekto akcentavimas, kaip teigia D. Snieškienė, atspindi bendrą visuomenės požiūrį į globą.

Vaikų globos įstaigų evoliucija ir pertvarka Lietuvoje

Lietuvoje pradėjusios kurtis šeimynos ir šeimyniniai vaikų namai (šeimynos, paėmusios globoti po 5 ir daugiau vaikų) sparčiai plinta. Šeimynų kūrimosi pradžioje žiniasklaida skelbė nemažai straipsnių, kuriuose buvo abejojama tokių namų reikalingumu. Vieni pirmųjų pakvietę į savo namus 5 našlaičius ir likusius be tėvų globos vaikus buvo Rūta ir Benas Bernotavičiai. Šeimynų pasiekimai ugdant beglobius vaikus yra akivaizdūs. Tai patvirtina suaugę šeimynų gyventojai.

Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje pakeitė ir globos namų ugdymo turinį: neliko sovietinės ideologijos, o visa veikla perorientuota į lietuviškos bendruomenės, šeimyniškos atmosferos ir šeimyniškų santykių kūrimą. 1990 metais, pradėjus įgyvendinti Švietimo reformą vaikų globos įstaigų būklė žingsnis po žingsnio pradėjo gerėti. 1992-1993 metais 12 internatinių mokyklų buvo pertvarkytos į vaikų globos namus. Šių mokyklų mokomieji korpusai buvo pertvarkyti į gyvenamąsias patalpas arba perduoti Švietimo ir ugdymo skyrių žiniai. Tokia reorganizacija buvo siekiama pagerinti vaikų gyvenamąsias sąlygas, leisti jiems mokytis kartu su normalių šeimų vaikais. Taigi, vaikų globos namų skaičius padidėjo, o internatinių mokyklų sumažėjo.

Manoma, kad humaniškiausias būdas, sprendžiant beglobių vaikų problemas, yra juos atiduoti auklėti šeimoms. Todėl natūraliausia vaikui yra šeimos globa. Šeima sudaro geriausias sąlygas vaikui visapusiškai vystytis. Susidarę šeimos ir vaiko santykiai yra pagrindas toliau plėtoti savo santykius su aplinka, pasirengti visuomeniniam gyvenimui. Žinoma, kad kiekvienam vaikui sėkmingai augti bei ugdytis reikia šeimos, kuria jis galėtų džiaugtis, jaustųsi saugus.

Šiuolaikinėje visuomenėje vis svarbesnės tampa žmogiškosios vertybės, kurias privalome puoselėti. Vykstant socialinių paslaugų pertvarkai Lietuvoje, vis daugiau dėmesio skiriama gyvenimui bendruomenėje ir didelių globos įstaigų atsisakymui. Deinstitucionalizacija - tai procesas, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas žmonėms su negalia gyventi bendruomenėje, o ne didelėse globos įstaigose, užtikrinant jiems individualius poreikius atitinkančią pagalbą ir galimybę išlikti aktyvia visuomenės dalimi. Lietuvoje šis procesas numato iki 2030 metų pertvarkyti socialinių globos įstaigų sistemą, palaipsniui atsisakant institucinės globos ir plėtojant bendruomenines paslaugas žmonėms su negalia, siekiant jų didesnio savarankiškumo ir socialinės integracijos. Nuo 2030 m. nei viena savivaldybė nebegalės siųsti žmonių su negalia į globos įstaigas. Tad paslaugų poreikio įsivertinimas ir jų planavimas bei organizavimas reikalingas jau šiandien.

Deinstitucionalizacijos iššūkiai ir bendruomeninių paslaugų modeliai

Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė Lina Sasnauskienė teigia, kad idėja pati savaime yra teisinga, tačiau didžiausia problema kyla tuomet, kai žmonės su sunkiausia negalia lieka už paslaugų sistemos ribų. Lietuvoje šiuo metu siūlomi keli gyvenimo bendruomenėje modeliai, tačiau didžioji jų dalis orientuota į gana savarankiškus žmones. Apsaugotas būstas dažniausiai reiškia butą daugiabutyje, kuriame gyvena du ar trys jaunuoliai, galintys patys pasirūpinti buitimi ir kuriems socialinio darbuotojo pagalba reikalinga tik minimaliai. Savarankiško gyvenimo namai taip pat skirti tiems, kurie geba patys apsitarnauti, savarankiškai judėti bendruomenėje ar net dirbti, tik su šiek tiek intensyvesne pagalba.

Pasak asociacijos vadovės, net ir grupinio gyvenimo namai, kurie teoriškai skirti vidutinę ar sunkesnę negalią turintiems žmonėms, realybėje dažnai netinka tiems, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra ar slauga. Vienintelis modelis, galintis realiai atliepti ypač sunkios negalios poreikius, kuomet priežiūra yra reikalinga 24/7, yra bendro gyvenimo namai, kuriuose užtikrinama intensyvi, visą parą teikiama pagalba. Tačiau Lietuvoje tokių namų šiuo metu yra vos du, o tai reiškia, kad didžioji dalis žmonių su sunkia negalia lieka be pasirinkimo.

„Mūsų asociacijos atstovaujama grupė - sunkios negalės ir sudėtingo autizmo vaikai bei suaugusieji - dažniausiai lieka už sistemos ribų. Net ir didžiosios globos įstaigos neretai tokių žmonių atsisako, o savivaldybės neturi aiškios vizijos, kaip bendruomenėje užtikrinti pagalbą tiems, kuriems jos reikia visą parą“, - sako L. Sasnauskienė. Dalyvaudami deinstitucionalizacijos stebėsenos susitikimuose, asociacija „Lietaus vaikai“ atstovai siekia, kad į šį procesą būtų įtraukti tie žmones su negalia, kuriems bendruomeninių paslaugų šiandien labiausiai trūksta. Viena iš realių krypčių - savivaldybių telkimasis regioniniu lygmeniu ieškant bendrų sprendimų. Siūloma savivaldybėms jungtis ir steigti bendro gyvenimo namus ypač sunkios negalės žmonėms, skirtus kelių savivaldybių žmonėms.

Tai būtų reali alternatyva šeimoms, kurios šiandien dažnai lieka visiškai vienos su labai sudėtinga kasdienybe. Tačiau labai svarbus ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vaidmuo peržiūrint globos finansavimo metodiką, nes išskirtinai pačios sunkiausios negalės žmonių pagalbai atliepti reikalingi dideli žmogiškieji ištekliai, neretu atveju 1:1 žmogaus pagalba visą parą, tinkamai pritaikyta aplinka bei žinių turintys darbuotojai. Tad ir finansavimo ribos turėtų būti labiau diferencijuotos atliepiant individualius negalės poreikius.

Nors šiandien gali atrodyti, jog sukurti bendruomenines paslaugas žmonėms, turintiems 24/7 pagalbos poreikį, yra neįmanoma, pažangios šalys šį kelią jau nuėjo. Lankantis Suomijoje, Kroatijoje tapo akivaizdu, kad ir žmonėms su labai sunkia negalia gali būti užtikrintas gyvenimas bendruomenėje - čia veikiantys apsaugoto ir grupinio gyvenimo modeliai apima ne tik būstą, bet ir nuolatinę, visą parą teikiamą pagalbą, socialinių ryšių palaikymą bei aiškiai suplanuotas paslaugas pagal individualius poreikius.

Socialinio darbuotojo vaidmuo vaikų globos namuose ir bendruomeninėse paslaugose

Socialinis darbuotojas turi būti toks žmogus, kuris turi bei puoselėja tinkamas vertybes (tolerancija, pagarbą, savanoriškumą, bendradarbiavimą ir pnš.) skirtas dirbti šį darbą, nes jam nuolat teks susidurti su neigiamais gyvenimo reiškiniais, neapibrėžtais rezultatų vertinimo kriterijais, įvairiais klientais bei situacijomis, kuriose reikės ieškoti įvairių sprendimo būdų, kurie tenkintų ne tik jį patį, bet ir klientą. Socialinis darbas man, tai ne darbas, tai mano gyvenimo būdas, gyvenimo dalis, kadangi aš ne tik dirbu, tačiau laisvu nuo darbo laiku dar ir savanoriauju ne vienoje organizacijoje. Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje (supervizija - tai konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms bei organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Dažniausiai supervizija reikalinga susidūrus su sudėtingomis situacijomis darbe, kurios pačios savaime neišsisprendžia). Tai - atvejo aptarimas įstaigos viduje).

Vaikų globos namai atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant vaikų, likusių be tėvų globos, gerovę. Socialiniai darbuotojai yra neatsiejama šios sistemos dalis, vykdantys įvairias funkcijas, nuo vaiko poreikių vertinimo iki jo teisių gynimo.

Socialinio Darbuotojo Funkcijos Vaikų Globos Namuose

Socialinis darbuotojas vaikų globos namuose yra atsakingas už daugelį užduočių, kurios padeda užtikrinti vaikų gerovę ir vystymąsi. Jo veikla apima:

• Vaiko poreikių vertinimą ir individualaus socialinės globos plano rengimą: Socialinis darbuotojas dalyvauja vertinant vaiko poreikius ir rengiant individualų socialinės globos planą.
• Socialinių paslaugų teikimą: Socialinis darbuotojas stebi ir vertina, kaip teikiamos socialinės paslaugos konkrečiam paslaugų gavėjui: šeimoms (asmenims), jaunuoliams, globojamiems (rūpinamiems) vaikams.
• Metodinės paramos teikimą: Socialinis darbuotojas teikia metodinę paramą bei organizuoja profesinę pagalbą socialinės srities darbuotojams su jų darbu susijusiais klausimais.
• Kultūrinių, meninių, sportinių veiklų inicijavimą: Socialinis darbuotojas inicijuoja kultūrines, menines, sportines veiklas globos namuose, skatina aktyvų globos namų gyventojų dalyvavimą Kupiškio rajono savivaldybės kultūriniuose, sportiniuose ir kt. renginiuose.
• Bendradarbiavimą su kitomis institucijomis ir giminėmis: Socialinis darbuotojas bendradarbiauja su kitų institucijų specialistais ir globos namų gyventojų giminėmis, sprendžiant socialinių paslaugų teikimo klausimus.
• Informavimą ir konsultavimą: Socialinis darbuotojas informuoja ir konsultuoja globos namų gyventojus jų teisių ir pareigų klausimais savo kompetencijos ribose.
• Konfliktinių situacijų sprendimą: Socialinis darbuotojas dalyvauja tiriant, analizuojant ir sprendžiant globos namų gyventojų konfliktines situacijas, jų priežastis, skundus, pageidavimus.
• Vaikų teisių ir interesų gynimą: Socialinis darbuotojas saugo ir gina globojamų (rūpinamų) vaikų teises bei interesus, atstovauja jiems už globos namų ribų.
• Informavimą apie problemas: Socialinis darbuotojas informuoja globos namų direktorių bei darbuotojus apie atsiradusias problemas.

Reikalavimai Socialiniam Darbuotojui

Norint dirbti socialiniu darbuotoju vaikų globos namuose, būtina atitikti tam tikrus reikalavimus, kurie užtikrina, kad šias pareigas užimantis asmuo bus kompetentingas ir gebės tinkamai atlikti savo funkcijas. Socialinio darbuotojo veikla vaikų globos namuose grindžiama tam tikromis etikos normomis ir vertybėmis. Svarbu, kad socialinis darbuotojas būtų empatiškas, geranoriškas, mandagus ir gebėtų užmegzti pasitikėjimo santykius su vaikais. Reikalavimai apima:

• Išsilavinimas: Aukštojo mokslo kvalifikacija, įgyta baigus socialinio darbo studijų krypties studijas, ir socialinių mokslų kvalifikacinis (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnis (arba jai lygiavertė aukštojo mokslo kvalifikacija). Arba aukštojo mokslo kvalifikacija ir iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgyta socialinio darbuotojo kvalifikacija ar baigtos socialinio darbo studijos, ar socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka baigti socialinio darbuotojo praktinei veiklai pasirengti skirti mokymai.
• Darbo patirtis: Ne mažesnė kaip 3 metų profesinio darbo patirtis socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo srityje.
• Kalbos mokėjimas: Gerai mokėti lietuvių kalbą, jos mokėjimo lygis turi atitikti Valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1688.
• Teisės aktų išmanymas: Žinoti Lietuvos Respublikos įstatymus, Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus bei globos namų vidaus dokumentus, susijusius su pareigybe.
• Socialinio darbo išmanymas: Išmanyti socialinę psichologiją, žinoti socialinio darbo teorijos ir praktikos pagrindus, socialinio darbo etikos normas ir principus.
• Analitiniai įgūdžiai: Mokėti analizuoti, valdyti, kaupti, apibendrinti informaciją ir rengti išvadas, sklandžiai dėstyti mintis žodžiu ir raštu.
• Organizaciniai įgūdžiai: Sugebėti planuoti ir organizuoti pavaldžių asmenų veiklą, operatyviai ir savarankiškai priimti sprendimus, įvertinti galutinį rezultatą.
• Reputacija: Darbuotojas privalo būti nepriekaištingos reputacijos.

Vyriausiojo socialinio darbuotojo funkcijos

Vyriausiasis socialinis darbuotojas, siekdamas įgyvendinti Globos namų keliamus tikslus, vykdo šias funkcijas:

• Planuoja, organizuoja, koordinuoja socialinių darbuotojų ir individualios priežiūros darbuotojų darbą pagal pareigybių aprašymus.
• Dalyvauja sudarant globos namų veiklos planus, rengia ataskaitas ir kitą privalomą dokumentaciją.
• Sudaro socialinės srities darbuotojų bei kitų įstaigos darbuotojų darbo grafikus ir užtikrina darbuotojų tikslingą darbo laiko panaudojimą, pildo darbo laiko apskaitos žiniaraščius.
• Kontroliuoja globos namų darbuotojų darbo drausmę, darbo tvarkos taisyklių, pareigybių aprašymų vykdymą bei teikia pasiūlymus direktoriui dėl darbuotojų skatinimo ar nuobaudų skyrimo.
• Analizuoja metodinę medžiagą, padedančią efektyviau organizuoti socialinį darbą.
• Dalyvauja vertinant vaiko poreikį ir rengiant vaiko individualų socialinės globos planą.
• Stebi ir vertina, kaip teikiamos socialinės paslaugos konkrečiam paslaugų gavėjui: šeimoms (asmenims), jaunuoliams, globojamiems (rūpinamiems) vaikams.
• Teikia metodinę paramą bei organizuoja profesinę pagalbą socialinės srities darbuotojams su jų darbu susijusiais klausimais.
• Inicijuoja kultūrines, menines, sportines veiklas globos namuose, skatina aktyvų globos namų gyventojų dalyvavimą Kupiškio rajono savivaldybės kultūriniuose, sportiniuose ir kt. renginiuose.
• Bendradarbiauja su kitų institucijų specialistais ir globos namų gyventojų giminėmis, sprendžiant socialinių paslaugų teikimo klausimus.
• Informuoja ir konsultuoja globos namų gyventojus jų teisių ir pareigų klausimais savo kompetencijos ribose.
• Dalyvauja tiriant, analizuojant ir sprendžiant globos namų gyventojų konfliktines situacijas, jų priežastis, skundus, pageidavimus.
• Saugo ir gina globojamų (rūpinamų) vaikų teises bei interesus, atstovauja jiems už globos namų ribų.
• Informuoja globos namų direktorių bei darbuotojus apie atsiradusias problemas.
• Darbo su globos namų gyventojais laikosi moralės ir socialinio darbuotojo etikos normų.
• Atstovauja bei gina globos namų interesus.
• Yra atsakingas už suinteresuotų asmenų supažindinimą su socialinės globos atitikties socialinės globos normoms vertinimo (įsivertinimo) išvadomis.

Gyvenimas po institucijos: asmeninės patirtys ir integracija į bendruomenę

Daug žmonių į Adakavo socialinių paslaugų namus atkeliavo iš vaikų ar kitų globos namų, kiti - po vyresniame amžiuje užklupusių ligų. Pasak direktorės Kristinos Anulienės, ypač liūdina tie pasakojimai, kai žmogus dėl pinigų ar buto artimųjų „padaromas“ neveiksniu ir išsiunčiamas ten, kur juo pasirūpins valstybė. Ji vardija atvejus, kuomet tai yra žmonės, mokantys skaičiuoti pinigus, apsipirkti, kurti rankdarbius, jau nekalbant apie teisę spręsti, kur ir su kuo nori gyventi. Vis dėlto ji įsitikinusi, kad savarankiškesniems negalią turintiems žmonėms globos namuose ne vieta. Užtektų jiems suteikti reikiamą pagalbą. Įgyvendinant didelių globos namų pertvarkos projektą, apie pusę gyventojų turėtų persikelti į bendruomenę: grupinio gyvenimo namus, apsaugotą būstą. Tikimasi, kad jie pamažu integruosis į visuomenę, susiras darbą ir galbūt pradės gyventi savarankiškai.

Jau dešimtmetį Lietuvoje vykdoma institucinės globos pertvarka kelia daug aistrų. Savivaldybės pripažįsta nespėjančios patenkinti asmenų su intelekto negalia poreikių. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2023 m. pabaigoje Lietuvoje veikė pusė šimto grupinio gyvenimo namų, juose gyveno beveik pusė tūkstančio asmenų su negalia. „Mes raginame Lietuvos politikus, o ypač savivaldybes steigti kaip galima daugiau tokių namų. Bet šiandien kalbame apie ledkalnio viršūnę. Modelis yra toks, kad septyni žmonės iš dešimties į grupinio gyvenimo namus ateina iš didelių socialinės globos įstaigų. Visa kritinė masė - didžioji dauguma žmonių su intelekto sutrikimais - gyvena šeimose. Reikia suprasti, kad tėvai negyvens amžinai, jie pavargsta.

Pateikiame palyginamąją lentelę, iliustruojančią gyvenimo sąlygų skirtumus institucinės globos namuose ir bendruomeniniuose modeliuose, remiantis straipsnyje pateiktomis istorijomis ir aprašymais:

Sėkmės istorijos ir iššūkiai pereinant į bendruomenę

Grupinio gyvenimo namų Marių gatvėje gyventojai Jurgita ir Antanas noriai kviečia į savo kambarį ir džiaugiasi, kad gali papasakoti apie savo kasdienybę. „Čia jaučiuosi kaip savo namuose“, - sako Antanas. Jam buvo nelengva priprasti prie gyvenimo Adakavo socialinių paslaugų namuose, o čia gyventi gera. Jurgitos gyvenimas buvo sudėtingas. Būdama 12 metų ji atsidūrė vaikų namuose. „Mane pravardžiuodavo, stumdydavo, mušdavo“, - nuoskaudą prisimena Jurgita. Patyrusi fizinį ir psichologinį smurtą, mergina pradėjo žaloti save: „Dvasinį sielos skausmą užgoždavau fiziniu. Kiekviena diena man buvo kaip amžinybė.“ Pasak moters, dabar gyvenimas daug lengvesnis. Grupinio gyvenimo namuose daugiau laisvės - gali kur nori išeiti, tik reikia laiku grįžti. „Man patinka eiti į kultūros rūmus, koncertai man patinka. Už 15 eurų buvau nusipirkusi bilietą į Ryčio Cicino koncertą, man jis labai patinka“, - šypsodamasi pasakoja Jurgita.

Žydrūnas taip pat gyvena grupinio gyvenimo namuose Tauragės Marių gatvėje. Jis pasikviečia į savo kambarį, kuriuo dalinasi su drauge Ona, sakydamas, kad turi kažką svarbaus pasakyti. „Aš noriu išeiti iš čia. Noriu persikelti į apsaugotą būstą. Čia suvaržymai - kur eini, ten turi pasirašyti. Kaip po padidinamu stiklu. Man tas nelabai patinka“, - pasiguodžia vyras. Turi pasakyti, kur išeini, turi laiku grįžti namo. „Mes laikomės taisyklių, bet savo butely būtų geriau“, - pritaria ir Ona. Vis dėlto jie patikina, kad čia gyventi daug geriau nei globos namuose. „Čia jaučiame pagarbą, - sako vienas per kitą. - Ten triukšmas, viskas kunkuliuoja, darbuotojai nekokie.“

Viktoras su savo drauge Dalia įsikūrę apsaugotame būste viename iš Tauragės miesto daugiabučių. Jie gyvena savarankiškai, socialinio darbuotojo padėjėja ateina tik padėti spręsti porai kylančių problemų. Į Adakavo socialinės globos namus Viktoras pateko vos dvidešimties. Augo pas senelius Laukuvos miestelio pakraštyje esančiame Vabalų kaime, o jiems mirus, gyveno su mamos broliu. Tuomet turėjo tik lengvą neįgalumą. Viktoras mano, jog artimiesiems parūpo senelio turtas, todėl pasistengė, kad jam būtų nustatyta vidutinė negalia, „įkišo“ į Adakavo globos namus. „Atsikratydami manęs, jie man padovanojo laimę. Dabar galiu gyventi kaip noriu, todėl ant savo giminaičių visai nepykstu“, - glaudžia prie savęs Dalią Viktoras.

Pora kartu daugiau nei septynerius metus. 3,5 metų praleido grupinio gyvenimo namuose, o jau pusmetį gyvena jiems išnuomotame apsaugotame būste. Nuomos ir komunalinius mokesčius padengia Adakavo socialinių paslaugų namai, todėl šeimai pavyksta išgyventi iš neįgalumo pašalpų. Ir Dalia, ir Viktoras norėtų rasti darbus. Viktoras pageidautų dirbti sargu, Dalia sako galinti valyti patalpas, tvarkyti viešąsias erdves. „Bet su darbu sunku. Arba siūlo toli už miesto, arba reikalauja patirties“, - apgailestauja Viktoras.

Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė K. Anulienė tikina, kad perkelti į grupinio gyvenimo namus žmonės su negalia pasijunta laisviau, atsiskleidžia jų pomėgiai, kūrybiniai gebėjimai, pamažu išmoksta patys rūpintis savo gyvenimu. „Matytumėte, kaip jie pasikeičia, kaip išlaisvėja ir atsiveria, kai pradeda gyventi grupinio gyvenimo namuose. Tai stotelė, kurioje keičiasi gyvenimas, kur jie pradeda tikėti savo ateitimi“, - tvirtina K. Anulienė. Vis dėlto direktorė pripažįsta, kad būna ir nesėkmių, įvairių iššūkių. Kai kurie taip ir neprisitaiko gyventi bendruomenėje, nes paprasčiausiai niekada to nepatyrė.

tags: #morale #globos #namuose

• Šiaulių lopšelis-darželis "Bitė" Lieporių gatvėje
• Nauda ir atsargumo priemonės geriant imbiero arbatą laukiantis
• Darželio „Sakalėlis“ atsiliepimai
• Sveikas maistas ir draugystė: ugdymas darželyje
• Vaiko ugdymas per knygas