Išsamus kraujo tyrimas 12 nėštumo savaitę: esminė informacija būsimoms mamoms

Nėštumas - tai normali fiziologinė sveikatos būsena. Gera medicinos priežiūra yra viena svarbiausių sąlygų, kad kūdikis gimtų sveikas. Dažnų patikrinimų svarba - tikimybė susilaukti sveiko kūdikio yra dar didesnė, jei būsimoji mama kuo anksčiau apsilanko pas gydytoją ir nepraleidžia profilaktinių patikrinimų.

Pirmasis nėštumo trimestras tęsiasi nuo 1 iki 12 nėštumo savaitės. Pirmą kartą apsilankyti pas gydytoją rekomenduojama 7-12 nėštumo savaitę. Pirmojo vizito metu gydytojas daugiausiai laiko skiria anamnezei, kad susirinktų informaciją apie nėščiosios sveikatos būklę ir galėtų įvertinti galimas nėštumo rizikas. Apsilankymo pas gydytoją metu matuojamas kraujospūdis, paskiriami reikalingi tyrimai, apskaičiuojamas nėščiosioms kūno masės indeksas (KMI), vėliau padėsiantys sekti svorio prieaugį viso nėštumo metu. Nėščiąją prižiūrintis gydytojas gali paskirti vartoti folio rūgštį (vitaminą B), reikalingą vaisiaus vystymuisi ir naujų ląstelių susidarymui bei apsaugančią vaisių nuo smegenų ir stuburo vystymosi sutrikimų. Vizito metu gydytojas kartu su nėščiąja aptaria gyvenimo ir darbo sąlygų, nėščiųjų mitybos, žalingų įpročių ir pan. klausimus.

Nėštumo nustatymas gali būti atliekamas namuose atliekant greitąjį nėštumo testą ir gavus teigiamą atsakymą, vėluojant menstruacijų ciklo pradžiai ar esant kitoms situacijoms. Įvykus apvaisinimui moters organizme pradeda sparčiai augti žmogaus chorioninio gonadotropino hormono (trumpinama hCG) lygis.

Kokie laboratoriniai tyrimai yra privalomi pirmajame nėštumo trimestre?

1. Automatinis kraujo tyrimas, dar vadinamas bendru kraujo tyrimu.
2. Automatinis šlapimo tyrimas.
3. Gliukozės tyrimas.
4. Hepatito B (HbsAg) tyrimas.

Šiame skyriuje detaliau aptarsime privalomus ir rekomenduojamus kraujo tyrimus 12 nėštumo savaitę, siekiant užtikrinti būsimos mamos ir kūdikio sveikatą.

Privalomieji kraujo tyrimai 12 nėštumo savaitę

Bendras kraujo tyrimas (BKT)

Automatizuotas kraujo ląstelių tyrimas / bendras kraujo tyrimas - pats pirminis profilaktinis laboratorinis kraujo tyrimas, rodantis eritrocitų, trombocitų, leukocitų kiekius, tūrį, formą, pasiskirstymą pagal rūšį. Jei visi bendro kraujo tyrimo rodikliai yra normos ribose, tai galima teigti, kad išsityręs asmuo daugelio ligų atžvilgiu yra sveikas. BKT parodo uždegimus, padeda atskirti bakterinės ir virusinės kilmės infekcijas. Parodo mažakraujystę. Profilaktiškai šis tyrimas nėštumo laikotarpiu atliekamas bent 3-4 kartus. Taip pat atliekamas 32 sav.

Kraujo grupės ir Rh faktoriaus nustatymas

Kraujo tipavimo tyrimai atliekami siekiant nustatyti ABO ir Rh grupės antigenus, esančius ant paciento raudonųjų kraujo kūnelių. Kiekvienas žmogus gimsta turėdamas tam tikrą kraujo grupę (O, A, B, AB). Ši kraujo grupė priklauso nuo to, koks antigenas yra arba kokio antigeno nėra ant jo eritrocitų. Tyrimas atliekamas pirmo apsilankymo metu (iki 12 nėštumo sav.).

Jei moters Rh (D) faktorius neigiamas (Rh (-)), o vyro Rh (D) faktorius teigiamas (Rh (+)), 12 sav. ir 27+0-28+6 sav. paimamas kraujo tyrimas Rh (D) antikūnams nustatyti. Jeigu šis tyrimas buvo teigiamas, tai reiškia, jog motina, kurios kraujas yra Rh-, gamina antikūnius prieš Rh+ vaisių. Šie antikūnai gali pereiti per placentos barjerą ir sunaikinti vaisiaus eritrocitus dar prieš vaisiaus gimimą arba jo gimimo metu. Antikūnai gali pažeisti vaisių: jau gimdoje jam gali atsirasti anemija, prasidėti vaisiaus vandenė, būti pažeisti vidaus organai, smegenys. Jei antikūnų randama, nėščioji siunčiama į perinatologijos centrą. Jeigu antikūnų nerandama, 28-32 nėštumo savaitę suleidžiama anti-D imunoglobulino.

Glikemijos tyrimas

Didžiąją hemoglobino dalį sudaro hemoglobinas A-HbA. Jis sudaro net 90 proc. viso hemoglobino. HbA dalis, kitaip dar vadinama HbA1, yra glikuota. Tai reiškia, jog ši hemoglobino dalis absorbuoja gliukozę. Kai gliukozės kiekis kraujyje yra normalus, eritrocitų ląstelėse esantis hemoglobinas yra prisotinamas gliukoze. Šis hemoglobino prisotinimas vyksta visą eritrocito ląstelės gyvavimo laikotarpį, tai yra 120 dienų. Taigi, tiriant glikuoto hemoglobino kiekį eritrocito ląstelėje, galima spręsti apie tai, koks vidutiniškai buvo paciento cukraus kiekis kraujyje 2-3 mėnesių laikotarpyje.

Gliukozės tolerancijos mėginys (GTM) - labai svarbus cukrinio diabeto diagnostikai. Nėštumo metu tai padeda nustatyti gestacinį diabetą. Jis atliekamas pirmo apsilankymo metu (iki 12 sav.). Gliukozės toleravimas sutrinka II nėštumo trimestre, kai, daugėjant priešingai nei insulinas veikiančių hormonų, didėja audinių atsparumas insulinui, o kasa nepajėgia jo pakankamai pagaminti. Tyrimo atlikimo technika: pirmiausiai paimamas kraujas nevalgius, po to duodama išgerti 75 g vandenyje (rekomenduojama 200 ml) ištirpintos gliukozės (išgerti per 5 min), tada po 1 val. imamas kraujas ir dar po 1 val. imamas kraujas.

Hepatito B (HbsAg) tyrimas

Hepatitas B yra viruso sukeltas kepenų uždegimas, kuris gali progresuoti į kepenų cirozę ir kepenų vėžį. Šia hepatito B viruso sukelta liga užsikrečiama parenteriniu būdu (ne per virškinamąjį traktą) bei lytinio kontakto metu. Nėščiajai sergant ūmia ar aktyvia lėtine infekcija, nėštumo metu vaisius užkrečiamas 5 proc., gimdymo metu - 95 proc. atvejų. Jei nėščiosios patikros metu jos kraujyje rasta HBsAg, būtina nedelsiant ją siųsti gydytojo infektologo konsultacijai. Virusu užkrėsti naujagimiai suserga besimptomiu lėtiniu hepatitu. Infekuotiems kūdikiams tikimybė pasveikti yra maža. Kasmet nuo šios ligos ir jos sukeliamų pasekmių miršta daugiau kaip 1 mln. žmonių. Hepatitui B diagnozuoti atliekami laboratoriniai tyrimai: HbsAG, Anti-Hbs, Anti-Hbcore. Tyrimas atliekamas iki 12 sav. ir 29-40 sav.

Sifilio diagnostika (RPR ir TPHA tyrimai)

Sifilis - gana lengvai lytiškai plintanti liga, kuri negydoma gali sukelti rimtų sveikatos problemų tiek motinai, tiek jos dar negimusiam kūdikiui. Sifilis yra bakterinė infekcija, dažniausiai perduodama lytinių santykių ar labai artimo, intymaus kontakto su sergančiu šia liga žmogumi metu. Ligos eiga susideda iš trijų stadijų. Pirmoje atsiranda neskausmingos raudonos opelės burnoje ir ant lyties organų. Laikosi apie 1-5 sav. Antroje ligos stadijoje pasireiškia bėrimas bet kurioje kūno vietoje, jaučiama panašūs į peršalimą požymiai. Trečioji stadija prasideda, jeigu liga neišgydoma per kelerius metus. Tada sifilis apima vidaus organus: kraujotakos sistemą, širdį, smegenis, akis, stuburą. Gali sukelti paralyžių ir mirtį. Sifilis labai pavojingas dar negimusiam kūdikiui. Į vaisiaus organizmą ši infekcija patenka per kraują nėštumo ar gimdymo (tiek natūralaus, tiek cezario pjūvio) metu. Jei taip nutinka, kūdikis gimsta sirgdamas įgimtu sifiliu. Dėl to labai svarbu, kad visos nėščios moterys kuo anksčiau nėštumo metu atliktų tyrimus, skirtus sifiliui diagnozuoti. Tyrimas atliekamas pirmo apsilankymo metu ir 29-40 sav.

ŽIV tyrimas

Žmogaus imunodeficito virusas - viena iš pačių pavojingiausių lytiškai plintančių ligų. Jos kilmė - virusinė. ŽIV pažeidžia kraujyje esančius limfocitus, kurie atsakingi už organizmo apsaugą nuo svetimkūnių, todėl organizmas tampa ypač lengvai pažeidžiamas bet kokios kitos infekcijos ar uždegimo. ŽIV užsikrėtusi nėščioji gali užkrėsti šia liga savo kūdikį nėštumo metu, gimdydama ir po gimimo žindydama krūtimi, todėl rekomenduojama ŽIV užsikrėtusiai nėščiajai skirti antiretrovirusinę terapiją (ART gydymą), 38 sav. atlikti planinę cezario pjūvio operaciją ir naujagimio nežindyti. Tyrimas atliekamas pirmo apsilankymo metu ir 29-40 sav.

Rekomenduojami kraujo tyrimai 12 nėštumo savaitę

Skydliaukės funkcijos tyrimai

Skydliaukės funkcijos sutrikimas yra antra pagal dažnumą endokrininė patologija, kuri gali turėti neigiamą įtaką nėštumo eigai, normaliam vaisiaus augimui bei tolesniam vaikų ir paauglių protinės ir fizinės raidos sutrikimui. Netgi esant nedideliam jodo stygiui organizme, pasireiškia nuovargis, sumažėja darbingumas, didėja jautrumas, nervingumas. Jei nėštumo metu moteris su maistu gauna per mažai jodo, embrionas nepakankamai aprūpinamas skydliaukės hormonais (ypač T4), būtinais smegenų formavimuisi. Hormonų sekreciją nėštumo metu reguliuoja sudėtingi nerviniai - humoraliniai mechanizmai. Nėštumo metu gali pasireikšti ir hipertirozė, ir hipotirozė, kiekviena šių patologijų dar skirstoma į kliniškai pasireiškiančią ir subklinikinę formą. Vertinant skydliaukės hormonų tyrimus, kraujyje nustatomas laisvų FT4 ir FT3 kiekis, nes tik su plazmos baltymais nesusijungę hormonai yra biologiškai aktyvūs. Tirotoksikozė pasireiškia įvairiais simptomais, kurie gali būti būdingi normaliam nėštumui - nervingumas, prakaitavimas. Reiktų atkreipti dėmesį į tokius simptomus, kaip svorio netekimas, išverstakumas, nepraeinanti tachikardija ar drebulys. Diagnostika pagrįsta skydliaukės hormonų kiekio kraujyje nustatymu. Taigi, esant tirotoksikozei, bus dideli FT4 ar FT3 kiekiai ir mažai TTH. Skydliaukės hormonų normos skiriasi kiekvieną nėštumo trimestrą. Pagrindinis pagalbos tikslas gavus teigiamus tyrimo atsakymus - ankstyva diagnozė.

Kepenų fermentų ir pigmentų tyrimai

ALT, AST ir bilirubino koncentracija normalaus nėštumo metu nekinta, jeigu padidėja - kepenų pažeidimas. Normalaus nėštumo metu gali padidėti šarminė fosfatazė, kurią gamina placenta, todėl staiga sumažėjusi šarminės fosfatazės koncentracija rodo gresiantį placentos nepakankamumą. Nėštumo metu moteris gali sirgti tik nėštumui būdingomis ligomis, ūminėmis arba lėtinėmis kepenų ligomis. Jei moteris pastoja jau sirgdama kepenų liga, nėštumas gali komplikuotis persileidimu, priešlaikiniu gimdymu, vaisiaus raidos sutrikimais ar net vaisiaus žūtimi. Būdingi požymiai I trimestro metu: užsitęsęs nėščiųjų vėmimas, II/III trimestro metu: intrahepatinė nėščiųjų cholestazė, generalizuotas niežulys be odos bėrimo, padidėjusi tulžies rūgščių konc., cholio r. kraujo serume, gali pasireikšti sunki hipertenzija, proteinurija, kepenų infarktas, hemolizė.

Toksoplazmozė (Toxoplasma gondii)

Nėščiajai I-ame nėštumo trimestre susirgus toksoplazmoze, liga gali sukelti vaisiaus apsigimimą, savaiminį persileidimą, priešlaikinį gimdymą, vaisiaus augimo sulėtėjimą ar žūtį gimdoje. Užsikrėtus III-ame nėštumo trimestre, yra didesnė vaisiaus užkrėtimo rizika. Toksoplazmozės eiga tiek nėščiai moteriai, tiek gimusiam užkrėstam naujagimiui dažniausiai yra besimptomė, o jei būna simptomų, jie panašūs į gripo. Įgimtai toksoplazmozei būdingi trys požymiai: kalcifikatai smegenyse, chorioretinitas ir hidrocefalija. Toksoplazmozei diagnozuoti atliekami specifinių antikūnių prieš toksoplazmą IgM ir IgG tyrimai. Jei pirmą trimestrą IgM (-), IgG (-), - infekcijos nėra. Nerekomenduojama visas nėščiąsias tirti dėl citomegalo viruso ar toksoplazmozės. Šios infekcijos vaisiui yra pavojingos, tačiau gydymo veiksmingumas ir saugumas neįrodyti. Veiksmingiausia laikytis profilaktinių priemonių: plauti rankas po kontakto su gyvūnais, prieš ruošiant ar patiekiant maistą, tinkamai termiškai paruošti mėsos ir žuvies produktus, plauti vaisius ir daržoves. Esant užsikrėtusiai motinai, vaisius infekuojamas apie 50 proc. atvejų. Tokiems kūdikiams gali pasireikšti traukuliai, gelta, akių infekcijos, padidėti kepenys ir blužnis. Daugeliui naujagimių toksoplazmozės simptomai pasireiškia ne iškart po gimimo, o sulaukus paauglystės ar dar vėliau. Šiuo atveju toksoplazmozei būdingas kurtumas, protinis atsilikimas, sunkios akių infekcijos, galinčios baigtis aklumu.

Raudonukė

Didžiausią problemą raudonukė sukelia nėščioms moterims: raudonukės RNR virusas pasižymi stipriu teratogeniniu (sukeliančiu genų arba chromosomų mutaciją, gemalo raidos sutrikimus) poveikiu, todėl raudonuke susirgus nėščiai moteriai kyla didelis apsigimimų pavojus. Vaisius užsikrečia hematogeniniu (kraujo) keliu. Vaisius jautrus raudonukės virusui pirmus 3 nėštumo mėnesius. Užsikrėtus nėštumo metu vaisiui išsivysto sisteminė infekcija, vystymosi/ formavimosi pažeidimai: katarakta, kurtumas, širdies ydos, sklaidos sutrikimai, mokymosi sutrikimai, kepenų ir blužnies padidėjimas, hepatitas, ausų defektai, mažas svoris. Tyrimas atliekamas iki 13 sav. antikūnų (IgG ir IgM) tyrimą iš kraujo. Jei tyrimo rezultatas neigiamas, patariama pakartoti 24 sav.

Citomegalo viruso (CMV) sukelta infekcija

Šia infekcija užsikrečiama per kvėpavimo takus, taip pat lytinių santykių metu, atliekant kraujo perpylimą, turint kitų kontaktų su infekuoto individo organizmo skysčiais (seilėmis, šlapimu, motinos pienu). Vaisius ir naujagimis užsikrečia virusui patekus per placentą arba ascendentiniu būdu (pro šlaplę). Infekcija gali būti pirminė (ūminė) - jos atveju vaisiaus užkrečiamumo tikimybė yra 40 - 50 proc., arba lėtinė, kurios atveju vaisiaus užkrėtimo rizika yra maža. CMV paplitimas nėštumo metu įvyksta 1-7 proc. visų nėščių moterų. Ligos eiga nėščiai moteriai dažniausiai yra besimptomė. Nėštumas ligos sunkumo nekeičia. Užkrėstam naujagimiui būdingas sulėtėjęs vystymasis, galvos smegenų, akių, vaisiaus organų pažeidimai, širdies ydos. Šiai infekcijai diagnozuoti atliekamas specifinių citomegalo viruso imunoglobulinų IgM ir IgG tyrimas. Pirminė CMV infekcija diagnozuojama: nustačius CMV IgG prieš tai buvusiai seronegatyviai moteriai; nustačius CMV IgM su žemo avidiškumo CMV IgG. Rekomenduojama tirti dėl CMV nėštumo metu: gripo ar infekcinės mononukleozės sindromo simptomai nėštumo metu; vaisiaus UG pakitimai (dažniausiai 18 sav.); imunosupresyvi nėščioji. 80 000 įgimtos CMV infekcijos per metus diagnozuojama JAV ir Europoje. Nerekomenduojama visas nėščiąsias tirti dėl citomegalo viruso. Šios infekcijos vaisiui yra pavojingos, tačiau gydymo veiksmingumas ir saugumas neįrodyti.

PRISCA (prenatal risk calculation) tyrimas

PRISCA I arba II - tai kompleksas kraujo tyrimų, kuriuo siekiama išsiaiškinti būsimo vaikelio kai kurių apsigimimų riziką. Tai neinvazinis kraujo tyrimas, kurio metu pagal keleto žymenų koncentracijų reikšmes, nėščiosios ir vaisiaus echoskopijos duomenis įvertinama vaisiaus chromosominių ligų ar kitų apsigimimų rizika. Jo metu nustatoma chromosominių ligų, tokių kaip Dauno, Edvardso, Patau sindromų ar nervinio vamzdelio pažeidimo, rizika. Šis tyrimas atliekamas 11-13 nėštumo savaitę, antrą kartą - antrajame nėštumo trimestre nuo 14 iki 22 nėštumo savaitės. Tyrimas atliekamas iki 12 sav. Šiais tyrimais pirmiausia moters kraujyje nustatomi tam tikri biocheminiai žymenys (baltymai ir hormonai). Vėliau, pagal šiuos kraujo rodiklius, pagal moters amžių, svorį bei kitus duomenis, taip pat pagal vaisiaus ultragarsinio tyrimo rezultatus, kompiuterine programa PRISCA apskaičiuojama individuali rizika vaisiui sirgti Dauno, Edvardso ir Patau sindromais. Jei chromosomų patologijos rizika padidėjusi, skiriama amniocentezė. Tai diagnostinė procedūra, kurios metu, stebint ultragarsu, duriama plona adata per moters gimdos sienelę ir paimama vaisiaus vandenų.

Neinvazinis prenatalinis tyrimas (NIPT)

Tai naujos kartos kraujo mėginyje esančios laisvos vaisiaus DNR tyrimas, nustatantis kūdikio Dauno, Edvardso, Patau sindromų ir lytinių chromosomų pakitimų riziką iki 99 % tikslumu. Tiriamas motinos kraujas iš venos, nereikia imti vaisiaus vandenų. Ši procedūra skirta nustatyti arba atmesti vaisiaus chromosomų anomalijas ar kitas genų ligas. NIPT tyrimo metu iš mamos kraujo išskiriama vaisiaus DNR ir „patikrinama“ dėl dažniausiai pasitaikančių chromosomų skaičiaus pakitimų. Tai tiksliausias atrankinis vaisiaus genetinių ligų rizikos įvertinimo tyrimas rinkoje, tyrimo tikslumas >99,9 %.

Choriono gaurelių biopsija (CGB)

Tyrimas atliekamas nuo 10-11-osios iki 13 (+ 6 d.) nėštumo savaitės per priekinę pilvo sieną. Plona adata duriama per priekinę pilvo sieną į besiformuojančią placentą ir paimama 20-40 mg medžiagos (choriono gaurelių). Procedūra kontroliuojama ultragarsu. Trukmė apie 10 minučių. Retais atvejais dėl tam tikros gimdos ar placentos padėties CGB su specialiu kateteriu gali būti atliekama pro gimdos kaklelį. Tyrimo efektyvumas toks pat kaip ir CGB atliekant per priekinę pilvo sieną.

Kiti svarbūs tyrimai

Lytiškai plintančių ligų tyrimai

Rekomenduojami toms, kurios turi lytiškai plintančių ligų rizikos veiksnių (pvz., Chlamydia trachomatis, Neisseria gonorrhoeae, Trichomonas vaginalis, Mycoplasma hominis, Mycoplasma genitalium, Ureaplasma urealyticum). Nėštumo metu galima užkrėsti dar negimusį kūdikį. Lytiškai plintančios ligos perduodamos vieno asmens kitam lytinių santykių metu. Bakterijų ir virusų nešiojimas labai paplitęs reiškinys ir dažnai būna besimptomis, dažnai subklinikinis, nustatomos tik laboratorinių tyrimų pagalba. Sukėlėjus nešiojanti moteris yra infekcijos šaltinis ir nėštumo metu gali sukelti pavojų vaisiui.

• Gonorėja: Tai gonokokų (Neisseria gonorrhoea) sukelta, lytiniu keliu plintanti infekcija. Šia liga sergančios moterys skundžiasi išskyromis iš makšties.
• Chlamidiozė: Sukėlėjas Chlamydia trachomatis - viena iš dažniausiai pasitaikančių lytiškai plintančių ligų. Būdinga jauniems, lytiškai aktyviems asmenims, ypač 16 - 24 metų moterims ir 18 -29 metų vyrams, tačiau serga ir lytiškai aktyvūs vyresnio amžiaus asmenys. Kadangi dauguma atvejų būna besimptominiai, didžioji dalis pacientų lieka nediagnozuoti.
• Ureaplasma urealyticum: Ureaplazmozė - bakterinės kilmės lytiškai plintanti liga, sukeliama Ureaplasma urealyticum bakterijos. Sukelia vyrams uretritus - šlaplės uždegimus, moterims cervicitus - gimdos kaklelio uždegimus.
• Mycoplasma hominis PGR / Mycoplasma genitallium PGR: Lytiškai plintančių ligų sukėlėjai laboratorijoje nustatomi moderniu molekulinės biologijos metodu - PGR (polimerazės grandininė reakcija). Mikoplazmos sunkiai pasiduoda gydymui, jos neturi sienelės, todėl nejautrios vaistams, veikiantiems į sienelės receptorius.
• Genitalijų pūslelinė (herpesas): Skiriami HSV1 ir HSV2 tipai, kurių išoriškai atskirti neįmanoma. HSV1 pažeidžia organus, esančius virš juosmens, HSV2 - sritį žemiau juosmens. Plinta kontaktiniu būdu. Patekęs į organizmą, herpes virusas visam gyvenimui išlieka nugarinio ir trišakio nervų mazguose. Nusilpus imuninei sistemai, susidarius palankioms sąlygoms, HSV reaktyvuojasi ir vėl keliauja per sensorinius nervus. HSV ypač pavojingas nėščiosioms. Nors HSV labai retai pereina placentą ir pažeidžia vaisių, virusas ypač pavojingas nėščiosioms gimdymo metu. Infekuotam naujagimiui gali būti pažeista oda, gleivinės, akys, vidaus organai. Rekomenduojama tirtis simptomų turinčioms nėščiosioms ir toms, kurių partneris serga.

ENG (eritrocitų nusėdimo greitis)

ENG pagreitėja esant anemijai, o sulėtėja dėl policitemijos (daug ląstelių kraujyje). ENG greitėjimas susijęs ir su fibrinogeno koncentracijos kraujyje padidėjimu, nes eritrocitai jį absorbuoja, dėl to mažėja jų paviršiaus krūvis (padidėjęs krešulių formavimosi pavojus). Taip būna sergant uždegimu, infekcinėmis ligomis. Cholesterolis eritrocitų nusėdimą greitina, o lecitinas - lėtina. Fiziologiškai ENG padidėja sunkiai fiziškai dirbant ir antroje nėštumo pusėje.

B grupės beta hemolizinis streptokokas (BGS)

Šios bakterijos sukelta infekcija yra pagrindinė ankstyvo naujagimių sepsio ar meningito priežastis. Moterims gali sukelti pogimdymines infekcijas. Randamas makštyje apie 20 proc. nėščiųjų. Diagnozuojama atliekant pasėlį po 35 nėštumo savaitės. Pasėlis imamas iš makšties apatinio trečdalio ir išangės. BGS nešiotojoms ir rizikos grupės moterims prasidėjus gimdymui arba nutekėjus vaisiaus vandenims skiriami antibiotikai. Tyrimo atlikimo technika: su specialiu tamponėliu iš makšties ir išangės imama medžiaga tyrimui. Makšties skėtikliai nenaudojami. Išaugus pasėliui, nustatomi antibiotikai, kuriems jautrus BGS. Esant alergijai penicilinui, nustatomi kiti antibiotikai, kuriems jautrus BGS.

Kraujo krešėjimo sistemos tyrimai nėštumo metu

Nėštumo laikotarpiu moters organizmas patiria daugybę fiziologinių pokyčių, hormonų pusiausvyros pakitimų. Viena iš svarbių organizmo sistemų, kuri pasikeičia nėštumo laikotarpiu, yra krešėjimo (hemostazės) sistema. Vienas iš pagrindinių tokių pokyčių tikslų - užtikrinti vaisiaus gyvybingumą ir sumažinti riziką, susijusią su kraujo netekimu gimdymo metu. Nėštumo metu padidėja daugelio krešėjime dalyvaujančių baltymų, taip vadinamų krešėjimo faktorių, koncentracija (pavyzdžiui, fibrinogeno, VII, VIII, X faktorių), sumažėja natūralių krešėjimą slopinančių baltymų, tokių kaip baltymo S, antitrombino kiekis. Taip pat labiau yra slopinama fibrinolizė (krešulių tirpinimo procesas), todėl kraujas tampa linkęs labiau sudaryti krešulius. Šie pokyčiai nėra patologija - tai fiziologinė nėščiųjų adaptacija. Padidintas polinkis kraujui krešėti, pirmiausia, yra apsauga gimdymo metu. Didėjantis krešėjimo pajėgumas padeda sumažinti pogimdyminio kraujavimo (hemoragijos) riziką. Tačiau egzistuoja ir padidinto krešumo rizika - polinkis į trombozę. Hiperkoaguliacinė nėščiųjų būsena nuo 4 iki 50 kartų padidina veninės tromboembolijos (VTE) riziką. Nėščiosios, palyginti su nenėščiomis moterimis, turi didesnę giliųjų venų trombozės (GVT) ir plaučių embolijos (PE) riziką. Kartais krešėjimo pokyčiai gali sąveikauti su kitomis ligomis, pavyzdžiui, preeklampsija, antifosfolipidiniu sindromu ar placentos nepakankamumu.

Nėštumo metu gali būti atliekami įvairūs kraujo krešėjimo sistemos tyrimai. Kai kurie jų skiriami įprasta tvarka reguliaraus apsilankymo pas nėštumą prižiūrintį gydytoją metu, kiti skiriami, jei atsiranda įtarimų dėl galimų sutrikimų.

• Bendras hematologinis tyrimas (apimantis trombocitų skaičiaus nustatymą). Trombocitai atlieka svarbų vaidmenį pradiniame krešulio formavimęsi. Paprastai nėštumo metu trombocitų skaičius gali nežymiai sumažėti (dėl praskiedimo efekto, t. y. padidėjusio kraujo tūrio), tačiau vertės paprastai išlieka normos ribose.
• Protrombino laikas (PL) ir tarptautinis normalizuotas santykis (TNS, angl. INR). Šie parametrai vertina tam tikrų krešėjimo faktorių (išorinio ir bendrojo aktyvavimosi kelio) veiklą. Nėštumo metu PL/TNS dažniausiai išlieka normos ribose, nors gali nežymiai sumažėti. Nėštumo metu padidėjęs PL/TNS gali parodyti kepenų funkcijos sutrikimus ar vitamino K stoką.
• Aktyvinto dalinio tromboplastino laikas (ADTL). ADTL vertina šiek tiek kitokių krešėjimo faktorių nei PL/TNS veiklą, atspindi vidinio ir bendrojo aktyvavimosi kelio krešėjimo faktorių dalyvavimą. Nėštumo metu ADTL nežymiai sutrumpėja dėl padidėjusio krešėjimo faktorių kiekio.
• Fibrinogenas. Fibrinogenas - pagrindinis tirpus baltymas, kuris, veikiant kitam krešėjimo baltymui trombinui, virsta netirpiu fibrinu ir sudaro krešulio karkasą. Nėštumo metu fibrinogeno koncentracija reikšmingai padidėja (dažnai >4 g/l), ir tai yra laikoma normaliu fiziologiniu pokyčiu.
• D-dimerai. D-dimerai yra fibrino skaidymo produktas, kurio kiekis padidėja, kai organizme intensyviai formuojasi ir tirpsta krešuliai. Nėštumo metu D-dimerų koncentracija pamažu kyla ir gali viršyti įprastas normas, taikomas nenėščioms moterims. Todėl nėštumo metu D-dimerų tyrimo specifiškumas trombozės diagnostikai labai sumažėja.
• Antitrombinas, baltymas C, baltymas S. Tai natūralūs antikoaguliantai. Nėštumo metu baltymo S lygis sumažėja, kas laikoma normaliu reiškiniu.
• Specifiniai tyrimai trombofilijai nustatyti. Jei moteris turi padidėjusią trombozių riziką, gali būti skiriami genetiniai Leideno ir protrombino geno G20210A mutacijų, imunologiniai antifosfolipidinių antikūnų tyrimai.

Ką svarbu žinoti interpretuojant rezultatus?

Interpretujant laboratorinius kraujo tyrimų rezultatus, svarbu atsižvelgti į fiziologinius pokyčius nėštumo metu. Nėščiosios kraujo tyrimų normos (pamatiniai biologinių verčių intervalai) dažnai skiriasi nuo nenėščių suaugusių moterų normų. Pavyzdžiui, normalus fibrinogeno lygis nėščiosioms yra gerokai didesnis (>4 g/l), nei įprasta normali riba (2-4 g/l), o D-dimerų nenėščių moterų iki 50 m.

Trombozės profilaktika nėštumo metu

Ne visais atvejais galima 100% išvengti trombozės ar kitų kraujo krešėjimo sutrikimų nėštumo metu, tačiau yra tam tikrų priemonių, kurios gali sumažinti jų riziką:

• Reguliarus, saikingas fizinis aktyvumas (pasitarus su gydytoju) gerina kraujotaką ir mažina veninės trombozės riziką.
• Kompresinės kojinės gali padėti sumažinti veninę stazę kojose ir sumažinti GVT riziką.
• Jei moteris turi nustatytų trombofilijų ar padidėjusią trombozės riziką, gali būti paskirti mažos molekulinės masės heparinai (MMMH) trombozės profilaktikai. Ši profilaktika yra svarbi siekiant išvengti sunkios komplikacijos - plaučių embolijos.
• Svarbu laikytis nėštumą prižiūrinčio gydytojo nurodymų, reguliariai lankytis apžiūrose.

Nėštumo metu kraujo krešėjimo sistema patiria reikšmingus pokyčius, kurie apsaugo mamą ir vaiką nuo pernelyg didelio kraujavimo gimdymo metu. Nors šie pokyčiai yra fiziologiniai, jie taip pat didina trombozės riziką. Siekiant laiku pastebėti galimus nukrypimus, užkirsti kelią tromboembolijai ar kitoms komplikacijoms, svarbu reguliariai atlikti kraujo tyrimus ir tinkamai interpretuoti jų rezultatus.

tags: #mokamas #kraujo #tyrimas #12 #nestumo #savaite

• skaityti apie Alfonso Peniko gyvenimo istoriją
• Po gimdymo nukritusių kilogramų analizė
• nuo įkūrimo iki pertvarkos: Obelių globos namų kelias
• Svarbiausi vaiko raidos etapai
• Maisto papildai besilaukiančioms