Istorija ir vystymasis
Šeduva - miestas Radviliškio rajono savivaldybėje, į pietryčius nuo Radviliškio, Šeduvos kalvagūbryje. Miesto vardas, manoma, yra asmenvardinis vietovardis, prie pavardės Šedas (ar Šedis, Šedys) arba Šadas (ar Šadys, Šadis) pridedant slavišką priesagą -ava, kuri ilgainiui buvo sulietuvinta ir tapo -uva. Pirmą kartą Šeduvos vardas (suvokietintas) aptinkamas 1378 m. Livonijos riterių žygių į Lietuvą aprašyme. Vilhelmo von Frimerskeimo žygio metu Šeduva pavadinta Sandeniskes.
XVI a. Šeduvą žmonės vadino Šiauduva (miestas įsikūręs prie upelio vardu Niauduva). Motiejus Valančius miesto pavadinimą rašė Szaduwa, XIX a. pab. vadinamas город Шадува. A. Vaičius 1905 m. „Vilniaus žiniose“ miestą vadina Šėduva.
Šeduva buvo įkurta prekybinių kelių, vedančių į Šiaulius, Kėdainius, Panevėžį, o toliau į Rygą, Kauną ir Vilnių, sankirtoje - taip buvo sudarytos sąlygos miestui klestėti ir augti. Miesto augimą paspartino ne tik miesto statuso kaita, tačiau pati miesto lokacija, per kurią ėjo svarbūs prekybiniai keliai.
Vienas reikšmingiausių įvykių, lėmusių tolimesnę Šeduvos raidą, - Magdeburgo (miesto savivaldos) privilegijos suteikimas 1654 m. 1654 m. birželio 25 d. gyvenvietė gavo Magdeburgo teises. Miestui buvo suteikta savivalda su tarybos bei vaito ir suolininkų teismais. Magdeburgo teisių privilegija taip pat buvo suteiktas Šeduvos herbas. 1775 m. seniūnija kartu su miestu padovanota Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Poniatovskiui. Po 1776 m. įstatymo, kuriuo didžiajai daliai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų buvo panaikinta Magdeburgo teisė, 1779 m. savivalda palikta.
1512 m. čia įsteigta parapija, o jau 1542 m. Šeduvos gyvenvietė pirmą kartą įvardijama miestu. 1542 m. įsteigta parapinė mokykla (atkurta 1819 m.), tais metais Šeduva vadinama miestu. 1554 m. buvo 203 namai. 16 a. antroje pusėje minimas Šeduvos valsčius ir seniūnija. 1686 m. minima evangelikų liuteronų bažnyčia. 1705-1769 m. veikė jėzuitų misija.
Gyvenimo ir ekonomikos raida
Manoma, kad XVIII a. pradžioje praūžus Šiaurės karui Šeduvoje pradeda kurtis žydų bendruomenė. Ji sparčiai augo - 1765 m. surašymo duomenimis čia gyveno 508 žydai. XIX a. antrojoje pusėje apylinkių gyvenimą pagyvino greta Šeduvos nutiesta Radviliškio-Daugpilio geležinkelio linija. 1871-73 m. greta Šeduvos nutiestas Radviliškio-Daugpilio geležinkelis. 1897 m. 61 % Šeduvos gyventojų buvo žydai. XIX a. pabaigoje Šeduvoje gyveno net 2500 žydų, sudariusių kiek daugiau nei pusę miesto gyventojų.
Nuo pat seniausių laikų vietos žydai vertėsi tradicinėmis veiklomis: prekyba, amatais, tačiau žinoma, kad jau XVIII a. antrojoje pusėje dalis žydų užsiėmė daržovių ir vaisių auginimu. Užaugintą produkciją supirkdavo iš Rygos atvykdavę pirkliai. Tarpukariu net ir sumažėjus Šeduvoje gyvenančių žydų skaičiui - dauguma Šeduvos centrinėje dalyje esančių parduotuvių priklausė žydams. Jose buvo galima įsigyti nuo maisto iki geležies prekių. Šeduvoje netrūko ir paslaugų sferoje dirbančių žydų - gydytojų, stomatologų, ar apgyvendinimo paslaugas teikusių ne tik bendruomenės nariams, tačiau ir krikščionims bei į miestą atvykstantiems apylinkių gyventojams. Šeduvos žydų tarpe buvo ir stambių verslininkų.
XIX a. Mieste vystėsi pramonė ir plėtėsi prekyba. Pagrindinės prekės buvo grūdai, linai, sėmenys, kiaulės ir žąsys; vykdavo arklių turgus. Buvo gausybė užvažiuojamųjų kiemų. XIX a. pabaigoje Šeduvoje, be malūnų, dar buvo statomi sandėliai. Apie 12 to meto pirklių turėjo antros gildijos pažymėjimus. 1898 m. buvo 4 grūdų ir 1 linų sandėlis, 57 parduotuvės, 3 malūnai, dažykla, nuo 1913 m. - žemės ūkio mašinų dirbtuvė, vyko dideli turgūs (linų, arklių ir medienos prekyba), 1909 m. surengta žemės ūkio paroda.
20 a. 3-4 dešimtmetyje buvo 2 gariniai, keli vėjiniai malūnai, karšykla-verpykla, 2 odos dirbimo, virvių įmonė, limonado gamykla, pieninė, smulkaus kredito bankas, apie 30 parduotuvių. Veikė Lietuvių moterų draugijos skyrius, pavasarininkai, šauliai, jaunalietuviai, jaunieji ūkininkai.
Tarpukariu Šeduvos štetlo, susidedančio iš maždaug 900 žydų, gyventojai pažinojo (bent jau iš matymo) vieni kitus. Istoriko Sauliaus Kaubrio atlikta analizė rodo, kad iš esmės visa Šeduvos žydų bendruomenė sutilpo į tris gatves, kur toks kompaktiškumas laidavo artimesnę tarpusavio sąveiką.
Tarpukario Šeduvos žydų ekonominė veikla, plėtota pagrindinėje miestelio aikštėje, mažai skyrėsi nuo kitų štetlų veiklos. Žydų gydytojai, dantistė, vaistininkė, fotografai, kirpėjai, duonkepiai bei kiti savo srities profesionalai teikė paslaugas visai miestelio visuomenei, o Žydų liaudies banko durys buvo atviros visiems klientams, nepaisant jų tautybės ar tikybos.
Kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas
1542 m. įsteigta parapinė mokykla (atkurta 1819 m.). 1836 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla. 1904 m. susekta slapta lietuviška mokykla. Tarpukario metais Šeduvoje veikė Tarbut mokyklų tinklui priklausiusi pradinė mokykla, kurioje buvo dėstoma hebrajų kalba. Mokiniai mokslus vėliau tęsė valstybinėje mokykloje arba kituose miestuose. Taip pat miestelyje buvo jidiš, hebrajų knygomis turtinga biblioteka, jame veikė itin didelio populiarumo sulaukusios sionistinės organizacijos, siekusios ugdyti ir rengti vietos jaunimą gyvenimui tuometinėje Palestinoje.
1937 m. įkurta biblioteka. Šeduvos kultūros namų folkloro ansamblis „Šeduva“ 2005 m. pelnė „Aukso paukštės“ geriausio kaimo folkloro ansamblio vardą.
1988 m. spalio 10 d. įvyko Šeduvos Sąjūdžio rėmimo grupės mitingas.
Tragiški įvykiai ir atmintis
1678, 1759, 1795 (2 kartus), 1798, 1799, 1805, 1839, 1839, 1870, 1871, 1884, 1906, 1915 ir 1918 m. degė. Miestas dažnai degė (1678 m., 1795 m., 1798 m.). Po 1795 m. gaisro buvo išleista speciali instrukcija, kurioje nurodyta, kad naujai planuojant sklypus, reikia kiek ištiesinti senąsias posesijas taip, kad nebūtų pažeistos turgaus aikštės ir gatvių linijos. Buvo uždrausta statyti namus be kaminų. Gyvenamųjų namų fasadai turėjo būti atsukti į turgaus ar gatvės pusę. Miestelėnai, kurie neišgalėjo prie turgaus aukštės statyti geresnių namų, privalėjo savo sklypus parduoti.
Po 1863-1864 m. sukilimo panaikintos burmistro pareigos, 1875 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo rotušėje buvo įkurta stačiatikių cerkvė. 1870 m. cerkvę nutarta statyti aikštės viduryje (arch. Justinas Golinevičius). 1879 m. ji pastatyta miesto centrinėje aikštėje vietoj ten stovėjusio jubiliejinio paminklo, skirto Romos popiežiaus nuncijaus atvykimui pažymėti. 1934 m. cerkvė buvo nugriauta.
1941 m. rugpjūčio 25-26 d. nacių Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu Liaudiškių miške nužudyta apie 800 Šeduvos žydų. 1941 m. rugpjūčio 25−26 d. II pasaulinio karo metu vyko Šeduvos žydų žudynės: nužudyti 664 žydai (230 vyrų, 275 moterys, 159 vaikai pagal K. 20 a. viduryje, jie paslaptingai dingo ir jų sinagogas pakeitė dabartinė turgaus aikštė. Vienintelis žydų egzistencijos bylojimas Šeduvoje yra jų senosios kapinės, prie kurių yra statomas Dingęs Štetlas.
Pirmosios žinios apie šioje vietoje stovėjusias sinagogas mus pasiekia iš 1866 m., tačiau beveik neabejotina, jog žydai savo maldos namus turėjo ir ankstesniais laikais, kuomet XVIII a. I p. Šeduvos žydams buvo suteikta privilegija kurtis, statyti sinagogą ir įsteigti kapines. Iki XX a. 6-ojo dešimtmečio stovėjusi mūrinė sinagoga buvo pastatyta XIX-XX a. sandūroje, o nugriauta sovietmečiu. Tuo tarpu 1866 m. pastatyta medinė sinagoga manomai pražuvo Antrojo pasaulinio karo liepsnose. Buvusi sinagogų vieta pastaraisiais metais pažymėta ir įamžinta Šeduvoje vystomo ,,Dingusio štetlo” projekto dėka, kuris taip pat rūpinosi senųjų žydų kapinių ir trijų Holokausto vietų sutvarkymu, kitais būdais siekia įamžinti Šeduvos žydų bendruomenės atminimą.
Šeduvos miestelis visiems laikams pasikeitė 1941 m. vasarą. Birželio 25 d. į miestelį įžengus nacistinei kariuomenei, jau liepos mėnesį vietos žydams buvo liepta dėvėti geltonas Dovydo žvaigždes, o buvusiam Šeduvos aerodrome buvo įkurtas laikinas getas. Apie 664 Šeduvos žydai nacių ir vietos kolaborantų buvo nužudyti rugpjūčio mėnesio pabaigoje Liaudiškių miške.
Po II pasaulinio karo apylinkėse veikė Prisikėlimo apygardos Lietuvos žaliosios rinktinės Lietuvos partizanai. Partizaninio karo metais (1944-1953) Šeduvos ir šalia besiribojančiuose valsčiuose veikė Lietuvos partizanų Prisikėlimo apygardos Žalioji rinktinė (1945-1946 m.).
1940-1941 m. ir 1944-1953 m. sovietų valdžia ištrėmė 97 Šeduvos gyventojus. 1950-1962 m. Šeduva - rajono centras.
Centrinėje miestelio Laisvės aikštėje prie paminklo skirto Prisikėlimo apygardoje 1944-1953 m. kovojusiems ir žuvusiems partizanams atminti buvo uždegtos žvakutės, o prie skulptoriaus Romo Kvinto paminklo skirto visiems Šeduvos žydams, vyko tylos minutė susikabinus rankomis.
Šeduvos kapinėse yra Trijų kryžių paminklas žuvusiems Lietuvos partizanams atminti, kurio pastatymą inicijavo ir organizavo Šeduvos sąjūdiečiai. Netoliese yra palaidoti Lietuvos laisvės kovotojai, kurie buvo rasti 1990 m. Senose Šeduvos kapinėse yra lankomi ir prižiūrimi Lietuvos savanorių ir karių bei 1941 m. birželio sukilėlių kapai.
Šeduvos malūnas. Apleistas dvaras.
Šiuolaikinė Šeduva
Šeduva (2365 gyventojai (2023). Gyventojų tankis 429 žm./km2 (2023). Miesto rytiniu pakraščiu teka Daugyvenė. Pro Šeduvą eina Šiaulių-Panevėžio geležinkelis ir plentas; plentas į Kėdainius. Geležinkelio stotis.
Mieste veikia Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Žemės ūkio bendrovė Šeduvos agrocentras. Maisto gamybos (bendrovė Rapokalnis), siuvimo (bendrovės Lelija Šeduvos filialas) įmonės. Paštas, pirminės sveikatos priežiūros centras, gimnazija (joje veikia kraštotyros muziejus), Radviliškio dailės mokyklos Šeduvos filialas, lopšelis-darželis, globos namai, kultūros namai, biblioteka.
Laisvės paminklas, skirtas 1944-53 Prisikėlimo apygardos partizanams (pastatytas 2007; skulptorius R. Kazlauskas).
Miesto planas spindulinis, savaiminės raidos (iš esmės susiklostė 19 a. pabaigoje), turi ir planavimo elementų: centre yra keletas keturkampių kvartalų. Gatvių tinklas taisyklingas, pagrindinės gatvės sudaro kelias sankryžas, vienoje jų - keturkampė aikštė. Senojoje dalyje vyrauja 19 a. pabaigos-20 a. pirmos pusės 1-2 aukštų pastatai.
2025 m. duris atvėrusiame muziejuje pasakojama vieno štetlo - Šeduvos - žydų bendruomenės istorija. Štetlais jidiš kalba buvo vadinami miesteliai, kuriuose gyveno gausios žydų bendruomenės. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo virš 200 štetlų - jie visi negrįžtamai dingo. Tačiau muziejus „Dingęs štetlas“ lankytojus kviečia nukeliauti į praeitį ir patirti štetlo kasdienybę - muziejaus ekspozicijoje atgyja šurmuliuojanti štetlo turgaus aikštė, sinagogoje aidi kantoriaus balsas, savo svajonių siekia štetlo jaunimas. Šviesus muziejaus pastatas iš toli matosi Šeduvos apylinkių lygumose ir primena miestelio siluetą. Didžiausią žydų istorijos muziejų Baltijos šalyse suprojektavo tarptautinė architektų ir dizainerių komanda, vadovaujama suomių architekto Rainerio Mahlamäkio.
1994 m. patvirtintas dabartinis Šeduvos herbas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
