Algirdo Latėno ir jo šeimos istorija
Aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas, gimęs 1953 m. sausio 2 d. Dusetose, yra viena ryškiausių asmenybių Lietuvos kultūros pasaulyje. Jo gyvenimo kelias, kaip ir daugelio menininkų, nebuvo tiesus, bet kupinas iššūkių, džiaugsmo ir netekčių.
Vaikystė ir jaunystė
Algirdo gimimas nebuvo lengvas. Jo mama Valerija, dar neatsigavusi po vyro Antano tremties Sibire, sulaukė silpno naujagimio, kuris sunkiai kvėpavo ir atsisakė maisto. Tik senosios kaimynės patarimas rasti ožkos pieno padėjo vaikui sustiprėti. Algirdas prisimena, kad su jaunesniu broliu Faustu, kuris vėliau tapo žymiu kompozitoriumi, visada buvo savotiška konkurencija. „Kaip visada - jaunesnis brolis trukdo“, - su šypsena sakė jis. Net ir pirmoji meilė darželyje jam nebuvo lengva - mergaitė, įsižiūrėjusi į jį, keršydama stumtelėjo jį nuo čiuožynės turėklų.
Šeima vėliau persikėlė į Zarasus. Algirdas taip troško pradėti lankyti mokyklą, kad net kreipėsi į direktorių, nors jam dar trūko kelių mėnesių iki septynerių metų. Deja, direktorius atsisakė priimti jį anksčiau numatyto laiko. Mokykloje Algirdas išmoko ne tik rankdarbių, bet ir kovoti. Jam teko rinktis tarp fizikos olimpiados ir skaitovų konkurso, nes abu vyko tuo pačiu metu. Nors iš pradžių nenorėjo dalyvauti skaitovų konkurse, vėliau sužinojo, kad tai galėtų padėti siekti svajonės - tapti aktoriumi.
11-oje klasėje Algirdas apsisprendė stoti į Lietuvos konservatoriją, nors tėvai turėjo kitų planų - norėjo, kad jis rinktųsi Daugpilio aviacijos mokyklą. Mama paprašė tik vieno dalyko: jei taps aktoriumi, niekada nesityčios iš Dievo ir bažnyčios. Algirdas pažadėjo.
Konservatorijoje studijos nebuvo lengvos. Algirdas prisimena, kaip pavydėdavo studijuojančių draugų, kurie gilinosi į „lygtis, integralus“, o jis pats „lakstė ir kuo teisingiau bandė pavaizduoti šunį, mešką, katę“. Tačiau vis dėlto, 1975 m. jis baigė Lietuvos konservatorijos D. Tamulevičiūtės kursą.
Karjera ir šeima
Po studijų Algirdas pradėjo dirbti Jaunimo teatre Vilniuje, kur vaidino ir režisavo. 1978 m. nusifilmavo jį išgarsinusiame filme „Riešutų duona“. Būtent šiame filmavime jis susitiko savo būsimą žmoną, aktorę Elvyrą Piškinaitę. Nors abu neigia, kad meilė užgimė iškart filmavimo aikštelėje, simpatija atsirado, o vėliau peraugo į ilgalaikius ir laimingus santykius.
„Kito kampo“ aktorių kolektyve - džiugios nuotakos. Balys Latėnas su žmona Lina Karaliūnaite-Latėniene susilaukė antrosios atžalos. Porai gimė mergaitė. Tai naujienų portalui DELFI patvirtino Balio tėtis, Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas. Pasak jo, mažylės atėjimas į šį pasaulį buvo labai džiugi žinia visai šeimai. Senelis taip pat džiaugėsi, kad sūnus sėkmingai gerina šalies demografinę padėtį. „Kai Lietuva nyksta, kiekvienas vaikas yra dovana“, - juokėsi laimingas senelis. B. Latėnas su žmona taip pat augina sūnų Antaną.
Algirdas ir Elvyra kartu jau 34 metus. Jie kartu išgyveno daug džiaugsmo ir skausmo. Vienas didžiausių išbandymų buvo pirmagimio sūnaus Pauliaus mirtis. Tai buvo didžiulė netektis, tačiau jie išgyveno ją kartu, o tai padėjo Elvyrai nepalūžti ir toliau puikiai atlikti žmonos, mamos ir aktorės vaidmenis.
„Taip visą mano gyvenimą - čia pat džiaugsmas, čia pat ašaros“, - prisimindamas vieno iš dvynukų mirtį LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ sako aktorius Algirdas Latėnas. Ir prisiminęs mylimo brolio Fausto Latėno, talentingo kompozitoriaus, netektį jis laikosi santūriai. Ligoninėje kažkas buvo ne taip, ėmė dusti. Daktarė net nematė, kad dvynukai... Kai prasidėjo baisūs dalykai, švietė. Vienas uždusęs, o vienas išliko. Važiuojam į dabartines jau labai žymias kapines, sargas sako: kur norit, ten ir kaskit. Palaidojome arčiau kelio. Jo vardas Paulius. Pats pakrikštijau, šventu vandeniu peržegnojau. Su vaikais visada važiuojame pas Pauliuką.
Po Pauliaus mirties, Elvyra nusprendė, kad nori dar vaikų. „Mano nuostata buvo - kuo daugiau. Esu vadovas, vis tiek rasiu sau vietos, bet žmonėms, kuriuos pakviečiame, reikia kuo daugiau padėti. Užtat per 20 metų beveik visi jaunieji režisieriai, visi žinomi aktoriai perėjo per „Jaunimo teatrą“. Teatras duoda žmogui galimybę pamatyti sutirštintą gyvenimą, imi medžiagą iš gyvenimo. Nori nenori, tampi psichologu, nagrinėjančiu gyvenimą ir matančiu tam tikras išeitis, siūlančiu jas spektakliuose. Nėra teatre darbininkų. Sako: kodėl neimate iš biržos? Nes teatro darbininkas yra teatro darbininkas. Teatro valytoja yra teatro valytoja. Su ja pašneki - kiek poezijos, kiek nerealizuotų vilčių. Matai, kad ji norėjo būti aktore. Visi teatre yra teatro žmonės. Praėjusiais metais A. „Visa muzika, kiek stačiau, buvo tik Fausto. Pasipasakoji ir daug nereikia. Jis paskaito, atneša kažką. Galvoji: iš kur taip pajuto? Paskui išima dar vieną diską, sako: o čia tokie neprotingi dalykai. Užsidedi, galvoji: geri neprotingi. Šitas tinka, šitas tinka. Būna dar tokios muzikos, kad galvoji: kompozitoriau tu kompozitoriau, kaip galima tokią nesąmonę sukurti ir siūlyti režisieriui, klasikos kūriniui? Bet ką čia pyksi, neimi ir viskas. Paskui repetuoji, prieini tam tikrą sceną - kažko reikia. Palauk - yra tas diskas. Jeigu darai tragediją, didelę sceną, nepaleidi išeinančio žmogaus sielos. Kaip tik tam yra malda, prisiminimai. Tada reikia su juo kalbėti. Kai tėvukai išėjo, atrodė: neturėsiu. Atvirkščiai. Su jais palyginti labai mažai kalbėjausi, o kai jie išeina, daug daugiau kalbiesi. Svarbiausia, gauni atsakymą. Kai sužinojau apie Faustą, buvo didelis mėnulis, pilnatis. Išėjau, savais takeliais vaikštau. Mėnulis ir Faustas. Ir kalbėjausi iki ryto. Plačiau - rugsėjo 23 d. Balys Latėnas su žmona FOTO: DELFI / Tomas Vinickas „Kito kampo“ aktorių kolektyve - džiugios nuotakos. Balys Latėnas su žmona Lina Karaliūnaite-Latėniene susilaukė antrosios atžalos. Porai gimė mergaitė. Tai naujienų portalui DELFI patvirtino Balio tėtis, Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas. Pasak jo, mažylės atėjimas į šį pasaulį buvo labai džiugi žinia visai šeimai. Senelis taip pat džiaugėsi, kad sūnus sėkmingai gerina šalies demografinę padėtį. „Kai Lietuva nyksta, kiekvienas vaikas yra dovana“, - juokėsi laimingas senelis. B. Latėnas su žmona taip pat augina sūnų Antaną.
Algirdas Latėnas ir Elvyra Piškinaitė susilaukė trijų vaikų: Balio, Izidoriaus ir Emilijos. Emilija, sekdama tėvų pėdomis, taip pat tapo aktore. Nors šeima yra didelė ir kupina meno, jie visada stengėsi išlaikyti tvirtus ryšius ir palaikyti vienas kitą.
Algirdas Latėnas, vadovaudamas Jaunimo teatrui, daug dėmesio skyrė jaunųjų talentų ugdymui. Jis pats yra sukūręs daugybę įsimintinų vaidmenų teatre ir kine, režisavo spektaklius ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jo vaidyba pasižymi dvasingumu, lyrizmu ir dramatizmu.
Iššūkiai ir vertybės
Aktoriaus profesija reikalauja daug jėgų ir atsidavimo. Algirdas ne kartą yra minėjęs, kad aktorystė - tai „baisi profesija“, reikalaujanti nuolatinio energijos atsinaujinimo, skaitymo, filosofijos ir net akrobatinių sugebėjimų. Spektakliai, ypač tokie kaip Eimunto Nekrošiaus „Ilga kaip šimtmečiai diena“, reikalavo milžiniškų pastangų ir ilgą laiką atėmė jį iš šeimos.
Elvyra prisimena tuos sunkius laikus, kai vyras beveik negyveno namuose. Tačiau ji supranta profesijos specifiką ir džiaugiasi, kad dabar Algirdas labiau linkęs režisuoti, kas, jos manymu, yra lengviau. Svarbiausios vertybės, kurias šeima puoselėja, yra pagarba, supratimas ir nenoras keisti vienas kitą. „Reikia atsisakyti noro keisti kitą žmogų, keisti pagal save“, - pabrėžia Algirdas.
Šeimoje svarbiausia pagarba ir nenoras vienam kitą keisti. „Jokių rimtų sprendimų po vieną nepriimame. Algirdas - Ožiaragis, kai ko nors užsimanau, iš anksto stengiuosi jį tam paruošti, jam net nežinant įtikinti. Vyras lietuviškai konservatyvus: visą gyvenimą gyvena su viena žmona, toje pačioje šeimoje, ir tai nėra blogai“, - šypsojosi E. Piškinaitė.
Algirdas Latėnas, nors ir sulaukęs garbingo amžiaus, tebedirba, kuria ir dalijasi savo patirtimi su jaunąja karta. Jo gyvenimo istorija - tai liudijimas apie talentą, atsidavimą menui ir stiprią šeimą, kuri yra didžiausias palaikymas.
Algirdas Latėnas (g. 1953 m. sausio 2 d. 1975 m. baigė Lietuvos konservatorijos D. Tamulevičiūtės kursą. Nuo 1975 m. vaidina ir režisuoja Jaunimo teatre Vilniuje, nuo 1997 m. šio teatro vadovas. 1991 m. Vilniuje įkūrė teatrą „Šiaurės Atėnai“, kuris veikė iki 1993 m. 1991-1995 m. ir 1998-2002 m. Lietuvos muzikos akademijos dėstytojas, nuo 1995 m. docentas. Reikšmingiausius vaidmenis sukūrė D. Tamulevičiūtės ir E. Nekrošiaus spektakliuose. Lietuvos teatruose režisavo lietuvių ir užsienio rašytojų pjesių. Vaidino kine. Vaidyba dvasinga, romantizuota, derinamas lyrizmas ir ironija, jausmingumas ir dramatizmas. Parengė poetų A. Strazdo, P. Širvio, S. Jasonas, Andrius Šatas - Saulius Šaltenis. Klierikas - Romualdas Granauskas. Treplevas - Antonas Čechovas. Alioša Karamazovas - Viktoras Rozovas. Arlickas - Georgijus Kanovičius, Saulius Šaltenis. Jedigėjus - pagal Č. Mocartas, Don Chuanas - Aleksandras Puškinas. Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Veršininas - Antonas Čechovas. Herkus Mantas, 1972 m., rež. Akmuo ant akmens, 1972 m., rež. Sodybų tuštėjimo metas, 1976 m., rež. Andrius - Riešutų duona, 1977 m., pagal S. Šaltenį, rež. Algis Narbutas - Pasigailėk mūsų, 1978 m., rež. Zygfridas, vokiečių dezertyras - Velnio sėkla, 1979, rež. Ansas - Kelionė į rojų, 1980 m., pagal H. Zudermaną, rež. Reikalingi vyrai, 1983 m., rež. Matvejaus džiaugsmas, 1985 m., rež. Mėnulio pilnaties metas, 1988 m., rež. Debesėlis ir Faustas, 2005 m., rež. Keturios susikertančios tiesės, 2006 m., rež. S. Šaltenis. S. Šaltenis. Justinas Marcinkevičius. Sigitas Parulskis. Laura Sintija Černiauskaitė. Antonas Čechovas. Ronaldas Harvudas. Viljamas Šekspyras. Ričardas III 2000 m., vaidino Ričardą III, Karalius Lyras. 1987 m. 2003 m. - ištrauka iš kino filmo „Riešutų duona“, dalyvaujant A. ↑ Algirdas Latėnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. Snieguolė Dovidavičienė, LRT.lt laida „Stilius“ Šv. Valentiną prisimenanti, bet jo negarbinanti vilniečių aktorių pora Elvyra Piškinaitė ir Algirdas Latėnas neigia, kad vienas kitą įsimylėjo vaidindami filme „Riešutų duona“. Simpatija, ko gero, užgimė čia, bet meilė atėjo vėliau, po kelerių metų. „Kažkas norėjo mudu suvesti, ir gerai, kad taip įvyko“, - laiminga šypsojosi E. Piškinaitė. Visą gyvenimą toje pačioje šeimoje, su ta pačia žmonaKartu jau 34 metus. Per tiek metų buvo visko, abu pasikeitė. „Neįmanoma nepasikeisti - kampai nusigludino. Tačiau svarbiausi vyro bruožai išliko - tolerancija, kantrumas, pagarba, padorumas. Esu ypatingai laiminga moteris, man gyvenime pasisekė - gavau gerą vyrą“, - sakė trijų suaugusių vaikų mama, aktorė E. Piškinaitė. 60-ąjį savo jubiliejų Algirdas atšventė ramiai, jo nevengdamas. Nes metai neklausia - ateina ir reikia juos pasitikti. Šventė truko kelias dienas - tarsi vestuvės. Pirmiausia - šeimos kaimo sodyboje netoli Dusetų, kur susirinko šeima ir artimieji, prisigalvoję visokių žiemos žaidimų. Paskui - sostinės Jaunimo teatre, kur jubiliatą sveikino draugai, bičiuliai, buvę studentai. Kas šeimoje kaklas ir kas galva? „Jokių rimtų sprendimų po vieną nepriimame. Algirdas - Ožiaragis, kai ko nors užsimanau, iš anksto stengiuosi jį tam paruošti, jam net nežinant įtikinti. Vyras lietuviškai konservatyvus: visą gyvenimą gyvena su viena žmona, toje pačioje šeimoje, ir tai nėra blogai“, - šypsojosi E. Piškinaitė. Pora prasitaria, kad vienas kitą pamatė per stojamuosius egzaminus į tuometinę konservatoriją. Algirdas buvo ką tik baigęs aktorystės studijas pas režisierę Dalią Tamulevičiūtę, dirbo jos asistentu. Elvyra į stojamuosius atvažiavo iš provincijos, tirtėjo iš baimės, taigi beveik nieko neatsimena. Ilgaplaukis aukštaitis atrodė rimtas, santūrus, visiems kėlė pagarbą, bet simpatijos nugalėjo. Užsimezgė tarnybinis romanas. Žvaigždė ir mergaitė iš provincijos„Ten jokio romano! Ką jūs! - bandė neigti Elvyra. - Aš - mergaitė iš provincijos, o jie jau žvaigždės. Paskui su Algirdu susitikome „Riešutų duonos“ filmavime. Bet aš turėjau savo gyvenimą, jie - savo. Jie buvo jau žinomi aktoriai, o aš buvau studentė, nors visi sako, kad čia - nuo „Riešutų duonos“... Algirdas kaip pedagogas mane ne kartą gelbėjo, o paskui Jaunimo teatre buvo spektaklis „Rožės pražydėjimas tamsoj“. Išleido premjerą, ir tas spektaklis buvo rodomas „Lėlės“ teatre. Kadangi tai - mano teatras, mes jau ten dirbome, tai aš nuėjau pasižiūrėti spektaklio Naujųjų išvakarėse. Užėjau Algirdo pasveikinti ir baigėsi tuo, kad Algirdas mane pakvietė sutikti Naujųjų metų...“ Aktorius džiaugiasi, kad taip pasielgti išdrįso. Kaimo mergaitė ar princesė - jam tada nerūpėjo. „Aš niekada neskirsčiau - ar princesės, ar sekretorių dukros, ar mergaitės iš kaimo. Man visada svarbiausia buvo žmogus, be to, pats niekada nebuvau toks užtikrintas savimi, kad galėčiau pasakyti, kad man visos pasiekiamos, arba taip nusižeminęs, kad sakyčiau, jog nepasiekiamos. Reikia visada stengtis siekti savo tikslo“, - šypsojosi Algirdas. Elvyra nustebusi: „Pasirodo, stengėsi. O aš net minties tokios negalėjau įsileisti į galvą, kad aš jam galiu būti įdomi, kad jis į mane atkreips dėmesį, nes taip gerai savęs nevertinau. Paprastai aplink jį buvo išvaizdios merginos...“ Išvaizdžios merginos ne tik sukinėjosi, bet kartu su Algirdu teatre ir kine vaidino labai pikantiškose scenose. Neseniai Jaunimo teatre įvykusiame Algirdo 60-mečio minėjime aktorė Eglė Gabrėnaitė papasakojo, kaip Arūno Žebriūno juostoje „Kelionė į rojų“ jiedu suvaidino erotinę sceną. Ir kaip po jos ji taip smarkiai susigėdusi, kad net apsiverkė. Nors nieko blogo neįvyko. Jaunutė Algirdo žmona Elvyra prisipažįsta - žiūrėdama tas filmo scenas tada jautėsi nejaukiai: „Mes ne taip seniai buvome susituokę. Gal porą metų. Aš paskui klausiau: „O ką tu jautei, o kaip jūs ten repetavote?“.Vyrui sakiau, kad aš tai neičiau filmuotis į tokią sceną. Ir nenuėjo. „Aš kažkodėl pagalvoju apie savo vaikus ir galvoju, ar jie norėtų tai matyti? Aš suprantu, kad tokia profesija. Ir, jeigu labai reikalinga, jeigu tokia estetika, jeigu tai - labai svarbi spektaklio ar filmo vieta, kur turi didelę prasmę, nevulgarią, padorią, galbūt, bet vis tiek, ko gero, ne.“ Pavydo dėl tokių scenų nebekyla. Per tiek metų abu tapo tolerantiškesni, pasikeitė. Pasak Elvyros, neįmanoma nepasikeisti. Tačiau svarbiausi vyro charakterio bruožai išliko - tolerancija, pakantumas, pagarba, padorumas. Tai, kad jie abu aktoriai, - tik pliusas. Namuose pasišneka apie tas pačias problemas, pomėgiai tie patys. Aktorystė - baisi profesijaVengdamas kalbų ir apkalbų į savo spektaklius Algirdas žmonos nekviečia ir protekcijų nedaro. Problemų užtenka ir be to. Jaunimo teatro vadovui tenka būti vadybininku, derybininku, psichologu. Tik nekomanduoja. Nes, kaip sako Algirdas, kai tik pradedi rodyti valdžią, lazda atsisuka kitu galu. Bet ir aktorystė nėra „relakso“ profesija. Būdamas scenoje visada jautė nepasitenkinimą, atrodė, kad kažkas ne taip… O juk aktorius turi būti iš kažkur energijos pasikrovęs, apsiskaitęs, ir akrobatas, ir filosofas…„Buvo tokių spektaklių, po kurių guli visą naktį ir iš tavęs žmogaus formos energija karšta kyla… Kol apie septintą valandą ateina visiškas išsekimas ir atsijungi. Po Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Ilga kaip šimtmečiai diena“ arba Aleksandro Puškino „Mažosios tragedijos“ tik kitą dieną atsigauni. Aktorystė - baisi profesija.“Elvyra pasako dar drąsiau: „Spektaklis „Ilga kaip šimtmečiai diena“ mūsų šeimoje buvo juodžiausias periodas. Algirdo ištisai nebuvo namuose. Jis negyveno namuose. Jis pareidavo naktį miegoti, bet nieko nematė, negirdėjo, nesuprato. Taip sunkiai kūrė tą vaidmenį, iki tol sėdėdavo teatre arba pas E. Nekrošių.Aš jam vieną sykį sakiau: „Tu su manimi gyveni ar su Nekrošiumi? Jauna pora buvome, bet jo nuolatos nebuvo namuose. Prasidėjus spektakliams grįžęs namo būtinai turėdavo išgerti taurę vyno, kad nors kiek sugrįžtų į šitą pasaulį. Ir tai ne visada padėdavo. Tas periodas jam buvo labai sunkus. Ir man kartais atrodė, kad žmogui geriau vienam būti dirbant tokį sunkų darbą. Man atrodė, kad aš jam trukdau. Paklausi - atrodo, kad šnekiesi su žmogumi, bet paskui paaiškėja, kad jis tavęs negirdi, negirdėjo. Man patinka dabar labiau, kai jis režisuoja.“ Sūnelio mirtį išgyveno kartuAlgirdas Latėnas spektaklius stato ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Baltarusijoje. Ten nuvažiavusi žmona iš svetimų žmonių apie jį prisiklauso tik gerų žodžių. Blogų sako iš viso negirdėjusi. Laiminga, kad gavo gerą vyrą. Jis visada buvo šalia, šeimoje, buvo ir yra tikras pagalbininkas. Savo pirmagimio vaikelio netektį jie išgyveno kartu, ir tik todėl Elvyra nepalūžo - žmonos, mamos ir aktorės vaidmenis atliko puikiai.„Dl to, kad šalia turiu tokį nuostabų vyrą. Tokį patikimą pagalbininką, kuris neatsiribojo nuo šeimos ir tiktai padėjo. Ir tikrai nebūtume turėję trijų vaikų, kurie gimė iš meilės, ir labai laukti...“ - neleido abejoti aktorė.Pirmas gimdymas buvo komplikuotas. Elvyra laukėsi dvynukų, bet vienas vos gimęs neišgyveno. Skausmu su vyru dalinosi perpus. Grįžus namo pirmi Elvyros žodžiai buvo tokie: „Gimdysiu antrą kartą, kad pati pagimdyčiau. Du mėnesiai dekretinių atostogų greit baigėsi, teko bėgti į teatrą repetuoti. Kas tik jo nežiūrėdavo mažojo Balio. Palieku pienelio ir bėgu į repeticiją. Per pertrauką atbėgu, vėl pamaitinu. Tada repetavau spektaklį „Trys paršiukai“. Dainos, šokiai, estrada. Niekas neklausė: arba tu išeini iš teatro ir augini vaiką, arba repetuoji. Tokios buvo taisyklės.“ Šeimoje svarbiausia pagarba ir nenoras vienam kitą keistiSostinės „Lėlės“ teatro aktorė Elvyra Piškinaitė neslepia, kad pirmoji jos gyvenimo su vyru atkarpa buvo sunki - jie buvo nuolatos atskirti darbų: gastrolės su teatrais trukdavo mėnesį ir pusantro. Pasiekdavo Afriką, Aziją, o jų tris vaikus prižiūrėjo seneliai. Dabar gyvena lengviau, geriau, paprasčiau. 60-metį atšventęs, tačiau, atrodo, vis jaunėjantis Algirdas Latėnas sako amžiaus ribos nepajutęs. Dėkingas likimui, kuris jam leidžia būti šitoje žemėje, kad jis dovanojo puikią šeimą, žmoną. Gyvena pagal savo paties susikurtas taisykles - šeimoje svarbiausia pagarba, supratimas, nenoras vienam kitą keisti.„Visi myli, visi nori būt kartu, bet labai greitai užmiršta tokį žodį, kaip pagarba, ir juo nesivadovauja, - kalbėjo aktorius. - Jeigu šis žodis išbraukiamas iš tavo minčių, tada viskas labai greitai pradeda byrėti. Pagarba yra kaip geras sugyvenimo pamatas. Visko gyvenime būna: ir pykstiesi, ir galvoji, kam išvis susirišai? Gal kas nors būtų įdomiau? Bet gerbdamas žmogų, su kuriuo gyveni, esi priverstas jį suprasti, įsigilini ir vėl viskas pasidaro gerai ne tik šeimoje, bet ir gyvenime. Ir dar vienas dalykas - reikia atsisakyti noro keisti kitą žmogų, keisti pagal save, nors ir labai norisi. Ypač moterims. Kodėl aš turėčiau minkyti, kažką daryti pagal save, savo kloną daryti? Jeigu nekeičiu, jį priimu tokį, koks yra, bandau suprasti, vadinasi, gerbiu, nes pagarba yra svarbiausia.“ Maestro Gintaras Rinkevičius kartu su savo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, Kauno valstybiniu choru, aktoriumi Algirdu Latėnu ir Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ diskantu Kristupu Krušnausku Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga klausytojams paruošė ypatingą kūrinį. Kovo 16 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambės kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratorija „Laiškas visiems tikintiems“, parašyta šv. Pranciškaus Asyžiečio (1181-1226) religinių tekstų dvasia. Apie kūrinio idėją, šv. Pranciškaus filosofiją, pirmuosius pranciškonus Vilniuje, nenumaldomą šio miesto trauką ir ateitį prieš koncertą kalbamės su kompozitoriumi A. „Taip, Kristupas išėjo“, - lrytas.lt teigė Algirdas Latėnas.Dėl jauno vyro žūties pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nužudymo versija atmetama, pareigūnai aiškinasi savižudybės versiją. Vaikino kūnas rastas Ulonų gatvėje. K.Latėnui buvo 26 metai. Vaikino draugai lrytas.lt teigė, kad po mokyklos baigimo jis dingo lyg į vandenį. Buvo išvykęs į Daniją studijuoti, vėliau laimės ieškoti į Kaliforniją. Draugai teigia, kad vaikinas buvo labai aktyvus mokykloje, laisvai bendraujantis, dalyvaudavo aktyvioje veikloje, tačiau kai pabaigė mokyklą, atsiribojo nuo viešumos. „Nežinau, gal depresija. Pasak vieno vardo neatskleidusio bendraklasio, vaikinas bandė studijuoti Lietuvoje, tačiau ar baigė - neaišku. Ar jaunuolis pats pakėlė ranką prieš save, aiškinasi policijos pareigūnai.F.Latėnas - žymus Lietuvos kompozitorius, kultūros veikėjas. Jo žmona Ramutė Rachlevičiūtė - Vilniaus dailės akademijos dėstytoja. Emilija: Aš augau kaip laimingas vaikas. Turėjau laisvės, bet egzistavo ir jos ribos, nebuvome iš tų vaikų, kurie jautė, kad gali daryti, ką nori, nes tėvai - gilioj bohemoj. Ne, buvome tiesiog normali šeima, ir mes, vaikai, nesijautėme konkuruojantys su teatru, nes namie ne su aktoriais gyvenome, o su tėčiu ir mama. Emilija: Aha, susiimdavau - kaip tik galvodavau, kad kiti vaikai daugiau laisvės turi, draugų parsiveda, kada tik nori. Emilija: Visi trys augome skirtingomis sąlygomis: šešeriais metais vyresnis už mane Balys pats išeidavo, kai jam reikėdavo, o devyneriais jaunesnis Izidorius paaugęs tuntus draugų parsivesdavo. Tikrąją laisvę pajutau būtent gimus Izidoriui: nori nenori tėvų dėmesys labiau krypo į jį, ir tai man patiko! Pamenu tuometinius pokalbius su vyresniuoju broliu užsidarius kambary apie suaugusio žmogaus gyvenimą ir vakarėlius - laukiau, kada ir aš iki jų priaugsiu. Bet tiek su mama, tiek su tėčiu visada galėjau išsikalbėti, pasiaiškinti, nuoskaudas išlieti ar jausmais pasidalyti, visada jaučiausi priimta ir suprasta. Kažkada buvo paaugliško kritiškumo etapas, kai tėvų darbus vertinau labai kritiškai, o dabar galvoju, duok Dieve, man taip suvaidinti! Bet buvo ir metas, kai su Izidorium, jau pradėjusiu kalbėti, sukome ir sukome vienintelę namie tada buvusią vaizdajuostę - „Riešutų duoną“, kurioje vaidino abu tėvai. Skaičiau vieną Algirdo Latėno interviu, kur jis sako, kad svajoti reikia daug ir dideliais mastais. Algirdas: Nesikišau į vaikų pasirinkimus, o teatralai kalbėdami, kaip labai nenori, kad vaikai sektų jų pėdomis, dažnai koketuoja. Emilija: Mūsų šeimoje visi turėjome savo aiškiai apibrėžtus asmeninius pasaulius ir per tas ribas neperžengdavome. Emilija: Jiems daugiau nerimo turėjo būti, kai aš, devyniolikmetė, pasakiau, kad išskrendu su tokiu žmogum, pažįstamu vos savaitę, į Maroką. Vėliau jis tapo mano vyru, bet tada buvome dar tik pažįstami, ne pora. Prisipažinsiu, kad prieš tokį pareiškimą reikėjo susikaupti... Algirdas: Žinau, kas yra tolimos kelionės, - pats keliaudavau. Ir tai, kad jos žmones patikrina ir suartina amžiams arba išskiria. Emilija: O juk mes tada net nedraugavome ir aš pykau ant visų, kurie įtarinėjo, kad esame pora. Buvome net ne draugai - pažįstami. Algirdas: Tuo metu, tiesą sakant, šiek tiek abejojau... Taip jau ir važiuoja pažįstami į ilgas keliones. Emilija: Žinoma! Algirdas: Buvo. Tik vienas tai iškęsdavau, net žmonai nesakydavau, žinodamas, kokia ji emocinga. Pameni, kai buvote Mongolijoje ar Etiopijoje? Emilija: Somalilande. Būdami Etiopijoje sužinojome, kad yra tokia šalis, atsiskyrusi ir nepripažinta Somalio dalis. Kelionėse mane stiprino žinojimas, kad tėvai rūpinasi manimi, bet palieka man daug laisvės. Pamenu, medaus mėnesio išsiruošėme į Mongoliją. Nebuvo jokio medaus - grįžome sulysę po dešimt kilogramų, mat naiviai įsivaizdavome, kad tranzuosim su kuprinėmis ant pečių. Kur tranzuot, jei nėra kelių, saulė kepina dykumoj, tik kupranugaris koks praeina. Lauki pusę dienos, ar kas nors pravažiuos. Gyvenome jurtose, pažinome per mėnesį Mongoliją iš vidaus. Kitais metais buvo Baikalo ežeras, dar kitais - du mėnesiai Afrikoje. Sūnus gimė Belgijoje, kur gyvenome pusmetį, o grįžome, kai jam buvo mėnuo. Emilija: Begalę gražių dalykų. Man įstrigę pasivaikščiojimai su tėčiu po Vilnių. Tai būdavo ne šiaip pasivaikščiojimai, o rimtos ekspedicijos, pavyzdžiui, į Trijų Kryžių kalną, kur eidami rinkdavome samanų pavyzdžius arba gerdavome žalius kiaušinius. Tada norėjau tapti gamtos tyrinėtoja. Sakyčiau, buvome integruoti į gamtą, net tas miesto pamatymas irgi būdavo kažkoks gamtiškas, per formas, faktūras. Ir indėnų kovos prie upės Širvintose, kur gyveno seneliai iš mamos pusės, ir laisvė vienkiemyje prie Zarasų... Ir dabar ten gerai - į tą pačią vaikystės sodybą jau važiuoju su savo vyru ir vaiku: smagu matyti, kaip sūnus ten auga. Ten visa mūsų šeima kadaise žvejodavo: tėtis priruošdavo maisto ir išplaukdavome visai dienai. Algirdas: O mane kadaise tėvukas keldavo penktą ryto, knapsintį vesdavosi prie ežero, vis rodydamas, kaip gražu, kol saulė dar nepatekėjusi, kaip paukščiai skrenda, kaip rūkas kabo, paskui įsisodindavo į valtį - buvo daug romantikos. Emilija: Abraomas. Domėjomės: per šimtą metų Lietuvoje vieninteliai jam tokį vardą davėme. Sėdime tame pačiame kaime prie laužo - mano tėvai, brolis su šeima. Visi kartu galvojam vaikui vardą ir niekaip nesugalvojam. Ir aš staiga sugalvoju bajerį: „Gal Abraomu pavadinam?“ Vyras sako: „O gal tikrai?“ Atmetėme visus stereotipus, įsiklausėme. Algirdas: Tu pasakei, aš pritariau. Emilija: O paskui pasipylė klausimai: kas čia per vardas, kodėl vaikui gyvenimą sugadinome, gal čia kokia slapta mintis, gal mes žydai? Aha, tikrai panašūs - du blondinai. Emilija: Daug energijos buvau paskyrusi, kad įtikinčiau kitus, jog ji man įtakos nedaro, aš juk esu atskiras asmuo. Algirdas: Bet kurios profesijos žmogus turi iškentėti savo kelią ieškodamas ir klysdamas, nešdamas savo kryžių - nuo to vaikų neapsaugosi. Emilija: Atėjau, kai viduje to barjero nebeliko, o jis ten tūnojo ilgai... Jaučiausi kaip nepriklausoma aktorė, vaidinti pakviesta režisieriaus. Ir džiaugiuosi, kad nėjau anksčiau, kai tų abejonių dar buvo likę. Algirdas: O aš nebijau pasakyti, tik tie mano „sakymai“ metams bėgant labai keitėsi. Juk po spektaklio kolegos, gero norėdami, daug ko prisako, bet kiekvienas iš savo varpinės. Ir kai esi jaunas, kai tų patarimų neatsirenki, jie gali iš vėžių išmušti. Taigi, kai pats tai pereini, nebenori kitam daug patarinėti. Lietuva maža, aktorių daug. Bet šita laisvė turbūt su nerimo prieskoniu. Emilija: Teoriškai žinojau, kad taip bus. Bet iš tikrųjų buvo netikėta: prieš gimstant Abraomui vaidinau dešimtyje spektaklių, o kai šiek tiek jį paauginusi grįžau, beliko tik du. Kita vertus, tai verčia judėti į priekį - į tuščią vietą vis kas nors ateina. Pradėjau studijuoti psichodramą, dirbu su dviem teatro būreliais - su pradinukais ir su vaikais autistais bei turinčiais Dauno sindromą. Nuo teatro nenutolstu. Emilija: Buvome. Algirdas: Dėl smulkmenų. Pykau taip, kad norėjau ją gerai papurtyti. Tačiau žinojau: Emilijos ne toks charakteris, ją bet koks spaudimas veikia priešingai... Emilija: Tu paskui atsiprašei, pameni? Sakėte - charakteris. Koks tas Emilijos charakteris? Algirdas: Blogiau... Aš irgi užsispyręs, tik viduje tą užsispyrimą nuskandinu, o ji - ištransliuoja. Būdavo, jau net tokia maža špilka mėgindavo nuginčyti tai brolį, tai mane. Emilija: Dirbdama su vaikais matau, kaip juos traumuoja reikalavimai atitikti lyties standartus. Esu dėkinga tėvams, kad su manimi nesielgė kaip su „mergaite“, gerbė mano, kaip žmogaus, individualumą. Vieną pagrindinių vaidmenų naujame lietuviškame seriale „Juodos katės“ vaidinanti Emilija Latėnaitė - Beliauskienė yra garsios aktorių Latėnų dinastijos atstovė. Jos tėtis Algirdas Latėnas - žinomas aktorius ir režisierius, vadovauja Jaunimo teatrui, mama Elvyra Piškinaitė - „Lėlės“ teatro aktorė, brolis Balys taip pat pasirinko aktoriaus specialybę, dėdė - gerai žinomas kompozitorius Faustas Latėnas, pusseserė - aktorė Elžbieta Latėnaitė. Iki dvyliktos klasės Emilija sako net nesvajojusi tapti aktore. „Ši specialybė man atrodė tabu, kurią gali rinktis tik išskirtiniai žmonės. O kai po mokyklos reikėjo pasirinkti specialybę, pirmąja pažymėjau aktorinį, o antruoju numeriu - kultūros istoriją ir antropologiją. Esu laminga, kad baigiau aktorinio meistriškumo studijas - tai tie mokslai, kurios verta būtų baigti ir tiems, kurie niekada nevaidins. Jau pirmadienį LNK eteryje - didžioji serialo „Juodos katės“ premjera, ir Emilija prisipažįsta, kad su nerimu laukia pirmosios serijos. Kai giminėje - tiek specialistų ir vertintojų, turbūt neramu? „Tų nuomonių yra per daug, kad jos būtų svarbesnės negu mano. Be filmavimosi „Juodose katėse“ Emilija vaidina dar bent septyniuose spektakliuose skirtinguose šalies teatruose. Bet vis didesnę jos gyvenimo dalį užima psichodrama - tai grupinės psichoterapijos studijos ir su studijomis susijusi veikla. Aktorė veda dramos užsiėmimus vaikams ,o taip pat vaikams su raidos sutrikimais, moko vaidinti autistus, Dauno sindromą turinčius vaikus. „Mano užduotis - ne pastatyti su vaikais spektaklį, bet išmokyti priimti visas savo emocijas - jų nebijoti, jų nesigėdyti, o išreikšti jas per vaidybą, kaip jiems tuo metu norisi. Man svarbu vaiko savivertė, pasitikėjimas savimi, laisvė ir tikėjimas savo unikalumu. Kai pamatau, kad pavyksta, tai atperka visą darbą. Nepakartojamas jausmas matyti, kaip žmogus save pamilsta ir leidžia sau būti visa savo esybe. LNK seriale „Juodos katės“ Emilijos herojė Estela - alkoholiu piktnaudžiaujanti ir į griaunančius santykius su netinkamais vyrais įsivelianti moteris. Savo heroję ji apibūdina kaip komišką ir tuo pačiu tragišką žmogų. E. Latėnaitė „Juodose katėse“ vaidina su Valda Bičkute ir Karina Stungyte. Naujame „Moterys meluoja geriau“ ir „Pasmerktų“ scenaristo Edvino Kalėdos darbe, įtempto siužeto melodraminiame trileryje „Juodos katės“ jos taps trimis draugėmis, konkuruojančiomis dėl vieno vyro meilės. „BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Latnas Algirdas 1953 01 02Dusetos (Zarasų rj.), lietuvių aktorius, režisierius. F. Latėno brolis. 1975 baigęs Lietuvos konservatoriją (kurso vadovė D. Tamulevičiūtė, specialybės pedagogė I. Bučienė) vaidina ir režisuoja Jaunimo teatre Vilniuje, 1997-2016 šio teatro vadovas. Nuo 1987 (su pertraukomis) dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 1992 Lietuvos konservatorija, 1992-2004 Lietuvos muzikos akademija). A. Latėnas. A. Latėnas (kairėje). Reikšmingiausius vaidmenis sukūrė D. Tamulevičiūtės (Jasonas, Andrius Šatas - S. Šaltenio Jasonas 1978, Škac, mirtie, visados škac... 1982, Klierikas - R. Granausko Rožės pražydėjimas tamsoje 1978, Treplevas - A. Čechovo Žuvėdra 1979, Peteris - Floriáno Kaló Keturiese vidurnaktį 1981, Valdas - Liudmilos Razumovskajos Brangioji mokytoja 1982, Alioša Karamazovas - V. Rozovo Brolis Alioša 1984) ir E. Nekrošiaus (Vaikinas - Sh. Delaney Medaus skonis 1977, Arlickas - G. Kanovičiaus, S. Šaltenio Katė už durų 1980, Jedigėjus - Ilga kaip šimtmečiai diena 1983, pagal Č. Aitmatovą, Mocartas, Don Chuanas - A. Puškino Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras 1994, Veršininas - A. Čechovo Trys seserys 1995) spektakliuose. Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos teatruose režisavo lietuvių (S. Šaltenio Duokiškis 1987, vaidino Jėzų Grigaliūną, Jasonas 1993, Škac, mirtie, visados škac... A. Latėnas. A. Latėnas. Vaidino kine (Andrius Šatas - Riešutų duona 1977, Ansas - Kelionė į rojų 1980, abiejų režisierius A. Žebriūnas, Algis Narbutas - Pasigailėk mūsų 1978, režisierius A. Araminas, Rolandas - Greitis - mano dievas 1979, režisierius R. Banionis, Aleksejus - Reikalingi vyrai 1983, režisierius Valerijus Rodčenko, Skaidra - Valdovas 1987, režisierius B. Morkevičius, televizijos filmas, Senis - Senis 2021, režisierė Elena Rožukaitė). Vaidyba dvasinga, romantizuota, derinama lyrizmas ir ironija, jausmingumas ir dramatizmas. Parengė poetų A. Strazdo, P. Širvio, S. Jesenino kūrinių programų. SSRS valstybinė premija (1987, su kitais).
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
