Miško reikšmė ir simbolika
Miškas, kaip teritorija, tankiai apaugusi medžiais, sudaro tam tikrą gyvosios gamtos buveinę. Miškai dengia apie 30 % Žemės sausumos ir yra vienas svariausių biosferos elementų. Jie susidaro teritorijose, kur yra pakankamai kritulių, iškrintančių ištisus metus, ne tik lietinguoju laikotarpiu. Pagrindiniai Žemės miškų masyvai auga vidutinių platumų, tropinėse ir subtropinėse klimato juostose. Miškų nėra arktiniuose, antarktiniuose regionuose. Dėl klimatinių sąlygų skirtumų miškų įvairovė didelė.
Kokia medžiais apaugusi vieta bus vadinama mišku, o kokia - ne, priklauso nuo kiekvienos valstybės. Pasaulinius duomenis renkanti Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) mišką apibrėžia kaip didesnę nei 0,5 ha teritoriją, kurioje augančių medžių laja dengia daugiau nei 10% jos ploto, o medžiai brandos amžiuje turi siekti ne mažesni kaip 5 metrų aukštį. Lietuvoje pagal Miškų įstatymą mišku yra laikomas ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Miško žeme yra laikomas apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas.
Anot FAO, pasaulyje 2010 metais buvo 40,3 mln. km² miškų, jie dengia 31 % sausumos ploto. 42 % visų miškų yra drėgnieji atogrąžų, 33 % - taigos, 14 % - musoniniai ir 11 % - mišrieji ir plačialapiai. Pasaulinis miškų plotų kitimas yra neigiamas, jų nykimo tempas (iš iškirstų plotų atėmus natūraliai ataugusius arba atsodintus plotus) 1990-2010 metų laikotarpiu siekė vidutiniškai 67 660 km² (kiek didesnis plotas nei Lietuva) kasmet, tačiau buvo netolygiai pasiskirstęs tarp valstybių. 10 šalių, kuriuose pastebėtas didžiausias miškų mažėjimas yra Brazilija, Indonezija, Sudanas, Mianmaras, Nigerija, Tanzanija, Meksika, Zimbabvė, Kongo Demokratinė Respublika ir Argentina. Tuo tarpu didžiausia miškų plėtra matoma Kinijoje, JAV, Indijoje, Vietname, Ispanijoje. Beveik 13% pasaulio miškų yra įtraukti į saugomas teritorijas, jų plotai kasmet didėja.
Miško vaizdinys ir simbolika senųjų europiečių pasaulėjautoje
Rašyti apie miško vaizdinį ir simboliką senųjų europiečių pasaulėjautoje - užduotis nelengva vien jau todėl, kad aprėpti visus su miškais ir giriomis susijusius pasakojimus, padavimus, liaudies tikėjimus ir mitologinius siužetus būtų išties titaniškas darbas. Civilizacija ir urbanizacija po Europą plito iš pietų, iš Viduržemio jūros baseino, kur žmogus anksčiausiai privertė gamtą „pasislinkti“. Graikams ar romėnams persikėlus į miestus, bauginančiais miškais apaugusios teritorijos šiauriau jų arealo kėlė ne tik kultūrinę priešpriešą, bet ir pagarbią baimę. Esą ten, neįžengiamose giriose, gyvena barbarai, nesuprantami, aukšti ir stiprūs miškų žmonės, ir nežinomos fantastinės būtybės.
Gajus Julijus Cezaris savo užrašuose apie galų karą mini, kad šiauriau Romos valdų esančiose tamsiausiose giriose gyvena vienaragiai ir neregėti žvėrys. Pasak Cezario, šių teritorijų neįmanoma nukariauti, todėl jas tikriausiai derėtų tiesiog ignoruoti. Nežinia, tikėjo pats autorius vienaragiais ir miškų pabaisomis ar netikėjo, tačiau jo vengimas žengti į žaliąją nežinomybę turėjo ir racionalumo grūdo - nei psichologiškai, nei kariškai „civilizuoti“ romėnų legionieriai nebuvo paruošti kautis gūdžiose pelkėtose šiaurės giriose, ką įrodė triuškinantis trijų Romos legionų pralaimėjimas 9 metais Teutoburgo miške.
Romos istorikas Tacitas taip aprašo tarp germanų paplitusį miško ir šventųjų giraičių garbinimą: „Tam tikrą dieną visų giminingų kilčių atstovai susirenka šventame miške, kuriame jų protėviams buvo atvertos pranašystės ir kuriam jie nuo seniausių laikų jautė baugią pagarbą.“ Taigi, seniesiems germanams miškas buvo ne tik pati natūraliausia aplinka, bet ir religinio garbinimo objektas. Natūraliai susiformavusiose ar iškirstose laukymėse, dažniausiai palei upes, senosios bendruomenės steigdavo nedideles gyvenvietes, kurias iš visų pusių supo tankios girios. Ne veltui vokiečių tautosakos tyrinėtojas ir pasakininkas Jacobas Grimmas teigė, kad miškas yra pats tikriausias vokiečių tautos lopšys. Miškas buvo didžiausias genties maitintojas, o jo masyvai stūksojo tarytum siena, sauganti vidinę bendruomenės laisvę ir ramybę nuo priešo. Germanai gimdavo miškų apsuptyje, gyvendavo, kaudavosi ir mirdavo.
Savaime suprantama, kad miško kultas glaudžiai susijęs su medžio garbinimu, o medis - universalus gyvybės, sveikatos, augimo ir harmonijos simbolis. Jis tarytum reprezentuoja pačią gamtą ir jos dėsnius. Tiek baltai, tiek slavai, tiek germanai ir keltai įsivaizduojamą pasaulio modelį ir žmogaus gyvenimą siejo su medžiu. Skandinavų pasaulio medis Igdrasilas, medinė saksų kolona Irminsulis, Būties medžio vaizdiniai baltų ir slavų ornamentikoje - visi šie vaizdiniai yra be galo giminiški, juos ne kartą nagrinėjo daugybė tyrinėtojų.
Tiesa, nors davė nepamainomos naudos, miškas ne visuomet laikytas palankiu žmogaus kaimynas. Nepažįstami, ypač seni ir gūdūs miškai baugino žmogų. „Savi“ netoliese esantys miškeliai buvo laikomi mažiau pavojingais nei tolėliau esančios tamsios girios su stebuklingu fėjų, miškinių ir pelkių gyventojų pasauliu. Tikėta, kad senieji miškai saugo savo atsiminimus ir paslaptis, tai puikiai atspindi tiek europiečių tautosaka, tiek vėlesnė literatūra. Atsiminkime kad ir anglų rašytojo J. R. R. Tolkieno kūriniuose aprašytas stebuklingas ir pavojingas senąsias girias, kuriose gyvena nežinia kas ir kuriose vienišas keliautojas susiduria su daug išbandymų.
Miškas lietuvių pasaulėjautoje
Baltų gyvensena miškingame kraštovaizdyje tikriausiai nedaug tesiskyrė nuo panašios senųjų germanų ar slavų genčių gyvensenos. Miškas buvo pagrindinis maisto (medžioklė, rinkimas), energijos (malkos), žaliavų (mediena statybai, sakai ir pan.) šaltinis. Gyventojų tankis buvo nedidelis, prekyba vyko dažniausiai upėmis, medienos žmogaus poreikiams turėjo būti per akis, tad didesnė žala žaliesiems plotams vargu ar galėjo būti padaryta.
Savaime suprantama, lietuvių protėviai taip pat praktikavo miškų kirtimus, tačiau čia dar nebuvo sunykęs tas girių sakralumo kultas, kurį jų kaimynai jau kadaise prarado. Ypatingą senųjų baltų pagarbą medžiui ir girioms, ypač šventoms, mini ne vienas šaltinis. Juos apibendrinant galima teigti, kad baltai apibrėžė tam tikras miškingas vietas, kurioms jautė didžiulę pagarbą ir kurių neliečiamybę gynė. Papročiai draudė ten užsiimti savavališka veikla, kirsti medžius, ir apskritai žengti į jas be jokio reikalo. Tai buvo dievams skirta apeigų vieta, o už šventvietės ramybės išniekinimą griežtai bausta.
Būtent už tokią šventvagystę 997 m. Lietuva kaimynams išliko girių kraštas, o lietuviai - miško žmonės net ir po krikšto, kai šventųjų giraičių garbinimas buvo paskelbtas pasibjaurėtinu barbarišku papročiu ir pradėtas įnirtingai rauti su visomis šaknimis. Visgi liaudies sąmonėje bet kokie „iš aukščiau“ primesti pokyčiai nevyksta taip greitai, tad tarp lietuvių ir latvių didžiulė pagarba medžiui ir miškui laikėsi dar ilgus amžius, o kai kurie tos buvusios pagarbos atspindžiai aptinkami ir mūsų dienomis. (Pavyzdžiui, padorūs tėvai visuomet sudraus medį ar krūmą laužantį vaiką, nes tai ne tik „negražu“ ar „pavojinga“, bet ir „medžiui skauda“, „jis verkia“ ir pan. Panaši personifikacija yra itin archajiškos kilmės. Tokie pat nerašyti draudimai susiję ir su ugnimi, švariu šaltinio vandeniu. Pakrikštyti vietos gyventojai medžius kirto nenoriai, reikalavo įrodymų, kad už tai jiems nieko nenutiks, o kai kada ir atvirai priešinosi.
Neretai smarkiai sutirštinti „laukinės girių Lietuvos“ vaizdiniai įsitvirtino ir vėlesnėje lenkų literatūroje. Tiek Henrykas Sienkiewiczius, tiek Józefas Ignacy Kraszewskis Lietuvą (įskaitant Žemaitiją) savo kūriniuose aprašo kaip neįžengiama ištisine giria apaugusį kraštą, kuriame žmonės gyvena tiesiog po medžiais, vilki kailiais ir yra veikiau panašūs į kito pasaulio miškinius nei į „normalius žmones“. Tiesa, ir Sienkiewiczius, ir ypač Kraszewskis nuolat pabrėžia pagarbą šiems „civilizacijos nesugadintiems“ narsiems kariams ir gėrisi unikaliu jų artumu gamtai, tačiau visiškai laukinio ir vos ne medžio žievėmis apsikarsčiusio lietuvio stereotipas ilgam įsitvirtina kaimynų sąmonėje.
Lietuvos - girių šalies vaizdinys gajus ir lietuvių literatūroje. „Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai“, - taip gimtąją šalį aprašė Maironis. Daugybė lietuvių autorių, neišskiriant konkretaus laikotarpio ar politinių pažiūrų, savo kūryboje nuolat pasitelkia miško, medžių temą, tuo tarsi paliudydami, kad miškas ir medžiai lietuvių pasaulėjautoje užėmė be galo svarbią vietą.
Miškas buvo svarbus ir XX a. viduryje, kai Lietuvoje kilo ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupacijai. Juk, kalbant vaizdžiai, tada, kaip ir prieš daugybę šimtmečių, girios vėl tapo mūsų krašto žmonių pasipriešinimo simboliu. Tai nebuvo nei bekraštės stepės, nei dykumos, nei kalnai, o pati gimčiausia terpė, kurioje kovojant lietuvių, kaip miško ir atokių vienkiemių žmonių, būdas atliko ne mažesnį vaidmenį nei mokėjimas kautis ir Laisvės troškimas.
Miško vaidmuo civilizacijos raidoje
Kultūrų tyrinėtojai senokai pastebėjo, kad tautų ir visuomenių raidą lemia ne tik santykiai su kaimynais ar geografinė padėtis, bet galbūt ir tam tikras etninės psichologijos veiksnys, kuris formuojasi ilgus amžius, veikiamas klimato, vietos kraštovaizdžio ir pan. Europos istorija rodo, kad reikšmingesni civilizacijos pasiekimai anksčiausiai gimsta priejūriuose, o aukšti kalnai ir gūdžios girios izoliuoja ir konservuoja visuomenes.
Bekraščių stepių žmonės atviresni, nėra itin pastovūs ir mažiau prisirišę prie konkrečios vietos, jūrinių sričių gyventojai ryžtingesni santykiuose su kaimynais, mobilesni, istoriškai sėkmingiau plėtojo prekybą, o laivyba ir nuolatinė kova su jūra vertė daryti pažangą. Kalnuose dažnai susiformuodavo gana izoliuotos griežtos ir konservatyvios patriarchalinės, netgi klaninės visuomenės, o miškų zonos gyventojai yra gana sėslūs, prisirišę prie savo vietos ir žemės, dažnai kuriantys savo gyvenimą ten, kur gimė ir augo.
Miškų zonos žmogui būdingas tam tikras individualumas, tačiau, priklausomai nuo laikotarpio, bendrasis mentalitetas gali kisti. Štai senuosiuose šaltiniuose aptinkama užuominų, kad germanas statosi namą atokiau nuo kaimyno (dažnai artimo giminaičio), nes itin artima kaimynystė jam nepakenčiama. Kita vertus, amžiams bėgant vokiečiai tapo miestiečių tauta: sėkmingai kūrėsi Vokietijos ir užsienio miestuose, vertėsi amatais, plėtojo verslą ir prekybą, tapo labai bendruomeniški ir organizuoti. Taip „girių žmonių“ mentalitetas palaipsniui virto „miesčionių“ mentalitetu.
Tasai tapsmas „miestų tauta“ maždaug nuo XX a. pradžios palietė ir lietuvius, nors kiekvienam puikiai pažįstamas posakis „antra karta nuo žagrės“. Nenuostabu, juk dar XIX a. pabaigoje net lietuviškiausiuose kraštuose lietuviai sudarė nedidelę miestų gyventojų dalį ir visuomet buvo susiję su kaimo vietove, žeme, taip pat su mišku. Kaimietis konservatyvesnis ir atsargesnis, naujoves priima nenoriai ir mieliau lieka prie seno. Jis labiau susigyvenęs su aplinka, turi savo mažą ir mielą tėviškę, retai veliasi į klausimus, kurie tiesiogiai neliečia jo paties ar jo aplinkos. Galbūt tuo galima paaiškinti tradicinį lietuvių mentalitetą, prisirišimą prie savo žemės, pagarbą gamtai?
Miškų klasifikacija ir funkcijos
Miškas - tai vieta, kur auga daug medžių, o medis simboliškai siejamas su vaisinga jėga, stiebimusi į šviesą, iš žemės gelmių į dangų kylančia varomąja gamtos energija. Atrodytų, kad jeigu atskiras medis turi tiek daug teigiamų simbolinių savybių, tai ir pats miškas turėtų būti apipintas tik teigiamais vaizdiniais.
Miško simboliką galima pavadinti daugialype. Viena vertus, tai saulės spindulių nutviekstos jaukios laukymės ir gaivaus oro sklidini pušynėliai, kita vertus - tamsios ir pelkėtos girios, kuriose pro senus didžiulius medžius neprasiskverbia joks šviesos spindulėlis, lengva paklysti ir galutinai nusivaryti nuo kojų. Simbolikoje miškas siejamas su tam tikra nežinia, klaidžiojimais ir ieškojimais. Pasakų herojus dažnai klaidžioja miškais, kol atranda, ko jam reikia. Europos tautų folklore giriose dažnai gyvena stebuklingomis savybėmis pasižymintys atsiskyrėliai ir išminčiai, kuriems įprastas žmonių pasaulis atrodo per daug atgrasus, triukšmingas ir tuščias. Tamsi giria - išvarytųjų ir visuomenės atstumtųjų vieta, kurioje saugumą ir prieglobstį randa tie, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali laisvai pasirodyti visuomenėje.
Miškas taip pat siejamas su pavojumi. Posakis „klaidžioti miške“ reiškia ieškoti to, ko nežinai, o jeigu ir žinai, tai kamuoja nežinia, kuria kryptimi keliauti. „Tamsus miškas“ reiškia situacijos painumą, pasimetimą, neaiškumą.
Miškas buvo nuolatinis žmogaus kaimynas nuo pat žmonijos atsiradimo. Maža to, visų mūsų protėviai tūkstantmečiais gyveno miško suformuotame kraštovaizdyje, veikiami jo simbolių ir paslapčių.
Miškas, kaip biologinis-atsikuriantis išteklius, ypatingas ir tuo, kad teikia žmogui ne tik produktus (medieną, grybus, uogas, vaistinius augalus, žvėrieną ir kt.), bet ir atlieka ne mažiau svarbias kitas funkcijas - sudaro malonias sąlygas gyvenimui ir poilsiui, saugo mūsų aplinką nuo oro taršos, kaupia anglies dvideginį ir tuo prisideda prie klimato kaitos mažinimo ir kt. Šios, anksčiau laikytos antraeilėmis, miško funkcijos pastaruoju metu įgauna vis didesnę reikšmę.
Pirmykščiam žmogui (manoma, kad pirmosios žmogiškosios būtybės pasirodė Žemėje maždaug prieš 1 mln. metų, o Homo sapiens - protingasis žmogus - tik prieš 100 tūkst. metų) miškas buvo pagrindinis maisto šaltinis. Žmogus rinko miško uogas, grybus, riešutus, medžiojo žvėris. Tačiau žmonių skaičius augo, o miškų ištekliai mažėjo. Žmogus buvo priverstas pereiti nuo klajoklinės medžioklės prie sėslaus gyvenimo. Jis ėmėsi žemdirbystės (Europoje ji atsirado maždaug prieš 7-10 tūkst. metų) ir gyvulininkystės. Miškas buvo deginamas, o iš miško atkovoti plotai verčiami arimais bei ganyklomis. Toje pat vietoje kelerius metus auginant javus, dirvos būdavo greitai nualinamos, todėl reikėdavo kirsti naujus miško plotus. Taip susiformavo lydiminė žemdirbystės sistema. Žemės ūkis tapo pagrindiniu maisto tiekėju žmogui, o miško gėrybių rinkimas bei medžioklė - tik papildomu mitybos šaltiniu.
Maždaug 4 tūkstantmetyje pr. m. e. žmogus išrado ratą, plėtėsi mašininė gamyba, plėtojantis pramonei, kūrėsi miestai. Daugelį šimtmečių mediena buvo pagrindinis energijos šaltinis. Ypač daug jos buvo sunaudojama metalurgijoje, medienos apdirbimo, stiklo, druskos ir kitose pramonės įmonėse. Pavyzdžiui, norint pagaminti 1 t ketaus, reikėjo 14-16 m³ malkų. Dėl šios priežasties prieš 200-300 metų šalyse, kuriose plėtojosi pramonė, miškai ėmė sparčiai nykti. To meto amžininkai rašė: “Jei Judas išduotų Kristų Škotijoje, tai sunku būtų rasti medį, ant kurio jį galima būtų nukryžiuoti”.
Apie XVIII a. vidurį vietoj medienos kurui buvo pradėta naudoti akmens anglis, o vėliau - nafta (pirmasis pramoninis naftos gręžinys pradėtas eksploatuoti JAV 1859 m.) bei dujos. Pradeda didėti medienos pareikalavimas statyboms bei popieriaus pramonei.
Istorikai galėtų paryškinti ir kitas miškų funkcijas. XI-XV a. rašytiniai šaltiniai mini, kad Lietuvoje buvo garbinami ir saugomi šventi miškai - alkai. Pasak kai kurių istorikų, šventais buvo laikomi tų miškų paukščiai, žvėrys ir visi, kas į juos įžengdavo. Miškai turėjo didelę strateginę reikšmę karų atveju ar net tiesiogiai saugodavo nuo priešų. Neįžengiamose giriose lietuviai slėpėsi nuo kryžiuočių antpuolių. 1863 m. sukilimas ir pokario partizaninis judėjimas taip pat neįsivaizduojami be miško.
Miškų svarba | Kaip apsaugoti miškus
Miškas, kaip jau buvo minėta, atlieka daug funkcijų (miškininkystės vadovėliuose miškams priskiriama daugiau kaip 20 įvairių funkcijų). Todėl natūralu, kad žmogui iškilo būtinumas išskirti pagrindines miško funkcijas ir pagal jas nustatyti tikslinę miško paskirtį bei atitinkamą ūkininkavimą. Beveik kiekviena šalis turi savitą miškų skirstymo pagal tikslinę paskirtį sistemą. Dabar sunku pasakyti, kam ir kokioje šalyje kilo ši idėja. Yra manančių, kad tai pirmiausia buvo padaryta Rusijoje, kur per Antrąjį pasaulinį karą (1943) miškai buvo suskirstyti į tris grupes (pirmai grupei priskirti apsauginiai miškai). Pagal Jungtinių Tautų FAO klasifikaciją yra išskiriamos net 6 miškų grupės: produkciniai (ūkiniai), apsauginiai, konservaciniai, socialinių paslaugų, daugiatiksliai bei miškai, kurių funkcija nežinoma ar nepriskirta. Produkciniams miškams skiriama nuo 35 iki 95 proc. miško žemės, tačiau pabrėžiama ekosistemų apsaugos bei socialinių paslaugų svarba.
Pirmą kartą Lietuvos miškai suskirstyti į grupes 1945 m., įjungus Lietuvą į Tarybų Sąjungą, Visi Lietuvos įvairios paskirties apsauginiai miškai priskirti pirmai grupei ir pavadinti “Ypatingos paskirties miškai”, o kiti miškai priskirti - “Antros grupės eksploataciniams miškams”.
Dabar Lietuvoje išskiriamos 4 miškų grupės: rezervatiniai, specialios paskirties, apsauginiai ir ūkiniai miškai. I grupės, arba rezervaciniuose, miškuose ūkininkavimas nevykdomas - miškai palikti natūraliai augti ir vystytis. Tai valstybinių rezervatų, valstybinių parkų bei biosferos monitoringo teritorijose esančių rezervatų ir rezervatinių apyrubių miškai. Tokiuose miškuose paprastai daug sausų, senų, išvirtusių ir išlūžusių medžių. Kartais miškininkai nepagrįstai kaltinami dėl tokios „betvarkės“ miškuose. Iš šių miškų savininkai ar valdytojai negauna pajamų. Atvirkščiai, jų priežiūrai yra reikalingos lėšos. Dėl šios priežasties ir daugumoje pasaulio šalių, rezervaciniai miškai dažniausiai yra valstybės nuosavybė. Lietuvoje jų plotas siekia 25,9 tūkst. Lietuvoje turime 25,9 tūkst. ha rezervacinių miškų. Jie skirti natūralių procesų apsaugai. Tokiuose miškuose galima pasižiūrėti, kaip atrodytų Lietuvos miškai, jeigu į jo gyvenimą neįsikištų žmogus.
II grupės, arba specialios paskirties, miškai dar skirstomi į: A - ekosistemų apsaugos ir B - rekreacinius miškus. Ekosistemų apsaugos miškuose ūkininkavimo tikslas yra išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas ar atskirus jų komponentus. Tai kraštovaizdžio, telmologinių, pedologinių, botaninių, miško genetinių, zoologinių, botaninių-zoologinių draustinių, priešeroziniai ir kiti miškai. Rekreaciniuose miškuose ūkininkavimo tikslas yra formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką. Tai miško parkai, miestų miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai, rekreaciniai miško sklypai ir kiti poilsiui skirti miškai. II grupės miškai užima 12% visų miškų ploto. Juose ūkinė veikla yra labai ribojama. Daugiau nei pusė (60%) tokių miškų yra valstybės nuosavybė. Visgi ženkli dalis tokių miškų yra privatūs. Privačiuose miškuose kokie ūkinės veiklos ribojimai, nustatyti valstybės, turėtų būti kompensuojami. Tačiau taip nėra. Šiuo metu Lietuvoje numatytos kompensacijos už ūkinės veiklos ribojimus tik naujai steigiamose saugomose teritorijose.
Ūkininkavimo tikslas III grupės, arba apsauginiuose, miškuose - formuoti produktyvius medynus, galinčius atlikti dirvožemio, oro, vandens, žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijas. Tai geologinių, geomorfologinių, hidrografinių, kultūrinių draustinių apsaugos zonų ir kiti miškai. III gr. miškai užima 16% visų miškų ploto. Apie trečdalis III gr. miškų yra valstybės nuosavybė.
IV grupės, arba ūkiniuose, miškuose formuojami produktyvūs medynai. Ūkininkavimo tikslas tokiuose miškuose - nuolat tiekti medieną laikantis aplinkosaugos reikalavimų. Tai visi kiti miškai, nepriskirti I-III miškų grupėms. Ūkiniai miškai Lietuvoje užima didžiausią dalį - 71%. Iš ūkinių miškų (pusė jų yra privatūs) savininkai ar valdytojai, pardavę medieną, gauna pajamų.
Miškų nuosavybės istorija Lietuvoje
Tikslių duomenų apie valstybinių miškų dalį LDK ir Lietuvos-Lenkijos valstybės egzistavimo metu neturime. Galima spėti, kad šiam laikotarpiui būdingas valstybinių valdų didėjimas. Ypač intensyvūs šie procesai galėjo būti XVI-XVII a.
Žlugus Lietuvos-Lenkijos valstybei ir didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje įvedus carinės Rusijos valdžią, miškai buvo dalinami didikams už įvairius pasižymėjimus ir patarnavimus, o po 1831 ir 1861 m. sukilimų žemėmis ir miškais buvo apdalinti ir sukilimo malšintojai. Yra išlikusių istorinių šaltinių, kuriuose teigiama, kad XX a. pradžioje Vilniaus gubernijoje valstybės miškai sudarė 28%, Kauno - 30%, o Gardino-Suvalkų - net 90% visų miškų ploto. Manoma, kad tokia didelė valstybinių miškų dalis Gardino-Suvalkų gubernijoje susidarė ne todėl, kad privatūs miškai buvo perduoti valstybei, o todėl, kad privačių miškų plotai buvo verčiami dirbama žeme. Carinės Rusijos statistikos duomenimis, XX a. pradžioje valstybiniai miškai dabartinės Lietuvos teritorijoje turėjo sudaryti apie 43%.
Lietuva, 1918 m. paskelbusi nepriklausomybę, siekė sustabdyti miškų naikinimą ir padidinti valstybės pajamas. 1920 m., vykdant žemės reformą, pradėtos nacionalizuoti stambios, didesnės nei 25 dešimtinių (1 dešimtinė = 1,09 ha), miško valdos. Valstybė imasi rūpintis miškų atkūrimu. 1937 m. valstybiniai miškai (be Vilniaus krašto) sudarė 84% viso miškų ploto.
Įjungus Lietuvą į TSRS, privačių miškų neliko. 1991 m. duomenimis, apie 70% miškų valdė Miškų ūkio ministerija (panaikinta 1995 metais), apie 26% - kolūkiai ir tarybiniai ūkiai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybinių miškų plotas vėl ėmė mažėti. Tačiau mūsų vyriausybių požiūris į miškų nuosavybę nebuvo nuoseklus. Gal todėl, kad mūsų valstybės politinis laivas buvo siūbuojamas tai iš kairės, tai iš dešinės. Pradžioje (1992-1993) visi kolūkių ir valstybinių ūkių, o taip pat TSRS karinių girininkijų miškai buvo perduoti valstybei (urėdijoms). Tačiau, prasidėjus žemės reformai, valstybiniuose miškuose, kurie prieš karą priklausė privatiems savininkams, ir daugumoje kolūkinių miškų buvo apribotas miško kirtimas.
| Metai | Valstybiniai miškai (%) | Privatūs miškai (%) |
|---|---|---|
| 1938 | 84 | 16 |
| 2009 | 50,3 | 40,6 |
Klausimas, koks turi būti valstybinių ir privačių miškų santykis, nėra paprastas. Jeigu paanalizuosime užsienio šalių patirtį, tai rasime šalių, kuriose vyrauja privatūs miškai (Austrija, Suomija, Švedija, Slovėnija, Estija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Danija, Italija, Ispanija Portugalija), tačiau kitos šalys daugiau turi valstybinių miškų (Vokietija).
Lietuvos miškų istorija rodo, kad miškai ėmė trauktis nuo XII a. Plintant žemdirbystei, miško plotai mažėjo. Pirmo tūkstantmečio pabaigoje miškai užėmė apie 2/3 teritorijos, vyravo plačialapių medžių rūšys. 11-13 a. miškai jau dengė 55 % Lietuvos teritorijos, vėliau miškų plotai mažėjo. Pirmi rašytiniai dokumentai apie valstybės rūpinimąsi miškais siekia 16 amžių. Miškų nuosavybės apsaugos klausimai buvo reglamentuoti Pirmajame (1529) ir vėlesniuose Lietuvos Statutuose. Valakų reformos įstatymu (1557) netinkami žemės ūkiui plotai buvo paliekami apaugti miškais. 1559 aprašytos didžiojo kunigaikščio girios ir žvėrių perėjos, 1636-41 pertvarkytas miškų ūkis (girių ordinacija).
Lietuvai esant Rusijos imperijos valdžioje (1795-1915) miškai buvo alinami didelių netvarkingų kirtimų. Dideli miškų plotai buvo verčiami kitomis naudmenomis. 1914 dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo 1175 tūkst. ha miškų. Vokietijos okupacijos metais (1915-18) miškų buvo iškirsta prie kelių, upių plynai - 26,5 tūkst. ha, pasirinktinai - 38,5 tūkst. hektarų. Buvo kertami ir nesubrendę medynai. Iškirstos medienos tūris - 11,7 mln. m³, t. y. daugiau kaip 6 m. kirtimo norma. Kertama patogiose išvežti vietose (prie kelių, upių), net ir nesubrendę medynai.
1918-40 Lietuvos miškų plotai sumažėjo apie 1,5 %. Dėl II pasaulinio karo ir okupacijos padarinių Lietuvos miškingumas šalies dabartinėje teritorijoje buvo mažiausias (apie 20 %). Daugiausia miškų yra Lietuvos pietrytinėje dalyje. 2024 Varėnos rajono savivaldybės miškingumas buvo 69,5 %, Švenčionių - 60,3 %, Šalčininkų - 47,9 %, Trakų - 50,0 %, Vilniaus - 41,1 %. Mažiausiai miškų buvo šiose rajonų savivaldybėse: Vilkaviškio - 11,0 %, Pasvalio - 17,2 %, Joniškio - 20,0 %, Pakruojo - 20,0 %, Skuodo - 20,1 %, Šakių - 23,0 %.
Didžiausi Lietuvos miškų masyvai yra Dainavos giria (Druskininkų-Varėnos miškai) apie 145 tūkst. ha, Labanoro-Pabradės giria - 91,5 tūkst. ha, Kazlų Rūdos miškai - 58,7 tūkst. ha, Karšuvos giria (Viešvilės-Smalininkų miškai) - 42,85 tūkst. ha, Rūdninkų giria - 37,5 tūkst. ha, Lavoriškių-Nemenčinės miškai - 31 tūkst. ha, Gaižiūnų-Rumšiškių miškai - 30,5 tūkst. ha, Kapčiamiesčio giria - 27,85 tūkst. ha, Ažvinčių-Minčios giria - 23,89 tūkst. hektarų.
Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, kasmet iškertama apie 9,82 mln. m³ žalių medžių tūrio (tai sudaro apie 50,1 % nuo bendro metinio tūrio prieaugio). Miškai yra ne tik medienos, bet ir uogų, grybų, vaistinių augalų šaltinis, daugelio gyvūnų ir paukščių buveinė. Kasmet superkama vidutiniškai po 1510 t uogų, 2291 t grybų, 43 t vaistinių augalų. 2006 miško žemės plotas buvo 2121 tūkst. ha, miškingumas - 32,5 %, miško plotas, tenkantis vienam gyventojui, - 0,62 hektaro.
Pušynai sudarė 35,8 %, eglynai 21,4 %, beržynai 21,1 %, juodalksnynai 6,7 %, baltalksnynai 6,4 %, drebulynai 3,3 %, uosynai 2,5 %, ąžuolynai 2,0 % (vyraujančios medžių rūšys nurodytos žemėlapyje). Želdinių (kultūrinės kilmės medynų) buvo 471,6 tūkst. ha (23 %), žėlinių - 1542,4 tūkst. ha (77 %). Pušynai sudarė 34,4 %, eglynai - 21,2 %, beržynai - 21,9 %, drebulynai - 4,6 %, juodalksnynai - 7,9 %, baltalksnynai - 5,9 %, ąžuolynai - 2,4 %, uosynai - 0,6 %, kiti medynai - 1,2 % (2021). Medynų vidutinis amžius 54 m. (valstybinės reikšmės miškų - 57 m., privačių - 51 m., miškų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti - 53 m.), bonitetas I,4, skalsumas - 0,74 (lentelė). Pagal derlingumą ir drėgnumą miškų žemės suskirstytos augavietėmis (miško augavietė), medynai - miško tipais.
Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, 2019 01 valstybinės reikšmės miškų buvo 1 105 tūkst. ha (50,3 %), privačių - 891 tūkst. ha (40,6 %), rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti - 201 tūkst. ha (9,2 %). Miškų būklę, jų naudojimą, atkūrimą ir apsaugą kontroliuoja Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos. Nuo 2018 miškų ūkinę veiklą prižiūri Valstybinių miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos (įkurta įgyvendinus valstybinių miškų ūkio pertvarką ir sujungus 42 valstybines miškų urėdijas). 2020 buvo 26 regioniniai padaliniai ir 338 girininkijos; regioninio padalinio vidutinis plotas 41,1 tūkst. ha, girininkijos - 3,2 tūkst. hektaro. Iš apie 1 mln. ha valstybinės reikšmės miškų apie 200 tūkst. ha buvo draustiniai ir kiti saugomi miškai. Miškų valstybės kadastrą ir informacinę sistemą sudarančias duomenų bazes tvarko Valstybinė miškų tarnyba.
Didinant Lietuvos miškingumą Valstybinių miškų urėdija kasmet įveisia apie 500 ir atkuria 8500 hektarų miškų, pasodina virš 30 milijonų medelių. Tad šiai dienai galime pasidžiaugti nuostabiais miškais, užimančiais net 33,7 procentus mūsų šalies teritorijos ir tuo, kad savo miškus naudojame labai tausojančiai, taip užtikrindami svarbiausio turto - gamtos - palikimą būsimoms kartoms.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
