Tėvystė - tai kelionė, kupina iššūkių, džiaugsmų ir nuolatinio mokymosi. Nors dažnai motinos vaidmuo yra labiau akcentuojamas, tėvo įtaka vaiko gyvenimui yra neįkainojama. Nuo paties paprasčiausio buvimo šalia iki vertybių skiepijimo ir pavyzdžio rodymo - tėvai formuoja savo vaikų pasaulėžiūrą ir padeda jiems tapti stipriomis asmenybėmis. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias mintis apie tėvystę, atskleisiančias tėvo svarbą, iškylančius iššūkius ir meilės galią.
Ką tėvas sako savo vaikams, neišgirsta pasaulis, bet jį išgirs palikuonys. Tėvo pavyzdys, jo elgesys ir perduodamos vertybės yra esminiai vaiko raidai. Mano tėvas nesakė man, kaip gyventi; jis gyveno, ir leido man stebėti jį tai darant. Buvimas pavyzdžiu yra pati galingiausia mokymo forma. Tai ne tik žodžiai, bet ir veiksmai, kurie įstringa vaikų atmintyje ir formuoja jų vertybes.

Išmintingas tėvas, kuris pažįsta savo vaiką. Tačiau lygiai taip pat išmintingas yra tas vaikas, kuris skiria laiką, kad pažintų savo tėvą. Gyvenimas buvo daug paprastesnis, kai mes gerbėme savo tėvą ir motiną. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria. Šios senosios išminties taisyklės tebegalioja ir šiandien.
Tėveliai yra paprasčiausi vyrai, meilės paversti į didvyrius, nuotykių ieškotojus, pasakotojus, dainų dainininkus. Vyro vaikai ir jo sodas, abu, atspindi kiekį kiek buvo ravima augimo laikotarpiu. Tai reiškia, kad tėvo įsitraukimas ir rūpestis tiesiogiai veikia vaiko augimą ir vystymąsi. Vienas tėvas yra daugiau nei šimtas mokytojų, pabrėžiant tėvo mokomąjį ir formuojantį vaidmenį.
Aš negaliu prisiminti ko man vaikystėje būtų labiau reikėję už tėvo apsaugą. Motina turi laikyti kūdikį arti, kad kūdikis žinotų, kad tai yra jo pasaulis, bet tėvas turi paimti jį į aukščiausią kalvą, kad jis galėtų pamatyti tai, koks yra jo pasaulis. Šis palyginimas puikiai iliustruoja abiejų tėvų - motinos teikiamos šilumos ir tėvo rodymo platesnio pasaulio - svarbą.
Vaikas gimsta trokšdamas meilės ir šis troškimas niekada neišblėsta. Deramai užauginti vaiką galima tik ten, kur yra sukurta meilės erdvė. Apkabinkite ir priglauskite savo vaikus - ypač mažus berniukus - kuo dažniau. Tyrimai rodo, kad 6 metų amžiaus berniukai yra gavę tik šeštadalį tokios nuoširdžios meilės, kokia buvo skirta to paties amžiaus mergaitėms.

Beveik už viską esu dėkinga savo tėvui ir man nuostabiai įdomu, kad dalykai, kuriuos aš išmokau mažame miestelyje, labai kukliuose namuose, yra tie dalykai, kurie, aš tikiu, laimėjo rinkimus. Tai rodo, kad tėvų pavyzdys ir vertybės yra svarbiausios. Tačiau tėvystė nėra vien tik idealizuotas paveikslas.
Nedėkingiausia tėvo padėtis šeimoje - kai esi visiems aprūpintojas, ir visų priešas. Naujas tėvas skubiai sužino, kad jo vaikas nuolatos ateina į vonią tiksliai tuo pat metu, kai jis ten yra, tarytum jam reikėtų kompanijos. Vienintelis būdas šiam tėvui būti tikram dėl vonios privatumo yra skustis degalinėje. Šios situacijos atspindi kasdienius tėvystės iššūkius, humoristiškai, bet tiksliai.

Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai.
Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume?
„Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“. Tėvai turi leisti vaikams augti.
„Kaip teisingai auklėti vaikus?“ - dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė.

Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.
Dažnai tėvai nori "pataisyti" vaiką, tačiau "taisyti" reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Svarbu savęs klausti: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą.
Psichologo A. Lazdos ir saldainio metodas gal ir buvo tinkamas Ivano Pavlovo šunims dresuoti, bet ar mes norime iš savo vaiko padaryti dresuotą gyvūną? Prievartai priskiriamos ir bausmės (mušimas, rėkimas, laisvės apribojimas, nesikalbėjimas ir pan.). Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą.

Manau, kad kantrybės neturėjimas yra didelė problema. Mokėjimas tėvui prisitaikyti prie vaiko amžiaus, gebėjimų ir talentų yra nepaprastai svarbus dalykas. Reikia suvokti, kiek iš vaiko galima ir verta laukti. Vaikas maždaug iki aštuonerių metų nemoka užbaigti darbų, kuriuos pradėjo, nes jam dar trūksta tikslingumo ir valios. Todėl iki minėto amžiaus vaikus reikia girti ne už rezultatą, o už pastangą - už tai, kad jie apskritai įsitraukė į kokį nors darbą. O pagyrimas yra pats svarbiausias stimulas mums tobulėti. Kritika tik moko, ko turiu nedaryti, tad vaikas kritikuojamas sustingsta. Jis nebežino, ką daryti, tik mato, kad tai, ką daro, kam nors nepatinka. Jeigu jau sakome vaikui, kad kažkas jam ne visai gerai pavyko, būtina kartu ir švelniai pamokyti, patarti, kaip elgiantis užduotis pavyktų geriau. Bet jokiu būdu ne didaktiškai, autoritariškai įsakinėti ir nurodinėti, ką ir kaip vaikas turi daryti.
Statistika rodo, kad Lietuvoje išsiskiria per 40 procentų susituokusių porų. Daugiau nei pusė turi jaunesnių nei 18 metų vaikų, kurių didžioji dalis lieka gyventi su motinomis. Vadinasi, daugelio vaikų gyvenime anksčiau ar vėliau atsiranda patėviai. Patėvystė - tai tėvystės fraktalas. Ji kelia daugybę įdomių klausimų apie ribas, vaidmenis, atsakomybes, teisę į auklėjimą ir net meilę.

Lietuvių kalbos žodynas rodo, kad į patėvius buvo žiūrima ne ką pozityviau nei į pamotes. Kokį patėvio portretą piešia tautosaka? Nepatikimas, smurtaujantis, griežtas, varžantis, kritikuojantis… Kraupoka, tiesa? Psichologė docentė RASA BIELIAUSKAITĖ teigia: „Kultūriškai taip susiklostė, kad patėvis, o ypač pamotė, siejami su mirtimi. Pasak mokslininkės, toks supratimas - netinkamas, nes vaikas, jei jo tėvai nėra mirę, visada juos turi. Jai antrina psichologė RIMANTĖ EIDUKEVIČIŪTĖ, teigianti, kad apie pakeitimą nereikėtų galvoti net tada, kai tėvas miręs: „Net ir tokiu atveju tėvas toliau egzistuoja prisiminimuose ir vaizduotėje.
Jeigu jaučiame, kad šis žodis netinka nei dėl jame glūdinčio pakeitimo veiksmo, kuriam nelemta išsipildyti, nei dėl jį aplipusių mitologinio blogio, mirties prasmių, kodėl jį vartojame? Štai, pavyzdžiui, prancūzai rado. Vietoj šių žodžių imta vartoti neutralesnius beau-père ir belle-mère, kurių pažodinis vertimas - „gražus tėvas“ arba „graži mama“. Anglosaksų šalyse paplitęs terminas stepfather, kurio tiesioginis, mums visiems geriausiai suprantamas vertimas būtų „per žingsnį tėvas“.
„Kiekviena sudėtinė šeima susikūrusi ant netekties“, - sako psichologė R. Eidukevičiūtė. Daugelis specialistų siūlo vartoti terminą „pertvarkyta šeima“ (angl. reconstituted family), o ne „patėvių šeima“. „Bonus mama“, o ne pamotė, „bonus sūnus“, o ne posūnis, siekia panaikinti piktos pamotės stigmą.
Mane labiausiai domina, ką išgyvena vyras santykyje su ne savo biologiniais vaikais, ypač tada, kai jų gyvenime toliau dalyvauja biologinis tėvas. Esu kilęs iš musulmoniškos šalies, kur žodis „patėvis“ turi stiprų neigiamą krūvį: pasakos, serialai nuo vaikystės piešia patėvius kaip šaltus, net žiaurius. Kai pradėjau santykius su vieniša mama, daugelis aplinkui svarstė, kodėl renkuosi moterį su vaiku, tarsi negalėčiau rasti „laisvos“. Toks išankstinis visuomenės nusistatymas slėgė, bet labiausiai slėgė, kad to nenorėjo priimti ir mano tėvai.
Dažna kitų vyrų nuostata, kad esi kažkaip pralošęs. Ta amžina vyriška konkurencija! Danielle Shapiro, tyrinėjusi tėvų ir patėvių patiriamo streso lygius, atkreipia dėmesį: „Tėvai, turintys tradicinių pažiūrų apie lyties vaidmenis ir šeimą, gali kelti sau tam tikrus standartus, kuriuos sunku įgyvendinti, kai jie tampa iš prigimties netradiciniais tėvais - pavyzdžiui, patėviais ar pamotėmis. Priimdami netradicinį tėvystės vaidmenį, patėviai ar pamotės gali susidurti su neatitikimu tarp savo idealo - tradicinės, lyties normomis paremtos šeimos, - ir savo realybės kaip netradicinių tėvų; kuo didesnis šis neatitikimas tarp idealo ir tikrovės, tuo didesnį stresą jie gali…“
Kiekvienas vaikas iš dalies yra genijus, o kiekvienas genijus - iš dalies vaikas. Tikroji problema pasaulyje yra ta, kad pasaulyje per daug žmonių suauga. Niekas, ką darai vaikui, nėra veltui. Patikimiausias būdas gerai išauginti vaikus - tai padaryti juos laimingus.

Štai keletas įkvepiančių citatų:
Tėvų ir vaikų santykiai - tai begalinis šaltinis įkvėpimo literatūrai. Ši tema aktuali visiems, nepriklausomai nuo amžiaus ar socialinės padėties.
Psichologės ir trijų vaikų mamos Jūratės Bortkevičienės knyga nagrinėja įvairius vaikų auklėjimo aspektus. Autorė pabrėžia, kad "blogų vaikų nėra, yra tik netinkamas elgesys, kuris visada turi priežastį." Svarbiausia vaikų auklėjime - nuoširdi, besąlygiška tėvų meilė, kantrybė bei atsakingumas. Ir nemanykime, kad vaikus turi auklėti darželis ar mokykla. O svarbiausia nepamirškime kasdien kartoti vaikams "Aš tave myliu".
Shefali Tsabary knyga apie sąmoningą tėvystę atskleidžia, kaip tėvai auga kartu su vaikais. Per vaikus, pamatydami ir priimdami savo vaikystės nuoskaudas ir taip atrasdami savo vidinę tapatybę. Kiekviena hipotezė yra pagrindžiama ir paaiškinama iš vaiko bei iš tėvų pusės.
Diplomuotų psichologių Stefanie Stahl ir Julios Tomuschat knyga „Šeimos lizdo šiluma - sparnai tėvams ir vaikams“ žingsnis po žingsnio parodo, kaip atpažinti įsisenėjusias nuostatas ir ankstyvuosius patyrimus bei kaip juos sėkmingai keisti. Kiekvienas galime išmokti skirti…
Man nuostabiai įdomu, kad dalykai, kuriuos aš išmokau mažame miestelyje, labai kukliuose namuose, yra tie dalykai, kurie, aš tikiu, laimėjo rinkimus. Tokios asmeninės patirtys formuoja kiekvieno žmogaus santykį su tėvyste. Aš stebėjau mažą vyrą su storomis nuospaudomis ant abiejų rankų dirbantį po penkiolika ir šešiolika valandų per dieną. Kartą mačiau kaip iš jo pėdų bėgo kraujas, žmogaus, kuris atvyko čia neišsilavinęs, vienišas, nemokantis kalbos, kuris išmokė mane visko, ką turėjau žinoti apie tikėjimą ir sunkų darbą savo paprastu, iškalbingu pavyzdžiu. Ši gili pagarba tėvo darbui ir pavyzdžiui atspindi daugeliui artimą patirtį.

Kai sužinojau, jog turiu išsakyti mintis apie tėtį, pirmosios mintys nebuvo nuteikiančios optimistiškai. Atrodo, tėtis… Ką aš galiu pasakyti tokio, ko negali pasakyti kiti? Tačiau tėtis kiekvienam iš mūsų yra tikrai svarbus, o jo buvimas šalia kartais yra neįkainojamas. Mūsų kalbėjimas su vaikais virsta jų vidiniu balsu. Tai reiškia, kad tėvų pokalbiai, pamokymai ir tiesiog buvimas šalia tampa neatsiejama vaiko asmenybės dalimi.
Pats ryškiausias pokytis, tapus tėčiu? Jau DU kartus šį sezoną verkiau per „America‘s Got Talent“ sezoną. Šios šmaikščios pastabos parodo, kaip tėvystė transformuoja vyrą, atverdama jam naujas emocijų ir patirčių sritis. Jimas Gaffiganas sako: „Tėvystė - savotiškas kultas. O kaip kultui priklausantis žmogus, žinoma, nori apie tai pasakoti kitiems. Liūdniausia, kad aplinkiniams atrodome kaip kažkokie nuo miego stygiaus kliedintys lunatikai“.