Mikalojus Radvila Rudasis: LDK suvereniteto gynėjas ir reformacijos veikėjas
Radvila Rudasis Mikalojus (gimęs apie 1512 arba 1515 m. Dubingiuose, miręs 1584 m. balandžio 27 d. Vilniuje) - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valstybės ir karo veikėjas, jos suvereniteto gynėjas bei ryškus reformacijos atstovas. Jis buvo LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Jurgio Radvilos (1480-1541) ir Barboros Kolankos (m. 1550) sūnus, Barboros Radvilaitės brolis.
M. Radvila Rudasis išaugo garsioje LDK giminėje ir 1547 metais iš Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V gavo Biržų ir Dubingių kunigaikščio diplomą. Didikas vedė lenkaitę, Kališo pakamario Ivinskio iš Tomicų dukrą Kotryną, su kuria sulaukė vaikų - Naugarduko vaivados Mikalojaus Radvilos (1546-89) ir Vilniaus vaivados bei LDK didžiojo etmono Kristupo Radvilos Perkūno (1547-1603).
Politinė karjera ir įtaka valstybėje
Pirmąsias LDK pataurininkio pareigas gavo ne dėl nuopelnų, bet dėl Radvilų padėties valstybėje. Didžiules karjeros galimybes atvėrė sesers Barboros Radvilaitės vedybos su Žygimantu Augustu ir jos karūnacija. Su pusbroliu rūpinosi Barboros Radvilaitės ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto vedybomis (1547), siekė, kad ji būtų karūnuota Lenkijos karaliene (1550). Nuo tada M. Radvila Rudasis įsitvirtino valdančiajame elite, o 1550 metais buvo paskirtas Trakų vaivada ir įsitvirtino valdžios viršūnėje, tapęs trečiuoju asmeniu LDK.
Po pusbrolio Mikalojaus Radvilos Juodojo mirties (1565) didikas perėmė aukščiausias valstybėje - Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio - pareigas. Įvairiais laikotarpiais jis ėjo šias pareigas:
- LDK lauko etmono (1553-1561 m.)
- LDK didžiojo etmono (1553, 1556-66 ir 1578-84 m.)
- Vilniaus vaivados (1566-84 m.)
- LDK kanclerio (1566-79 m.)
Dokumentinis filmas "Radvilė" iš ciklo "Politikų portretai"
Kova už LDK savarankiškumą
M. Radvila Rudasis tęsė pusbrolio pradėtą savarankiškos Lietuvos politinę liniją netgi tada, kai ji nesutapo su Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto pozicija. Nors ir linkęs į kompromisus, jis niekada nesutiko, kad LDK būtų prijungta prie Lenkijos karalystės, bet suvokė, kad dėl Livonijos karo (1558-83) reikia abiejų valstybių gynybinės sąjungos.
1569 metų sausį Liubline prasidėjo sunkios lenkų ir lietuvių delegacijų derybos. LDK delegacijai, kuriai vadovavo M. Radvila Rudasis ir Žemaitijos seniūnas Jonas Chodkevičius, ne sykį teko atremti užgaulius lenkų išpuolius. 1569 m. vasario 12 d. posėdyje, Krokuvos vyskupui įrodinėjant, kad Jogaila Lietuvą dovanojo Lenkijai, M. Radvila Rudasis griežtai atkirto: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės.“
Nepasiekęs kompromiso skubiai grįžo į Lietuvą - vienintelis nepasirašė Liublino unijos akto (1569). Uniją vertino kaip laidotuves ir amžiams sunaikinimą laisvos ir savarankiškos valstybės, kažkada Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Per du tarpuvaldžius (bekaralmečius: 1572 mirus Žygimantui Augustui ir 1574 Henrikui Valua slapta pabėgus į tėvynę Prancūziją) M. Radvila Rudasis buvo faktiškasis LDK valdovas, siekė sumažinti Liublino unijos padarinius.
Karvedys Livonijos kare
Livonijos kare vadovaudamas LDK kariuomenei M. Radvila Rudasis pasižymėjo kaip narsus karys ir talentingas karvedys. Viena reikšmingiausių jo pergalių prieš Rusijos kariuomenę pasiekta Ulos mūšyje (1564), kur M. Radvila Rudasis sutriuškino daug gausesnę maskvėnų kariuomenę. Ši pergalė pakeitė jėgų pusiausvyrą ir 5 metams atitolino Liublino uniją.
| Mūšis | Metai | Reikšmė |
|---|---|---|
| Ulos mūšis | 1564 | Sutriuškinta gausesnė maskvėnų kariuomenė |
| Padauguvio mūšis | 1578-1579 | Išvaduota diduma Livonijos |
Religinė veikla ir reformacija
Jaunystėje M. Radvila Rudasis buvo tikintis katalikas, tačiau 16 a. 6 dešimtmetyje laikėsi tikybinio dualizmo. 1564 metais jis perėjo į evangelikų reformatų tikėjimą ir aktyviai juos globojo. Siekė valstybės įstatymais ir Lenkijos karalių privilegijomis įtvirtinti lygias LDK evangelikų reformatų teises su Romos katalikais. Per reformaciją savo lėšomis steigė evangelikų reformatų bažnyčias ir parapijas (Ašmenoje, Biržuose, Dubingiuose ir kt.), kvietė iš užsienio mokslininkus, mokytojus bei siekdamas, kad kuo daugiau lietuvių gautų išsilavinimą, Biržuose įsteigė aukštesniąją mokyklą, atkūrė mokyklą Vilniuje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
