Mergelės Marijos su Kūdikiu ir Angelais Paveikslų Istorija ir Simbolika

Madonos su kūdikiu paveikslai, paprastai žymį vaizdinį Švč. Mergelės Marijos ir jos ką tik gimusio sūnaus Jėzaus vaizdą, yra vieni dažniausiai giriamų tapybos darbų motyvų. Atsižvelgiant į šio atvaizdo ilgaamžiškumą, nenuostabu, kad laikui bėgant tradicijos keitėsi, o kartu su jomis ir darbai, kurie švytavo nuo šventųjų ikonų iki žemiškų portretų. Marija sutiko išnešioti, pagimdyti ir užauginti Jėzų.

Madonos su Kūdikiu atvaizdo istorinė raida

Senovės Roma

Kaip ir daugelis kitų tendencijų meno istorijoje, Madonos (kildinama iš itališko termino, reiškiančio „mūsų ponia“) ir kūdikio tradicijos ištakos siekia ir Senovės Romos imperiją. Anksčiausias žinomas Marijos ir kūdikėlio Jėzaus atvaizdas randamas Priscilos katakomboje, oloje, kurioje nuo II-ojo amžiaus pabaigos iki IV a. buvo laidojami krikščionys. Ši katakomba žymi dėl savo puikiai išsilaikiusių sienų ir paveikslų ant lubų, įskaitant ir kolekciją, įkvėptą biblinių motyvų. Kartu su Senojo Testamento vaizdais, freskos Graikų kambaryje pasakoja istorijas iš Naujojo Testamento, žinoma, įskaitant Jėzaus gimimą. Priscilos katakomboje taip pat galimai vaizduojamas seniausias angelas meno istorijoje.

Bizantija

Kiek vėliau po savo debiuto freskoje, Madona su kūdikiu pateikti kaip enkaustinis (tapyba vašku) ir temperinis (tapyba kiaušinio tryniu) piešiniai. Išdrožinėtos medinėse plokštelėse, šios Romos katalikų ikonos dažnai vaizduoja liūdną Marijos, laikančios rankose Jėzų, veidą. Juos, sėdinčius soste, dažniausiai supa vienodai svarbūs angelai ir šventieji.

Viduramžių Europa

Viduramžiais menininkai perėmė bizantiškąją ikonų estetiką ir pritaikė ją kurdami savo tapybos ant panelių stilių.

Renesansas

Ankstyvasis itališkasis Renesansas. Penkioliktame amžiuje italų tapytojai ir braižytojai pradėjo eksperimentuoti su realizmu savo darbuose. Tai paskatino ankstyvąjį Renesansą, šviesos amžių menui, trukusį nuo 1400-ųjų iki 1490-ųjų. Šiuo laikotarpiu menininkai atsigręžė į senovę, taip sukurdami kūnus, budinančius klasicizmo interesus.

Šiaurietiškasis Renesansas. Itališkieji idealai pamažu skynėsi kelią per visą žemyną, taip duodami pradžią šiaurės Renesansui. Įsikūręs šiaurės vakarų Europos valstybėse (Nyderlanduose ir Belgijoje), Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje, šis judėjimas perėmė itališkojo Renesanso pagarbą realistiškam piešiniui.

Vėlyvasis Renesansas. Vėlyvojo Renesanso metu (nuo 1490 m. iki 1527 m.) Mikelandželas, Leonardas da Vinčis, Rafaelis ir kiti italų menininkai vėlgi pakėlė realizmą į neregėtas aukštumas.

Mogolų imperija

Madona su kūdikiu pasirodė ne tik vakariečių meno kūriniuose - ji tapo mūza ir Mogolų piešiniuose. Kodėl klasikinės krikščioniškosios figūros pasirodė indo-islamiškame mene? Pasak Metropoliteno meno muziejaus, XVI a. „nemažai krikščioniškų subjektų buvo nukopijuoti indų menininkų iš iliustruotų biblijų, paveikslų ir spaudų, kurie į Mogolų žemes pateko iš Jėzuitų ordino karių ir europiečių pirklių.“ Priduriama, kad pačios figūros vaizduojamos ir Korane, ir Islame.

Neoklasicizmas Prancūzijoje

Ši ikonografija išliko populiari ir neoklasicizmo klestėjimo laikotarpiu, kurį įkvėpė klasicistų susitelkimas į žmogų ir balanso pojūtis. Viljamas-Adolfas Bogoro siekė modernizuoti senuosius atvaizdus, tokius kaip Madona ir kūdikis, kuriuos jis įsivaizdavo kaip stilizuotas XIX a.

Modernusis ir šiuolaikinis menas

XIX a. sandūroje Amerikoje gimusi, tačiau Paryžiuje kūrusi impresionistė Mary Cassatt subtiliai pakeitė tradicinę Madoną su kūdikiu į „Motiną su kūdikiu“ („The Oval Mirror“). Iš pirmo žvilgsnio, šis žavus kūrinys atrodo kaip ir daugelis kitų Cassatt motiniškų portretų. Šis paveikslas išsiskiria tuo, kad jame yra keletas diskretiškų nuorodų. Pasak Metropoliteno meno muziejaus aiškinimo, „moters dievinantis žvilgsnis ir švelnus berniuko veidas bei „kontrapposto“ pozicija tarsi nukreipia į italų Renesanso Mergelės ir Vaiko vaizdus. Sekdami Cassatt pėdomis, moderniojo ir šiuolaikinio meno kūrėjai perėmė ir pakeitė Madonos ir kūdikio konceptą.

1942-aisiais Marcas Chagallas sukūrė „The Madonna of the Village“, svajingą paveikslą, kuriame Marija ir Jėzus klajoja fantazijose. 1949-aisiais Salvadoras Dali sulaužė įprastą ikonografiją su „The Madonna of Port Lligat“.

Paveikslas „Mergelė Marija ir Kūdikis su angelais“: analizė ir simbolika

Nežinomo XV a. Šiaurės Italijos (Lombardijos?) meistro darbas „Mergelė Marija ir Kūdikis su angelais“ yra išskirtinis pavyzdys. Spėjama, kad jį apie 1430 m. galėjo nutapyti vėlyvosios gotikos laikotarpiu kūręs Steponas Veronietis (1379-apie 1438 m.), tačiau taip pat sutinkama, jog aptariamas kūrinys smarkiai skiriasi nuo kitų Stepono Veroniečio darbų. Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdas, nutapytas tempera ant medinės lentos, šiuo metu saugomas Vorčesterio meno muziejuje (Masačusetsas, JAV).

Taigi, paveikslo sukūrimo istorija gana skurdi, tačiau atvaizdo turinys labai turtingas. Jame galima įžvelgti kelias pagrindines temas (Mergelė Marija su Kūdikiu ir Mergelė Marija rožių sode) bei daugelį potemių, kurios skleidžiasi žvelgiant į atskirus paveikslo dėmenis ir analizuojant jų tarpusavio santykius.

Paveikslo kompozicija ir angelų vaidmuo

Paveikslo plokštuma padalyta į dvi erdves - apatinę, žemišką, ir viršutinę, dangišką. Tobulas dieviškas pasaulis (dangus) ir jo gyventojai, kaip buvo įprasta viduramžių tapyboje, vaizduojamas auksiniame fone, tamsesnė ir margesnė apatinė erdvė - tai žmonių pasaulis. Abu pasaulius jungia po visą erdvę sklandančios dvasinės būtybės - angelai, vieningai šlovinantys Dievą: vieni gieda arba studijuoja giesmių tekstus (repetuoja), kiti groja arfa, liutne ar trimitu, treti bendrauja ir renka rožių žiedlapius, dar kiti rožių žiedus skraidina į dangų. Visa ši angelų bendrija ir jų veikla kuria jaukią idilišką atmosferą.

Dangiškieji pasiuntiniai supa Dievo Motiną ir Kūdikį, kildami iki pat Dievo Tėvo, kuris iš aukštybių laimina Mergelę Mariją ir siunčia jai Šventąją Dvasią. Šventosios Dvasios atsiuntimas ir džiaugsmingų angelų gausybė vaizduojama ir kituose Mergelės Marijos gyvenimo siužetuose. Per Apreiškimą Mergelė tampa nėščia Šventosios Dvasios veikimu, kuris pavaizduotas taip pat, kaip ir mūsų aptariamame paveiksle. Šį slėpinį primena ir angelo pasveikinimo žodžiai, ištarti Švč. Mergelei Marijai. Jie gotišku šriftu įrašyti Marijos aureolėje: „Ave Maria gratia plena. Dominus tecum.“ (Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi.) (Lk 1, 28) Jėzui gimstant „gausi dangaus kareivija garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (plg. Lk 2, 13-14) Toliau būtų galima mąstyti apie Mergelės Marijos vaidmenį šiuose įvykiuose, jos kilnų „žemišką“ pašaukimą būti „malonės pilnąja, Viešpaties tarnaite, Jo rūmu, Jo tabernakuliu ir Jo Motina“.

Gėlių simbolika paveiksle

Tačiau galima į paveikslą žvelgti ir kitaip, labiau „vasariškai“, tarsi gulint gėlėtoje pievoje ir į dangų žiūrint pro svyrančius gėlių žiedus: kokie jie? ką primena? Dauguma gėlių, net ir tų, kurios auga Lietuvoje, yra arba galėtų būti Marijos simboliai, įkūnijantys jos būdo savybes ar dorybes. Tačiau labiausiai Marijai tinka rožė ir lelija. Šių gėlių tapatinimas su Mergele Marija paremiamas Šventojo Rašto eilute iš Giesmių giesmės: „Aš esu Šarono rožė, slėnių lelija.“

Aptariamo atvaizdo leitmotyvas yra rožės. Angelai į dangaus aukštybes skraidina baltus ir raudonus rožių žiedus. Balti simbolizuoja tyrumą, o raudoni - iš meilės pralietą Kristaus kraują. Rožėmis ir kitomis smulkiomis gėlelėmis išaustas visas „žemiškasis“ paveikslo pasaulis.

Vienas iš keturių Bažnyčios Tėvų, šv. Ambraziejus, yra užrašęs legendą, pasak kurios iki žmonijos nuopuolio visos rožės buvusios be spyglių. Spygliai ant šio meilę išreiškiančio augalo atsirado tik nusidėjus. Kadangi Marija buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, ji gali būti vadinama rože be spyglių. Kitoje legendoje pasakojama, kad Mariją paėmus į dangų, apaštalai išvydo rožių pilną jos karstą.

Be rožių šiame žemišką rojų primenančiame sode vaizduojamos ir kitos - laukų ir pievų - gėlės, „augančios“ paveikslo apačioje. Dėl savo smulkumo jos sunkiai atpažįstamos, tačiau atrodo, kad tarp jų yra džiugioji saulutė, nuolankioji pakalnutė, kvapioji našlaitė, išreiškianti kuklumą, galbūt ir kokia nors lelijų rūšis. Geriausiai įžiūrimi dangaus spalvos žibučių žiedai ir jų trigubi lapai, simbolizuojantys Švč. Trejybę. Viskas persmelkta žydėjimo.

Siužetas, kuriame Mergelė Marija su Kūdikiu ant rankų sėdi apsupta rožių, buvo labai populiarus Viduramžių kultūroje. Jis apdainuotas Marijai skirtuose himnuose, vaizduotas vėlyvosios gotikos ir ankstyvojo Renesanso dailėje (bene žymiausi - XV a. vokiečių meistrų Martino Šongauerio (Martin Schongauer) ir Štefano Lochnerio (Stefan Lochner) tapyti paveikslai). Augmenijos gausa Marijos aplinkoje nėra atsitiktinė: tai nuoroda į Mergelę kaip į hortus conclusus - uždarą sodą, minimą Giesmių giesmėje: „Mano sesuo sužadėtinė yra uždaras sodas. Uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis.“

Marijos ir Kūdikio santykis

Nuo paveikslo pakraščių grįžkime į centrą, kuriame vaizduojami du asmenys - Dievo Motina ir Kūdikis. Iškart pastebime, koks neįprastas ir keistas judviejų santykis. Marija pavaizduota kaip jauna melancholiška mergina, šiek tiek palenkta galva, paskendusi savo mintyse. Jėzaus ir Marijos žvilgsniai nesusitinka. Kūdikis Jėzus klausiančiu žvilgsniu ir dešinės rankos gestu kreipiasi į savo Motiną, kuri, regis, nujaučia daugiau nei dieviškasis Kūdikis, saugiai įsitaisęs ant jos kelių.

Marija žvelgia į tolį, tarsi į ateitį, rankoje laikydama raudoną rožę - Kristaus kančios simbolį. Tai vienas iš tų atvaizdų, kuriame susipina praeitis, dabartis ir ateitis. Dabarties akimirka - buvimas su Kūdikiu - yra apipintas prisiminimais apie Jo nepaprastą gimimą bei nuorodomis į Jo būsimą kančią. Visa tai telpa išmintingojoje Marijoje, kuri „visus įvykius laikė savo širdyje“ (plg. Lk 2, 19).

Kaip šis atvaizdas galėtų sietis su Marijos Dangun Ėmimo iškilme, kurią švęsime rugpjūčio 15-ąją? Ką bendra turi šis liūdesio persmelktas Marijos žinojimas su didingu išaukštinimu gyvenimo pabaigoje, su tuo, jog „Marija yra tobuliausiai atpirktas žmogus“? Tikslaus atsakymo nėra, kaip ir nėra tikslaus Marijos gyvenimo pabaigos pasakojimo.

Mergelės Marijos atvaizdai Lietuvos sakraliniame mene

Lietuvoje Mergelės Marijos atvaizdai užima ypatingą vietą. Daugybė bažnyčių ir šventovių saugo garbinamus Marijos paveikslus ir skulptūras, kurie liudija gilų tikėjimą ir meno istoriją.

Aušros Vartų Dievo Motina

Aušros Vartų koplyčia yra viena seniausių ir svarbiausių piligrimystės vietų Lietuvoje. XVIII a. pabaigoje lietuviams ir lenkams ji tapo kovos už laisvę ir valstybingumą simboliu. Vilniečiai Aušros Vartų Mariją gerbė kaip miesto globėją. Šv. Jonas Paulius II kalbėjo, kad „šie Vartai tapo ypatinga susitikimų su Kristaus ir Bažnyčios Motina, viso krašto tikinčiųjų vienybės vieta. Gotikinio stiliaus Aušros vartai yra vieninteliai išlikę XVI a. statytos Vilniaus gynybinės sienos vartai.

Gailestingumo Motinos paveikslas iš pradžių buvo įtaisytas lauke ant vartų šalia išorinėje pusėje kabėjusio „Pasaulio Išganytojo“ atvaizdo. XVII a. į Vilnių atvykę basieji karmelitai gynybiniame vartų bokšte pastatė koplyčią ir į ją perkėlė žmonių gerbiamą paveikslą. Iš pradžių į koplyčią buvo galima patekti tik iš vienuolyno sodo, o pasauliečiai meldėsi lauke. Galerija maldininkams buvo pastatyta XVIII a. pabaigoje, o XIX a. viduryje įėjimas į koplyčią tapo atviras visiems tikintiesiems. Marijos paveikslas nutapytas XVII a. pradžioje ant ąžuolinių lentų skydo pagal Nyderlandų dailininko Martino de Voso pavyzdį. Tai vienas iš nedaugelio Marijos paveikslų be Kūdikio. 1927 m. Aušros Vartų koplyčia įtraukta į Europos Marijos šventovių tinklą, jungiantį 20 svarbiausių Europos Marijos šventovių.

Vilniaus arkikatedros Sapiegų Madona

Katedroje buvo įrengta 11 koplyčių, o šiandien melstis pritaikytos šešios. Dešinėje navoje esančioje Goštautų koplyčioje gerbiamas Šv. Mykolo Dievo Motinos, arba Sapiegų Madonos, paveikslas, dėl daugybės tikinčiųjų patiriamų malonių 1750 m. karūnuotas popiežiaus palaimintomis karūnomis.

Remiantis istoriniais raštais, šis paveikslas stebuklais ir malonėmis pradėjo garsėti XVI a. Tada jis priklausė pranciškonams ir kabėjo Bernardinų bažnyčioje. XVII a. pradžioje LDK didiko Leono Sapiegos prašymu ir iniciatyva paveikslas perkeltas į naujai pastatytą Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią - Sapiegų šeimos mauzoliejų. Čia atvaizdas dar labiau išgarsėjo malonėmis, patirti stebuklai buvo aprašyti ir XVII a. pabaigoje išleisti atskira knyga. 1750 m. rugsėjo 8 d. Sapiegų Dievo Motinos paveikslas, nors ir stipriai apgadintas, buvo išsaugotas per XVII a. Vilniaus gaisrą ir karus su Maskva. XX a pabaigoje atliekant paveikslo rekonstrukciją paaiškėjo, kad iš smarkiai apdegusio paveikslo buvo paimta tik centrinė lenta su Dievo Motinos veidu. Ši lenta buvo įstatyta į naują medinį pagrindą ir pritapyta nauja kompozicija, tikriausiai pakartojant senąją. Kadangi paveikslas priklausė bernardinių vienuolynui, iš abiejų Dievo Motinos šonų pavaizduoti šios vienuolijos globėjai - šv. Pranciškus Asyžietis dešinėje ir šv. Klara kairėje. 1948 m. uždarius Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, paveikslas perduotas Šventosios Dvasios bažnyčiai, o vėliau laikomas Vilniaus dailės muziejaus saugyklose. Šiuo laikotarpiu dingo paveikslą puošę juvelyriniai dirbiniai, karūnos.

Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios Dievo Motina su Kūdikiu

Bažnyčios altoriuose iki jos uždarymo kabojo 11 paveikslų su aptaisais, kurie liudijo apie malones, teikiamas tikintiesiems per šiuos paveikslus. 1991 m. grąžinus bažnyčią tikintiesiems, šventovė buvo atnaujinta ir sugrąžinti kai kurie jai priklausę paveikslai. Bažnyčios kairiajame šoniniame altoriuje gerbiamas karmelitams priklausęs aptaisais puoštas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, o kitoje pusėje, dešiniajame altoriuje, kabo taip pat vertingas XVII a. paveikslas, vaizduojantis Dievo Motiną, Skaistyklos Sielų Gelbėtoją ir karmelitų pamaldumą Marijai. Karmelitai Švč. Mergelę Mariją laikė tobulo maldos gyvenimo pavyzdžiu, rodančiu kelią pas Dievą. Lietuvoje karmelitai ypač skleidė maldos už mirusiuosius praktiką, susietą su pamaldumu Dievo Motinai. To meto religinėje vaizduotėje svarbią vietą užėmė skaistykla, kurioje mirusieji prieš amžinąjį gyvenimą apvalomi nuo ydų ir trūkumų.

Lukiškių Dievo Motinos ikona

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas dominikonų bažnyčioje stebuklais garsėjo nuo XVII a. pabaigos. Šią ikoną iš karų su Rusija parvežė LDK artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis. Atsidūrusi pas Lukiškių dominikonus ikona pradėjo garsėti malonėmis. Stebuklai aprašyti 1737 m. Sovietmečiu manyta, kad stebuklingoji ikona yra pradingusi, tačiau paaiškėjo, kad ji saugoma kitoje upės pusėje esančioje Šv. Rapolo bažnyčioje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ikona sugrąžinta į Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, o pati bažnyčia sugrąžinta dominikonams. Čia įsteigtas Baltarusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos dominikonų generalinio vikariato centras.

Baltoji Madona (Nėščios Mergelės Marijos statula)

Baltoji Madona, arba Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo statula, mieste malonėmis garsėjo nuo XVIII a. Tuomet ji stovėjo vienuolyno salėje, kur buvo priimami lankytojai. Marija vaizduojama besilaukianti, kaip aprašyta Apreiškime Jonui. Greičiausiai tai ir lėmė, kad Baltoji Madona gerbiama kaip šeimos sergėtoja, nedarnių šeimų taikytoja ir šeimų, negalinčių susilaukti vaikų, užtarėja bei negimusių kūdikių globėja. 1864 m. carui uždarius vienuolyną Marijos statula buvo paslėpta užtinkuojant ją nišoje. 1935 m. pranciškonai statulą pernešė į Šv. Lauryno koplyčią. Sovietmečiu statula vėl buvo užtinkuota koplyčios nišoje ir niekas neįtarė, kas paslėpta valstybės archyvo sandėlio sienoje.

Šv. Kryžiaus bažnyčios Dievo Motinos paveikslas

Dievo Motinos Ligonių Sveikatos, arba Švč. Mergelė Marijos Snieginės, paveikslas mena brolių bonifratrų laikus. Tiksli paveikslo atsiradimo istorija nėra žinoma, tačiau apie jį jau rašoma XVIII a. viduryje bažnyčios inventorizacijos dokumentuose.

Modernus požiūris: Mariana Preindlsberger Stokes „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“

Gruodžio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia nuostabiai švelnus „Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu“ paveikslas, nutapytas 1907-1908 metais Ragūzoje prie Adrijos jūros (tuometinė Dalmatija, iš dalies priklausiusi Austrijos-Vengrijos imperijai, dabartinė Kroatija).

Dailininkės Mariana Preindlsberger Stokes kūryba

Mariana Preindlsberger Stouks gimė 1855 metais Grace (Graz), Austrijoje. Dailę ji studijavo Miunchene, o laimėjusi stipendiją - Prancūzijoje, kur itin domėjosi realistine tapyba. 1884 metais Mariana ištekėjo už anglų peizažisto Adriano Skoto Stoukso (Adrian Scott Stokes). Vaikų sutuoktiniai neturėjo, tad tapydami keliavo po Europą, kol galiausiai apsistojo Anglijoje, Sent Aivso (St. Ives) menininkų kolonijoje.

XIX a. paskutinįjį dešimtmetį Mariana susidomėjo Prerafaelitų judėjimu, kurio nariai įkvėpimo sėmėsi iš Italijos ankstyvojo renesanso menininkų kūrybos. Kaip daugumos šios srovės menininkų, jos kūryboje ėmė dominuoti religinis, portretinis ir istorinis žanras, kruopšti, detali vaizduosena, paremta natūros studijavimu ir stilizacija, biblinių temų sudabartinimu. Mariana Stouks laikoma viena svarbiausių Viktorijos laikų menininkių moterų Anglijoje, jos darbai ne kartą eksponuoti Londono Karališkojoje akademijoje. Tapytoja mirė 1927 m. Dailininkė gyveno ir tapė tuo laikotarpiu, kai net ir religinėje dailėje, nuo seno sekančioje Tradicija, įsivyravo subjektyvizmas, asmeninis požiūris į objektyvias Bažnyčios tiesas ir dogmas.

Paveikslo „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ interpretacija

Dailininkė Mariją vaizduoja kaip jaunutę, paaugliško veido drovią merginą. Jos atvaizdas ne apibendrintas, idealizuotas, bet itin tikroviškas, portretiškas, mat tapytoja modeliu pasirinko vietinę merginą - kiek platoka nosimi, su duobute smakre, tačiau labai išraiškingų, švelnių ir… liūdnų akių. Marijos glėbyje, paguldytas ant kelių, guli Kūdikėlis Jėzus - taip pat portretiškas, apvalainų, kūdikiškai minkštų bruožų. Kaip ir Marija, Jis žvelgia tiesiai į žiūrovą, iškelta kaire ranka tarsi laimindamas mus. Kūdikėlis tvirtai suvystytas į baltus vystyklus, o Jo pečius ir galvą gaubia permatomas plonytis šydas, prilaikomas grakščių Marijos pirštų.

Marijai ant krūtinės esančiame aukso gijų siuvinėjimo ornamente, kaip kad dažnai moterų liaudies kostiumuose, yra užkoduoti Įsčių (S formos riestės ir nuo jų besileidžiantis trikampis) bei Gyvybės medžio (žiedais apsipylusios šakelės tarp jų) simboliai, kurie šiame konkrečiame kūrinyje tampa vienu iš pagrindinių prasminių akcentų. Sakoma, kad Rojuje augančio Gyvybės medžio vaisius gali padaryti žmogų nemirtingą. Čia gi pati Marija yra tas Gyvybės medis, nes jos įsčiose per tikėjimo fiat - „tebūna“ - buvo pradėtas ir subrandintas amžinojo Išganymo Vaisius - Jėzus Kristus. Įsčių simboliką sustiprina ir Kūdikėlį gaubiantis „paslapties šydas“, tarsi saugantis šį didį Įsikūnijimo slėpinį - Žodį, tapusį Kūnu, kad gyventų tarp mūsų (Jn 1, 14). „Tikrasis Gyvybės medis nėra toli nuo mūsų, kažkur prarastame pasaulyje. Jis pastatytas mūsų viduje - ne tik kaip paveikslas ir ženklas, bet realiai. Jėzus, kuris yra Gyvybės medžio vaisius, pats Gyvenimas, tapo toks mažas, kad savo rankomis galime Jį apglėbti.“

„Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“ (Lk 2, 10-11) Luko evangelijos dvasioje Kalėdos dažnai būna persmelktos džiugesio gaida, tačiau šiame paveiksle to nėra. Marijos ir Kūdikėlio veiduose - švelnumas, meilė, bet ne džiaugsmas - veikiau santūri rimtis ir nuolankumas Dievo valiai. Šią nuotaiką išskleidžia fone pavaizduotos erškėčių šakos ir kmynai. Erškėčiai - tradicinis Jėzaus Kančios simbolis, primenantis apie dygliuotų šakų vainiką, kuris kaip karališka karūna bus uždėtas Išganytojui Jam išjuokti per Poncijaus Piloto teismą. Sunkiau paaiškinti kmynų vaizdavimą. Tačiau vokiškai „kmynas“ yra „Kümmel“, fonetiškai tai skamba panašiai kaip „Kummer“ - sielvartas, širdgėla, liūdesys. Taigi, dailininkė paveiksle norėjo pabrėžti ne Kalėdų džiaugsmą, bet būsimą Jėzaus Kristaus Kančią bei Motinos Marijos, Jo atpirkimo dalininkės, skausmą bei sielvartą po Kryžiumi. Viešpaties atsiuntė mums savo Sūnų mirtingojo žmogaus - šio Kalėdų Kūdikėlio - pavidalu, kad per Jo Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą būtų ištesėtas mūsų Išganymo pažadas.

Benedikto XVI žodžiais: „Velykos teologijos požiūriu yra liturginių metų širdis, o Kalėdos - žmogiškiausia tikėjimo šventė, nes leidžia giliausiai pajusti Dievo žmogiškumą. Niekur kitur, kaip tik prie prakartėlės, taip nepajuntame, ką reiškia, kad Dievas panoro būti „Emanueliu“ - „Dievu su mumis“, Dievu, į kurį kreipiamės „Tu“, nes Jį sutinkame kaip kūdikį.“

tags: #mergele #su #kudikiu #angelai #paveikslas

• Orus senjorų gyvenimas Šiaulių rajone
• Tėvų vaidmuo moksleivių lytiniame auklėjime
• Vėtrės Antanavičiūtės-Meškauskienės darbai
• Paracetamolis ir nėštumas
• Moduliniai varteliai vaikams