Kiekvienam asmeniui galioja įpareigojimas elgtis taip, jog savo veiksmais nepadarytų žalos kitam asmeniui. Ši teisinė pareiga nustatyta kaip reikalavimas elgtis atitinkamu būdu arba kaip nurodymas tam tikru būdu nesielgti. Pagal Lietuvos teisę, visi asmenys privalo elgtis taip, jog būtų išvengta žalos padarymo. Deliktinė civilinė atsakomybė kyla, kai žmogaus veiksmai, kuriais jis sukėlė žalą kitam, buvo neteisėti. Neteisėtumas gali kilti iš teisės akto nuostatos pažeidimo arba iš bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau LR CK) numato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas veikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas neveikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (6.246 str.1d.). Kiekvienam asmeniui galioja įpareigojimas elgtis taip, jog savo veiksmais nepadarytų žalos kitam asmeniui. Šis bendras įpareigojimas (apibūdinamas kaip rūpestingumo pareiga) galioja visais atvejais - net jeigu tarp šalių nėra sutartinių teisinių santykių.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau LAT) konstatavo, jog veika yra neteisėta, jeigu asmuo pažeidžia teisės normose įtvirtintą bendrąją arba specialiąją teisinę pareigą. Teisinė pareiga gali būti nustatyta kaip reikalavimas elgtis atitinkamu būdu arba kaip nurodymas tam tikru būdu nesielgti. Šią generalinio delikto doktriną ir vadinamąją rūpestingumo pareigą (angl. duty of care) Lietuvos teisės sistema perėmė iš Prancūzijos. Civilinė atsakomybė atsiranda tuomet, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Toks asmens elgesys laikomas neteisėtu. Kaltė civilinėje teisėje suprantama objektyviai, kaip žalą sukėlusio asmens elgesio išorinis vertinimas pagal objektyviuosius elgesio standartus. Svarbiausia nustatyti ar elgesys atitinka jau minėtuosius objektyvius elgesio standartus - elgtis atidžiai, rūpestingai, apgalvotai, įvertinus galimą riziką. Atidumo ir rūpestingumo pareigą pažeidęs asmuo privalo atsakyti už savo poelgį bei atlyginti padarytą žalą.
Šie teisiniai principai yra pamatas ir sprendžiant dėl nepilnamečių, kurių elgesys neatitinka visuomenės normų arba kelia pavojų, ugdymo ir socializacijos poreikio specializuotose įstaigose.
Lietuvoje nepilnamečių, kuriems reikalinga speciali priežiūra ar auklėjimas, įstaigos evoliucionavo per ilgą laikotarpį, keisdamos pavadinimus ir funkcijas. Lietuvoje 1900 metais Vėliučionių dvare buvo atidaryta pataisos darbų kolonija, į kurią buvo perkeliami 10-16 metų berniukai iš Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijų.
1918-1940 metais veikė auklėjimo ir drausmės įstaigos, į kurias buvo siunčiami 10-17 metų nepilnamečiai nusikaltėliai ir laikomi ne ilgiau kaip iki 21 metų amžiaus. Šiuo laikotarpiu taip pat veikė specialiosios mokyklos. Specialioji mokykla berniukams veikė Kalnaberžėje (įkurta 1925 metais), Jurdaičiuose (įkurta 1931 metais), o mergaitėms - Krakių vienuolyne (įkurta 1926 metais).
Šių įstaigų auklėtiniai dirbo 8-9 valandas per parą, daugiausia žemės ūkio darbus, ir buvo mokomi amato, pavyzdžiui, batsiuvio, kalvio, mūrininko, staliaus, siuvėjo. Bendruoju lavinimu buvo mažai rūpinamasi.

SSRS okupacijos metais veikė trys tipų specialiosios mokyklos, kurios buvo atskirtos berniukams ir mergaitėms:
Sprendimą siųsti nepilnametį į specialiąją mokyklą priimdavo rajono (miesto) nepilnamečių reikalų komisija arba liaudies teismas.
Lietuvoje laisvės atėmimo bausme nuteistiesiems skirtos specialaus režimo įstaigos iki 2002 metų vadintos auklėjimo darbų kolonijomis. Pagal Pataisos darbų kodeksą (1971 metais), auklėjimo darbų kolonijos buvo bendrojo režimo ir sustiprintojo režimo.
Bendrojo režimo auklėjimo darbų kolonijoje bausmę atliko vyriškos lyties nepilnamečiai, pirmą kartą nuteisti laisvės atėmimu, ir visos nuteistosios nepilnametės. Nuo 1996 metų mergaitės laisvės atėmimo bausmę atlieka Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos specialiame sektoriuje.
Sustiprintojo režimo auklėjimo darbų kolonijoje bausmę atliko vyriškos lyties nepilnamečiai, anksčiau nuteisti ir atlikę laisvės atėmimo bausmę, taip pat perkeltieji iš bendrojo režimo auklėjimo darbų kolonijos už piktybiškus režimo pažeidinėjimus. Gerai besielgiantys nuteistieji galėjo būti paliekami kalėti auklėjimo darbų kolonijoje iki jiems sukaks 20 metų.
Pagal Bausmių vykdymo kodeksą (2002 metai, įsigaliojo 2003 metais) laisvės atėmimo bausmę nepilnamečių pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją ir lengvąją grupes. Nepilnamečių pataisos namų teritoriją sudaro vienas nuo kito izoliuoti 4 sektoriai: pataisos namai (gyvena ir mokosi nuteistieji nepilnamečiai), tardymo izoliatorius (kalinami nepilnamečiai, kuriems pritaikyta kardomoji priemonė - suėmimas, taip pat).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dauguma specialiųjų mokyklų buvo pertvarkyta į specialiuosius vaikų globos namus, 1995 metais - į specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus, o 2008 metais - į vaikų socializacijos centrus, priklausančius Švietimo ir mokslo ministerijai (nuo 2019 metų - Švietimo, mokslo ir sporto ministerija).
Socializacijos centre vaikams teikiamas pagrindinis ir vidurinis išsilavinimas, ikiprofesinis mokymas, vykdoma kultūrinė, meninė, pažintinė, kūrybinė, sportinė, praktinė, socialinė veikla. Į socializacijos centrą vaikas atiduodamas iki 3 metų (arba iki jam sukaks 18 metų) pagal Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo (2007 metai, įsigaliojo 2008 metais, naujos redakcijos 2011, 2021 metais) taikomą vidutinės priežiūros formą.
Vaikas gali būti siunčiamas sukakęs 14 metų arba nesukakęs 14 metų (kai jo elgesys kelia realų pavojų kitų žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui). Šiuolaikiniai socializacijos centrai siekia ne tik izoliuoti, bet ir integruoti nepilnamečius į visuomenę, suteikiant jiems reikalingų žinių ir įgūdžių.

Mergaičių specialiojo ugdymo ir socializacijos įstaigos, nors ir keisdamos pavadinimus bei veiklos pobūdį, nuolat egzistavo Lietuvos švietimo ir teisinėje sistemoje. Šių įstaigų paskirtis buvo ir yra užtikrinti specialų ugdymą, auklėjimą bei socializaciją nepilnametėms, kurioms dėl įvairių priežasčių reikalinga padidinta priežiūra ar teisinė intervencija. Žemiau pateikiama istorinė mergaičių specialiojo ugdymo įstaigų apžvalga:
| Laikotarpis | Įstaigos tipas | Mergaičių vieta/režimas | Amžiaus grupės (nepilnamečiams) | Pagrindinis dėmesys |
|---|---|---|---|---|
| 1918-1940 | Auklėjimo ir drausmės įstaigos, Specialiosios mokyklos | Krakių vienuolynas (nuo 1926 m.) | 10-17 m. (laikomi iki 21 m.) | Amatai, žemės ūkio darbai |
| SSRS okupacijos metai | 3 tipų specialiosios mokyklos | Atskiri skyriai/mokyklos berniukams ir mergaitėms | 11-14 m. (bendrojo lavinimo); 12-16 m. (protinę negalią turintiems); 14-18 m. (profesinės technikos) | Švietimas, profesinis mokymas |
| Iki 2002 m. | Auklėjimo darbų kolonijos | Visos nuteistosios nepilnametės (nuo 1996 m. Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos specialiame sektoriuje) | Nepilnamečiai | Bausmės atlikimas, auklėjimas |
| Nuo 2003 m. | Nepilnamečių pataisos namai | Mergaitėms numatytos specialiosios vietos (nors tekstas detaliau nenurodo išskirtinai mergaitėms skirtų) | Nepilnamečiai | Bausmės atlikimas |
| Nuo 2008 m. | Vaikų socializacijos centrai | Integruotai, atiduodami vaikai (nenurodant lyties atskirties, ugdomi bendruose centruose) | Iki 18 m., siunčiami nuo 14 m. (arba jaunesni, jei kelia pavojų) | Pagrindinis ir vidurinis išsilavinimas, ikiprofesinis mokymas, socialinė veikla |
tags: #mergaiciu #specialiojo #auklejimo #istaiga