Martyno Vainilaičio Eilėraščiai Vaikams: Spalvų, Kvapų ir Garsų Simfonija
Martyno Vainilaičio poezija vaikams - tai ne tik gražūs, skambūs tekstai, bet ir puikus būdas ugdyti vaiko kūrybiškumą, gerinti atmintį ir turtinti žodyną. Poezija atskleidžia kalbos žodžio turtingumą. Ketureiliai dažnai sukelia įvairių emocijų, sužadina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraštis - galinga emocinės išraiškos priemonė. Poezijoje slypi tiek jausmų ir išgyvenimų, suteikiančių vaikams galimybę geriau suvokti savo patiriamus jausmus, juos įvardinti, geriau suvokti aplinkinių žodžiais neišreikštas emocijas. Eilėraščių įsiminimas ir jų deklamavimas naudingi vaiko atminčiai ir pažinimo funkcijoms lavinti. Daugelyje eilėraščių slypi kur kas daugiau nei tik eiliuotas, skambus tekstas. Juose atskleidžiamas tam tikras kultūrinis ar istorinis kontekstas.
Poetinio Kūrybos Kelias ir Palikimas
Rašytojo fondas pradėtas kaupti 1971-aisiais. M. Vainilaitis yra padovanojęs savo jaunystės metų fotografijų, laiškų, rašytų poetams L. Zitkevičiui, Vytei Nemunėliui, rašytojui V. Tamulaičiui, taip pat fotografijų iš kelionės po Švediją 1974 metais, iš susitikimo su Bern. Brazdžioniu Vilniuje 1989-aisiais. Rinkinyje yra poeto knygų su autografais.
Knygos su Autografais
- „Kaulo bobos apžavai“ (Vilnius, 1999)
- „Abėcėlė“ (Vilnius, 2000)
- „Bruknelė“ (Vilnius, 1991)
- „Gegutės šaltinis“ (Vilnius, 1988)
- Spalvoti nykštukai (Vilnius, 1986)
- „Triušiukai“ (Vilnius, 1985)
- „Juokų maišelis“ (Vilnius, 1983)
- Kiškių pilaitė (Vilnius, 1978)
- „Nupiešiu Tėvynę“ (Vilnius, 1975)
- „Dundulis dunda“ (Vilnius, 1969)
- „Pramuštgalvis beždžioniukas“ (Vilnius, 1964)
2006 m., po poeto mirties, jo žmona Sofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė muziejui perdavė poeto asmeninius daiktus ir archyvą: kūrybinius rankraščius, laiškus, nuotraukas, knygas, dokumentus. Pirmiausia muziejų pasiekė rašytojo antikvarinis rašomasis stalas, kėdė ir visi ant stalo stovėję daiktai, kuriais jis naudojosi savo darbo kambary, bute Vilniaus senamiestyje. Tai - stovas su įvairiaspalviais tušiniais, stalinė lempa, didžiulė kriauklė, originali pasaga, mažytis angelo sargo paveikslėlis.
Poeto fototeka papildyta unikaliomis nuotraukomis, darytomis įvairiu jo gyvenimo laikotarpiu. Seniausia nuotrauka - iš 1943 m., joje būsimasis poetas nusifotografavęs su gimtojo Mergežerio pradinės mokyklos mokiniais ir mokytoju Anicetu Imbrasu. Mokyklinius metus mena dar dvi nuotraukos - Senosios Varėnos gimnazijos II klasės mokiniai (1947 m.) ir Griškabūdžio vidurinės mokyklos vienuoliktokai su mokytojais (1953 05 15). M. Vainilaičio studijų metai taip pat įamžinti keliose nuotraukose. Studijavo rašytojas ne bet kur, o Valstybinės konservatorijos teatriniame fakultete. Viena įdomiausių nuotraukų - 1954 m. su dėstytoja I. Vaišyte nusifotografavę I kurso studentai: M. Vainilaitis, R. Karvelis, A. Žekas, R. Butkevičius, M. Pateko į muziejų ir pirmieji M. Vainilaičio eilėraščių sąsiuviniai.
Pirmieji Eilėraščių Sąsiuviniai
- Pirmasis pavadintas „Pirmieji želmenys“ (1950-1951 m.). Eilėraščiai jame surašyti dailyraščiu violetiniu rašalu, pavadinimai - spalvotais pieštukais, kaligrafiškai apipavidalinti, po kiekvienu - parašymo data.
- Antrasis pavadintas „Eilėraščiai. 1952-1953-1954“, jame yra skyrius „Tulžis ir stikliukas“, kurio eilėraščiuose pasišaipoma iš girtuoklystės.
- Eilėraščiuose, rašytuose 1956 m. Kapsuke, atsispindi pasipriešinimo sovietizacijai nuotaikos. Kituose sąsiuviniuose eilėraščiai gausiai taisyti, perrašinėti.
- Yra dienoraštinių įrašų apie pašaukimą bei pirmuosius meilės jausmus, patirtus gyvenant provincijoj, dirbant Kapsuko dramos teatre.
- Sąsiuvinyje „Eilėraščiai vaikams. Vilnius. 1961. VI. 20“ galime stebėti kūrybinio proceso vyksmą - eilėraštis „Negriukas“ perrašytas penkis kartus, „Kelmas išminčius“, „Kosmonautas“ turi po tris variantus.
- Bandė poetas rašyti ir satyrinius eilėraščius, jiems skirtas sąsiuvinis „Satyra ir humoras. Vilnius. 1961. VI. 20“.
Pirmoji M. Vainilaičio knyga - eilių rinkinys „Vyturiai palydi plūgą“ pasirodė 1960 m. Keliolikos knygelėje išspausdintų eilėraščių rankraščius ir mašinraščius su redaktorės J. Degutytės taisymais poetas išsaugojo ir jie papildė muziejuje saugomą jo rankraštinį palikimą.
Labai vertingas eksponatas - M. Poeto santuoką, sūnaus Manto gimimą ir augimą atspindi nuotraukos, darytos 1961-1969 m. Tuo laiku buvo išspausdintos pirmos M. Vainilaičio eilių knygelės vaikams „Pupų pėdas“, 1963 m., „Grigo ratai“, 1964 m., „Varnėnų skudučiai“, poemėlė „Ežio namas“ 1967 m., S. Maršako, K. Čiukovskio pasakų vertimai. Eilėraščių knygelės „Varnėnų skudučiai“ juodraštis - 38 ranka ir mašinėle rašyti lapai yra išlikę. Keturi eilėraščiai, esantys juodraštyje, į knygelę nepateko. Legendinės poemėlės „Ežio namas“, pakartotinai leistos keturis kartus, turime ir rankraštį, sukurtą Palangoje 1965. IV. 4., ir mašinraštį su taisymais. Įdomu, kad rankraščio tekstas vietomis gerokai skiriasi nuo išspausdinto. Kai kurios siužeto vietos perdirbtos, išplėtotos.
Apie 1970 m. darytoje nuotraukoje - besišypsantis poetas, greta jo vaikai. Užrašas kitoje pusėje skelbia: M. Vainilaitis su Pauosupės vaikais, statant A. Matučio „Drevę“, 1969 m. ar 1970 m. vasarą. M. Vainilaitis draugavo su A. Matučiu. Jiedu apsikeisdavo laiškais. 1973 m. rašytame laiške A. Matutis linki poetui: žengti vaikų ratelyje, nes tai - didelė laimė. Tais pačiais metais M. Vainilaitis pradėjo dirbti „Genio“ žurnale. Tarp eksponatų yra jo, „Genio“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo, pažymėjimas. 1976 m. už eilėraščių rinktinę „Mano volungėlė“ M. Vainilaitis buvo apdovanotas respublikine premija. Diplomą, įamžinusį šį faktą, poetas saugojo tarp kitų svarbių dokumentų. Po rinktinės išleidimo M. Vainilaitis tapo laukiamas mokyklose, darželiuose, bibliotekose, įvairiose vaikų šventėse. Keliaudavo drauge su literatūrologu Jonu Linkevičium, aktorėmis. Nuotraukose užfiksuoti jo susitikimai su vaikais Kaune tuometiniuose J. Gagarino pionierių rūmuose, Sangrūdos vidurinėje mokykloje. Yra pluoštelis nuotraukų, darytų 1979 m. poetui atostogaujant Jaltoje. Čia jis nusifotografavęs „Pasakų pievelės“ parke greta išdrožtų personažų. Fotografė O. Pajedaitė 1984 m. yra įamžinusi poetą jo darbo kambaryje namuose, Vilniuje prie rašomojo stalo. M. Vainilaitis pasipuošęs, su švarku, pasirišęs kaklaraištį.
Reikšmingas įvykis poetui - A. Matučio premijos įteikimas 1989 m., užfiksuotas fotografo K. Bruzgelevičiaus. Fotografo A. Žižiūno nuotraukose - pirmas Bern. Brazdžionio apsilankymas Lietuvoje po 50 metų (1989 06 06). Bern. Brazdžionis (Vytė Nemunėlis) buvo mylimiausias M. Vainilaičio vaikystės poetas. 1989 m. M. Vainilaitis laišku kreipėsi į Los Andžele gyvenantį poetą ir jų susirašinėjimas peraugo į draugystę. Jis rūpinosi Vytės Nemunėlio rinktinės „Tėvų nameliai brangūs“ išleidimu, rašė jai „Palydimąjį žodį“. 1990 01 29 poetas lankėsi Stebeikėliuose - Bern. Brazdžionio tėviškėje (fotografavo V. Dulkė). Susirašinėjo M. Vainilaitis ir su kitu išeivijos poetu L. Žitkevičiumi. Spausdino jo eilėraščius „Genyje“, o iliustracijas L. Žitkevičiaus rinktinei „Su tėvelio kepure“ sukūrė S.
Pirmą kartą Vaikų literatūros muziejuje M. Vainilaitis su „Genio“ redakcijos darbuotojais lankėsi 1992 02 20. Nuo 1996 m. su Kauno vaikais poetas susitikdavo kiekvieną pavasarį, o 2001 m. rudenį muziejininkės aplankė poetą jo sodyboje Vaitakarčmio kaime. Z. Baltrušio nuotraukose poetas sėdi prie rašomojo stalo, žingsniuoja po saulės nutviekstą Ežio dvarą, pozuoja sėdėdamas mediniame soste. Paskutinis poeto apsilankymas muziejuje 2003 m. kovo 18 d. taip pat užfiksuotas Z.
M. Vainilaičio Poezijos Vaikams Analizė
Martyno Vainilaičio poezija vaikams pasižymi ypatingu gebėjimu perteikti pasaulį per juslinius potyrius: regą, klausą, skonį, uoslę ir lytėjimą. Šie potyriai susiję, papildo vienas kitą, taip sukuriant naują, išskirtinį poetinio kalbėjimo su vaiku būdą. Poetas vadinamas vaivorykštės spalvų poezijos kūrėju, kurio eilėraščiai ne tik skamba, bet ir švyti.
Kvapas ir Spalva Vainilaičio Poezijoje
Vainilaičio poezijoje kvapas „pažadina“ vaizdinius, prisiminimus, todėl yra tapatus spalvos sukeliamiems pojūčiams. Šis pasaulis nukreiptas į tėviškę, susijusią su ilgesiu ir nostalgija. Kvapas pažadina vaikystės ilgesį; šilai kvepia sakais, kadugio šakelė - vaikystės prisiminimais. Vainilaitis „atkuria tą pasaulį, kuris, metams slenkant, nesugrąžinamai dingsta su vaikystės mąstymo ir vaizduotės universumu“. Sakais kvepianti vaikystė yra išskirtinis Vainilaičio poezijos įvaizdis.
Spalvos ir kvapai ne tik perteikia, bet ir sustiprina akimirkos įspūdį. Poetas puikiai pažįsta gamtą ir į ją žvelgia lyg pro didinamąjį stiklą: spalvos ryškios, garsai skambūs, kvapai aštrūs, prisilytėjimai įsimintini. Kvapų pasaulis Vainilaičio poezijoje labai konkretus - tai gamtos pasaulis. Kvepia sodai, žiedais pasipuošusi obelėlė, gėlės ir žolynėliai: ramunės, aguonėlės, nasturtai, lelijos, purienos, puplaiškiai. Net kmynai ir rūgštynės.
Vainilaitis geba žaisti žodžiu „kvepia“, to pakanka, kad užuostume ir pajustume. Jam nereikia papildomų epitetų kvapui perteikti. Net eilėraštis „Pievų muzika“ perteikia kvapų ir spalvų visumą.
Strazdanotas berniukas Vainilaičio eilėraščiuose atbėga pakvipęs žiedais, uogomis, simbolizuodamas vaikystę. Vaikystė Vainilaičiui kvepia džiaugsmu, šventės jaukumu, tetų kepamu pyragu ar žolių arbata. Garuoja, kvepia žolių arbata, kepa namie pyragai.
Vainilaičiui svarbiausias kvapas, susijęs su tėviške, yra žemės, rugių ir duonos kvapas. Gimtinės laukuose kvepia kaitra ir duona. Žemė - tai ir pievos, laukai, takai, pašilė. Tai šienas, atolas, kalneliuose kvepiantys rugiai, o slėniuose balti dobiliukai. Kartais įspūdį sustiprina net du kartus minimi kvapą perteikiantys įvaizdžiai.
Vainilaičiui šieno kvapas yra tikras, atklydęs iš vaikystės. Labai panašiai apie tokią jauseną yra kalbėjęs filosofas Arvydas Šliogeris: „Mėšlo ir šieno kvapai, prisipažinsiu, man yra patys nuostabiausi pasaulyje. Bet, pabrėžiu - tikro šieno ir tikro mėšlo, nesugadinto visokių chemikalų. Tas kvapas man ir dabar sapnuojasi“. Vainilaičio poezijoje šienas žalias kaip rūta kvepia žėrinčioje saulėje, kvepia sodo gale, kvepia atolas, kvepia šienas, dobiliukai, kvepia rugiai.
Labai dažnai žodį „kvepia“ Vainilaitis keičia žodžiu „dvelkia“, kuris dar labiau sustiprina prisiminimų keliamą įspūdį. Namai arba tėviškė kvepia ne tik pyragu, žolių arbata, bet ir moliu, vandeniu, vėju, paparčiais dvelkiančia vėsa. Dėdė žiedžia molinį ąsotį, kuris pakvimpa paprasčiausius moliu, kurio kvapas nenusakomas, bet juntamas, vėjas kvepia arimu, o vanduo pievų žolynėliais.
Viena vertus, Vainilaičio poezijoje kvapai įprasti, pavyzdžiui, bitė kvepia medaus koriu, kita vertus, netikėti, stulbinantys, keliantys netikėtas asociacijas. Atrodo, kad Vainilaičio poezijoje kvepia pats žodis.
Mažiausiai kvepia tie tekstai, kuriuose į pirmą vietą iškyla mitiniai vaizdiniai. Jų vertė nekinta, pakanka, kad eilėraščio meninis vaizdinys skleistųsi per mitinius įvaizdžius, kurie Vainilaičio poezijoje yra ypatingai spalvingi. Miško Monas rūko pypkę ir keisti dūmai apgaubia Kauko raistą, taip kyla palšas rūkas. Tai, beje, vienintelis eilėraštis, kur kvapas ir vaizdas susilieja, tampa viena nedaloma visuma. Iš kvapo, prigesintos spalvos sukurtas vaizdas.
Tik viename kitame ikimokyklinio amžiaus adresatui skirtame eilėraštyje kvapais perteikiamas liaudies vaikų dainoms apie gyvūnus ar žvėrių pasakoms būdingas alkio instinktas: pelėms taukais kvepia katino parašytas laiškas, lapei antys kvepia mėsele, šernui kvepia gilės, ežiui pelės, vilkui avinas, meškinui medaus korys ir pan. („Kas kam kvepia“).
Spalvų Simbolika ir Jausmų Derinys
Nors Vainilaitis tradiciškai laikomas jaunesniojo amžiaus skaitytojų kūrėju, tačiau renkasi sudėtingesnę meninių vaizdų sklaidą. Vainilaitis adresatui atveria pasaulį, į kurį žvelgiama ir giliau, ir ryškiau. Vaikystėje patirti įspūdžiai naktigonėje leidžia užuosti ar pamatyti ne tik pakvipusias rasotas pievas, bet ir pamėlusias pievų miglas, žydraakę Aušrinę, tamsiai žalias gyvačių ir požemių karaliaus akis, tamsią gyvačių karaliją... Vaikystės įspūdžiai ypatingai stiprūs.
Vainilaitis teigė, jog „eilėraščio pradmenis lemia garsas ir spalva. Iš pradžių išgirstu garsą, garsinį pradą, - žodį, o vėliau -muziką.... Ieškaus žodžio, kuris atitiktų tą garsą, po to ieškau spalvos. O spalva juk irgi skamba“. Žodis, kuris kvepia ir spindi yra ypatingas, jis kelia asociacijas, o kiekvienas posmas tai tarsi filmas, maža pasaka. Gamtos pasaulio spalvos tikros, ryškios, kilusios iš vaiko prisiminimų, atpažintos.
Jei kvapas susijęs su spalva, tai spalva Vainilaičio poezijoje visiškai neatsiejama nuo garso. „O kas dėdavosi, kai į į tą didžiulį chorą įsiliedavo pušynų kikiliai, strazdai, gegutės, miško vyturiai!“ , - rašė Martyno Vainilaičio biografiją tyrinėjęs Jonas Linkevičius. Spalva ir skamba, ir kvepia ir gali būti suvokiama tada, kai savo vidaus pasaulyje žmogus pradeda jausti dvasines būsenas. Spalvomis Vainilaičio poezijoje žaidžiama, grožimasi, kartais medituojama... Jos ramina, liūdina, džiugina, svaigina, sukelia ekstazę.
Vainilaičio poezijoje apstu kvapų, spalvų ir garsų, kurie lemia jo poezijos universalumą ir grožį. Net balta spalva turi savo atspalvius. Ji tradiciškai tyra, tobula, sakrali, primena vaikystę: baltas rūkas, balti ėriukai, baltas smėlis, balti žiedai.... Visos kitos spalvos, kurios yra ryškios ir tikros - mėlyna, raudona, žalia, net juoda turi savo simbolinę išraišką, padeda atverti egzistencinių klausimų esmę, pamatyti, išgirsti tai, ką jautė ir kuo gyveno Vainilaitis. Raudona dažniausia pasakų pasaulį atskleidžianti spalva, geltona - spindesio, gamtos ir sielos švytėjimo, šilumos, žalia - gamtos harmonijos, gyvybingumo ir prisikėlimo, mėlyna - ilgesio, ramybės spalvos.
Eiliuotos Pasakos ir Mitologiniai Motyvai
M. Vainilaičio mitologinė pasaka „Bruknelė“ - išskirtinis kūrinys meilės tema visoje mūsų vaikų literatūroje. Pradėta kurti 1972 m., dalimis spausdinta „Genyje“, atskira knyga išleista tik 1991 m. Poetas kruopščiai studijavo lietuvių mitologiją, gilinosi į N. Vėliaus, M. Gimbutienės veikalus. Jo kruopštų rengimąsi pasakose atgaivinti lietuvių mitologinius personažus liudija per 20 sąsiuvinių su įrašais, pastabomis. Kiekvienas jų skirtas tam tikram personažui: Maumulis, Paralius, Apie velnius, Žydrūnė arba Bigutė, Apie laumes, Apie aitvarus, Apie miškinius, Raganos ir kt. Pavyzdžiui, sąsiuvinyje Apie velnius rašytojas yra pasižymėjęs net 42 velnių vardus.
Visą gyvenimą kūręs eilėraščius (jų juodraščius M. Vainilaitis rūpestingai perduodavo muziejui), poetas po 2000 m. ėmė labiau koncentruotis į eiliuotos pasakos žanrą. 2000 m. jo eiliuotų pasakų knyga „Kaulo bobos apžavai“ pripažinta geriausia ir gražiausia 1999 metų knyga. „Ežiukų Devyžiukų“, „Pelėdos giesmės“, „Sidabrinės kultuvėlės“, „Karaliaus žento, Kalvio pasakos“, „Nykštuko Kilipštuko“ juodraščiai, išmarginti įvairiaspalviais tušiniais, sulankstyti mažos knygelės formatu - poeto meistrystės įrodymas.
Kritikas Ričardas Pakalniškis, analizuodamas nelengvai apčiuopiamą takoskyrą tarp siužetinio eilėraščio ir poemos, mini tokius M. Vainilaičio kūrinius kaip „Pramuštgalvis beždžioniukas“ ir „Ežio namas“, kuriuos literatūrologiškai turėtų įvardyti kaip originaliąsias eiliuotas literatūrines pasakas. Pirmasis kūrinėlis labai būdingas septintajam dešimtmečiui: visa lietuvių vaikų literatūra tada ėmė linksmai kalbėtis su skaitytoju, pokštauti, nepamiršdama gudriai, tarsi nepastebimai jo pamokyti.
„Ežio namas“ - didesnės apimties, jo siužetas labiau išplėtotas. Skaitytojai mintimis patenka į M. Vainilaičiui labai artimą pasaulį, susiduria su veikėjais miško gyventojais, būdingais ir to meto jo eilėraščiams. Panašiai kaip garsiojoje Vytės Nemunėlio poemoje apie Rudnosiuką, Ežio name kuriamas šeimos modelis, antropomorfizuojami gyvūnai. Eigulys ir eigulienė - ežys ir ežienė - eina „žalio miško apžiūrėti“ ir liepia vaikams neliesti degtukų. Kaip ir Pramuštgalvyje beždžioniuke, draudimo nepaisoma, nors ne taip tiesmukai: ežiukai nori išrūkyti iš urvo pelę, su kuria smagiai žaidė, tad užsikuria ugnį ir sudegina namus. Nors kūrinio centras yra aiškus perspėjimas - su degtukais žaisti pavojinga, - jis netampa visiškai utilitariniu tekstu, jame galima įžvelgti ir kitokių idėjų. Draugiškieji gyvūnai šernas, kiškis, voverė, meška ir kiti skuba į pagalbą, gesina gaisrą, o tradiciniai „blogieji“ - lapė ir vilkas - gūrina šalin, nes jiems ežiai - „ne kūmai“.
Ežiukų pasaulis poetui artimas, prie jo vėl grįžta knygoje „Ežiukai Devyžiukai“ (2000). Dabar poetas kuria ne vien savo išgalvotą siužetą, o pasitelkia tradicinių liaudies pasakų motyvus. Jau naujaisiais laikais sukurtos „Skruzdėlytės po kanopa“ (1994) siužetas atrodo originalus, autoriaus sugalvotas. Tai pasaka apie nevykusį hibridą - asilės ir mulo palikuonį Mukalą, kuris netinka nei arti, nei vežimui traukti, o šeimininko išvytas, girioje uždeda kanopą ant skruzdėlyno ir priverčia Skruzdėlę už jo tekėti, jį maitinti, statyti namus. Galų gale, skruzdėlei triūsiant, Mukalas nugaišta. Imituodamas liaudies žvėrių pasakos modelį, M. Vainilaitis sukūrė nesudėtingos struktūros, melodingai sueiliuotą tekstą, kurį galima skaityti dviem kodais: vaikui tai istorija apie darbštumą, prievartą, begėdišką tinginystę, o suaugusieji, ypač žinodami kūrinio išleidimo datą, lengvai suvokia politinę jo potekstę.
„Bruknelė“ - dabartinės M. Vainilaičio eiliuotų pasakų atmainos pradžia, kuri radosi iš puikaus sakmių, mitų, pasakų pasaulio pažinimo. Šis kūrinys yra reikšmingas mūsų vaikų literatūros raidai. Kritikas Ričardas Pakalniškis pažymėjo, jog „iš liaudies pasakų poemai Martynas Vainilaitis perėmė tik žanrinę formą, o ne konkretų siužetą. Mokydamasis iš tautosakos, poetas laisvai kuria ir personažus, ir siužetą“. Labai esmingoje ir garbingoje diskusijoje, kurią užrašė žurnalistė Jolanta Zabarauskienė, poetas Valdemaras Kukulas irgi švelniai kritikavo intonacijos monotoniją, nuogąstavo dėl iškraipytų mitologijos šaltinių.
Kūrinio šaltiniai yra ne tiek liaudies pasakos, kiek mitų pasaulis, ir personažai kuriami ne taip jau laisvai, o vadovaujantis mito patirtimi, išmanymu. Kūrinyje, „atrodo, knibždėte knibžda įvairių mitinių būtybių“, - antrina jaunoji kritikė. Naujuosiuose kūriniuose M. Vainilaitis vėl darbuojasi prie jam gerai pažįstamų liaudies kūrybos versmių. Rinkinyje „Kaulo bobos apžavai“ (1999), kuris pripažintas geriausia metų vaikų knyga, sudėtos penkios pasakos. Netrukus atskiromis knygomis išėjo „Pelėdos giesmė“ (2001) ir „Sidabrinė kultuvėlė“ (2002). Akivaizdu, jog M. Vainilaičiui artimiausias yra stebuklinių pasakų pasaulis, kuris, suprantama, siejasi su sakmių, mito pasauliu.
Sakmių velnio ir savo sielą jam pažadėjusio žmogaus konfliktas, žmogaus gudrumo, darbštumo, gyvybingumo išaukštinimas būdingas tradicinėmis folkloro detalėmis manipuliuojančiai, savitai pratęstai „Kalvio pasakai“. Kuriant poetas ir čia atsakingai remiasi moksliniais mitologijos tyrimais ir šaltiniais, pasitelkia jau žinomus literatūrinius liaudies pasakų variantus.
„Kaulo bobos apžavai“ - tai pasaka, kurios pabaiga lemia naują idėjinį akcentą: kitam parengtas blogis gali atsigręžti prieš tave patį. Pasakos pradžia, ypač epitetas „aušrakarčiai“, primena M. Vainilaičio mėgstamą P. Jeršovo „Arkliuką kupriuką“. Ši pasaka rodo talentingą poeto gebėjimą labai organiškai kontaminuoti liaudiškus siužetus ar motyvus, šiuolaikiškai juos interpretuoti. Pasakos finale Jonas dar kartą išgelbsti dvarą nuo Kaulo bobos Aršės antpuolio, bet, puotos džiaugsmui atlėgus, dvarponiai apsižiūri, kad Jonas yra prasčiokas, kaimietis, mužikas, tad jam su karalaite Urte tenka bėgti ir įsikurti atokiame mėlyname namelyje. Tikrieji didvyriai, dvarą atgaivinę, išgelbėję, nebereikalingi - tai byloja šios pasakos potekstė su aliuzijomis į tam tikras politines realijas.
Meilė, jos išaukštinimas - viena ryškiausių naujųjų M. Vainilaičio pasakų temų. Su ja labiausiai ir susijęs jausminis šių kūrinių pasaulis, psichologizmas. Originalioje etiologinėje sakmėje „Varėnė“, kurią pasakotojas - autobiografinis poeto „aš“ - pateikia kaip pokario laikų mokytojo Šeinos papasakotą sakmę ir kuri susiejama su Vytauto Didžiojo laikais, pavaizduota tragiška Varėnės ir Merkio meilės istorija. „Pelėdos giesmėje“ Adas amžinąja meile myli Vaivą, kuri pažadėta Velniui. Įveikęs sunkias kliūtis, padedamas stebuklingų daiktų, Adas išvaduoja Vaivą iš Mauritono rūmų, pažadina užgesintą jos meilę, tačiau Klara, pasivertusi pelėda, vis tiek geba pasmerkti ją žūčiai, o Adas, „kankinamas gėlos, / Po klevu suakmenėjo“.
Itin paini meilės drama sueiliuota „Vaivorykščių audėjoje“, viename brandžiausių pastarojo meto M. Vainilaičio kūrinių. Dvarponio Kurklio jauniausioji dukra Dangė paprašo tėvo neįprastų lauktuvių - vaivorykštės „nors galo“. Už nepaprastąją dovaną tėvas Perkūnui pažada „pirmą sutiktą prie trako“, suprantama, - Dangę, kurią griausmavaldis iš aukštybių seniai buvo nusižiūrėjęs. Bandymas atsipirkti pakiša, t. y. vietoj dukros įduoti jaunikiui „stambiakulšę“ mergą Mortą, primena Eglės žalčių karalienės įvykių grandinę. Tačiau psichologiniai veikėjų santykiai kitokie, painesni. Dangė noriai, džiaugsmingai sutinka tekėti už Perkūno, mat nusižiūrėtasis, slaptai mylėtasis Kastantas muzikantas yra ją įskaudinęs prasitardamas, „kad jam armonika trieilė / Yra ir bus didžioji meilė“. Kitaip pateikiamas ir išdavystės motyvas. Ne dukra, ne vaikai, o pati Dangė išduoda vyrą: nuvykusi į sesers Austėjos vestuves, sielvartaujančio, bemaž neišsiblaivančio Kastanto dainos, o gal labiau pinčiuko Maulio kerų apžavėta, Dangė sulaužo Perkūno draudimą - ją „Kastantas skruostan pabučiavo“.
Kūrinyje logiškai, labai organiškai panaudotas tradicinis, sakmiškasis Perkūno ir velnio priešiškumas - jis padeda psichologiniam dramatizmui. Ilgas, sunkus Dangės - motinos, žmonos, išdavusiosios - grįžimas į namus, į šeimą. Džiugus finalinis susitaikymas, džiugus vaikų šūksmas: „Mama!“. Nors iš tiesų pabrėžtinos orientacijos į vaikus naujuosiuose M. Vainilaičio kūriniuose beveik nėra. Eiliuotųjų pasakų tematika, problemos, išmintingi žmogaus likimo, kovos ir išlikimo vaizdai skirti universaliam arba bent jau augesniam adresatui nei tradicinė pasakų klausytojų auditorija.
Naujausioje pasakoje „Sidabrinė kultuvėlė“ poetas vėl interpretuoja sakmių pasaulio (jam atstovauja laumės, nuolat pavidalus keičiantis bildukas, aitvaras, Perkūnas) ir žmogaus santykius. Naktigonėje Raulo Matas pasigauna jauniausią laumę Bigutę, norėdamas paimti ją į žmonas, mat „laumė didelė pagalba / Ūky - dirba sau ir dirba“. Prieš tai Matas jau buvo pagrobęs sidabrinę Bigutės kultuvėlę, kurią ketina pelningai parduoti. Nedoroms Mato užmačioms kliudo laumės sesės, jo planus sumaišo savanaudis bildukas Agribilda Kibildukas, bet galutinai juos sugriauna jaunylis broliukas Pauliukas, paleisdamas Bigutę iš nelaisvės.
„Sidabrinė kultuvėlė“, palyginti su kai kuriomis ankstesnėmis eiliuotomis M. Vainilaičio pasakomis, turėtų būti artimesnė, suvokiamesnė mažesniems vaikams. Pirmiausia dėl to, kad neabejotinas teigiamas herojus, teisybės gynėjas yra vaikas, be to, kūrinio siužetas ne toks painus psichologiniu požiūriu, aiškesnės įvykių, poelgių prasmės. Galima samprotauti ir apie pažintinę šio kūrinio svarbą: prie šiuolaikinio vaiko jis priartina lietuvių liaudies sakmių herojus, sakmės reikšmių pasaulį.
Visuotinės ir netgi lietuvių vaikų literatūros kontekste naujieji M. Vainilaičio kūriniai nėra meninis atradimas. Folkloru grįstas eiliuotas pasakas kūrė Aleksandras Puškinas, Piotras Jeršovas, Salomėja Nėris, Kostas Kubilinskas. M. Vainilaitis atgaivina kontaminacijos principą, kuris galbūt aiškiausiai buvo matomas S. Čiurlionienės dramoje „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“. Tačiau poetas pažįstamus siužetus kontaminuoja, jungia, derina ne taip mechaniškai, o supina, sulieja atskirų motyvų fragmentų prasmes ir dažnai sukuria naują, kartais labai šiuolaikinę potekstę ir prasmę. Minimasis principas naująsias M. Vainilaičio pasakas skirtų ir nuo jo paties „Bruknelės“, kurios siužetas vis dėlto originalesnis, o ne atpažįstamas. Keičiasi ir eiliuotųjų pasakų adresatas: kai kurios iš jų artimesnės vyrėlesniam, „pasakų amžių“ paliekančiam, ar net visai brandžiam skaitytojui.
Martynas Vainilaitis
tags: #martyno #vainilaicio #eilerasciai #vaikams
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
