Marius Katiliškis: Gimimo vieta, gyvenimas ir kūryba
Lietuvių literatūros klasiko, JAV išeivijos rašytojo Mariaus Katiliškio vardas neišdildomai įrašytas į Pasvalio ir miesto bibliotekos istoriją. Jo, kaip rašytojo, kelias prasidėjo dar neišvažiavus iš Lietuvos.
Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas
Marius Katiliškis (tikrasis vardas Albinas Marius Vaitkus) gimė 1914 m. rugsėjo 15 d. (kai kurie šaltiniai nurodo jį gimus 1915 metais) Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje. Tėvai buvo išprusę, prenumeravo spaudą, pirmieji kaime įsigijo radiją ir dviratį. Vaikas vadintas Albuku, Albeliu, dar nesulaukusį penkerių jį skaityti išmokė kartu gyvenusi labai išsimokslinusi krikšto mama. Tėvai kilę nuo Žagariškių.
Savo autobiografijoje sakosi turėjęs devynerius metus, kai tėvai nusipirko žemės ir persikėlė ūkininkauti į Katiliškių kaimą Žagarės valsčiuje. Čia pat švokštė miškas. Turėjau peilį ir iš alksnio pasidariau švilpynę. Vasarai baigiantis tėvas nusivedė ir prirašė į ketvirtą skyrių. Vis dėlto greitai priprato naujoje labai gražioje, miškingoje vietoje, ir visai didelei šeimai Katiliškės tapo gimtaisiais namais. Iš šio pavadinimo ir kilo rašytojo pseudonimas. Marius buvo devintas iš vienuolikos vaikų. Turėjo vyresnį brolį ir daug seserų.
Marius Katiliškis mokėsi Žagarės pradžios mokykloje, progimnazijoje, darbavosi tėvų ūkyje. Gražiai piešė ir drožinėjo iš medžio (pomėgis išliko visą gyvenimą), visur nešiodavosi bloknotą užrašams, o iš marškinių kišenėlės visada kyšodavo pieštukas. Iš tėvo paveldėjo pasakotojo talentą, iš motinos - uždaroką būdą, santūrumą. Albinas Vaitkus buvo baigęs keturias klases (progimnazijos), taigi jau mokslo ragavęs, su literatūra susipažinęs.
Kariuomenė ir pirmoji pažintis su biblioteka
1936 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Šiauliuose, ryšių batalione radistu. Šiauliuose jis šifruodavo sudėtingas telegramas. Po tarnybos kariuomenėje darbas tėvo ūkyje Katiliškio nebetraukė.
Trumpai padirbęs 1940 m. pabaigoje Jūrės Miškų urėdijoje, gavo vietą Saldutiškio bibliotekoje (anuomet priklausiusio Švenčionėlių apskričiai, dabar - Utenos). Dirbo tik tris mėnesius, tačiau Saldutiškio bibliotekos vedėjo Albino Vaitkaus anketoje, trumpame gyvenimo aprašyme užfiksuotas jo gyvenimo credo: „Knygos - mano mokykla. (...) Mano svajonė buvo pasidaryti bibliotekininku - priartėti prie knygų“.
Nuo 1941 m. kovo pirmos dienos priartėjimas prie knygų tęsėsi Pasvalio viešojoje valstybinėje bibliotekoje: pradžioje gavo bibliotekininko pareigas, o nuo 1941 m. spalio 1 d. paskirtas bibliotekos vedėju. Pasvalyje jaunas pradedantis rašytojas praleido II pasaulinio karo metus.
Sunkiais karo metais Pasvalio biblioteką sugebėjo paversti tikru kultūros židiniu, tapo gyvu tarpininku tarp knygos ir žmogaus, čia dar labiau prasiveržė rašytojo talentas. Labai traukė knygos, jų prisiskaičius pačiam kilo noras rašyti. „Visi gerieji lietuvių rašytojai žavėjo, ką čia ir sakyti. Pamenu tik, kad kartą apmaudingai išsitariau - kad sugebėčiau rašyti taip kaip Petras Cvirka, tai ko bereikėtų..“. Bibliotekoje, be abejo, buvo ir pasaulinės literatūros vertimų.
Pirmieji kūrybiniai bandymai ir karo metai
Kelias į kūrybą prasidėjo eilėraščiais, išspausdintais 1931 m. Šiaulių laikraštyje „Naujienos“, prozos kūriniais - 1932 m. „Trimite“. Pirmieji jo eilėraščiai publikuoti 1931 m. Šiaulių savaitraštyje „Naujienos“, prozos kūriniai publikuoti nuo 1932 m. žurnaluose „Trimitas“, „Jaunoji karta“, „Naujoji Romuva“, „Kūryba“. Apsakymus ir eilėraščius spausdinosi Šiaulių savaitraštyje „Naujienos“, žurnaluose „Karys“, „Trimitas“. Literatų dėmesį patraukė apsakymai, skelbti žymiame kultūros žurnale „Naujoji Romuva“ (1931-1940), kurį redagavo J. Keliuotis.
Antrojo pasaulinio karo metu 1944 m. įstojo į Tėvynės apsaugos rinktinę, dalyvavo kautynėse prie Sedos prieš TSRS armiją. 1944-ųjų vasarą Pasvalio viešosios valstybinės bibliotekos vedėjas Albinas Vaitkus kartu su Tėvynės apsaugos kariais po kruvinų mūšių Žemaitijoje, prie Sedos, buvo priverstas išeiti į jo paties išsakytą lemtį - negrįžti. Praėjo visą siaubingą karo kelią iki Dancigo pragaro.
Emigracija ir gyvenimas Vokietijoje
Po to pasitraukė į Vokietiją, dalyvavo įtvirtinimų įrengime Rytprūsiuose. Išsiveržęs iš apsupties žiedo iš pradžių pateko į Flensburgo DP lietuvių stovyklą, vėliau atsidūrė Freiburge. Po karo gyveno perkeltų asmenų (DP) stovyklose Vokietijoje: Flensburge, Dieburge, Hanau, Freiburge. Bendradarbiavo lietuvių karo pabėgėlių spaudoje. Kurį laiką studijavo meną Fribūre (Šveicarija). Giedresnis tarpsnis nušvito pietvakarių Vokietijos mieste Freiburge, kur telkėsi daug lietuvių, buvo galimybė studijuoti keramiką, pakeliauti su studentais, - čia formavosi ne vieno būsimo kūrinio idėjos. Freiburge nuodugniai nagrinėjo meną ir pats įstojo į meno studijas.
Vėliau pateko į Belgijoje esančią perkeltųjų asmenų stovyklą. Apsidraudžiant nuo galimo priverstinio grąžinimo nelaisvėn, stovykloje pasikeitė dokumentus, pasiimdamas M. Katiliškio pavardę. Albinas Vaitkus tapo Mariumi Katiliškiu - apsidrausdamas nuo galimo persekiojimo traukiantis, susiorganizavo fiktyvų asmens liudijimą.
1948 m. išėjo novelių rinkinys „Prasilenkimo valanda“. Tai buvo pirmoji jo knyga, išleista Vokietijoje. Tačiau toks reikalingas pragyvenimui honoraras prapuolė dėl tuo metu vykdomos valiutos reformos (buvo telegrafu išsiųstas senomis markėmis ir autoriaus gautas pinigų keitimo dieną).
Gyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstijose
1949 m. išvyko į JAV. 1949 m. laivu išvykę į JAV, susituokė tų pačių metų žiemą. Apsigyveno JAV, Čikagoje, vedė poetę Ziną Nagytę (Liūnę Sutemą). Su keliais kitais lietuviais Katiliškis įsidarbino pianinų fabrike (gamino medines detales, mėgaudavosi medžio kvapu), fabrikui išsikėlus - parduotuvių sandėlyje. Pagyvenęs nuomotuose butuose, užsimojo atkurti lietuviškus namus. Pasistatė Čikagos priemiestyje Lemonte namus, čia ir įsikūrė su žmona poete Zinaida Nagyte-Katiliškiene - Liūne Sutema. Nusipirko apleistos žemės sklypelį Čikagos pakraštyje Lemonte ir savo rankomis dykvietėje susirentė namą, sodino medžius, augino apynius, kuriuos taip pakiliai aprašė novelių romano „Užuovėja“ novelėje „Polaidis“.
Dirbo sunkų fizinį darbą Amerikos fabrikuose. Dirbo duobkasiu, vėliau plieno liejykloje, kitokį pagalbinį darbą. Lietuvių tautinėse kapinėse šienavo žolę ir net kasė duobes, vėliau dirbo senelių namuose ūkio dalies prižiūrėtoju. Kartu rašė knygas ir savo kūrybą spausdino periodiniuose išeivijos leidiniuose. Aktyviai dalyvavo literatūriniame lietuvių gyvenime, Santaros-Šviesos veikloje. Augino dukterį ir neįgalų sūnų. Kartais jautė nuoskaudą, kad liko savamokslis, nebaigė universiteto.
Paskutiniai metai ir mirtis
Sunkus darbas, pergyvenimas dėl paliktos tėvynės greit palaužė rašytojo sveikatą. Anksti ėmė silpti rašytojo sveikata. Skundėsi širdimi. Atlaikė kelias operacijas: pūslės vėžio, kepenų cirozės, kojų kraujagyslių. Pagaliau kojas apėmė gangrena, jos buvo amputuotos aukščiau kelių. Lemonte pragyveno iki mirties. Užkluptas ligų, po keturių operacijų ir abiejų kojų amputavimo mirė 1980 m. gruodžio 17 d., palaidotas Lietuvių tautinėse kapinėse.
Literatūrinis palikimas
Mariaus Katiliškio kūrybos pristatymą dabar jau galime pradėti nuo pirmosios jo paties, trisdešimtmečio pradedančio autoriaus, parengtos, nors tik po šešiasdešimties metų išleistos knygos „Seno kareivio sugrįžimas“.
„Seno kareivio sugrįžimas“
1944 m. buvo paruošęs spaudai apsakymų ir apysakų rinkinį „Seno kareivio sugrįžimas“. Tačiau tais pačiais metais rašytojas pasitraukė į Vakarus, ir „Sakalo“ leidykloje likusio mašinraščio likimas net šešis dešimtmečius buvo nežinomas. Pats autorius laikė jį dingusiu. Karo sumaištyje pražuvo ir pirmos knygos „Seno kareivio sugrįžimas“, jau įteiktos spaustuvei Kaune, rankraštis. Atrastoji pirma M. Katiliškio knyga išleista 2003 m. Jos leidėjas Šiaulių universiteto doc. 2002 m. Lietuvių literatūros ir meno archyve buvo rastas niekur neskelbtas M. Katiliškio novelių rinkinio „Seno kareivio sugrįžimas“, sukurto 1944 m., rankraštis; 2003 m. šį rinkinį išleido leidykla „Šiaurės Lietuva“.
„Archyvo darbuotojos paslaugiai iš spintų ištraukė pluoštą aplankų. Ant vieno p. Arvydas perskaitė kuklų užrašą: „Seno kareivio sugrįžimas“. 1944. Apačioje antspaudas, patvirtinantis, kad rankraštis gautas iš „Sakalo“ knygų leidyklos.“ Dingęs rankraštis daugiau nei po pusšimčio metų surastas ir išleistas Lietuvoje 2003 m. Pirmiausia matome jį praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio literatūros ir jo paties vėlesnės kūrybos kontekste. Tai brandi, klasikinei tradicijai artimo rašytojo knyga. Atpažįstame nuosaikiai modernų autorių, ekspresyvų, dinamišką, bet ne ekspresionistą, poetiškos impresijos meistrą, bet ne impresionistą, realistą, bet neišsitenkantį buitinio realizmo tradicijoje. Tokią kūrybą tiktų apibūdinti kaip psichologinį realizmą.
Rašytojui, matyt, buvo itin svarbi paskutinė knygos apysaka, davusi pavadinimą visai knygai - „Seno kareivio sugrįžimas“. Ji ypač subtili ir jaudinanti. Po devynerių metų klajonių į tėviškę grįžta karčios kareivio duonos ragavęs, svetimose žemėse kariavęs Anicetas Šimkus. Deja, čia niekas jo nebelaukia. Broliai išsigandę ir nusiminę, kad reikės iš naujo dalyti žemę, tėvų palikimą. Mylimoji mirusi, jo dukterį augina patėvis. Pajutęs gimtinės svetimumą, Anicetas tą pačią naktį palieka namus. Siužetas labai paprastas. įdomiausia čia - herojaus išėjimo ir grįžimo situacijų apmąstymas, prieštaringų dvasinių būsenų išklotinė. Žmogaus sieloje susitinka du skirtingi pasauliai - praeities ir dabarties tėviškė. Namai nebeatpažįsta jo, o jis namų.
Kūryba išeivijoje ir pagrindinės temos
Išeivijoje parašė keletą romanų ir novelių knygų: „Prasilenkimo valanda“ (1948), „Šventadienis už miesto“ (1963), „Apsakymai“ (1975), „Užuovėja“ (1952), „Miškais ateina ruduo“ (1957), „Išėjusiems negrįžti“ (1958), „Paskendusi vasara“ (1951). „Duobkasiai“ (1969), „Pirmadienis Emerald gatvėje“, išleistą jau po mirties, 1993 m., ir apsakymų rinkinį, sudarytą iš rankraštinio palikimo „Pasivaikščiojimas ratu“ (2005). Nemažai kūrybos išleista ir Lietuvoje. Katiliškio knygas leido Vlado Civinsko vadovaujama „Terros“ leidykla. Garsiausi rašytojo romanai „Užuovėja“ ir „Miškais ateina ruduo“, tačiau jie negavo prestižinių išeivijos Lietuvių rašytojų draugijos (LRD) premijų. M. Katiliškis dėl to labai išgyveno, net išstojo iš draugijos. Vis dėlto 1962 m. LRD premiją gavo jo kūrinys „Prasilenkimo valandos“. M. Katiliškio romanas „Miškais ateina ruduo“, buvo vienas iš nedaugelio išeivių kūrinių, išleistų sovietinėje Lietuvoje. Dėl to jį porą kartų tardė FTB.
Svarbiausia literatūrinio palikimo dalis sukurta išeivijoje. Tėvynės ilgesys, nė akimirkai nenutrūkstantis vidinis ryšys su ja lėmė kūrybos kryptį ir pobūdį. Dėmesys sutelkiamas į prieškario Lietuvą ir autoriui artimiausią kaimo gyvenimą, jo dvasinės ir materialinės kultūros apraiškas. Reikšmingumu išsiskiria romanai - „Užuovėja“, „Miškais ateina ruduo“ ir „Išėjusiems negrįžti“. M. Katiliškis arė klasikinės tradicijos dirvą, nenusileisdamas savo pirmtakams.
Katiliškis yra akcentuojamas, kaip intensyvaus žodžio kūrėjas. Svarbiausia tai, kad visoje Mariaus Katiliškio kūryboje daugiau mažiau vyrauja tikroviškumas, nes daugelis Katiliškio kuriamų personažų yra susieti su paties Katiliškio gyvenimu ir jo gyvenamąja aplinka. Dažnai kurdamas tokius tikroviškus aprašymus Marius Katiliškis taip pat pabrėždavo ir kokius nors tų žmonių ar aplinkos gana juokingus, kurioziškus bruožus. Mariaus Katiliškio kūryba vaizdinga, todėl iš to taip pat galima sakyti, kad jo kalba ypač turtinga, gausi įmantrių, tekstą pagyvinančių, tačiau ne ypač sudėtingų žodžių. Tokiais subtiliais ir kartu ypatingais žodžiais Katiliškis kūriniuose telkiasi į lietuviško kaimo pilnatvę ir jam artimą tėvynės praradimo dramą. Kaip pagrindinius Mariaus Katiliškio kūrybos motyvus galima įvardinti žemę, gamtą ir svarbiausia - gaivalingą žmogaus prigimtį. Pagal jį žmogus yra atsidavęs savo žemei, pasikliauja ypatinga gamtos numatyta tvarka ir ją gerbia. Kitaip tariant - Mariaus Katiliškio pasaulėjauta gana agrarinė, tačiau perteikiama taip, kad ją suvoktų ir į ją įsijaustų kiekvienas.
Novelių romanas „Užuovėja“
Novelių romane „Užuovėja“ autorius peržengia istorinį laiką ir socialinę empiriką, siekdamas bendresnių ir amžinesnių dalykų. Gružiškių kaimo gyvenimas parodytas per ketverius metų laikus. Po prologo („Lietus“) seka pirmoji pavasario novelė „Polaidis“, kurioje rašytojas sutelkia į vieną vietą daugelį archajiškiausių lietuvio kaimiečio pasaulėjautos bei moralės bruožų. Ūkininko mintys apie gyvenimą ir mirtį, apie žemę, atsiveriančią ir grūdui, ir kapui, yra tokios natūralios ir esmingos, kad galime jas pavadinti lyg kokia „žemės filosofija“. Senasis Dryža tvirtai žino savo gyvenimo paskirtį ir, atlikęs pareigą žemei, ramiai pasitinka mirtį, nusilenkia gamtos kvietimui. Žmogaus ir žemės vienybė yra tautinės kultūros savitumo žymė. Pavasario žemė, naujas jos gyvybės ciklas žymi ne tik daigo pradžią, jauno įsitvirtinimą ir visų gaivalingų jėgų suvešėjimą, bet ir seno pasitraukimą, natūralią gyvybės baigtį. Senojo valstiečio Dryžos išėjimas iš šio pasaulio apgaubtas iškilmingos šventinės nuotaikos. Paskutinės dienos darbai ir mintys maksimaliai sureikšminti, pakylėti, ritualizuoti, apibendrintai išreiškiantys visos žemdirbių genties šimtmečių paveldo turinį. „Polaidyje“ akcentuota pradžios ir pabaigos sankirta, nuolatinio atsinaujinimo idėja yra lyg kamertonas, lemiąs visos knygos skambėjimą. Svarbus darnos, viso, kas gyva žemėje, vienybės akcentas. Prasminga, kad romanas pradedamas aukščiausia gaida, pačių seniausių ir švenčiausių vertybių ekspozicija. Tai yra aiškus rašytojo atskaitos taškas.
Kitose novelėse leidžiamės vis žemiau iš sakraliosios, išgrynintos erdvės, pasinerdami į gamtos, kaimo darbų ir žmogaus dvasios stichiją. Visos dešimt novelių tvirtai sukabintos vienos fundamentalios idėjos. Tą idėją galime sudėti į vieną talpų žodį, turintį ir elementarią, ir simbolinę prasmę, - nederė. Taip pavadinta trečioji pavasario novelė, tačiau ir kitos galėtų turėti tokį pavadinimą, nes kiekvienoje rašytojas mato įvairiais pavidalais besireiškiančią nedermę, irstančią įprastą tvarką. Rašytoją, visame kame ieškojusį pusiausvyros ir harmonijos galimybių, labiausiai žeidė suirusi dermė tarp žmogaus ir gamtos, gyvybės ir mirties, jauno ir seno, tradicinių vertybių ir modernių vėjų. Jis troško išlaikyti pasaulio ir žmogaus stabilumą. Tačiau tragiškas istorinis posūkis, valstybės netekimas lietuvių tautai lėmė didžiulį dvasinės ir materialinės kultūros nuosmukį. Rašytojas ciklinio, mitinio laiko suponuotoje žemdirbio gyvenimo erdvėje pranašiškai nužymėjo degradacijos kryptį. Paskutinėse žiemos ciklo novelėse „Delčia“ ir „Sniegas“ geriama iki sąmonės netekimo. Gamtos sąstingis apėmęs ir žmogaus sielą.
Romano „Miškais ateina ruduo“ reikšmė
Antrasis romanas „Miškais ateina ruduo“ taip pat kaip ir pirmasis turi ryškų mitologinį podirvį. Rašytojas renkasi tokį vaizdavimo būdą, kuris leidžia beveik nepaisyti istorinio laiko dinamikos bei determinizmo. „Užuovėjoje“ Gružiškių kaimas „uždarytas“ cikliniame metų laike, panaši ir antrojo romano laiko samprata. Metų laikai, kaip ir paros dalys, turi savo amžinąjį ritmą: gimimą, mirtį, prisikėlimą. Tiems universaliems dėsniams paklūsta ir žmogus, nes jis toks pat gamtos kūrinys, organiška jos dalelė, kaip medis, paukštis ar rugio želmuo. Tačiau jaunoji karta suardo mitologinio pasaulėvaizdžio ribas ir aklai veržiasi į naują erdvę ir laiką. „Užuovėjos“ prasminis centras - lietuvis ir žemė. Antrojo romano ašis - lietuvis ir miškas. Galbūt Katiliškį paveikė A. Maceinos raštai. Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas. Jis apsprendžia mūsų vidaus gyvenimą ir mūsų kūrybą.
Gimtinės medis - lyg koks lietuvio sinonimas. Miškai fiksuoti romano pavadinime, o jo struktūroje jie tapę vienu svarbiausių vaizdinių. Virsnių kaimą riboja miškai. Pagrindinis veikėjas Telesforas Gelažius, vadinamas Tiliumi, atspindi svarbų to meto lūžį, tarpinę būseną, kai tradicinė žemdirbių bendruomenė skaidėsi ir jaunus žmones ėmė traukti kitokios veiklos galimybės. Tiliaus delnai kieti nuo sunkaus darbo kertant mišką ir tarnaujant samdiniu, bet jis jau ragavęs kariuomenės ir tik dėl karštakošiško būdo (įsivėlė į muštynes) netapo policininku, eiguliu. Tilius skaito knygas ir jaučia, kad užsidaryti vienkiemyje tarp miškų per menka.
„Miškais ateina ruduo“ romanas pasižymi kalbos sodrumu, ryškiais gamtos vaizdais. Kūrinio intrigą sudaro meilės trikampis, jo fone skleidžiasi dinamiška pirmosios Nepriklausomybės laikų ūkio sankloda - galime susidaryti aiškų vaizdą, kaip atkuto ir stiprėjo šalis. „Miškais ateina ruduo“ Lietuvoje buvo publikuotas sovietmečiu (1969), rašytojas už bendradarbiavimą su okupacine valdžia turėjo nemalonumų, užtat lietuvių skaitytojas gavo daugiamatį, žėrinčio stiliaus, kupiną intriguojančių konfliktų ir meilės svaigulio romaną. Pagal jį buvo pastatytas Raimondo Vabalo režisuotas filmas (1990).
Antanas Skema - Balta Drobule
Romano „Išėjusiems negrįžti“ kontekstas
Autentiška traukimosi iš tėviškės 1944 m. patirtis ir pabėgėlius užklupusios Antrojo pasaulinio karo pabaigos negandos atsiskleidė romane „Išėjusiems negrįžti“, kurio antraštė tapo kartos emblema. Romane pateikiamas kolektyvinis besitraukiančiųjų portretas. Lietuvių dalinys, sovietinės armijos nublokštas į Rytų Prūsiją, gauna ne itin kilnias užduotis užkamšyti fronto spragas ir kasti apsauginius griovius, o iš paskos traukia pabėgėlių vežimai. Patikima yra memuarinė šio romano medžiaga, niekur nenusižengta nei istorinei, nei psichologinei tiesai. Klajokliškas kareivių gyvenimas, nakvynė kaskart vis naujuose apkasuose, nenumaldoma kaltė dėl paliktos tėviškės kuria itin šiurkščios tikrovės įspūdį. Svarbūs tampa biologinio išlikimo instinktai ir veiksniai: maisto, drabužių ir apavo trūkumas, rūkalų stoka, želianti barzda, šilumos ir moters ilgėjimasis. Baisūs karo padariniai, beprasmės aukos, ateities nežinia kelia nerimą, sklaido iliuzijas. Tekste susipina gėlos intonacijos, tranki šnekamoji kalba, ironija karinės vyresnybės atžvilgiu, pasakotojo lyrinę emociją perkerta ciniškos remarkos, beviltiška apeliacija Dievop - kaip jis gali toleruoti tokį absurdą? Rašytojas kalba apie vyriškus karo žaidimus, į kuriuos vyrai yra įtraukti prieš savo valią, apie kareiviui gėdingą negalėjimą kautis su užpuoliku, ginti savo žemę.
Už „Išėjusiems negrįžti“ Kanadoje atsiimdamas Vinco Krėvės premiją Katiliškis sakė: „Visur ir visais laikais žemė paėmė už save aukščiausias kainas. Žemė, kaip kempinė, permerkta krauju. Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina - nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur. Kur tave palaidos gerieji žmonės, kai tu praradai savo žemę ir savo tėvų kapus?“ Brangiausias Mariaus Katiliškio atminimas - jo skausmingu tėvynės ilgesiu persunkta kūryba. Visi atminimo įamžinimo ženklai prieš ją bejėgiai.
tags: #marius #katiliskis #gime #gruzdziuose #siauliu #apskrityje
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
