Jubiliejaus istorija siekia Senojo Testamento laikus. Tai yra laikas, kai buvo švenčiami ypatingi metai, turintys didelę dvasinę ir socialinę reikšmę. Mozės Įstatymas žydų tautai nurodė švęsti jubiliejaus metus: „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai: sugrįžkite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą.“ (Kun 25, 10-14). Jubiliejiniai metai buvo atkuriamo teisingumo, susitaikymo, skolų ir bausmių dovanojimo metai. Tais metais žemė būdavo grąžinama tikriesiems jos savininkams, būdavo išmokamos skolos, išlaisvinami vergai, o žemė paliekama dirvonuoti.
Senojo Testamento Dievo žinia savo tautai tęsiama Naujajame Testamente. Kristus, pradėjęs savo viešąją veiklą, prisimindamas minėtą žydų tradiciją, sinagogoje perskaitė pranašo Izaijo knygoje (Iz 61, 1-2): „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.“
Senojo Testamento jubiliejiniai metai būdavo skelbiami trimitu, padarytu iš avino rago, hebrajų kalba vadinamu yobel. Rago balsas skelbdavo Sutaikinimo dieną (Jom Kipur). Nors žodžio „jubiliejus“ kilmė yra ginčytina, jis kildinamas būtent iš šio hebrajiško žodžio, reiškiančio avino ragą, kuris vėliau per graikų žodį iobelaios ar iobelos sumišo su lotynišku jubilo, kuris reiškia „šaukti“, ir iki mūsų atėjo įgavęs formas jubilatio ir jubilaeum.

2000-ųjų Didysis Bažnyčios Jubiliejus buvo švenčiamas minint Jėzaus Gimimo sukaktį. Nuspręsta švęsti Šventuosius metus, ypatingu būdu pažymint artėjančią dviejų tūkstantmečių sandūrą. Įsikūnydamas Dievas įėjo į žmonijos istoriją, amžinybė įsiterpė į laiką: Kristus yra laiko Viešpats.
Popiežius Jonas Paulius II atidaro Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris, pradėdamas Didžiojo Bažnyčios Jubiliejaus iškilmes, skirtas 2000-osioms Jėzaus Kristaus gimimo metinėms, 1999 m. gruodžio 24 d.

Pirmuosius eilinius Jubiliejinius metus 1300-aisiais paskelbė popiežius Bonifacas VIII. Įkvėptos gilaus tikėjimo ir atgailos dvasios, minios krikščionių pėsčiomis keliavo į Romą, kad pasimelstų prie šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus kapų bei gautų popiežiaus palaiminimą, tikėdamosi malonės, kad Dievas išklausys jų maldą ir būtis pagerės. Tūkstančiai piligrimų atkeliavo į Romą per 1299 m. Kalėdas.
Nuo tada Jubiliejiniai metai buvo skelbiami kas šimtmetį. Bažnyčia pradėjo skelbti Šventuosius metus ne tik kas 25 metus, bet ir tam tikromis specialiomis progomis. 1983 m. buvo minimos 1950-osios žmonijos atpirkimo metinės.
Šventosios durys yra galingiausias Jubiliejaus ženklas, nes galutinis piligrimų tikslas yra jas pereiti. Peržengdamas Šventųjų durų slenkstį piligrimas prisimena ištrauką iš Evangelijos pagal Joną: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas.“
Popiežius Šv. Petro bazilikoje Vatikane atidaro Šventąsias duris - tai pagrindinės Bažnyčios Jubiliejaus durys. Po to Šventosios durys atveriamos ir kitose popiežiškosiose Romos bazilikose: Šv. Jono Laterane, Šv. Pauliaus už miesto sienų (už mūrų) ir Švč. Mergelės Marijos Didžiosios.

Piligrimystė yra atsivertimo, savo būties perkeitimo, kad ji atitiktų Dievo šventumą, patirtis. Jubiliejus kviečia mus leistis į kelionę ir peržengti ribas. Keliaudami mes ne tik fiziškai keičiame vietą, bet ir patys save. Tikintieji pirmiausia kviečiami keliauti į šventąjį Romos miestą prie šventųjų apaštalų kapų ir pagrindinių Šventųjų durų.
Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje; jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasiruošęs krikščionis, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri, būdama atpirkimo vaisių dalytoja, turi galią skirstyti ir suteikti atlyginimo malonę iš Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno. Atlaidai esti daliniai arba visuotiniai, žiūrint, ar jie atleidžia tik dalį laikinosios bausmės už nuodėmes, ar ją visą.
Tikintieji, vilties piligrimai, gali gauti Šventojo Tėvo suteiktus jubiliejinius atlaidus, jei leidžiasi į maldingą piligriminę kelionę į bet kurią šventą su Jubiliejumi susijusią vietą Romoje, Šventojoje Žemėje, kitose bažnytinėse vietose, kurios yra nustatytos kiekvienoje vyskupijoje. Ten pamaldžiai lanko šventąsias vietas, dalyvauja šv. Mišiose, priima sakramentus, meldžiasi už popiežiaus intencijas.
Piligrimas kelionėje meldžiasi. Yra daugybė maldos praktikos formų, kurias mums siūlo Bažnyčia. Visos jos yra geros ir išganingos. Piligrimai meldžiasi kelyje, koplyčiose, šventovėse ar kitose dvasiškai turtingose vietose.
Lietuvos vyskupų konferencija patvirtino 20 šventovių, kurioms suteiktas 2025 m. jubiliejinis statusas. Tarp jų yra Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika, Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra, Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra, Lietuvos kariuomenės ordinariato pagrindinė Šv. Igno bažnyčia (Vilnius), Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilika, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika, Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos koplyčia, Linkuvos Švč. Trejybės bažnyčia, Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia ir vienuolynas, Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika, Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, Trakų Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika.

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika yra viena iš šių šventovių. Šiluva garsi maloninguoju XVII a. pr. Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslu ir Švč. M. Marijos apsireiškimu 1608 m. Šiandienė Šiluvos bažnyčia - Švč. M. Marijos gimimo bazilika yra ketvirtoji iš eilės bažnyčia; ji statyta 1760-1775 metais. Mažosios bazilikos garbės titulą Šiluvos bažnyčiai suteiktas 1976 m.
tags: #marijos #gimimo #2000 #jubiliejus