Justino Marcinkevičiaus „Šiandien – Lenino gimimo dieną“: Kontroversijos ir Palikimas

Šį mėnesį sukanka šimtosios mirties metinės žmogaus, palikusio neišdildomą pėdsaką šiuolaikiniame pasaulyje ir, tiesą sakant, visoje žmonijos istorijoje. Sausio 21 d. Nors nuo jo mirties praėjo šimtmetis, dėl jo palikimo vis dar diskutuojama. Lenino vardas ir idėjos taip giliai įsirėžė į mūsų šiuolaikinę politinę sąmonę, kad teisinga pripažinti, jog pasaulis būtų visiškai kitoks, jei jo nebūtų buvę. Šiame kontekste, Justino Marcinkevičiaus kūryba ir asmenybė sovietmečiu tebėra aktuali diskusijų tema, ypač vertinant tokius kūrinius kaip eilėraštis „Šiandien - Lenino gimimo dieną“.

Vladimiro Lenino Palikimas: Totalitarizmo Šaknys

Ir iš tiesų Leninas buvo nepaprasta asmenybė, pasižymėjusi žiauriu intelektu ir politiniu gudrumu. Kaip ir kiti XX a. pradžios didieji vyrai, kurie maksimaliai išnaudojo naujų komunikacijos priemonių galimybes, Leninas buvo nepaprastai įtaigus: įtaigus, iškalbingas ir stiprus. Tačiau tuo liaupsės turi baigtis, nes jo žiaurus intelektas vis dėlto turėjo savo ribas. Susitikęs su šiuo žmogumi Bertrandas Russellas pastebėjo, kad „[Leninas] atrodė… Kromvelio reinkarnacija: absoliuti ortodoksija. Jis manė, kad teiginį galima įrodyti pacitavus Markso tekstą, ir visiškai negalėjo numanyti, kad Markso tekste gali būti kas nors, kas būtų neteisinga”. Leninas niekada nenukrypo toliau nei Markso ir jo pasekėjų doktrinos. Visą gyvenimą jis daug rašė apie Marksą ir revoliuciją, tačiau retai kada išeidavo už šių temų ribų. Taigi jis buvo atkaklus ideologas, kuris, priešingai nei daugelis jo gerbėjų tada ir dabar mano, neabejotinai buvo atsakingas už vieno iš žiauriausių, destruktyviausių ir barbariškiausių kada nors egzistavusių totalitarinių režimų sukūrimą.

Leninas buvo despotas, įtvirtinęs savo ir bolševikų valdžią. Jis įvedė griežtą revoliucinę tvarką, reikalaudamas, jo paties žodžiais tariant, „negailestingai malšinti girtuoklių, chuliganų, kontrrevoliucionierių ir kitų asmenų bandymus sukelti anarchiją”. Tai pasireikšdavo paprasčiausiu sušaudymu už akių, be teismo arba, kaip jis rašė „Sobrannyje sočinenije”, „sunkiausios rūšies bausmėmis priverstinio darbo [stovyklose]”. Jis negailėjo naudotis brutalia jėga ar pistoletu, kad paralyžiuotų tą patį darbo žmogų, kurio išlaisvinimui neva paskyrė savo gyvenimą. Šių tikslų jam pavyko pasiekti panaikinus Rusijoje teisę į teisingą teismą - tai, kas egzistavo carinėje Rusijoje. Mirties bausmės sugrąžinimas taip pat buvo Lenino darbas. Mirties bausmė buvo panaikinta 1917 m. žlugus Romanovams ir jiems atsistatydinus. Tačiau 1918 m. dėl politinio patogumo šis sprendimas buvo greitai atšauktas. Todėl mirties bausmė vėl buvo pradėta vykdyti su tam tikru kerštu ir pasireiškė Raudonuoju teroru, kurio metu buvo sušaudyta apie 100 000 žmonių iš visų visuomenės sluoksnių. Leninas teigė, kad „būtina - slapta ir skubiai - rengti terorą”.

Būtent Leninas dar 1918 m. pradėjo žiaurų kolektyvizacijos procesą. Tų pačių metų vasarį buvo nacionalizuotas kiekvienas Rusijos žemės lopinėlis, o tai reiškė sistemingą ir institucionalizuotą beveik visos valstiečių ir proletariato privačios nuosavybės vagystę. Iki 1920 m. gruodžio mėn. badas buvo toks visuotinis, kad bolševikai įvedė priverstinį maisto mokestį, kuriuo grasindami mirtimi konfiskavo visą grūdų perteklių. Tai paskatino Tambovo sukilimą, kurio metu pusiau badaujantys valstiečiai drąsiai priešinosi grūdų konfiskavimui. Remiantis naujausiais tyrimais, kuriuos atliko Ianas Johnsonas, buvo beatodairiškai nužudyta daugiau kaip 240 000 vyrų, moterų ir vaikų. Lenino ir sovietų valdžios žiaurumas pasireiškė ne tik Tambove. Buvo ir kitų sukilimų prieš bolševikus, kuriems vadovavo išsekusios masės, paliktos badauti, kol sovietai siekė savo ideologinių tikslų. Kronštato sukilimas yra vienas žymiausių.

Taip pat nepamirškime garsiosios 1921 m. „naujosios ekonominės politikos”, kurią daugelis Lenino gerbėjų dažnai giria kaip pasiekimą. Ši politika leido išsilaisvinti nuo sovietų valdžios vykdytos negailestingos kolektyvizacijos. Ji taip pat leido valstiečiams gauti pelną po pradinio 20 proc. Ar tai laikytina Lenino pažanga, ar ne, iš esmės nesvarbu, nes ši politika buvo visai ne Lenino. Pažymėtina, kad Leninas gyvenimo pabaigoje susirgo depresija ir nusiminimu. Galbūt taip nutiko todėl, kad jam užteko sumanumo suvokti savo revoliucijos nelaimę. Net jei taip, šis pripažinimas neatleidžia jo nuo kaltės. Tiesą sakant, blogiausia dar tik laukė, kai jį pakeitė dar kruvinesnė, įtartinesnė, mirtį nešanti katastrofa - Josifas Stalinas. Leninas sukūrė Sovietų Sąjungą - imperiją, kuri daugiau nei septynis dešimtmečius buvo kuriama remiantis šimtų milijonų žmonių priespauda, užtikrinančia daugumos Rytų Europos gyventojų kartų vargą ir kančias. Už tai jis nenusipelnė būti šlovinamas. Priešingai, jis nusipelno būti pasmerktas istorijai kaip žiaurus, žudikiškas diktatorius, privertęs savo žmones atsiklaupti.

Justinas Marcinkevičius ir Sovietmetis: Tautos Poeto Dilemos

„Suaktyvėjusias diskusijas dėl Justino Marcinkevičiaus kūrybos ir asmenybės vaidmens sovietmečiu lemia dominuojanti kultūros politika. Istorinė sąmonė formuojama perdėtai politizuotai, radikaliai vienpusiškai“, - teigia literatūrologė Elena Baliutytė-Riliškienė. Požiūris į Marcinkevičiaus sovietmečio kūrybą iš esmės panašus kaip ir į Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Antano Venclovos ir kitų sovietmečio kūrėjų vertinimą. Marcinkevičius svarstomas sovietinio paveldo kontekste, kaip totalitarinio režimo propaguotojas, nors jo biografijoje tam nėra duomenų, nebent tai būtų besąlygiškas skaitytojų palaikymas dėl patriotinių kūrybos motyvų: tautos, istorijos, kalbos, valstybingumo, pilietiškumo.

Šioje politizuotoje situacijoje skaudžiausia tai, kad Marcinkevičiaus kūryba interpretuojama nevengiant intelektualinio nesąžiningumo. Pavyzdžiui, klaidingai teigiant, kad 1966 m. parašyto ciklo „Šiandieninis Leninas“ paskutinis eilėraštis „Šiandien Lenino gimimo dieną“ sukurtas ne 1966 m., o Sąjūdžio išvakarėse, 1987 m., ir publikuotas „Tiesoje” (1987, balandis). Bet pagal nurodytą metriką tokios publikacijos nėra. Vis dėlto sovietmečiu Justinas Marcinkevičius buvo padarytas poetu nr.1, neliečiamu ir garbstomu, nes su labai daug dvasingumo rašė apie sovietus visokius, bolševikus ir šiaip komunistus. Tai visokius komunistinius eilėraščius jis rašė ir skelbė dar ir 1987 m., kai jau prasidėdinėjo pirmi judesiai link laisvės. Ir vis parašydavo kažką su tokiu labai specifišku, ašaringu liūdesiu, kaip iš lietuvių liaudies TV laidos "Paverkime kartu".

O štai tuo pat metu rašyti kitokie eilėraščiai - „Šventoji duona“, „Aš nenoriu meluoti pats sau“, „Dėl duonos“, „Sugrįžimas“ - turėję pasirodyti „Literatūroje ir mene“, buvo atmesti, o autorius svarstytas ir bartas. Šie formos požiūriu netobuli eilėraščiai užkliuvo dėl minorinio, pesimistinio tono, skeptiško sovietinės realybės vertinimo. Jie buvo išspausdinti tik 1975 m. „Kūrinių serijos“ pirmame tome - rinktinėje „Eilėraščiai. Mažosios poemos“ (1975). Juos skaitai tarsi poeto biografiją. Iškalbus faktas, kad į pagrindinę savo rinktinę (Poezija I, II t., 2000) neįtraukė nė vieno eilėraščio iš pirmosios knygos Prašau žodžio (1955). Marcinkevičiaus brandžioji kūryba (7-9 dešimtmečiai) yra egzistencinio pobūdžio, sąmoningos „duoklės tam laikui“ joje nebuvo. Pasak paties Marcinkevičiaus, maždaug iki 1968 m. jis natūraliai priėmė marksistinę estetiką, socialistinį realizmą. Akivaizdūs pavyzdžiai - poema Dvidešimtas pavasaris (1956), apysaka Pušis, kuri juokėsi (1961). Pušyje jam nuoširdžiai rūpėjo meno ir tikrovės santykis, kartų problema, jis tikėjo tuo, ką rašė, ir kalbėti apie sąmoningą prisitaikymą nėra pagrindo.

Nuo septintojo dešimtmečio pagrindiniu jo kūrybos motyvu tapo Lietuva, kalba, kultūra, istorija. Čia pirmiausia minėtinos jo dramos „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“. Iš sovietmečio būtina prisiminti ir Marcinkevičiaus pastangas sugrąžinti skaitytojui senąją raštiją: jo iniciatyva atsirado „Versmės“ serija. Būdamas daugelio raštų redakcinių komisijų narys, jis drąsino nepasiduoti kupiūravimams literatūros klasikų leidimuose, pvz., kaip kad nutiko leidžiant Maironio „Raštus“, kai jau viską suderinus, paskutinę minutę, be redakcinės komisijos žinios, buvo išimti kūriniai religine tematika. Jis buvo harmoningos, vienijančios, telkiančios prigimties. Jis „dirbo Lietuvai“ ne dėl to, kad prisitaikytų. Jis ėjo savo talento keliu. Ne visi galėjo būti disidentais, ne visi išėjo į mišką, ne visi pasitraukė į Vakarus.

Eilėraštis „Šiandien - Lenino gimimo dieną“ ir jo kontekstas

Diskusijos apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą neatsiejamos nuo konkrečių tekstų, tokių kaip eilėraščiai apie Leniną. Pateikiame du pavyzdžius, iliustruojančius šio poeto ideologinės kūrybos aspektus:

Justinas Marcinkevičius „Leninas kalba“, Mediniai tiltai, 1966:

Kaip kepurę - mintį, tezę glamžo,
ruošdamas ją iš tribūnos sviest.
Net ir mūsų skepticizmo amžiuj
jo klausaisi lyg savęs paties.

Jam drabužiuos ir savy per ankšta -
jam nuo žemės rutulio kalbėt:
griebia žodį, sveria, meta, lanksto,
ar palieka klausimu kabėt.

Ir tribūną tarsi priešą stumia
jo krūtinės verdanti lava.
O kokių maštabų ir atstumų
dar pilna jo didelė galva!

Kalba viskas - akys, rankos, veidas,
kalba rūbai, batai - visa kas.
Jis rikiuoja viską tarsi vadas,
ateitį paėmęs į rankas.

Ir savim paverčia savo mintį,
pastumia ją, paremia pečiais -
klausantis jo, galima į mirtį
tarsi į gyvenimą išeit.

Kaip kepurę - naują tezę glamžo
jo galva, jo rankos, jo burna:
sudėtingą, prieštaringą amžių
aiškina mums. Mes - jo tribūna.

„Tiesa”, 1987 m. balandis, „Šiandien - Lenino gimimo dieną“:

Šiandien, Lenino gimimo dieną, visą dieną apie jį galvosiu:
peržiūrėdamas rytinį laikraštį, apie jį galvosiu;
imdamas į ranką duonos riekę, apie jį galvosiu;
palydėdamas dukrelę į mokyklą, apie jį galvosiu;
ir matydamas: kaip stato naują namą, apie jį galvosiu;
kaip aukštai virš miesto skrenda reaktyvinis lėktuvas, apie jį galvosiu;
kaip šeima į naują butą kraustosi ir sunkvežimy moteris prilaiko fikusą -
jo lapai tartum vėliava plevena, apie jį galvosiu;
kaip pro krautuvės duris įeina ir išeina žmonės, apie jį galvosiu;
ir girdėdamas: kaip žmonės sveikinasi „labas rytas“ ir kaip sako „šiandien geras oras“, apie jį galvosiu;
ir kaip radijas transliuoja „Apasionatą”, apie jį galvosiu;
vakare, prie tuščio lapo, kai eilėraščio ieškosiu, apie jį galvosiu;
ir galvodamas apie rytojų, apie jį galvosiu.

Emigracijoje leistas jaunosios kartos kultūros žurnalas „Metmenys“ jau laisvės laikais kalbino Just. Marcinkevičių dėl šių eilių. Literato atsakymas buvo: „...atidaviau duoklę“. Algimantas Baltakis, Marcinkevičiaus bendraamžis ir artimas bičiulis, Nepriklausomybės laikotarpiu paklaustas, kaip vertina dalį savo eilėraščių, kuriuose akivaizdūs sovietiniai naratyvai, teigė, kad juos reikia vertinti kaip „duoklę tam laikui ir kaip pastangą išlikti kūryboje“. Baltakio citata yra tiesiog klišė, padedanti jam įvardyti teisingą, iš anksto žinomą poziciją. Poetas „aiškinosi“ dėl ankstyvosios, „kelio iš namų“ kūrybos: aiškinosi, bet ne paviršutiniškai, atmestinai, o iš tiesų norėdamas suprasti ir aną laiką, ir save jame. Tokiam šiaudadūšiui Prienų valdžia siūlo statyti paminklą. Kai kurie klausia: „Ar žmonės dar supranta kas yra sąžinė ir laisvės principai?“

Marcinkevičius Atgimime ir Nepriklausomoje Lietuvoje

Diskusijų apie Marcinkevičių būta daug, jos prasidėjo dar sovietmečiu, tačiau didžiausią pagreitį įgavo jau po Nepriklausomybės atgavimo. 1991 m. kilo diskusijų banga, kurią išprovokavo Tomo Venclovos, Aleksandro Štromo ir Prano Morkaus pasisakymai televizijoje. Marcinkevičiaus fenomeną mėginta suprasti ir 2003 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ aplinkoje. 2010 m., po poeto mirties, vėl pasigirdo įvairių nuomonių, o paskutinis diskusijų protrūkis įvyko 2015 m., pasiekęs kulminaciją 2016 m. pradžioje, po dirbtinai išpūsto skandalo dėl Nerijos Putinaitės knygos „Nugenėta pušis: Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“.

Apibendrindamas pastarąjį ginčą Mantas Tamošaitis teigė, kad „bendras diskusijų fonas pasiekė neįtikėtinas žemumas“, o Arūnas Streikus pastebėjo, kad kol viešąjį diskursą formuos Marcinkevičiaus žvaigždės šviesoje brendęs kultūrinis elitas, kitokio požiūrio į poetą teks palaukti. Apie Marcinkevičių kalbėti reikia net ne dėl užmojų parodyti, koks jis buvo iš tiesų, o bandant suvokti dabartinę Lietuvą: kodėl Marcinkevičius tapo ir iki šiol daug kam tebėra kone ontologinė figūra? Autorius pripažino, kad vėlyvojoje sovietmečio lyrikoje „sovietinius pirmavaizdžius“ net sunku atpažinti - juos kaip savus priėmė net ta auditorija, kuri aiškiai angažavosi tautinei veiklai.

Sąjūdžio pradžios laikas, Marcinkevičiaus žodžiais, jam buvo pats aktyviausias ir laimingiausias. Paulius Subačius teigė, kad „sovietinėje tikrovėje gyvenusiems lietuviams reikėjo vėl susirankioti tautos ir tėvynės paveikslo šukeles. Tai leistų paaiškinti, kodėl tokie iš pirmo žvilgsnio banalūs tekstai, kaip Justino Marcinkevičiaus „Tėviškė“, pačioje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje tapo populiaria tautines idėjas puoselėjusio akademinio jaunimo giesme“. Naujas „tautos sąžinės“ kūrimo(si) etapas susijęs jau su Sąjūdžiu. Panašu, kad Marcinkevičius buvo kone ideali to kompromiso personifikacija, įtikusi kiekvienam - tiek partinei nomenklatūrai, tiek Sąjūdžio vedliams, tiek ir Sąjūdžio masėms. Nuo pat pradžių Marcinkevičius tapo vienu iš Sąjūdžio vėliavnešių visuomenės akyse - 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje nuskambėjusi Marcinkevičiaus pavardė tarp kandidatų į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę sulaukė ovacijų. Jis vienas pirmųjų (iškart po Vytauto Landsbergio) kalbėjo 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitinge Vingio parke, pirmasis Atgimimo numeris pradedamas poeto vedamuoju. Marcinkevičiaus retorikoje tuo metu ima rastis šiek tiek daugiau politinio mąstymo apraiškų, jis tampa drąsesnis, pavyzdžiui, formuluodamas reikalavimus pasmerkti Molotovo-Ribbentropo paktą, tačiau kokybinį lūžį jo mąstyme įžvelgti yra ganėtinai sunku: jis kalbėjo daugiau ar mažiau tą patį, ką ir seniau, tik visiškai kitokiame - Atgimimo - kontekste. Veikiausiai „tautos sąžinės“ įvaizdžiui įsitvirtinti didesnę įtaką padarė pati Sąjūdžio atmosfera ir jo masiškumas. Netrukus įvyko ir Steigiamasis suvažiavimas, kuriame itin išryškėjo politinė Sąjūdžio veiklos pusė, buvo išgrynintos veiklos kryptys, vedusios Kovo 11-osios link. Suvažiavimo pirmąjį posėdį pradėjo būtent Marcinkevičius, pirmininkaudamas kartu su Meile Lukšiene. Jis kreipėsi į delegatus tokiais žodžiais: „Atėjo diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo kūno išteklius ir dvasios jėgas, - kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui“. Kaip matyti, tai kiek kitokia, labiau politinė retorika, lyginant su mažiau nei prieš pusmetį pasirodžiusia publikacija. Labai svarbi bendra suvažiavimo atmosfera. Nuo pat pradžių kiekvieną pasisakymą nutraukdavo ovacijos, Lietuvos vardo skandavimas.

Kilusios diskusijos dėl Marcinkevičiaus kūrybos ir asmenybės vaidmens sovietmečiu lemia dominuojanti kultūros politika. Jaunesniems, gimusiems jau nepriklausomoje Lietuvoje, visos šios politinės batalijos atrodo neaktualios, o Marcinkevičiaus poetika - senstelėjusi. Gaila, kad vėlyvoji jo kūryba (pradedant rinkiniu „Žingsnis“ (1998), poema „Carmina minora“ (2000)) lieka neperskaityta. O ji verčia stebėtis Marcinkevičiaus modernumu, šiuolaikiškumu - tai autorius, sugebėjęs sujungti dvi literatūrines kartas: žemininkus ir bežemius, Kazį Bradūną ir Liūnę Sutemą. Kilusi polemika geriausiai parodo, koks aktualus nepriklausomai Lietuvai tebėra Marcinkevičius. Jis daugeliui Lietuvos žmonių svarbus ne tik dėl poetinio talento, bet, svarbiausia, dėl jo keltų valstybingumo, tautiškumo, identiteto problemų, kurios tebėra aktualios. Būtent ši aplinkybė neleidžia Marcinkevičiaus kūrybai pereiti į saugų muziejinį būvį.

Pastaruoju metu buvo išleisti Marcinkevičiaus „Rinktiniai raštai“, kuriuos sudaro dešimt tomų, apimančių plačią literatūrinių žanrų įvairovę:

Šių „Rinktinių raštų“ išleidimo proga literatūrologė Elena Baliutytė-Riliškienė, sudariusi pirmuosius keturis tomus, skirtus poetiniam Marcinkevičiaus palikimui, paaiškino, kad atrenkant tekstus iš keliolikos poeto rinkinių, pasirodžiusių beveik per šešis kūrybos dešimtmečius, visų pirma, „norėjosi ne „viešųjų ryšių“, o natūralaus, tikro poeto veido“. Literatūrologė teigia, kad viešumoje vis iškylančios diskusijos dėl Marcinkevičiaus kūrybos bei jo laikysenos sovietmečiu daugiau pasako ne apie paties rašytojo asmenybę bei talentą, o apie mus pačius.

Įvairialypis Poeto Portretas: Tautos Sąžinė ar Prisitaikėlis?

Marcinkevičiaus fenomenas buvo ypatingas - jo knygos greitai išperkamos, poeto kūrybos vakaruose žmonės nesutelpa, jo eiles, pilnas šventų žodžių, žmonės gieda nuo estradų. Jis vadinamas „tautos sąžine“. Bet kam duota talento, iš to ir reikalaujama daugiau. Viena vertus - tautinės dramos ir savotiškai dvasinga lyrika, kita vertus - mandatas: raudonas kompartijos bilietas, aukštos Lenino kaktos apdainavimas pirmajame „Tiesos“ puslapyje, Just. Marcinkevičiaus ateistinės kūrybos stendas, iki pat Atgimimo stovėjęs išniekintoje bažnyčioje - Ateizmo muziejuje.

Kalbėti apie Marcinkevičių kaip prisitaikėlį yra pakankamai paprasta, kad ir kurį sovietmečio tyrinėtojų sukonstruotą elgesio modelį pasirinktum, - tai (jau) yra faktas, kad ir nenorimas pripažinti. Žmogus, kuris siūlė Lenino klausytis „netgi mūsų skepticizmo amžiuje“, galėjo keliauti po užsienį, kurio eilėraščių rinkiniai pasiekdavo net 50 000 egzempliorių tiražą, valdžios diktuojamus ideologinius postulatus įvilkdavo į meninę formą, pakiliai giedodavo Internacionalą ir t. t., buvo prisitaikęs prie sistemos. O jeigu Tomo Venclovos versija, kad apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ rašyta KGB užsakymu, yra pagrįsta, reikia kalbėti jau ne apie prisitaikymą, o kolaboravimą. Nors, kaip pastebi Valdemaras Klumbys, tvirtų įrodymų nėra, tačiau šia versija tikėjo ne tik Venclova, bet ir, pavyzdžiui, Algirdas Patackas.

Vis dėlto Marcinkevičiaus prisitaikymo fakto konstatavimas anaiptol nėra modernios Lietuvos tapatybės puolimas: praktiškai visa sovietų Lietuvos visuomenė buvo prisitaikiusi prie sovietinės santvarkos - tokia buvo realybė. Prisitaikymą pakeisdamas kur kas skambesniu „kultūrinės rezistencijos“ pavadinimu, realybės nepakeisi. Tokiai visuomenei itin stigo autoritetų. Vienu iš jų neabejotinai tapo Marcinkevičius. Nuo šešto ir septinto dešimtmečio jis jau buvo valdžios pripažįstamas poetas su didžiuliu kultūriniu ir socialiniu kapitalu. Jo populiarumas augo ir silpstant ideologiniam valdžios aparatui. Kalbėti apie Marcinkevičių kaip apie „tautos sąžinę“ yra kur kas sunkiau, jeigu nenorime apsiriboti banalybėmis. Dar iki perestrojkos Marcinkevičius tapo kone stabu, herojiška figūra, kurios nebuvo galima vaizduoti nei su cigarete rankoje, nei prie stalo, nukrauto alkoholiu. Tačiau tuo metu jis buvo veikiau moralinis herojus: politinio matmens (išskyrus sovietinį) čia nebūta.

1989 m. Marcelijui Martinaičiui atrodė, kad „Lietuvos istorija yra kuriama poetų“. Arūno Streikaus teigimu, būtent istorinės atminties sovietizavimas buvo viena svarbiausių režimo naudotų priemonių tautiniam identitetui griauti. Rašytojai šiam tikslui pasirinkti neatsitiktinai: uždaviniui realizuoti buvo pajungtas ne tiek istorijos mokslas, kiek istoriniai emociniai vaizdiniai. Lietuvos istorijos sovietizavime Marcinkevičiaus įdirbis buvo didžiulis ir neapsiribojo tik Mindaugo, Mažvydo ir Katedros trilogija. Iš Sibiro sugrįžęs mąstytojas J. Mikutis su karčia ironija sakydavo, kad plataus masto Just. Marcinkevičiaus šunybės Lietuvos kultūrai bus atpirktos nebent tuomet, jei palaimintuoju bus paskelbtas kitas suvalkietis - tikras žmogus, arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Laimei, sąlyga jau įvykdyta - kaltė atpirkta.

tags: #marcinkevicius #lenino #gimimo #diena

• Apie Kauno Vaikų Globos Namų pertvarkas
• Automobilinės kėdutės montavimas priekyje: pagrindinės taisyklės
• Išsamus vadovas tėčiams po gimdymo
• Apie kiaušinių laikymą ir paruošimą
• Vaikų muzikinių gebėjimų lavinimas (4-6 m.)