Daugiavaikių motinų apdovanojimai Lietuvoje: tradicijos ir reikšmė nuo 2006 metų

Daugiavaikių motinų pagerbimas Lietuvoje yra ilgametė tradicija, įprasminanti motinystės svarbą ir pasiaukojimą. Šalies Prezidentas kasmet pasirašo dekretus dėl daugiavaikių motinų apdovanojimo ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Šis garbingas apdovanojimas skiriamas motinoms, kurios išaugino ir gerai išauklėjo septynis ir daugiau vaikų.

Klaipėdos savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vyriausiosios specialistės Svetlanos Vasiliuk duomenimis, tokią statistiką apie apdovanojamas motinas pradėta vesti nuo 2006 metų. Nuo tada Klaipėdoje šį ordiną jau yra gavusios 11 klaipėdiečių. Kandidatūros paprastai renkamos iš vyresnio amžiaus motinų, siekiant įsitikinti, ar visi vaikai užaugo dorais piliečiais.

Šiuolaikinė apdovanojimų tradicija

Kasmet, Motinos dienos proga, Lietuvos Respublikos Prezidentūra organizuoja šventinį renginį, kuriame pagerbiamos gausias šeimas išauginusios mamos. Nors pandeminiai metai ir karantinas kartais sutrukdydavo surengti šventę sostinėje, tradicija išlieka gyva. Pavyzdžiui, pernai Prezidentas Gitanas Nausėda ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo 46 daugiavaikes motinas, pagimdžiusias, išauginusias ir gerai išauklėjusias penkis ir daugiau vaikų. Prezidentas padėkojo mamoms už išmintį, rūpestį ir pasiaukojimą, kuriuos jos atidavė savo vaikams, o su jais - ir Lietuvos ateičiai. Laikantis visų apsaugos priemonių, valstybinius apdovanojimus, gėles ir šalies vadovo sveikinimą daugiavaikėms motinoms įvairiuose Lietuvos regionuose perduodavo Kanceliarijos kanclerė ir šalies vadovo patarėjai.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kalbėdama apie Motinos dienos reikšmę, pabrėžė dėkingumą visoms mamoms. Ji pažymėjo, kad mamos pašaukimas - išgyventi su vaikais visus augančių nutikimus, jų mažus džiaugsmus ir negandas, begalinius klausimus ir norus. Net užaugus dideliems, išlieka poreikis dalintis su brangiausiu žmogumi svarbiausiais įvykiais - ir laimėjimais, ir nesėkmėmis, nes mamos yra patikimiausia užuovėja nuo visų gyvenimo skersvėjų. Kiekvienos motinos darbas yra pats didžiausias ir svarbiausias, o gausioje šeimoje - dešimteriopai. Jis reikšmingas ir vaikui, ir šeimai, ir visai valstybei, nes tai yra vienas iš tų amžinųjų dalykų, kurie nepavaldūs laikui.

Daugiavaikių mamų pagerbimo pavyzdžiai

Tarp pagerbtųjų motinų dažnai būna išskirtinių asmenybių, kurių gyvenimo istorijos liudija apie didžiulę ištvermę ir meilę. Vakar prezidentūroje, be klaipėdietės Stasės Kvecienės, pagerbtos ir Klaipėdos rajono gyventojos Rozalija Ramanauskienė, išauginusi 7 vaikus, ir Ona Ruigienė, išauginusi net 9 vaikus, bei Šilutės rajone gyvenanti 9 vaikų mama Stefanija Starkienė, ir 7 atžalas išauginusi Kretingos rajono gyventoja Elena Šoblinskienė.

Stasės Kvecienės istorija: dorybės vertė

Klaipėdietė Stasė Kvecienė, viena iš ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ pagerbtų motinų, užaugino 7 vaikus. Moteris atvirauja, kad kur kas svarbiau už visus apdovanojimus jai yra tai, kad visi vaikai užaugo dori žmonės. Trys sūnūs tarsi ąžuolai ir keturios dukros niekada neužtraukė motinai gėdos.

„Tik kad dviejų jau nebeturiu. Vyriausioji Emilija būdama vos 50-ies iškeliavo Anapilin, panašaus amžiaus buvo ir sūnus, kai jį pasiglemžė mirtis“, - su liūdesiu prisimena Stasė. Ji patyrė skausmą netekus vaiko, kuris, anot jos, niekada neišblėsta ir nesibaigia. Ant senolės buto sienų nukabinėtos artimųjų nuotraukos, kurių kai kurios jau blunka.

Stasė prisipažįsta, kad jos charakteris buvo bjaurus, nes ji gimė po Liūto ženklu. Galbūt buvo per pikta vaikams, bet niekada nemušė, tačiau reikalavo, kad jie viską pasakytų - kur išeina, kada pareis. Amžinatilsį vyras taip pat griežtai auklėjo vaikus. Nepaisant to, Aleksandrai net į galvą neatėjo išsižadėti tokios laimės - vaikų, net ir sunkiais „bado metais“ po 1953-ųjų, kai valstybei reikėdavo atiduoti mokesčius kiaušiniais ir kitu geru. Jauna šeima gyveno ūkiškai ir prasimanė, kuo misti.

Moteris visą gyvenimą dirbo, net ir sunkiai sirgdama. „Ėjau melžti karvių, tad reikėdavo jau pusę trijų nakties fermose būti. Pasileido iš nosies kraujas, sukilo spaudimas“, - prisimena ji. Bet ir dabar be darbo sėdėti negali.

Daugiavaikei motinai dabar patinka ramybė. „Nebeskaičiuoju, kiek yra tų proanūkių. Lyg ir 9, vyriausiam jau 22 metai. O ir anūkų 9 turiu. Ar susirenkame kada kartu? Buvo per mano 80-metį daugelis suvažiavę. O šiaip aš nelabai ir benoriu tų susiėjimų. Triukšmas, kalbos jau man nebetinka. Aš noriu tik ramybės. Net draugių neturiu. O man ir nereikia.“ Tačiau tuoj pat senolė išsiduoda, kad šitaip kalba tik iš didelės meilės savo vaikams. „Myli jie mane ir rūpinasi“, - sako ji. PRISIMINIMAI. Šventa akimirka, kai dar visi septyni užauginti vaikai buvo kartu.

Elenos Bačiulienės gyvenimo kelias ir apdovanojimas

Su garbingą apdovanojimą pelniusia Elena Bačiuliene bendravome telefonu. Jos gyvenimo kelias prasidėjo sudėtingai: neturėjo nei brolio, nei sesers. Būdama penkių mėnesėlių, mirė mama. Ją auginti pasiėmė diedukas, mamos tėvas. Močiutė taip pat anksti buvo mirusi, palikdama našlaičiais septynis vaikus. Našliu likęs diedukas vedė dar kartą, ir antroji žmona padėjo jam užauginti vaikus. Kai mergaitei sukako trylika metų, ji paliko dieduko namus ir apsigyveno pas tėvą. Jis buvo luošas - netekęs vienos kojos, nešiojo medinį protezą. Be mamos augusi Elenytė labiausiai ilgėjosi motiniškos šilumos ir meilės. Iki šiol ji mena, su kokiu didžiuliu pavydu žvelgdavo į mamas turinčius savo bendraamžius. Likusi namuose viena ji neretai apsipildavo graudžiomis ašaromis - kodėl pasaulis jai toks neteisingas, kodėl kiti vaikai turi mamas, o ji net jos veido nepamena. Nors tėvas neturėjo kojos, nebuvo darbo, kurio jis nemokėtų - jis buvo ir siuvėjas, ir kirpėjas, ir medžio darbus puikiai išmanė, ypač dailias statinaites alui padarydavo. O kokie gražūs jo karpiniai buvo! Jais papuošdavo lempą.

Elena ištekėjo būdama 23-ejų už Igno, su kuriuo išgyveno daugiau nei penkiasdešimt metų, dalindamiesi visais džiaugsmais ir rūpesčiais. Jie susipažino, kai Ignas Kildiškiuose buvo talkoje pas Elenos kaimynus. Neilgai trukus, Ignas atsivežė mamą ir pasipiršo. Elenai tuomet nebuvo meilės, bet ji tikriausiai jautė, kad toks likimas jai skirtas, nes iki tol atstumdavo dešimt piršlių atvežtų kandidatų. Dievas leido Elenai susilaukti 11 vaikų, bet užauginti pavyko 7. „Tik dvynių palaidoti neleido, tad net kapelio nėra. Motinos negali savo vaikų laidoti, aš iki šiol širdyje nė su vienu taip ir neatsiveikinau. Skausmas netekus vaiko niekada neišblėsta ir nesibaigia“, - atvirauja motina.

Pirmoji pasaulį išvydo Aliutė, netrukus mama jau supo Marytę, tuomet tėvelius nudžiugino Jonas, Stasė, Juozas. Kai vienas po kito gimė Bronė, Mindaugas, Rimantas, Zita, vyresnieji jau buvo ūgtelėję. „Auginau visus, kiek tik davė Dievas. Visi vaikai gimė ir augo sveiki. Pati vaikystėje nepatyrusi meilės, savo vaikus labai mylėjau“, - pasakoja Elena. Pasakodama apie gausią šeimą moteris apgailestauja, kad negalėjo patenkinti visų vaikų norų, nupirkti kiekvienam tai, ko šis labiausiai norėjo. Ji prisimena, kad anais laikais vaikams būdavo visokių įgeidžių: vienas baltos mėsos nevalgo, kitam labai burokėlių sriuba patinka. Tekdavo įtikti visiems septyniems. Elena stengėsi. Ir ryte nekeldavo anksti prie darbų, leido pamiegoti. Pati sukausi kiek galėjo.

Sukūrę šeimą, Žemaitkiemio seniūnijos Martnonių kaime Bačiuliai pasistatė namą. Abu tėvai dirbo kolūkyje, turėjo ir savo ūkelį, laikė nemažai gyvulių, tad darbų netrūko. Šeimoje galiojo nerašyta taisyklė vieni kitiems padėti. Vyresnieji buvo ne tik pirmieji tėvų pagalbininkai prižiūrint mažuosius broliukus ir sesutes, bet ir visuose ūkio darbuose talkino. Ir daržų ravėti, ir šieno grėbti visi skubėjo būriu - nuo mažiausio iki vyriausio. Didelė šeima rasdavo laiko ir pramogoms. Bačiulių kiemas traukte traukė kaimynų vaikus. Jie visi drauge žaisdavo, traukdavo į šalia namų esantį mišką. Ten turėjo žaidimams įsirengę net namelį. Mama džiaugiasi, kad vaikai užaugo viskuo patenkinti ir ne baltarankiai.

E. Bačiulienė - viena iš laimingųjų mamų, kuriai neteko raudonuoti dėl savo sūnų ar dukterų. Jais nesiskundė mokytojai, geru žodžiu minėjo kaimynai. Pašnekovė neslepia, kad sunkiausią naštą tėvai nešė, kol vaikai buvo maži. Kai jie užaugo, baigė mokyklas ir paliko gimtuosius namus, kiekvienas jų grįžimas mamutei ir tėveliukui (taip atžalos visada vadino tėvelius) buvo tarsi saulės spindulys. Nudirbę visus darbus tėvai ir vaikai sodelyje sukurdavo laužą, susėsdavo prie jo ir uždainuodavo. Pasak Elenos, iš tėvų gerus balsus paveldėjo ir dukros, ir sūnūs. Ir dabar šeimos susibūrimuose neapsieinama be dainų. Kartais prie močiutės ir tėvų bei tetų ir dėdžių prisijungia anūkai. Vis tik yra vilties, kad šioje šeimoje daina skambės ir ateityje.

Atėjus senatvei ir užklupus ligoms, tėvams vieniems tvarkytis Martnonių kaime esančioje sodyboje tapo sunku. Kai 2006-aisiais moteris tapo našle, jos vienos vaikai nepalieka. E. Bačiulienė pagyvena tai pas vieną dukrą, tai pas kitą, pasisvečiuoja pas vieną, kitą sūnų… Visi vaikai ją myli, ji jų namuose jaučiasi tarsi brangiausia viešnia. Mamutę ir močiutę palepinti stengiasi ne tik dukros ir sūnūs, bet ir jų antrosios pusės, 19 anūkų, 30 proanūkių. Jai savo dėmesį ir meilę dovanoja visa šeima, kurioje - net 72 žmonės, tarp kurių jau yra ir vienas proproanūkėlis. „Per ilgą savo amželį gerų dalykų neteko daug patirti. Tik dabar, senatvėje, pasijutau tarsi ponia“, - šypsosi pašnekovė.

E. Bačiulienę nuo vaikystės visą gyvenimą lydi malda ir giesmė. Nemažai metų, kol leido jėgos, ji giedojo laidotuvėse. Augindama vaikus, šventadieniais nepraleisdavo bažnytėlėje šv. Mišių. Ir vaikus su savimi kartu vedėsi. „Rožančiaus ir maldaknygės iš rankų nepaleidžiu ir dabar. Turiu savo kambarėlį, niekieno netrukdoma meldžiuosi, giedu, maldoje prisimenu sūnų Mindaugą, kurio vienintelio nėra gyvo.“

Šį pavasarį, kai Elena viešėjo pas vyriausią iš sūnų Joną, gyvenantį Kaišiadoryse, širdies balsas pakuždėjo, kad turi skubiai važiuoti pas jauniausią dukrą Valę, gyvenančią Anykščių rajone, Ąžuolynės kaime. Pati nesuprato, kas ten traukia, nenujautė, gero ar blogo gali tikėtis. Kai apie tai pasakė sūnui, jis sunerimo, ėmė klausinėti, gal kas nutiko… Nei Jonui, nei sau paaiškinti nieko negalėjo, vidinis balsas skubino arčiau Ukmergės. Pirmadienį atvažiavo, o jau kitą dieną sulaukė iš Prezidentūros svečių, kurie atvežė apdovanojimą ir gėlių puokštę. Širdis nemelavo - reikalas tikrai buvo svarbus. Kad ją žada apdovanoti, niekas nieko iš anksto nesakė.

Šalies vadovo vardu įteiktas valstybinis apdovanojimas garbaus amžiaus ukmergiškę išties pamalonino. Tačiau ji tikisi, kad pavyks susitikti ir su pačiu prezidentu. Močiutė jau suka galvą, kokia dovana galėtų jį pamaloninti. Gal tai galėtų būti jos padeklamuotas eilėraštis? O galbūt Prezidentūroje ji, pritariant šeimos nariams, ir padainuotų? Jei tokia proga pasitaikytų, E. Bačiulienė mielai tai padarytų.

Apdovanotos daugiavaikės motinos (pavyzdžiai)

Šios motinos yra ryškūs pavyzdžiai, kaip atsidavimas šeimai ir vaikų auklėjimui prisideda prie stiprios visuomenės kūrimo. Jų istorijos primena, kad mamos rankomis ir širdimi sukurti namai yra vertybių, tokių kaip žmogiškumas, darbštumas ir padorumas, šaltinis.

tags: #daugiavaikiu #mamu #apdovanojimas #2006

• gražiausios lietuviškos dainelės apie žiemą
• Saugumas naujagimių fotosesijose
• kaip pasigaminti kalėdinius žaisliukus su vaikais
• Krikšto sakramento gylis ir reikšmė
• Vaikų sveikatos priežiūros klasifikacija Z41