Liubovė Poliščiuk: neblėstantis talentas ir kovinga asmenybė
Liubovė Poliščiuk buvo viena ryškiausių savo kartos aktorių, kurios kūrybinis kelias paliko neišdildomą pėdsaką teatro ir kino istorijoje. Jos karjera prasidėjo dar aštuntajame dešimtmetyje, kai talentinga aktorė pasirodė tokiuose filmuose kaip „Dėl mano mirties prašau kaltinti Klava K.“, „Princo Florizelio nuotykiai“, „Auksinė mina“ bei „Duenja“.
Teatrinė veikla ir profesinis augimas
1979 metais L. Poliščiuk įstojo į Maskvos miniatiūros teatrą. Šiame etape ji vaidino tokiuose spektakliuose kaip „Charmsai!, Čarmsai!, Šardamai!“, „Čekonte Ermitaže“, „Labadiena, Gi de Mopasane“, „Piterio principas“ bei „Plačiai paskelbtos mirties kronikos“. Vėliau, nuo 1989 iki 1995 metų, aktorė dirbo Josifo Raichelhauzo teatre „Šiuolaikinės pjesės mokykla“, kuriame darbavosi su „Antigonė Niujorke“, „Atėjo vyras pas moterį“ bei „O kodėl tu su fraku?“ vaidinimais.
Platesnei publikai aktorę išgarsino epizodinis vaidmuo komedijoje „Dvylika kėdžių“, kuriame ji suvaidino įsimintiną Andrejaus Mironovo šokių partnerę.
Klastinga liga ir paskutinieji metai
Nepaisant profesinės sėkmės, aktorės gyvenimą temdė sunkūs sveikatos iššūkiai. Vėžys yra viena pavojingiausių 21 amžiaus ligų, o klastinga liga nepasigaili nė vieno. Lyubovė Poliščiuk - šios nuostabios aktorės mirtis buvo tikras šokas jos gerbėjams. Moteris mirė 2006-aisiais būdama 57-erių po sunkios ligos - stuburo sarkomos.
Ligos priežastis buvo stuburo trauma, kurią Lyubovė patyrė autoavarijoje. Ji gydėsi nugaros skausmus, dėvėjo ortopedinį korsetą, buvo operuota, siekiant pašalinti dalį stuburo. Visą tą laiką ji toliau vaidino nepaisydama stipraus skausmo ir nuovargio.
| Gyvenimo faktas | Aprašymas |
|---|---|
| Gimimo metai | 1949 m. |
| Mirties metai | 2006 m. |
| Pagrindinė diagnozė | Stuburo sarkoma |
| Paskutinis ryškus darbas | Serialas „Mano tikroji auklė“ |
Atsidavimas darbui iki pat pabaigos
Paskutinis aktorės darbas buvo serialas „Mano tikroji auklė“. Tiesa, sunkią ligą moteris slėpė nuo savo kolegų, tad dauguma jų net nežinojo, kad ji nepagydomai serga. Kai aktorė eidavo pailsėti tarp scenų, kolegos manydavo, kad moteris tiesiog pavargo. Liubovę gelbėdavo stiprūs vaistai, kurie jai padėdavo toliau dirbti ir vaidinti.
Apie mamos stiprybę prisiminimais dalijosi jos sūnus Aleksejus Makarovas: „Mama visuomet šypsodavosi, nors ją kankino siaubingi nugaros skausmai. Renginiuose ji sugebėdavo ilgas valandas dėvėti aukštakulnius, puikiai atrodyti ir net šokti ar dainuoti“. Pasak sūnaus, moteris nenorėjo mirti ligoninėje. Supratusi, kad liko paskutinės gyvenimo dienos, ji pasiprašė parvežama namo. „Ji nepalūžo iki galo“, - atviravo sūnus apie paskutines aktorės dienas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
