Mama ir kūdikis: lavinamieji piešiniai ir žaidimai

Antrąjį gyvenimo pusmetį kūdikiai visai nebepanašūs į bejėges būtybes, jie tampa judrūs, be galo smalsūs, kviečiantys savo tėvus kartu žaisti ir padėti pažinti pasaulį.

Stambioji motorika

Šį gyvenimo pusmetį kūdikiai dažniausiai jau puikiai ropoja, stojasi, bando žengti pirmuosius žingsnelius. Tačiau ne visi pradeda vaikščioti iki pirmojo gimtadienio. Moksliškai įrodyta, jog vaikščiojimas ir tolesnis IQ nėra susiję (anksti pradėjęs vaikščioti vaikas nebūtinai bus protingesnis, ar vėliau pradėjęs vaikščioti - mažiau protingas). Nereikėtų vaiko spausti, stengtis, kad jis kuo anksčiau žengtų pirmąjį savarankišką žingsniuką. Tai nutiks tuomet, kai vaikutis bus pasiruošęs.

Vedžiojant vaiką už rankyčių, jo neskatinate anksčiau pradėti vaikščioti. Galite saikingai vedžioti, jei patinka, bet naudos nebus (dažnai ir patys kūdikiai to nemėgsta). O vaiko koordinaciją ir pusiausvyrą lavina savarankiškas vaikščiojimas laikantis už baldų, palei sieną, fiziškai kūną stiprina ilgi ropojimo atstumai su kliūtimis. O kol kūdikis dar neropoja, laikykite jį kuo dažniau ant grindų, žaisliukais skatinkite šliaužti į priekį.

Ropojantiems kūdikiams tinka:

• Įvairūs tuneliai, padaryti iš dėžių, patiesalų, panaudojus stalus, kėdes ir pan.
• Kelias su kliūtimis, kuriomis gali tapti pagalvėlės, dėžės, pakylos. Priešais geidžiamą daiktą padėkite pagalvėlių, kurias turi įveikti.
• Vaikščiojimas tarp kėdžių. Ant jų padėkite viliojančių žaisliukų, kurie skatins vaikščioti nuo vienos kėdės iki kitos.
• Palei sieną paskatinsite kūdikį vaikščioti, jei ant jos pakabinsite paveiksliukų. Rekomenduoju pagaminti lėkštes su makaronais. Naudinga bus ir mažiesiems pirštukams. Klijai - lipalas. Prisiklijuoja labai tvirtai. O ant sienos paveikslėlius priklijuoti dvipuse lipnia juosta (kai jų nebereiks, juosta lengvai nuo sienos nusivalo pakaitinus plaukų džiovintuvu). Skatinkite kūdikį palei sieną vaikščiotų į abi puses.

Smulkioji motorika

Maždaug iki 8 mėn. didžiausias dėmesys skiriamas pojūčiams: duodama daug liesti, čiupinėti, o jau nuo 8 mėn. reikalingi veiksmo žaislai, kuriuos galima dėlioti, traukti, spausti, verti, mesti, kišti.

Dėti, mesti, kišti

Kai tik pastebite, kad jūsų kūdikis sąmoningai dėlioja daiktus, neapsiribokite vienu žaislu šiems įgūdžiams lavinti. Įvairovė (skirtingo dydžio, tūrio, aukščio indai, skirtingai daiktai) greičiau padės ne tik geriau valdyti rankytes, bet ir skatins kognityvinę raidą. Nereikia pirkti labai daug žaislų, pasitelkite buitinius daiktus. Fantazuokite ir tikrai atrasite, kuo prasmingai užimti vaiką.

Pavyzdžiui:

• Druskinė ir riešutai (kaštonai).
• Taupyklė ir centai (taupyklių yra įvairių, į vienas lengviau pataikyti, į kitas - sunkiau).
• Dėžutė su įvairaus dydžio skylėmis ir akmenėliai. Raskite du visiškai vienodus akmenėlius - esu tikra, nepavyks :), todėl būtinai jų turėkite tarp žaislų, bet nepasiekiamoje vietoje.
• Batų dėžutė ir dangteliai.
• Buteliukai ir stikliniai rutuliukai, pūkučiai.
• Indelis ir karoliukai (dar smulkesni daikčiukai ir maža skylutė, nors nuotraukose nesimato skirtumo).
• Kavos indelis ir stambūs šiaudeliai - trumpi ir ilgi.
• Kibirėlis ir skaičiavimo pagaliukai (dar smulkesni).

Verti

Žaiskite su dideliu (tinka popierinis rankšluosčių laikiklis) ir mažu stovais. Verti galima įvairiausius žiedus (nuo kitų žaislų, užuolaidų), tualetinio popieriaus ritinėlius, plaukų suktukus, kramtukus.

Traukti, gniaužti, spausti

Leiskite paspausti TV mygtuką, arbatinuko, šviesos jungiklį ir pan.

Pagaminkite dėžutę su virvutėmis. Užtruks vos keletą minučių. Yla perdurkite nedidelę tvirtą dėžutę ir perverkite batų raištelius (ne ilgesnius kaip 30 cm), užriškite galus. Kad dangtelis nekristų, apvyniokite lipnia juosta ar izoliacija.

Gniaužyti galima kempines, sūrią tešlą.

Piešti

Išbandykite pirmuosius flomasterius (storus, lengvai nuplaunamus), kreidą.

Savojo aš pažinimas

Į žaidimus įtraukite veidrodį „savojo aš” pažinimui. Prieš veidrodį mojuokite, rodykite, šypsokitės, verkite. Laikant kūdikį ant rankų, artėkite prie veidrodžio, tolkite. Klauskite: „kur mama”, „kur Gabrielė (vaiko vardas)”? Atsakykite: čia mama (rodydama į save).

9-12 mėn. puikus metas mokyti kūdikį kūno dalių. Pirmiausia jie išmoksta parodyti kojytes, rankytes, bambą (nes akivaizdžiai mato). Paskui ausytes, liežuvį. Dar vėliau - akytes, nosytę, burnytę. Kūno pažinimui praverčia lėlės, meškiukai. Kai kurie 10 mėnesių kūdikiai jau geba parodyti visas kūno dalis, bet visiškai normalu, jei to išmoks ir 14-15-ąjį mėnesį.

Kalba

Plėskite vaiko pasyvųjį žodyną - tai žodžiai, kuriuos supranta, bet netaria (aktyvus - kuriuos ir taria). Yra teorija, kad vaikas pradeda kalbėti tik surinkęs pakankamą pasyvaus žodyno bagažą.

Kuo daugiau kūdikis supranta mūsų kalbos, tuo jis sumanesnis. Tad bendraukite, bendraukite, bendraukite! Neperdedant, nedaugžodžiaujant. Tai reiškia, kad jūs sakote, kai kūdikis susidomėjęs nukreipia žvilgsnį į kepančius blynus: „Čia blynai. Blynai kepa”, o ne: „Skanūs blyneliai kepa su varškyte, mažuti, tau dar negalima jų valgyti”. 🙂 Augant palaipsniui plečiamas vaiko žodynas. Prasmingiausia kalbėti apie tai, į ką kūdikis nukreipia žvilgsnį. Tik tuomet jūsų kalbą jis susies su daiktu ar veiksmu.

Pasakokite aiškiai apie viską, ką veikiate ir darote. Patariama kai kuriuos buities darbus atlikti, kai jis nemiega, pavyzdžiui: plauti grindis, šluostyti dulkes, laistyti gėles, rinkti išmėtytus daiktus.

Rekomenduojama TV, radio nenaudoti kaip fono, nes šie trukdo vystytis kalbai.

Dažnai prašykite atlikti paprastus veiksmus: nunešti (ropojant ar jau einant) šiukšlę, paduoti žinomą daiktą.

EQ - emocinis intelektas

Ugdyti EQ galima ir reikia nuo kūdikystės. Nuolat bendraujant įvardinkite jausmus: kai verkia: „tu pyksti, liūdi” (pagal situaciją), Gabrielė pyksta; kai juokiasi - „tu juokiesi, tau patinka, linksma”. Tu užsigavai, tau skauda. Verkšleni, nes jau nori valgyti, esi alkana. Jau soti, pavalgei, daugiau nebenori. Džiaugiesi, nes grįžo tėtis. Ir panašiai :). Visada reaguokite empatiškai į kūdikio poreikius - tuomet ir jis toks augs.

Žaiskite su emocijų veidukų kortelėmis. Tokių kortelių (žaisliukų) galima nusipirkti ar internete paieškoti ir atspausdinti. Iki metų pakanka tokių:

• Linksmas (besijuokiantis)
• Laimingas (atsipalaidavęs ir šypsosi)
• Patenkintas (kai ko nors nori ir gauna)
• Liūdnas (jei kažko nori, bet negauna, nors kūdikiai tai išreikš verkimu)
• Piktas (taip pat kai kažko negauna ir verkia, bet verkia „pikčiau”)
• Pavargęs (kai zirzia ir nori miego)
• Verkia (kai skauda)
• Bijo (kai kažko išsigąsta)

Knygų pasaulis

6-12 mėn. laikotarpis (aišku, jis nesibaigia ties pirmuoju gimtadieniu) yra langas, kai dideliu greičiu kūdikiai pradeda suvokti kalbą. Jūs pastebėjote, kad vaikas išpildo jūsų prašymą (pvz.; paploja katučių, išmeta šiukšlę į šiukšliadėžę). Pasyvaus žodyno plėtimui idealu yra knygelių vartymas. Iki metų tinkamiausios knygelės:

• Realistiški paveikslėliai arba gražiai aiškiai nupiešti, arba nuotraukos, kadangi kūdikis viską mato pirmą kartą, jis tik susipažįsta su pasauliu. Ypač hiperbolizuoti paveikslėliai netinka bent iki 2 m., nors tokių knygelių pilnos lentynos knygynuose.
• Vieno daikto ir aiškaus veiksmo, kurį galima išvysti realybėje. Pavyzdžiui „katė”, „šaukštas”, „berniukas valgo duoną”, „mergaitė valo dantis”, „dantų šepetėlis”.

Knygelių galite ir patys pagaminti, atsispausdinant iš interneto paveikslėlių. Juos įklijuoti į nuotraukų albumą ar storų lapų piešimo sąsiuvinį. Galima suklijuoti ir iškarpas iš žurnalų.

Sensoriniai žaidimai

Sensoriniai itin svarbūs, nes kūdikiai informaciją renka būtent per pojūčius. Vaikui lengviausia įsisavinti daugelį sąvokų per kontrastus. Patirkite (tuo pačiu metu leidžiant paliesti du skirtingus daiktus):

• karšta - šalta (pvz., sniegas, ledas, puodelis, iš kurio ką tik išgerta arbata)
• švelnu - šiurkštu (pvz., švitrinis popierius; kailis)
• duria - neduria (pvz., šakutė, kaktusas, šaukštelis)
• šviesu - tamsu (pvz., junginėjant jungiklį sutemus)
• rūgštu - saldu (pvz., lyžtelti citriną, ananasą, bananą)
• kieta - minkšta (pvz., akmuo, vata)
• šlapia - sausa (pvz., šlapi drabužėliai, sausi)

Uostykite kartu gėles, prieskonius, vaisius, eteriniais aliejais prikvėpintus žaislus.

Naminų dažų receptas:

• pusės stiklinės kukurūzų miltų (tinka ir paprasti balti)
• pusės šaukštelio druskos
• trijų šaukštelių cukraus
• dviejų stiklinių šalto vandens
• maistinių dažų
• indelių dažams

Fantazuokite, gamindami skirtingų dažų konsistenciją į juos pridėję:

• miltų - dažai taps gumuliuotis
• irupo - dažai taps blizgūs ir lipnūs
• smėlio - dažai taps šiurkštūs, smėlėti
• stambios druskos - dažai taps žėrintys
• skysto muilo - dažai taps glitūs

Vaiko piešinių pasaulis

Vaiko piešinys nėra tik „gaminys“, pareikalavęs kūrybinių jėgų ir žinių, t. y. jis į jį sudeda ne tik tai, ką sužino apie pasaulį, ar ko išmoko (įgudo piešti gėlytes ar automobilius, įvaldė guašą ar kreideles). Į piešinį vaikas sudeda savo mintis ir jausmus, kurių pats nesugeba nei aiškiai įvardyti, nei suprasti, nei juolab paaiškinti. Piešinys yra tarsi langelis į vaiko vidinį pasaulį, vaiko sielos veidrodis.

„Kai vaikas atneša piešinį, nepulkite vertinti ir žavėtis. Pasakyti: „Nuostabu!“ arba „Tu - tikras dailininkas!“ - vadinasi, nepasakyti nieko apie vaiko darbą, pastangas, gebėjimus. Kur kas geriau išpasakoti, ką jūs piešinyje matote, kokius jausmus jums sukelia viena ar kita detalė, paklausti, ką veikia nupiešti herojai, kodėl jie tokie susirūpinę, paklausti, ar būna, kad vaikas jaučiasi panašiai kaip ir jo herojai ir t. t.“, - pataria psichologė.

„Piešiant lavėja smulkioji ir stambioji motorika, koordinuojami akių ir rankos judesiai, vaikas pradeda geriau suvokti savo kūną, mokosi jį kontroliuoti. Pirštukų, delniuko judesiai padeda vystyti kalbą, - primena psichologė Jurga Dapkevičienė. - Virš lapo palinkęs mažiukas nurimsta, susikaupia, lyg ir sustingsta, tačiau išties jis dirba labai aktyvų vidinį darbą, į popieriaus lapą „iškrauna“ viską, kas yra susikaupę jo širdelėje ir mintyse“.

Jau 1,5 m. pyplys pakėlęs po stalu nusiridenusį tėčio šratinuką juo smagiai „pereina“ sienomis, baldų gobelenu, vadinasi, jau geba ir paimti, ir išlaikyti, ir šiek tiek kontroliuoti pieštuką. Tačiau „piešinys“ dar labai spontaniškas. Dvimetis geriau kontroliuoja judesius, piešia zigzagus, linijas, brūkšnius, kabliukus į visas puses, tai jau pareikalauja pastangų. Ilgainiui linijos „minkštėja“, apvalėja ir lapas prisipildo „kamuolinių debesų“. Tačiau maždaug iki trejų metų mažieji dailininkai nemąsto, ką, kaip ir kodėl piešia. Jie tiesiog griebia visa, kas po ranka, ir brėžia, sukioja, mėto, keverzoja…. Tokio amžiaus tiesiog žaidžia, eksperimentuoja.

Apie trečiuosius gyvenimo metus iš „kamuolinių debesų“, t. y. erdvėje be tvarkos besiriaičiojančių skritulių, išdygsta kojos. Tai rodo, kad vaikas jau kur kas geriau orientuojasi erdvėje, nes „kojos“ dažniausiai piešiamos ne bet kur ir ne bet kaip - du pagaliukus vaikas prikabina skritulio apačioje, jie nukreipti žemyn. Galvakojis „pastatomas“ ant žemės. Pamažu didelė galva mažėja, atsiranda naujas pagaliukas, prie kurio pripiešiamos kojos ir rankos. Galvakojis tampa panašus į žmogų. Trečiaisiais gyvenimo metais vaikas pradeda tikslingai kažką keverzoti lape, tyrinėja, kas pavyko. Keturmetis-penkiametis jau turi idėją ir mielai pasakoja, ką nori, ketina nupiešti. Atsitiktinumas, eksperimentas virsta žinute: vaikas jau nori kažką pasakyti. Tokio amžiaus vaikai pradeda vaizduoti aplinką. Iš piešinių tampa akivaizdu, kad iki mokyklos vaikai iškmoksta gerai orientuotis erdvėje, žino, kur dangus, kur žemė (herojai ir namai paprastai tvirtai stovi ant žemės).

Apie penktuosius gyvenimo metus vaikų piešiniuose paprastai atsiranda namas. Tai vienas dažniausių vaikų piešinių objektų, kuriam piešinių tyrinėtojai teikia ypatingą reikšmę ir sieja su fiziniu kūnu, socialiniu jausmu, šeimos gyvenimu, saugumo pojūčiu. Pavyzdžiui, teigiama, kad uždari namelio langai ir mažos durelės rodo, kad vaikas uždaras, atviri dideli langai, priešingai, reiškia atvirumą, svetingumą, norą bendrauti. Kuo daugiau langų - tuo smalsiau vaikas žvelgia į pasaulį ir t. t.

Yra teorija, teigianti, kad vaiko piešiniai yra atspindys to, kas vyksta jo kūne. Štai iki trejų metų aktyviausiai vystosi smegenys, todėl šio laikotarpio vaikų piešiniuose vyrauja skrituliai be jokių detalių. Apie šeštuosius metus, kai pradeda kristi pieniniai dantukai, piešiniuose atsiranda danties ar jo šaknies formą primenančių objektų.

„Teorijų, kaip galima interpretuoti piešinius, be galo daug. Mes renkamės tikėti tuo, kuo norime tikėti, tačiau svarbu suprasti, kad tai, ką piešia vaikas, gali būti tiesiog šios ar pastarųjų dienų aktualija. Piešinių tematiką neretai nulemia patirti įspūdžiai, matyti filmukai“, - sako psichologė.

„Tačiau diagnozuoti ar spręsti apie vaiko savijautą tik pagal piešinį yra neprofesionalu, - įspėja psichologė. - Piešinys - tik papildoma priemonė, suteikianti daugiau informacijos, kuri gali padėti tėvams geriau pažinti, pajausti savo vaiką, jo poreikius, lavinimo galimybes, sritis, kurios reikalauja pagalbos ar tiesiog daugiau dėmesio. Geriausias būdas pažinti, sužinoti daugiau - rinkti piešinius ir sekti pokyčius. Pasikliaukite ir pirmu savo įspūdžiu. Jei jums neramu dėl to, ką jaučiate žiūrėdama į vaiko piešinį - ir ypač jei ta emocija persekioja žiūrint ir į kitus, naujus, vaiko piešinius, kreipkitės pagalbos į specialistus“.

Mamai neramu ir tada, jei piešimui išnaudodavęs kiekvieną laisvą minutę, vaikas staiga liovėsi tai daryti. Arba išvis nepiešia, nes… nenori. „Taip nutiko greičiausiai dėl to, jog nustojo pasitikėti savimi, kai kažkas pasakė: „Negražu!“, „Su ta juoda viską sugadinai.“ O gal numušė ūpą mokydami, kaip piešti, neleido to daryti savaip. Jei suaugęs parodo, kaip nupiešti šunį, vargu ar galime tikėtis, kad vaikas entuziastingai pats puls jį piešti, juk mato, kad mamos ar auklėtojos piešinys tikroviškesnis. Nupiešdami už vaiką ar jį pataisydami, mes ne paraginame piešti, o priešingai, stabdome, - įspėja tėvus psichologė. -Įprastai besivystančio vaiko nereikia mokyti piešti. Verčiau pakalbinti, paklausti: „Kas tau sakė, kad nemoki, negali nupiešti šuns arba namo? Manai, aš esu namų piešimo ekspertas? Juk namų yra įvairių ir kiekvienas gali jį nupiešti tokį, kokį nori! Aš, pavyzdžiui, norėčiau nupiešti namą su… apskritais langais, o tu?“ Jei vaikas išvis nepiešia, neverskite. Tikėtina, kad tam tiesiog neatėjo metas. Tačiau piešimas yra puiki saviraiškos priemonė, todėl visada verta pabandyti paraginti vaiką netiesiogiai, pavyzdžiui, pieškite patys! Akvarele, guašu, kreidelėmis, flomasteriais, pasidėję lapą ant stalo, grindų, priklijavę ant sienos. Pieškite, kol vaikas prieis ir paklaus: „O ką čia darai?“

Dienų raštai

Smagu visai šeimai vakarais patogiai įsitaisius ant sofos ar sukritus ant grindų perversti nuotraukų albumus: stebėti, kaip paaugo ir pasikeitė vaikai, prisiminti svarbiausius įvykius ir net kokio skonio buvo šešto jubiliejaus tortas. Ne mažiau (o gal netgi daugiau) prasmingi būtų… piešinių albumai. Jie pasakotų, kaip keitėsi vaiko jausmai. Nepraleiskite progos pradėti kolekciją nuo pirmųjų vaiko keverzonių. Kad būtų iškalbingesnė, paprašykite vaiko sugalvoti pavadinimą - jį, metus ir savo įžvalgas, pastabas užrašykite kitoje piešinio pusėje.

tags: #mama #ir #kudikis #piesiniai

• Socialinė apsauga vaikams
• Kaip Paul De Miko pasiekė sėkmę „YouTube“?
• natūralūs bičių produktai augančiam organizmui
• išsamią pampersų torto gamybos instrukciją
• Mitinės būtybės lietuvių kultūroje