Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, įkrikščionijimo sakramentas. Jis yra neregimojo Dievo veikimas ir žmogaus pašventinimas. Krikštu panaikinama prigimtinė (gimtoji) nuodėmė ir įžengiama į Dievo Bažnyčios bendruomenę, gaunama amžinojo gyvenimo dovana. Šiandieninėje kultūrinio reliatyvizmo ir religinio pliuralizmo aplinkoje nekrikštytų kūdikių labai pagausėjo, todėl tampa vis svarbiau gilintis į krikšto reikšmę ir Bažnyčios mokymą apie išganymo viltį tiems, kurie šio sakramento nepriėmė. Bažnyčia suvokia, kad toks išganymas pasiekiamas tiktai Kristuje per Dvasią.
Krikštas yra būtinas išganymui tų, kuriems buvo paskelbta Evangelija ir kurie turi galimybę prašyti šio sakramento.
Esminė šio sakramento apeiga yra krikštijamojo panardinimas į vandenį arba vandens išliejimas ant jo galvos, šaukiantis Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardo. Krikštas reiškia ir neša mirtį nuodėmei, įtraukia į Kristaus Velykų paslaptį ir taip įveda į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą. Krikštas neša mirtį nuodėmei ir dovanoja naują Dievo vaiko gyvenimą. Krikštas nėra magija, kurios dėka jūsų vaikas bus sveikas ir geras. Krikšto apeigos ir simboliai nėra ezoterika, o dieviškieji veiksmai, kuriuos atlieka Bažnyčia.
Pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos neklusnumas - gimtoji nuodėmė. Šį neklusnumą ir polinkį į blogį visi paveldime kartu su žmogiškumu. Dievas atėjo mūsų gelbėti, todėl įsikūnijo, tapo žmogumi. Jėzus Kristus, tikras Dievas ir tikras Žmogus, panaikino tarp žmonių bei Dievo atsivėrusią prarają. Jėzus, būdamas nekaltas, už visus numirė ant kryžiaus. Krikštu atstatoma tai, kas sugriauta. Priimdamas Krikštą, žmogus priima Dievo meilę, gautą per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą.
Bažnyčia krikštija kūdikius todėl, kad jie gimsta su gimtąja nuodėme ir juos reikia išlaisvinti iš piktojo galios bei įvesti į Dievo vaikų laisvės karalystę. Kūdikius ir mažus vaikus (iki 7 metų) krikštijame todėl, kad tęsiame nuo seno galiojusią Bažnyčios tradiciją, kad Viešpaties gyvybė ir galia bei dovanotas tikėjimas padėtų bręstančiai asmenybei augti ir skleistis. Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per asmeninį pavyzdį, drauge melstis ir parodyti krikščioniškų vertybių lobius.
Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas asmuo. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori ir svarbu, kad pažada rodyti pavyzdį. Jei tėvai nesutinka, ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima. Nors tėvai nesusituokę (gyvena susidėję), nesusituokę Bažnyčioje ar civiliškai, vaikas gali būti pakrikštytas, bet tai neatleidžia jų nuo atsakomybės susituokti ir praktikuoti tikėjimą.
Vaikai nuo 7 metų amžiaus gali lankyti Pirmosios Komunijos užsiėmimus ir po specialių pamokėlių (katechezių) gali būti pakrikštyjami. Patys turėtų kreiptis į parapijos kunigą ir po pokalbio įsijungti į suaugusiųjų katechumenato užsiėmimus, kurie trunka apie metus arba Gavėnios metu.
Iš kiekvieno krikštijamojo reikalaujama tikėjimo išpažinimo, kurį suaugęs atlieka asmeniškai, o už kūdikį - tėvai ir Bažnyčia. Atsakomybė už parengimą Krikštui (katechumenatą) ir tikėjimo bei Krikšto malonės ugdymą taip pat dalijasi krikšto tėvas ir krikšto motina ir visa bažnytinė bendruomenė.
Dėl krikšto kreipiasi tėvai arba nors vienas iš tėvų, o ne seneliai, giminė, ar būsimieji krikštatėviai. Jei nėra tėvų, kreipiasi globėjai. Krikštatėviai neturi būti pasirenkami tradiciškai, skubant, dėl jų finansinės padėties, bet atsižvelgiant į jų tikėjimą ir jo praktikavimą. Krikšto tėvai turi padėti tėvams rūpintis vaiko tikėjimo ir žmogišku ugdymu. Nuo šiol bus svarbu lydėti naują krikščionį malda ir savo tikėjimo pavyzdžiu. Krikštatėviai puoselėja atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi. Visą gyvenimą krikštatėviai Krikšto sūnų ar dukrą palaiko džiaugsmuose ir sunkumuose.
Katalikų Bažnyčios teisės kodekso 874 kanonas nustato, kad krikšto tėvai turi būti:
Krikšto liudininku/liudininke gali būti kitų krikščionių Bažnyčių tikintieji (stačiatikiai, protestantai). Jei krikštatėviai vedę civiliškai, ar gyvena bendrai (susidėję) ar viena iš puses taip gyvena, jie turi priimti Santuokos sakramentą.
Paprastai Krikštą teikia vyskupas ir kunigas, o lotynų apeigų Bažnyčioje - dar ir diakonas. Iškilus būtinybei krikštyti gali kiekvienas asmuo, turintis intenciją daryti tai, ką daro Bažnyčia. Jis lieja vandenį ant kandidato galvos ir ištaria trejybinę Krikšto formulę: “Aš tave krikštiju vardan Dievo - Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.” Kai kūdikiui ar nepakrikštytam žmogui gresia mirties pavojus, krikštyti gali kiekvienas žmogus, netgi pats būdamas nekrikštytas, jei tik nori vykdyti tai, ką atlieka Bažnyčia. Jei po Krikšto kūdikis pasveiktų, reikia kreiptis į kunigą, kad jis Krikšto apeigas papildytų, palaimintų visą šeimą.
Krikštu atleidžiama gimtoji nuodėmė, visos asmeninės nuodėmės ir bausmės už nuodėmes; jis leidžia dalyvauti Dievo trejybiniame gyvenime per pašvenčiamąją malonę, per nuteisinamąją malonę, įtraukiančią į Kristų ir į Jo Bažnyčią; jis leidžia dalyvauti Kristaus kunigystėje ir padeda bendrystės su visais krikščionimis pamatą; jis leidžia skleistis dieviškosioms dorybėms ir Šventosios Dvasios dovanoms. Pakrikštytasis visam laikui priklauso Kristui, jis paženklintas neišdildomu Kristaus antspaudu (žyme).
Vardas yra svarbus, nes Dievas pažįsta kiekvieną vardu, t.y. kaip nepakartojamą. Per Krikštą krikščionis Bažnyčioje gauna savo vardą, pageidautina - kokio nors šventojo, krikštijamajam teikiančio šventumo pavyzdį ir laiduojančio užtarimą pas Dievą. Nėra šventų arba nešventų vardų. Gali tik būti vardai, kurie neatitinka krikščioniškos dvasios, pvz. Venera, Hermis, Dzeusas. Galima suteikti kūdikiui kitą vardą norint pagerbti jo šventąjį globėją (kūdikio gimimo dienos šventasis) arba norint pagerbti ką nors iš kūdikio artimųjų, pvz. senelio vardas.
Dėl kūdikio (vaiko iki 7 metų amžiaus) krikšto mūsų bažnyčioje kreipiamasi mažiausiai prieš mėnesį - būtina susitarti dėl datos ir laiko rezervavimo Krikšto Sakramentui. Vėliau prašoma užpildyti krikšto registracijos anketą. Jei dėl svarbių priežasčių negalėsite krikštyti savo kūdikio sutartu laiku - prašome įspėti kunigą apie tai iš anksto. Atvykdami į Krikštą turėkite kūdikio gimimo liudijimą, jo gali prireikti vėliau pildant dokumentus. Krikštas paprastai švenčiamas sekmadienį (arba jo išvakarėse), nes tą dieną Bažnyčia švenčia Velykų paslaptį. Visi tą dieną krikštijami kūdikiai yra krikštijami drauge. Prieš apeigas tėvams ir krikšto tėvams reikės palaiminti kūdikį, todėl prieš apeigas reikia tai išmokti. Laiminama dešinės rankos nykščiu darant kryželį kūdikio kaktoje.
Apeigų dalyviams dera išlaikyti pagarbų stilių: nedera kramtyti kramtomą gumą, kelti triukšmą mobiliaisiais telefonais. Aprangoje jaustųsi pagarba šventovei. Nedera dalyviams dėvėti sportinių, laisvalaikio drabužių ar avalynės. Vyrams rekomenduojama vilkėti kostiumą, moterims - kostiumėlį, iškilmingą suknelę, tačiau su pridengtais pečiais. Bažnyčioje netinka nuogumo demonstravimas - todėl labai prašome pasirinkti iškilmingą, bet padorią aprangą. Asmenims, apsvaigusiems alkoholiniais gėrimais, nedera dalyvauti religinėse apeigose. Fotografuojančius/filmuojančius asmenis taip pat prašoma išlaikyti aprangos šventinį stilių bei nelipti ant altoriaus laiptelių.
Pagal tradiciją berniuką laiko krikšto tėvas, mergaitę - krikšto motina. Kūdikio galva ant dešinės rankos. Antrasis krikštatėvis laiko baltą krikšto rūbelį bei žvakę ir stovi kūdikio kairėje, tėvai - dešinėje. Krikštytojas ateina prie susirinkusių netoli durų ar kitur bažnyčioje tėvų bei krikštatėvių su kūdikiais.
Krikšto apeigos prasideda prie bažnyčios durų:
Po šios apeigos, kunigui vedant, einama į bažnyčią. Apeigos tęsiasi bažnyčioje:
Giminėms ir artimiesiems primename, jog nedera kūdikiui Krikšto proga dovanoti krikščioniškam tikėjimui prieštaraujančių simbolių, pvz. horoskopo ženkliukų.

Tema „Išganymo viltis be krikšto mirusiems kūdikiams“ buvo pateikta Tarptautinei teologijos komisijai išnagrinėti. Tokiomis aplinkybėmis tapo būtina pasverti tokių kūdikių išganymo galimybę.
Tradicinis mokymas dėmesį telkė į prieangio (limbo) teoriją; juo laikytas būvis, kuriame atsiduria be krikšto mirusių kūdikių sielos, dėl gimtosios nuodėmės nepelnančios palaimingojo regėjimo, tačiau ir nenuskiriamos bausmei, nes jie nėra asmeniškai nusidėję. Ši teologų nuo Viduramžių išplėtota teorija Magisteriumo nebuvo apibrėžta kaip dogma, net jei pats Magisteriumas iki Vatikano II Susirinkimo ją savo mokyme ir minėdavo. Katalikų Bažnyčios katekizme (1992 m.) prieangio teorija vis dėlto nepaminėta, ten, priešingai, mokoma, kad be krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia patiki Dievo gailestingumui - tą liudija tokiems vaikams skirtos ypatingos laidojimo apeigos.
Principas, kad Dievas trokšta visų žmonių išganymo, leidžia turėti viltį, jog išganyti gali būti ir be krikšto mirę kūdikiai (plg. KBK 1261). Studijos išvada ta, jog yra teologinis bei liturginis pagrindas puoselėti viltį, kad be krikšto mirę kūdikiai gali būti išganyti ir įtraukti į amžinąją palaimą, net jei to Apreiškimas aiškiai nemoko.
Antra vertus, nė vieno iš samprotavimų, tekste siūlomų naujam požiūriui į problemą motyvuoti, nevalia imti pagrindu nei krikšto būtinumui neigti, nei jo suteikimui atidėti. Priešingai, pagrindą vilčiai duoda tai, kad Dievas tokius kūdikius išganys būtent todėl, kad jiems nebuvo įmanoma suteikti to, ko jų labui labiausiai trokšta - pakrikštyti juos laikantis Bažnyčios tikėjimo bei regimai įrikiuoti į Kristaus Kūną.

Kiekviena pradėta gyvybė, nuo pirmo momento motinos įsčiose, turi teisę į gyvenimą. Buvo laikai, kai abortus daryti buvo ne tik nelegalu, bet ir nemoralu. Kai 1973 m. sausio 22 d. JAV Aukščiausias Teismas abortus legalizavo, tai nepakeitė fakto, kad negimusio kūdikio žudymas yra nemoralus veiksmas. Nuo 1973 metų Amerikoje nužudyta daugiau kaip 31 milijonas negimusių kūdikių. O Lietuvoje? Nuo 1955 m. pasiglemžta tūkstančiai negimusių gyvybių. Mes, lietuviai, kurie tiek gyvybių praradome karo sūkury ir Sibiro taigose, rodos, turėtume ypatingai kiekvieną gyvybę branginti ir saugoti. Juk nužudyta abortais daugiau, negu žuvo visuose karuose! Ir tai nekaltų, bejėgių gyvybių, negalinčių dar gintis ar šauktis pagalbos.
Lapkričio 23 - ioji yra Negimusio kūdikio diena, nes 1955 m. būtent tą dieną Lietuvoje buvo įteisinti abortai. Šiai dienai atminti vyksta įvairios akcijos ir minėjimai. Lietuvos sveikatos mokslų universitete vyko akcija „Kada prasideda žmogaus gyvybė?“, dalijami lankstinukai apie gyvybės vertę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties ir testai pavadinimu „Ar patartumėte daryti abortą?“ Keliais renginiais ir malda Negimusio kūdikio diena buvo minėta Jonavoje, Kaune.
Kauno arkivyskupijos Šeimos centras informuoja, jog teikia pagalbą moterims, išgyvenančioms dėl kūdikio netekties (po aborto, persileidimo).
Kaip krikščionys, Kristaus mokiniai, mes esame įpareigoti ne tik gyvybę besąlygiškai gerbti, bet ir už ją aktyviai kovoti. Reikia maldos: bažnyčiose, susirinkimuose, šeimose, organizacijose... Maldos už tuos, kurie žudo, ir už tas vargšes motinas, kurios nežino, ką daro. Reikia daug maldų, reikia nuolatinių maldos valandų mūsų bažnyčiose, kad į žmonių širdis sugrįžtų pagarba gyvybei.
Šlovinimo maldoje pavedame savo rūpesčius, kentėjimus ir troškimus į Jėzaus glėbį, nes Jis geriausiai žino ko labiausiai reikia mūsų vaikams. Visuotinėje maldoje prašome Kristaus gyvybės viso pasaulio žmonėms, kad mirtis neturėtų galios virš mūsų ir kad jos žodis nebūtų paskutinis.

Kaip gera žinoti, kad turime Tėvo mums duodamą maldos įrankį tokiais sunkiais ir kupinais blogio, kaip ir tai, ką gyvename. Melskimės Viešpačiui už savo kūdikius, už savo mažylius, jie turi žinoti, kad turi Dievą, kuris juos myli, jais rūpinasi, saugo, kuris jų neapleidžia, jiems reikia nuo pat mažens. Labai gražu kasdien ar bent šventadieniais šeimoje melstis visiems drauge. Bendrajai maldai paprastai vadovauja tėvas, bet jį gali pavaduoti motina ar kuris iš vaikų. Maldą pradedame kryžiaus ženklu.
Rytą kreipiamės į Viešpatį, prašydami palaimos naujai dienai.
Garbinu Tave, mano Dieve, ir myliu Tave iš visos širdies. Dėkoju Tau, kad mane sutvėrei, padarei mane krikščioniu ir išlaikei mane šią naktį. Aukoju Tau šios dienos darbus: suteik, kad visi jie sutiktų su Tavo šventąja valia ir būtų skirti didesnei Tavo garbei. Apsaugok mane nuo nuodėmės ir blogio. Tavo malonė tebūna su manimi. Amen.
Labai gera kiekvieną vakarą ne tik melstis, bet ir daryti visos dienos savo minčių, kalbų ir veiksmų apžvalgą, vadinamą sąžinės apyskaitą.
Garbinu Tave, mano Dieve, ir myliu Tave iš visos širdies. Dėkoju Tau, kad mane sutvėrei, padarei mane krikščioniu ir išlaikei mane šią dieną. Atleisk už tą blogį, kurį padariau šiandien, ir priimk, jei atlikau ką nors gero. Išlaikyk mane kol ilsėsiuosi ir saugok mane nuo visų pavojų. Tavo malonė tebūna su manimi. Amen.
Viešpatie Dieve, Suteik mano vaikams Tavo malonę ir globą. Saugok juos nuo viso, kas bloga, suteik jiems išminties, sveikatos ir tikėjimo. Padėk jiems augti meilėje, tiesoje ir dorybėje, kad jų gyvenimas būtų palaimintas Tavo šviesa. Tegul Tavo meilė visuomet lydi juos ir teveda juos teisingu keliu. Ši malda už vaikus yra tėvų prašymas Dievui suteikti savo vaikams malonę, apsaugą ir globą. Prašoma Dievo pagalbos, kad vaikai augtų dorybėje, meilėje ir tiesoje, kad jų gyvenimas būtų pripildytas Dievo šviesos bei vedimo teisingu keliu.
Dieve, mūsų dangiškasis Tėve, dėkojame Tau už dovanotus vaikus. Suteik jiems sveikatos, jėgų ir išminties. Tegul jie auga Tavo malonėje, bręsdami meilėje, tikėjime ir gailestingume. Apšviesk juos Tavo tiesa ir saugok nuo blogio. Tegul jie visada jaučia Tavo artumą ir globą. Mokyk juos būti gerais žmonėmis, mylinčiais artimuosius ir tarnaujančiais Tavo valiai.
Dieve, visų žmonių Kūrėjau, Tu suteiki mums džiaugsmą turėti vaikų. Išmokyk mus, tėvus, tinkamai juos mylėti, saugoti ir vesti Tavo keliais. Suteik jiems sveikatos ir apsaugok nuo visų pavojų. Tegul jie visuomet trokšta Tavo teisingumo ir ieško Tavo tiesos.
Viešpatie Jėzau, Tu, kuris laiminai vaikus ir sakei, kad jiems priklauso Dangaus karalystė, globok ir saugok mano vaikus. Laimink jų gyvenimo kelius, kad jie augtų Tavo malonėje ir meilėje. Padėk jiems visuomet rinktis tai, kas teisinga ir gera, kad jie sektų Tavo pavyzdžiu ir džiaugtųsi Tavo artumu.
TU PANORĖJAI, VIEŠPATIE, mūsų santuokinę meilę sustiprinti kūdikių ryšiais. Dėkojame Tau už tą šviesą ir šilumą, kurios jie suteikė mūsų gyvenimui. Dėkojame už skaidrius kūdikių šypsnius ir už jų prisirišimą ir meilę. Dėkojame ir už laimę mokyti juos mylėti Tave. Būk su mumis, būk mumyse, Viešpatie, kai mes savo vaikams turėsime padėti tobulėti. Tu pats, Viešpatie, juos per mus auklėk. Saugok mus nuo visko, kas galėtų padaryti žalos mūsų kūdikių dvasiai. Viešpatie, būk maloningas mūsų vaikams, globok juos ir vesk. Mes neprašome atitolinti nuo jų sielvartus ir skausmus. Siųsk jiems, Viešpatie, kai ateis laikas, bandymų, reikalingų stiprėti ir grūdintis. Tačiau, meldžiame, suteik jiems jėgos drąsiai pakelti gyvenimo sunkumus ir likti Tau ištikimiems. Teįvykdome mes visi Tavo valią ir tesusijungiame su Tavimi ir tarp savęs tobuloje Tavo meilėje amžiams. Amen.

Intencijos yra svarbi maldos dalis, nes taip mokomės viską sudėti į Dievo rankas ir auginti pasitikėjimą Dievu. Kiekvienas turi pasakyti tris dalykus: už ką nori atsiprašyti, už ką padėkoti ir ko paprašyti. Ši dalis apima nuopuolius, kuriuos turime atpažinti savo prabėgusioje dienoje ir įvardyti garsiai. Tai puiki priemonė norint nusiimti puikybės „karūną“ ir pamatyti vieni kitus kaip dvasinių kovų bendrakeleivius. Esmė, nes ugdo sielose dėkingumą. Dėkingumą Dievui ir vienas kitam. Įvardydami mokomės atpažinti, kad net eilinėje dienoje mums nutiko daugybė malonių ir gerų dalykų. Esmė, nes į prašymus sudedame viską, kas kelia nerimą ir ko mes bijome, kas mums rūpi ir ko trokštame. Maldos intencijos yra konkreti mūsų Vilties Dieve išraiška.
Dievas, kuris vaikams įsakė savo tėvus gerbti ir šio įsakymo besilaikantiems pažadėjo savo palaiminimą, teikis palaiminti mylimą sūnų (dukterį), apsaugoti nuo kūno ir sielos pavojų bei nuvesti į amžinąją dangaus laimę.
Štai svarbiausieji atvejai, kada laiminti vaikus: einant vaikui pirmą kartą į mokyklą, leidžiant iš namų ilgesniam laikui (atostogų ar kelionėn), išvykstant į kariuomenę, einant į vienuolyną, kunigų seminariją ar tuokiantis. Mažą vaiką dera kas vakarą palaiminti guldant į lovelę, susirgusį prieš naktį. Telaimina vaikus tėvai, patys išvykdami iš namų ilgesnėn kelionėn, švęsdami santuokinio gyvenimo (25 ar 50 metų) sukaktį, sunkiau susirgę ir prieš mirtį. Tėvų palaiminimas lydi vaikus net iš tolo. Dėl to gera išvykusius iš namų prisiminti malda ir pridėti savo palaiminimą, darant kryžiaus ženklą į tą pusę.
Tariant palaiminimo žodžius, tėvas ar motina padeda kairę ranką vaikui ant galvos, o dešiniąja daro ore kryžiaus ženklą, paskui pasilenkia ir pabučiuoja į veidą ar kaktą. Palaiminimo forma: † Vardan Dievo - Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Palaimink mane, tėveli (mamyte). Tepalaimina tave Dievas, ir aš tave laiminu † vardan Dievo - Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
Jėzau, Marija ir Juozapai, jumyse kontempliuojame tikrosios meilės spindesį ir į jus pasitikėdami kreipiamės. Šventoji Nazareto šeima, padaryk, kad ir mūsų šeimos būtų bendrystės ir maldos vietos, Evangelijos mokyklos, mažos namų Bažnyčios. Šventoji Nazareto šeima, šeimose niekada tenebūna smurto, svetimumo ir nesantaikos; kas buvo sužeistas ar papiktintas, greitai tesulaukia paguodos ir tepagyja. Šventoji Nazareto šeima, būsimasis Vyskupų sinodas teatnaujina šeimos šventumo ir neišardomumo suvokimą, tepadeda matyti šeimoje atsispindinčių Dievo sumanymų grožį. Jėzau, Marija ir Juozapai, išgirskite, išklausykite mūsų maldavimą, Amen.
Šventoji Dvasia gali nuveikti pakrikštytų vaikų sielose, kurie atranda eucharistinę adoraciją ir kontempliatyviąją maldą. Galima teisėtai kelti klausimą, kodėl reikia vaikus įvesdinti į eucharistinio Kristaus Artumo slėpinį. Ar jie gali ką nors suprasti? Vienuolikos metų asmeninė patirtis su besimeldžiančiais amerikiečiais, australais, nikaragviečiais vaikais parodė neįkainojamą adoracijos naudą ir svarbą. Ši patirtis verčia klausti: kaip vaikai tampa jautrūs ir dėmesingi Jėzaus buvimui Ostijoje net tuomet, kai jie vos pažįsta sakramentus? Ar eucharistinė adoracija nėra privilegijuotas būdas vesti vaikus nuo pat jų ankstyvo amžiaus į vienybę su Dievu, taigi į šventumą?
Nuo 1975 metų Katalikų Bažnyčioje plačiai išsiplėtojo praktika adoruoti Jėzų Ostijoje. Šeimos, vienuolinės bendruomenės ir katalikiškos mokyklos sudarė sąlygas daugeliui vaikų iš naujo atrasti ne vien sekmadieninių Mišių svarbą, bet ir skirti laiko Jėzaus adoracijai Švč. Sakramente. Šiandien komunikacijos priemonių dėka vaikų adoruotojų grupelių sparčiai gausėja. Daugelis vaikų gana greitai geba nurimti ir tyliai melstis Jėzaus akivaizdoje, be dvejojimų nusilenkti iki žemės, nes žino, kad Jis yra čia, pasislėpęs Duonos pavidale. Mes negalim nesistebėti kaip stipriai Jėzus patraukia vaikus prie savęs, ateinančius su Juo susitikti, pakrikštytus ar nekrikštytus, ir suteikia jiems tikėjimo Jo artumu bei meile.
Vaikų adoracijos laiko struktūra turi būti labai lanksti. Keturmetį, septynmetį ar vienuolikmetį vaiką mokome ne vienodai. Su pačiais mažiausiaisiais pakaks praleisti penkiolika minučių, o pusvalandį - su vyresniaisiais. Meditatyvios, paprastos ir trumpos, paremtos Šv. Raštu ir galiausiai - prieš pabaigos palaiminimą vaikai gali išsakyti savo užtarimo, prašymo ir dėkojimo maldas.

tags: #maldos #uz #nekriksytus #kudikius