Mackevičių pavardės pėdsakai Lietuvos istorijoje ir tapatybės vingiai

Nors pateiktoje medžiagoje nėra tiesioginės informacijos apie Pijų Mackevičių, gimusį 1996 metais, ar jo tėvus, pavardė Mackevičius turi gilias šaknis Lietuvos istorijoje. Šis straipsnis, remdamasis turimais duomenimis, nagrinės Mackevičių pavardės paminėjimus ir platesnį istorinį bei kultūrinį kontekstą, susijusį su lietuvių tapatybe, į kurį įsipina ir šios pavardės nešėjai.

Istoriniai asmenys, siejami su Mackevičiaus pavarde

Lietuvos istorijoje randami keli asmenys, turintys Mackevičiaus pavardę, kurie paliko savo pėdsakus skirtinguose laikotarpiuose:

• Dar 1620 m. dvarponis Jurgis Gedgaudas Mackevičius dvare pirmiausia įkūrė mokyklą ir po šešerių metų pastatė Šv. Trejybės bažnyčią. Tai rodo ankstyvą šios pavardės nešėjų indėlį į kultūrinį ir religinį Lietuvos gyvenimą.
• 1863 m. sukilimo metu Mackevičius minimas tarp sukilimo didvyrių: „Juk jis reiškė panašias pažiūras, kaip mūsų „tikrais“ lietuviais pripažįstami sukilimo didvyriai Sierakauskas, Mackevičius ir Kalinauskas.“ Tai liudija apie aktyvų šios pavardės atstovų dalyvavimą svarbiuose tautos išsivadavimo judėjimuose.
• Minimas ir Lietuvos tapytojas Vytautas Mackevičius, miręs 1915 metais.

Tapatybės paieškos ir dvikalbystės dilemos

XIX ir net XX a. „dviaukštė“ tautinė savimonė buvo būdinga ne tik bajorams, bet ir kitų luomų žmonėms. Daugelį buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau LDK) gyventojų skaudžiai pasirinkti - „ar esu lietuvis, bet ne lenkas, ar lenkas, bet ne lietuvis“ - privertė kalbinių nacionalizmų Rytų Europoje augimo banga, be kita ko, išsiliejusi į 1918-1920 m. Lietuvos-Lenkijos karą, kurį mes dažnai vadiname tiesiog Lietuvos nepriklausomybės kovomis. Adomas Mickevičius galėjo laikyti save lietuviu ir lenku vienu metu, panašiai kaip garsusis škotų poetas Robertas Burnsas save galėjo laikyti ir škotu, ir britu.

Maršalas Juozapas Pilsudskis galėjo supykęs Varšuvos politikus vadinti „karštakošiais lenkais“ ir „šiaudine ugnimi“, o save tituluoti „lietuviu bajoru“. Anot Mykolo Riomerio, jei Pilsudskis būtų gyvenęs 1863 m. sukilimo laikais, jis dar būtų buvęs laikomas Lietuvos patriotu ir lenkų pravardžiuojamas lietuvišku separatistu. Juk jis reiškė panašias pažiūras, kaip mūsų „tikrais“ lietuviais pripažįstami sukilimo didvyriai Sierakauskas, Mackevičius ir Kalinauskas.

Bajorų vaidmuo ir kalbinė įvairovė

Lietuvos istoriją kūrė ne vien lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės. Daugiausiai ją statė lietuviai, tačiau didelė dalis tų veikliausių lietuvių, pagrindinių istorijos kūrėjų, nors ir vadino save lietuviais, kalbėjo lenkiškai - tai buvo Lietuvos bajorija. Lietuviais mūsų bajorai save vadino iki pat XIX amžiaus pabaigos, o dalis net XX a. Kaip seniau bajorija suprato buvimą lietuviu, įdomiai iliustruoja Minske vieno 1863 m. sukilėlio bute rastas „Lietuvių katekizmas“. Tokių „nesusipratėlių“ buvo gausybė net pačiame Kaune ir visur Lietuvoje. Bet šimtus metų tai niekam neatrodė nesusipratimas, tai atrodė kaip normalus dvikalbio lietuvio būvis. „Nenormalu“ tai pirmą kartą pasirodė XIX a.

Šie aidai labai aiškiai skamba vieno iš daugelio žymių mūsų šalies bajorų, kunigo, istoriko, visuomenės veikėjo Valerijono Meištavičiaus atsiminimuose. Juose autorius rašo apie „aukso amžių“, kaip pats jį suprato - dvikalbės Lietuvos laikus, kai dar daugeliu aspektų išliko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės hierarchinė sankloda, harmonija tarp dvarininkų ir valstiečių, besitęsusi iki XIX a. pabaigos. Aprašo jis ir to „aukso amžiaus“ griuvimą.

Kalbinis nacionalizmas ir jo pasekmės

Kalbinis nacionalizmas lėmė daug konfliktų ir sudėtingų situacijų. 1918-1920 m. karą, bent jau iš dalies, būtų galima pavadinti istorinės Lietuvos - buvusios Didžiosios Kunigaikštystės žemių - gyventojų pilietiniu karu. Juk neretai iš dviejų kaimynų vienas išeidavo į Lietuvos savanorių, kitas - į POW (Lenkų karinės organizacijos Lietuvoje) eiles. Lietuviai susekė POW Kaune 1919 m. rugpjūčio 30 d. suorganizuotą sąmokslą, kurio tikslas buvo užkirsti kelią Vokietijos įtakai Lietuvoje bei atverti kelią į Lietuvos vyriausybę lietuviams, draugiškiems Lenkijai. Buvo skubiai permesti lietuvių daliniai iš bolševikų fronto Lietuvos šiaurėje į lenkų frontą.

Taip pat verta pažymėti „keistą“ šiuolaikiniam lietuviui dalyką, jog daug kas iš lietuvių tautinio sąjūdžio vadovų, sukūrusių Lietuvos Tarybą, palaikė slaptus ryšius su lenkais ir juos slėpė nuo kolegų lietuvių. Antai Stanislovo Narutavičiaus, mūsų šalies nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Tarybos (vienintelio dvarininko taryboje) bei pirmosios Lietuvos Respublikos vyriausybės nario grynakraujis brolis buvo... Gabriel Narutowicz, išrinktas pirmuoju konstituciniu Lenkijos prezidentu 1922 m. Panaši situacija buvo mūsų garsiojo gamtininko Tado Ivanausko šeimoje: jis pats tapo „grynakrauju“ lietuviu, vienas jo brolis - lenku, o kitas - baltarusiu.

"Kauno Lietuvos" lenkakalbių patirtys

Nutilus patrankų šūviams lietuvių-lenkų fronte, „naminis karas“ tęsėsi toliau. Daug žinome apie okupacinės Lenkijos valdžios vykdytą lietuvių persekiojimą bei lenkinimą okupuotame Vilniaus krašte tarpukaryje. Bet dažnai pamirštame, kad tarpukario Lietuvos Respublikoje ir lenkakalbiams mūsų kraštiečiams buvo nesaldu. Kaune ir provincijoje vis labiau mažintas papildomų pamaldų lenkų kalba skaičius. Peticijos grąžinti tas pamaldas buvo traktuojamos kaip antivalstybinės.

Vyko daug riaušių bažnyčiose. 1924 m. kovo 9 d., sekmadienį, Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje, kunigui skaitant Evangeliją lenkų kalba, žmonės staiga pradėjo garsiai giedoti lietuviškai, šaukti ir švilpti. Jei tokie ekscesai vyko bažnyčiose, tai už jų sienų buvo dar liūdnesnis vaizdas. 1930 m. gegužės 23 d. vyko lietuvių demonstracija, reikalavusi išvyti lenkų tautybės gyventojus iš Lietuvos. Prie vyriausybės rūmų demonstrantus pasitiko premjeras Tūbelis, priėmė jų rezoliuciją ir pasakė trumpą kalbą. Sugiedoję tautišką giesmę, demonstrantai daužė langus bei griovė lenkų institucijų patalpas. Panašūs niokojimai pasikartojo ir 1934 m.

Vilniaus krašto „atlietuvinimo“ politika

Sugrąžintame Vilniaus krašte Lietuvos vyriausybė ėmėsi skubios „atlietuvinimo“ politikos. Įstaigose buvo labai sparčiai įvedama lietuviška raštvedyba, labai suvaržytas Lietuvos pilietybės suteikimas Vilnijos gyventojams, iš valdžios bei švietimo įstaigų masiškai atleidinėjami vietiniai darbuotojai, sulietuvintas Vilniaus Stepono Batoro universitetas, kuriame pasilikti atsisakė dauguma profesorių ir studentų. Tokia politika būtų buvusi per staigi net ir tuo atveju, jei 1918 m. Lietuva būtų gavusi Vilnių, bet 1939 m. prie gyvenimo lenkų kultūros atmosferoje pripratusiems vilniečiams ji atrodė tiesiog drastiška. Galima suprasti, kodėl vilniečiai žiūrėjo į lietuvius ne kaip į brolius, o kaip į okupantus.

„Jogailos idėjos“ mirtį Lietuvoje tarsi simboliškai ženklina 1930 m. Nėra reikalo tarsi religinę dogmą teigti, kad daugiakalbė Lietuva ar jos sąjunga su Lenkija yra vienintelis geras Lietuvos santvarkos modelis. Šio straipsnio tikslas - daugiau parodyti, kad katalikybė (jeigu būtent ji, o ne nacionalizmas būtų visuomenės statoma į pirmą vietą), gali sėkmingai vienyti net įvairialypę visuomenę ir gali bendrai idėjai sutelkti net skirtingas šalis. Būtent šį pozityvų - katalikišką - pradą galime ir privalome perimti iš katalikiškų LDK laikų.

tags: #mackevicius #pijus #gimes #1996 #tevai

• Sužinokite apie hipertenziją ir vaisiaus hipoksiją nėštumo metu
• Ugdymas per žaidimą ir kūrybiškumą virtuvėje
• Vaikiškų pledų mezgimo schemos
• paukščių kiaušinių spalvų įvairovė
• Tyrimai: dailė ir vaikų sakytinė kalba