Lyties tapatumo ugdymas ikimokyklinėse įstaigose: iššūkiai ir perspektyvos
Lytiškumas - tai esminis asmens aspektas, trunkantis visą gyvenimą nuo gimimo, ir apimantis lyties tapatybės, lyčių vaidmenų, seksualinės orientacijos, intymumo, malonumo ir reprodukcijos aspektus. Lytiškumo ugdymo ekspertai akcentuoja poreikį auginti sąmoningą asmenybę, suprantančią savo fiziologinę ir psichologinę prigimtį, atpažįstančią savo poreikius, gebančią sąmoningai pasirinkti sau tinkamiausią veiklos kryptį, puoselėjančią pagarbų ir atvirą santykį su savimi ir aplinkiniais.
Ypač svarbu suvokti visuomenėje vyraujančias stereotipines nuostatas bei atpažinti galimą asmens tapatumo spektrą kaip įvairų, vertingą ir vertą pagarbos. Vaikams nuo 1 iki 6 metų reikėtų skirti didžiausią dėmesį, nes tai yra amžiaus tarpsnis, kai vystosi svarbiausi vaiko asmenybės bruožai, įskaitant AŠ koncepciją - individo žinias apie save. Psichoanalitikas Erikas Eriksonas į psichologiją įvedė terminą AŠ, reiškiantį identitetą, kuris užtikrina vienovę tų elementų, kuriais remdamasis AŠ pažįsta save, atskiria tai, kas nėra į jį panašu, ir nusako, kas jis yra ir kuo nori tapti.
Filosofijoje šis klausimas susijęs su kiekvienu iš mūsų ir mūsų žmogiškosios būties pavidalu. Savęs, savo tapatumo suvokimas - tai pradžia kito žmogaus pripažinimui. Nubrėžta riba tarp savęs ir kito, kad būtų galima suvokti ir save, ir kitą.
Vaikystėje smegenų ląstelių vystymosi procesas vyksta nepertraukiamai, todėl jos yra imlesnės įtakojimui. Patirti dirginimai nediferencijuojami ir neatrenkami, viskas yra priimama. Atmintis - tai smegenų savybė išsaugoti ir atkurti jaudulinių impulsų pėdsakus ir impulsuose koduotą informaciją, ji yra neišnykstanti ir protokoluojanti visa, kas nutinka.
Metodinėje medžiagoje „Pradinės mokyklos, kuriose yra vietos Pepėms princams ir Piratams princesėms“ teigiama, kad įvairovė suprantama kaip vienos lyties įvairovė. Skirtingai nei įsitikinimas, kad vaikas turi konstantinę ir nekintamą lytį, lyties vaidmens įgijimas matomas kaip procesas, kuris vyksta ilgą laiką ir iš esmės gali vesti įvairiomis kryptimis. Nėra vienos galutinės tiesos, kokiomis turėtų būti mergaitės ir kokie - berniukai.
Vaikų darželio auklėtojas neturėtų nežinoti, koks vaiko vardas, ir vadinti jį netinkamu vardu. Pavyzdžiui, vaikas Karlis, žaisdamas su mergaitėmis, gali būti vadinamas Karlina, o mergaitė Rūta - Rihardu. Tokie veiksmai gali priversti vaiką priprasti prie netinkamo vardo, o tai gali sukelti vidinį sumišimą.
Knygoje, skirtoje vaikams, vaikas skatinamas tapatintis su kita lytimi, o knygos pabaigoje vaikai vadinami UNO ir DUO - būtybėmis be lyties ar vienos lyties. Smegenyse šis tapatinimasis išsaugomas, ir vaikams paaugus iš psichės gelmių gali išplaukti procesai ir vaizdiniai, sukeliantys vidinį sumišimą ir konfliktą, jei norint kažkuo tapti, kyla sunkumų tai realizuoti (pvz., moteris nenori tapti vyru, kad galėtų įgyti konkrečią specialybę).
Protas ir kūnas yra vieninga visuma. Fizinio kūno ir minčių lygmenyje užgimę kitos lyties žodžiai, drabužiai, aplinka sukuria ritmus ir raštus (elgesio modelius) mąstyme apie save ir savęs suvokime - tai gali būti manifestuojama, tai gali įgyti išorinės realybės formas. Nekalbama apie tai, kad mergaitė ar berniukas užaugę mediciniškai pakeis savo lytį, kalbama apie išliekančius pojūčius apie save - mergaitė ar berniukas, moteris ar vyras.
Psichės ir kūno sąveika gali būti pažeidžiama, suardomas vieningumas. Klausimas „Kas aš esu - Karlis ar Karlina, Rūta ar Rihardas, UNO ar DUO...“ tampa aktualus.
Kodėl būtent vaikystėje svarbu suvokti lyties tapatumą ir jį įtvirtinti? Tai susiję su lyties vaidmens vystymusi, kai užaugęs žmogus turi gimdyti palikuonis ir atsakyti už jų auginimą. Nėštumas ir gimdymas - pilnavertiškai išsivysčiusios moters gyvenimo etapas. Moters biologinė ir socialinė patirtis ankstyvoje vaikystėje ir jaunystėje sudaro psichinės ir fizinės sveikatos pamatą, skatina motinystės instinkto vystymąsi bei galimybę atlikti motinos vaidmen.
Taigi moteriškojo ir vyriškojo tapatumo formavimasis ir palankus vystymasis yra labai svarbus faktorius, padedantis prisiimti motinos ir tėvo vaidmenį ir jį realizuoti gyvenime. Konkrečios lyties pajutimas, įtvirtinimas vaikui augant padeda mergaitėms būti moteriškomis, vaikinams - vyriškais, tada jie gali kurti harmoningus tarpusavio santykius, gimdyti palikuonis, prisiimti atsakomybę už jų auginimą.
Kiekvienas žmogus turi konkrečią lytį ir biologines funkcijas, organus bei hormonus, būdingus moterims ar vyrams. Tačiau kyla diskusijų dėl lygių galimybių ugdymo patirties, kurią kai kurie tėvai atsisako priimti, bijodami traumuoti savo vaikus.
Pavyzdžiui, Kelmės „Ąžuoliuko“ darželio-mokyklos tėvai atsisakė Danijos darželiuose naudojamos lygių galimybių ugdymo patirties, nes nenori traumuoti savo vaikų. Nors programa finansuojama Šiaurės Ministrų Tarybos ir remiama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tėvai nusprendė, kad mažiems vaikams lytiškumas nėra įdomus, o ugdymo programose yra žymiai svarbesnių dalykų. Kai kurie mano, kad maišant vaikui protą kasdien ir skatinant jį fantazuoti, gali sutrikti jo lytinė orientacija, o paūgėję jie gali sumanyti net keisti lytį.
Pedagogų nuomone, nedarbo ir kitų socialinių bėdų kamuojamame Kelmės rajone daugiau lėšų reikėtų skirti vaiko socialinių įgūdžių ugdymui. Kai kurie tėvai mano, kad moterys turi būti moteriškos, o vyrai - vyriški, ir kad „kaip Dievas sukūrė, taip tegu lieka“.
Kultūriniai skirtumai tarp Lietuvos ir Danijos yra pernelyg dideli, kad Skandinavijos praktikos pavyzdys galėtų būti taikomas tiesiogiai. Kai kurie mano, kad bendri berniukų ir mergaičių žaidimai sutrikdys lyties tapatumo formavimąsi.
Seimo narė Asta Baukutė išplatino pranešimą, kuriame teigė sulaukusi susirūpinusių tėvų skundų, esą ikimokyklinio ugdymo įstaigose vaikams bus siekiama įteigti, kad berniukai ir mergaitės bei jų poreikiai - vienodi. Ji inicijavo šio klausimo diskusiją Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete.
Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (NŠTA) atstovė V. Kuliavienė vertina projektą labai prieštaringai, teigdama, kad „psichologine prasme „tapimo lytimi“ požiūris, kurį nešasi ši programa, yra pavojingas tuo, kad verčia norma tai, kas yra galimo lyties tapatumo sutrikimo simptomas“. Ji priduria, kad įgyvendinus šį projektą, galima turėti daugiau žalos negu naudos.
Tačiau projektą vykdančio Moterų informacijos centro direktorė Jūratė Šeduikienė aiškina, kad tai metodinė knygutė, skirta ikimokyklinio ugdymo specialistams apie moterų ir vyrų lygių galimybių problematiką - kaip reikėtų apie tai kalbėtis su vaikais. Pavyzdžiui, kalbama, kad galbūt berniukai taip pat norėtų žaisti lėlėmis, virtuvėlėse, o mergaitės - futbolą, todėl auklėtojai turėtų atsisakyti stereotipinių nuostatų, kad tai nedera. Kviečiama visus žaisti kartu.
Anot projektą inicijavusio Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktoriaus Bo Haraldo Tillbergo, knygelių vertimas ir pritaikymas Lietuvos darželiams atitinka Šiaurės ir Baltijos šalių lyčių lygybės bendradarbiavimo programos prioritetus. Tikimasi, kad projektas suteiks galimybę jauniems žmonėms kritiškai pažvelgti į lyčių stereotipus ir su jais susijusias tendencijas.
J. Šeduikienė pripažįsta, kad tekste gali būti detalių, kurios Lietuvos visuomenei gali būti nepriimtinos, pavyzdžiui, pasakojimas apie berniuką, kuriam patinka su mergaitėmis žaisti namus. Specialistai bando griauti stereotipą, kad rožinė spalva tinkama tik mergaitėms. Tekstas yra adaptuojamas, rašomos išnašos, paaiškinimai.
Ji argumentuoja, kad negalima mokyti berniukus būti tik „vyrais“, nes jie taip pat turės rūpintis vaikais. Dabartinis berniukų auklėjimas gali būti viena iš priežasčių, kodėl didelis vyrų savižudybių skaičius. Kita vertus, jei mergaitės skatinamos būti tik namų šeimininkėmis, tai kenkia šalies ekonomikai ir jų pačių interesams darbo rinkoje bei šeimoje.
J. Šeduikienė teigia, kad stereotipai gyvuoja taip ilgai, kad atrodo, jog taip ir turi būti. Tačiau prieš 30 metų buvo smerkiamos ir kelnes dėvinčios moterys, o dabar tai tapo norma. Vyrai, stumiantys vaiko vežimėlį, jau nebėra egzotika.
Vaikų psichiatras Dainius Pūras teigia, kad reikia kovoti su lyčių nelygybe nuo vaikystės. Jis kritikuoja požiūrį „tik nedarykime to, ką Europa daro“ ir teigia, kad berniukai užaugę ir toliau muš moteris - tai yra „tautinis paveldas“. Jis pabrėžia, kad jei patinka Skandinavijos gyvenimo gerovė, reikia mokytis iš jų, o ne bijoti.
D. Pūras teigia, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija ir kitos tarptautinės konvencijos remia tokius projektus, kad berniukai nuo vaikystės būtų šviečiami ir netaptų „mačo“, pripažįstantys jėgos tiesą. Jis mano, kad lyties tapatumo sutrikimas neatsiranda vien dėl to, kad berniukui parodysi lėlę, ir kad mokslas nėra įrodęs, jog auklėjimas formuoja seksualinę orientaciją.
Švedijoje, pasak Stokholmo centre esančio darželio „Täppan“ vaikų ugdymo programų koordinatorės Yvonne Häll, lėlės naudojamos socialiniams įgūdžiams ugdyti. Berniukai ir mergaitės žaidžia kartu, o tradiciškai vyriškos ir moteriškos veiklai priskiriami daiktai sumaišomi, siekiant sudaryti mišrią aplinką.
Nors iš berniukų ir mergaičių visuomenėje tikimasi šiek tiek skirtingų dalykų, siekiama diegti ir lyčių lygybės principus. Vaikai, vadovaujami pedagogių, jau nuo mažens susipažįsta su suaugusiųjų pasauliu ir ugdo kalbinius įgūdžius, darydami tai, kas jiems įdomu.
tags: #lyties #tapatumo #ikimokyklinis
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
