Liutauro Salasevičiaus Biografija: Nuo Radviliškio iki Mados Viršūnių
Liutauras Salasevičius - žinomas Lietuvos dizaineris, stilistas ir visažistas, garsėjantis savo išskirtiniu stiliumi ir talentu kurti įsimintinus įvaizdžius. Vienas žinomiausių Lietuvos dizainerių - Liutauras Salasevičius - yra žinomas ne tik dėl ekstravagantiškų savo kolekcijų, bet ir dėl savo paties ryškaus įvaizdžio. Jo kūryba apima ne tik drabužių dizainą, bet ir šukuosenas bei makiažą, leidžiantį jam visiškai kontroliuoti moters įvaizdį.
Ankstyvieji metai ir kūrybos pradžia Radviliškyje
Liutauras Salasevičius gimė Radviliškyje, kur praleido vaikystę ir ankstyvąją jaunystę. Būdamas vaikas, jis jau domėjosi mada ir stiliumi. Pirmą kartą adatą į rankas paėmė dar vaikų darželyje, siūdamas drabužius lėlėms kartu su savo trejais metais vyresne seserimi. Siuvimas buvo šeimos tradicija, kuria užsiėmė jo močiutė ir mama. Prie siuvimo mašinos, įkvėptas mamos ir močiutės, dar nelankydamas mokyklos sėdęs L. Salasevičius sako, kad toks dėmesys - didžiausias įvertinimas. Būdamas šešerių, Liutauras pirmą kartą pasiuvo ką nors siuvamąja mašina ir nuo to laiko svajojo tapti siuvėju.
„Vaikystėje žiauriai gerai rengdavausi, nes mano mama buvo siuvėja. Tais laikais nebuvo galima rasti kažko išskirtinio paprastose parduotuvėse, todėl mama pirkdavo komisuose, turėjo draugių, kurios gyveno užsienyje, tai jos atsiųsdavo. Vyras prisipažino, kad iki 5 klasės neturėjo uniformos. Ne todėl, kad maištautų, o tiesiog buvo per daug liesas ir tokio dydžio uniformos nebuvo galima rasti. „Močiutė yra pasakojusi, kad buvo jo klientė, todėl tiesiog negalėjau praleisti tokios progos.
Paauglystės nuotykiai ir saviraiška
„Mano paauglystė buvo normali, tačiau nenorėčiau grįžti į ją. Man dabar yra smagiau gyventi (juokiasi). Galėčiau sakyti, kad buvau tobulas vaikas, nes rūkyti pradėjau vėlai, tūsintis irgi. Suknelių kūrėjas atviravo, kad mokyklos laikais buvo visko: ir bėgimo iš pamokų, ir kitų įvykių, tačiau jis nebuvo iš tų, kuris daužydavo langus, įžeidinėdavo mokytojus. Jis mokėsi Vaižganto gimnazijoje. Jau mokykloje Liutauras išsiskyrė savo išvaizda ir stiliumi. Liutauras visada jautė norą atrodyti kitaip ir išreikšti save per savo išvaizdą.
„Šiaip gan anksti žinojau, ko aš noriu, kuo būsiu ir ką užaugęs darysiu. Pirmame dizainerių konkurse dalyvavau, kai man buvo 14 metų. Tada aš iš mokyklos paprašiau litų, tėvams nežinant iš Radviliškio išvykau į Kauną.
Didžiausia Liutauro aistra paauglystėje - keliavimas autostopu. Kaip pasakojo dizaineris, kartu su drauge jie išmaišė beveik visą Lietuvą. „Keliavome pakeleivingomis mašinomis, nes pinigų ir poreikio su autobusu važiuoti nebūdavo, norėjosi nuotykių. Gal iš pradžių ir buvo baisu, o paskui toks azartas buvo užvaldęs... Laimei, bet jokių blogų nutikimų mums neįvyko. Atvirkščiai, žmonės buvo labai geranoriški, pamenu, kad vieną kartą stabdėme mašinas Radviliškyje ir sustojo šeima. Ji mus nusivežė į Nidą. Pabuvome ten su ta šeima, pavalgydino mus. Patiems buvo keista, kad tokie malonūs žmonės. Prisigalvojome, kad pavogs mus, nes įtartinai rūpinosi, maitino, nepaleido iš akių.
Paklaustas, ar toks keliavimo būdas neprivertė susirūpinti mamos ir galbūt kreiptis net į policiją, Liutauras patikino, kad ne. „Niekada jai neteko dėl to kreiptis. Buvo tik vaikystėje toks įvykis. Gal į pirmą ar antrą klasę ėjau, kai mes su seserimi pabėgome iš namų. Tuomet mes gyvenome Vilkaviškyje ir sumanėme nukeliauti į Šiaulius. Tačiau Šiauliuose pasiklydome, prie mūsų priėjo toks vyras su moterimis ir nuvežė mus į policiją. Policijai mes aiškinome, kad pavardžių nežinome, bet važiuojame pas gimines, pusbrolį Mindaugą, pusseserę Dovilę, tetą Daną ir dėdę Vidą, bet pavardžių jų nežinome. Pasirodė, kad tas policininkas buvo dėdės pusbrolis.
„Liesumas - vienintelis mano gyvenimo kompleksas. Visi tada juokdavosi iš manęs, o dabar man tai yra privalumas. Pamenu, kad visi kieme vaikščiodavo su aptemtais šortais, o man net neleisdavo mama jų vilktis, nes atrodžiau kaip iš koncentracijos stovyklos.
Dalyvaudamas įvairiuose renginiuose L.Salasevičius susirinkusius vis nustebina savo aprangos stiliumi ar kokia nors detale. Jis prisipažino, kad būdamas gal kokių 10-ties, jau pradėjo cirkintis. Pirmąjį auskarą Liutauras įsivėrė būdamas devynerių. Beveik tuo pačiu metu Liutauras nepraleido progos paeksperimentuoti su plaukais ir nusidažė plaukus su peroksidu ir amoniako tabletėmis. Su plaukais jis išbandė įvairiausius kirpimus, spalvas ir net cheminį šukavimą.
„Mano vienas iš kvailesnių žingsnių - cheminis. Man buvo 16 metų ir sudėjo cheminį ant juodų plaukų. Atrodė klaikiai, todėl sugalvojau, kad reikia juos nusidažyti ryžai. Kai nudažiau, jie atrodė kaip šepetys, negalėjau pirštų įkišti, tai po kelių savaičių atsistojau prie veidrodžio ir prie šaknų nukirpau visus. Beje, ne kartą nuslinkę plaukai, nes buvo nudeginti ir pažeisti įvairių dažymų“, - portalui Žmonės.lt prisipažino L.Salasevičius.
Kūrybinė filosofija ir stiliaus vizija
Liutauras Salasevičius savęs nelaiko dizaineriu, nes jis nekuria tendencijų, o formuoja savitą stilių. Jam labiau tinka stilisto apibrėžimas, tačiau jis daro daugiau nei tik surenka drabužius iš parduotuvių. Jis kuria sukneles, šukuosenas ir makiažą, taip sukurdamas pilną moters įvaizdį. Man keista, kai ši veikla kitiems kelia nuostabą. Juk kai gerai valgius ruošiantis žmogus geba ir gražiai padengti stalą, nėra nuostabu. Čia - tas pat, aš rūpinuosi grožiu nuo drabužių iki plaukų ir makiažo.
Liutauras yra absoliutus darboholikas, didžiąją dalį savo laiko praleidžiantis darbe. Jam labai svarbu, kad aplinka darbe būtų įkvepianti ir nepriekaištinga. Brangiausi daiktai - siuvamosios mašinos ir lagaminas su makiažo priemonėmis. Jo salonas vadinasi „Madam pareis vėliau“.
Tiesa, neretai L. Salasevičiaus mūza tampa Inga Stumbrienė - būtent ją dizaineris sugeba taip pat kardinaliai pakeisti. „Jis yra tas velniukas, kuris sėdi man ant peties, ir pas kurį atėjusi aš visiškai neturiu žodžio. Sukneles tarpusavyje paderinti dar galime, o štai atsisėdusi makiažui ar šukuosenai, jokio balso nebeturiu. Viskas būna taip, kaip nusprendžia jis“, - šypsosi Inga. I. Stumbrienė atvirauja, kad nors prie širdies artimiausias jai elegantiškumas ir moteriškumas, kartais beprotiškai norisi tų pokyčių, kuriuos sugeba sukurti L. Salasevičius. Ji įsitikinusi - kad ir koks puikus stilius bebūtų, jo monotoniškumas galiausiai pabostų ir jai pačiai, ir kitiems. „Tai - tarsi žaidimas. Tai nėra tatuiruotė, kuri liktų amžiams. Tai - lyg šou, kurio metu įsijauti į rolę. Būna išties labai linksma, o grįžusi namo ir vėl galiu tapti savimi“, - apie eksperimentus su L. Salasevičiumi atvirai kalbėjo verslininkė.
L. Salasevičius vis kartojo, koks yra joms dėkingas: „Merginos labai kietos. Norėjau išlaikyti lygį, tad ėmiau rimtas merginas, kad nepargriūtų, kad pasirodytų puikiai. Esu be galo joms dėkingas. Jauniausiai iš jų - vos trylika ar keturiolika, o jau turi arklinę ištvermę. Joks „diedas“ to neištvertų, kiek patyrė jos. Šios merginos - kaip darbiniai arkliai: ruošėmės nuo ryto ir nė viena nebambėjo, nesiskundė.
Išskirtiniai pasirodymai ir ryšys su Radviliškiu
Ne viena radviliškietė dar pamena tuos laikus, kai jaunas vaikinas Liutauras Salasevičius, tuomet buvęs vieninteliu vyru kirpėju visame mieste, jas kirpo vietos kirpykloje, dalijo stiliaus patarimus ir siuvo gražiausius drabužius. Nors jau tada driekėsi klienčių iš miesto ir atokiausių rajono kampelių eilės, niekas nesitikėjo, kad vieną dieną šis jaunas vaikinas, Radviliškyje praleidęs vaikystę ir ankstyvąją jaunystę, taps vienu iš žinomiausių šalies dizainerių, kirpėjų ir visažistų.
„Močiutė yra pasakojusi, kad buvo jo klientė, todėl tiesiog negalėjau praleisti tokios progos. Žurnalų puslapiuose nuolat grožiuosi Liutauro puoštomis nuotakomis, garsiomis moterimis. Norėjosi savo akimis išvysti garsųjį dizainerį ir pasigrožėti kolekcija, į kurios pristatymus šalies sostinėje nedrįstu nuvykti.
Tiesa, bendradarbiavimas su Radviliškio rajono savivaldybe dizaineriui - ne naujiena. Prieš metus jis savo kolekciją pristatė ir Burbiškio dvare, per Tulpių žydėjimo šventę. Paklaustas, ar galėtų sulyginti šiuos du pasirodymus, L. Salasevičius šypteli: „Jeigu žmogus turi du vaikus, ar kuris nors iš jų būna „fainesnis“? Ne. Lygiai taip pat ir man - abu pasirodymai vienodai įspūdingi ir neapsakomi.
„Našlė, karjeristė, ragana, senmergė… Tai moterys, paženklintos etiketėmis ir įspraustos į negailestingą opinijos rėmą. Šios moterys tarsi juoda spalva paletėje, kuri niūriai nuobodi ir jokio žaismingumo. Štai kodėl man rūpi atskleisti juodos spalvos kitokį veidą ir išryškinti stiprių moterų ypatingą charakterį. Į Radviliškį atveždamas išskirtinę kolekciją dizaineris itin jaudinosi.
Pasak L. Salasevičiaus, pats miestas suteikia papildomų emocijų: „Atvykau iš vakaro, išėjau į miestą, einu ir oro trūksta. Vilniuje, atrodo, praėjau visus „kabakus“ ir nišas - nieko, o čia jau įvažiuojant gniaužia kvapą. Savas miestas, savos gatvės. Taip, dabar čia praleidžiu mažai laiko, tačiau visuomet, kai turiu susitikimų su nuotakomis Šiauliuose ar Radviliškyje, užsuku čia, pasivažinėju gatvėmis, pasirenku ir ilgesnius nuotolius. L. Salasevičius neslepia nuostabos, kad miestas - gerokai pasikeitęs: „Stebiuosi tuo, kaip Radviliškis užaugo. Čia zuja daugybė mašinų. Automobilių stovėjimo aikštelės - pilnos. Juokdamasis net klausiau, iš kur čia atsirado tiek mašinų. Seniau to nebuvo.
Radviliškis L. Salasevičiui - labai artimas miestas, todėl nenuostabu, kad ir tarp modelių, pristačiusių kolekciją „Madam pareis vėliau“, buvo iš čia kilusių merginų. Kaip pasakoja N. Kasiliauskaitė, ji - ne modelis ir kvietimo dirbti su L. Salasevičiumi sulaukė prieš metus, ruošiantis pristatymui Burbiškio dvare: „Kaip galėjau atsisakyti? Juk Liutauras yra Liutauras. Kartą padirbusi su dizaineriu ji podiumu žengia vėl ir vėl - dalyvavo pristatyme Vilniuje, kuriame šiuo metu gyvena, o liepos 26-ąją dukart pasirodė radviliškiečiams.
„Eiti podiumu Radviliškyje - labai gera. Mačiau artimuosius, draugus, net klasės draugę, kurios nemačiau kokius trejus metus. Jausmas - neapsakomas, o smagiausia yra tai, kad artimiau susipažinau su pačiu Liutauru. Mano teta pas jį kirpdavosi tuomet, kai jis dar dirbo Radviliškyje. Ji pasakojo, koks jis nuostabus žmogus. Nedai antrino ir V. Valantinaitė, šiuo metu besimokanti Vilniuje. Jos teigimu, eiti podiumu vilkint L. Salasevičiaus kurtais rūbais - kažkas nepaprasto: „Labai malonu eiti prieš artimuosius. Žmonės plojo, šaukė „bravo“. Kas buvo sunkiausia? Ne, ne aukštakulniai, o svilinęs karštis, tačiau viskas pakenčiama, kai gali dirbti su tokiu nuostabiu žmogumi.
Tai, kad kolekcijos pristatymams L. Salasevičius ruošėsi Civilinės metrikacijos skyriuje, pasak paties dizainerio, yra lyg svajonės išsipildymas: „Tai mane pritrenkė. Kai buvau vaikas, svajojau pristatyti kolekciją miesto centre, o šiandien aš ruošiuosi „zakse“, į centrą sugužėjo daugybė žmonių. Emocijos - neapsakomos. Nežinau, ar tai parodžiau išėjęs, greičiausiai, kad ne, nes labai jaudinausi, tačiau viduje viskas virte virė. Esu labai laimingas. Žinoma, praėjo tik pirmasis pasirodymas. Prieš antrąjį, kai modeliai išsirikiuos, ir vėl užplūs neapsakomas jaudulys.
Tiesa, užkulisiuose lankėmės ne tik po pirmosios kolekcijos pristatymo, bet ir gerokai prieš pasirodymą, kur merginas jau nuo 9 valandos ryto ruošė didžiulė komanda - ne tik paties dizainerio atsivežti specialistai. Čia veiksmas tiesiog virte virė - merginos pozavo prieš veidrodį, pratinosi prie įspūdingų aukštakulnių. Vienos nestokojo puikios nuotaikos ir pokštavo, o kitos bandė susikaupti tiesiog ramiai sėdėdamos ir naršydamos socialiniuose tinkluose, tačiau kiekviena iš jų, kaip prisipažino įspūdingos išvaizdos merginos, jaudinosi. Tai nestebina, nes joms, avinčioms neįprasto aukščio ar net per mažus batus, teko įveikti patį ilgiausią atstumą - nuo pat metrikacijos skyriaus, kuriame vyko pasiruošimas, iki centrinės miesto aikštės.
Iškart po pirmojo kolekcijos pristatymo L. Salasevičius, paprašęs kelių minučių atokvėpiui, rado laiko ir pokalbiui su „Radviliškio naujienų“ savaitraščiu. „Man jau pats išėjimas po pasirodymo yra didžiulis stresas, o dar tas netikėtas apdovanojimas… Žinote, apie tai net nenoriu kalbėti. Merui pasakiau, kad apie tokius dalykus paprastai yra perspėjama, nes negalima žmogui įvaryti tokio šoko. Aš galėjau tiesiog nualpti tą pačią akimirką, bet gavosi taip, kaip gavosi - žiauriai „afigienai“. Tikėjausi viso ko geriausio, nes dirbo stipri komanda. Patikėjau miesto savivaldybe, kuri mane pakvietė, nes žinojau, kad ji išpildys visus mano lūkesčius. Jie viską padarė netgi daugiau, negu tikėjausi. Man svarbu tai, kaip mano rūbai yra demonstruojami, tad radviliškiečiai padarė viską, ko tik paprašiau. „Tai, kad mane kviečia - didžiulė garbė. Labai jaudinausi ir bijojau nenuvilti, nenorėjau prastai pasirodyti prieš radviliškiečius. Labai nustebau nuo pirmųjų išėjimo akordų išgirdęs plojimus, nes tai Vilniuje yra žiauriai reta. Po pusvalandį trukusio pirmojo kolekcijos pristatymo pasirodo ir pats L. Salasevičius, dar darželyje žinojęs, kad bus siuvėju. „Tiesiog nuostabu. Kokios detalės, kokios gražios merginos! - aikteli specialiai dėl šio renginio iš Šiaulių atvykusi Dovilė, skubėjusi fotografijose įamžinti kiekvieną iš modelių. Aikčiojusių iš nuostabos tądien buvo ne vienas. Net ir Europos žmonių festivalio dalyviai, į miestą savaitei sugužėję iš trylikos Europos šalių, neslėpė nuostabos. „Aukščiausias lygis. Nė nesapnavome, kad Radviliškyje bus surengtas ir aukštosios mados pasirodymas.
Asmeninis gyvenimas ir neįprasti faktai
Liutauras Salasevičius nesiekia prabangos ir nemano, kad būtina turėti nuosavą būstą. Butas - mažytis ir nuomojamas, bet jis ir nesvajoja apie nuosavą būstą. Liutauras nesvajoja ir apie žmoną, būrį krykštaujančių vaikų. Tai kas jam gyvenime svarbiausia? Jam patinka graži aplinka, bet esu realistas - tikrai neimsiu paskolos, kad nusipirkčiau prašmatnią sofą į nuomojamą butą.
Dizaineris dar prieš pandemiją švytinčius vakarėlius ėmė stumti į šešėlį ir įsigijo sodybą tarp miškų. Dabar visgi labiau renkuosi likti savo sodyboje, jeigu tai vasaros periodas. Kaip sakant, gal jau savo atsitūsinta.
Vis dėlto visai neseniai žinomas vyras ryžosi ir dar didesniems pokyčiams. Tiesa, noras šitaip pasikeisti, nemažai kainavo - teko paaukoti net 12 valandų. Savo naująją šukuoseną - dredus - L. Salasevičius pristatė socialiniuose tinkluose. Paviešinęs asmenukę, kurioje matosi pokyčiai, dizaineris rašė: „Naujas plaukų stilius - nei daug, nei mažai. Tik 12 valandų darbo“. Liutauro pokyčių netrukus suskubo komentuoti ir gerbėjai. „Kaip gerai - pagaliau!“, „Wow“, „Galvojau, jau nebenustebinsi“, „Gerulis! Beveik kaip prieš 15 metų“, „Stiliovai“ - rašė komentatoriai.
Liutauras neturi dviejų pirštų ant dešinės rankos, kuriuos netyčia nusipjovė būdamas trejų metų. Jis pasidarė operaciją, kad atitaisytų atlėpusias ausis.
tags: #liutauras #salasevicius #gimimo #metai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
